Po storesniu ar plonesniu dirvožemio sluoksniu slūgsančios magminės, metamorfinės arba nuosėdinės uolienos ilgainiui gali atsidurti Žemės paviršiuje.
Čia jos kaipmat patiria išorinių jėgų poveikį. Dūlėjimas - vienas iš intensyviausių Žemės paviršių keičiančių išorinių procesų.
Priklausomai nuo gamtos sąlygų, jis gali būti greitas arba lėtas. Dėl dūlėjimo skeldėja ir trupa uolienos, žemėja kalnai, formuojasi dirvožemiai.
Dūlėjimo sparta priklauso nuo uolienų kietumo, jų irimo pobūdžio, klimato sąlygų, reljefo.
Skiriami trys dūlėjimo tipai: fizinis, cheminis ir biologinis.
Fizinis dūlėjimas
Fizinį dūlėjimą sukelia temperatūros svyravimai, dėl kurių keičiasi uolienų ir mineralų tūris, jos pleišėja.
Uolienos dūla ir dėl augalų šaknų plėtimosi. Fizinis dūlėjimas stipriausias esant žemai temperatūrai, subarktinio klimato zonose, kalnuose.
Tafoni - fizinio dūlėjimo paveiktos uolienos
Cheminis dūlėjimas
Cheminio dūlėjimo metu atmosferos krituliuose ir gruntiniuose vandenyse ištirpę reagentai sąveikauja su uolienomis ir mineralais, keičia jų sudėtį.
Pvz., vandenyje ištirpęs anglies dioksidas tirpina klintis.
Cheminis dūlėjimas aktyviausias tropinėse ir subtropinėse klimato zonose, kur dėl intensyvaus uolienų tirpimo iš jų išnešami beveik visi cheminiai elementai, lieka tik aliuminis ir geležis, kurių hidroksidai (lateritai ir boksitai) sudaro telkinius.
Cheminis dūlėjimas paveikė marmurą
Organinis dūlėjimas
Organinį dūlėjimą sukelia augalai ir bakterijos.
Jų išskiriamos organinės rūgštys tirpdo mineralus.
Augalų šaknys ardo uolienas - organinio dūlėjimo pavyzdys
Litosferos plokštės ir kalnodara
Žemės pluta kartu su plonu viršutinės mantijos sluoksniu sudaro kietą, stangrią išorinę geosferą - litosferą, kuri nėra vientisa, ji suskilusi į įvairaus dydžio dalis, vadinamas litosferos plokštėmis arba platformomis.
Žemės paviršiuje yra aštuonios didelės litosferos plokštės, kurių skersmuo siekia dešimtis tūkstančių kilometrų: Afrikos, Antarktidos, Eurazijos, Australijos, Naskos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos, Ramiojo vandenyno.
Jos gali būti sudarytos ir iš vandenyninės, ir iš žemyninės, ir iš abiejų ką tik išvardintų Žemės plutos bei litosferos.
Pagrindiniai litosferos plokščių tektonikos teorijos (LPTT) teiginiai: mantijos medžiaga (karšta, plastiška, bet kieta) srautais, kurie vadinami plumais, nuo branduolio ribos kyla aukštyn iki astenosferos ar litosferos ribos. Vyksta nuolatinė medžiagos apytaka - konvekcija.
Konvekciniai srautai pasklinda į šonus horizontalia kryptimi, ataušta ir vėl grimzta į Žemės mantiją. Judėdami po litosfera jie litosferą tempia, skaldo, velka su savimi litosferos plokštes.
Plokščių skilimas ir atitolimas vadinamas skėtra, o jos ruožų plutoje susidarę ištęstos įdubos - riftais.
Tolstančių plokščių pakraščių mantija lydosi - taip susidaro nauja vandenynų pluta.
Kuomet litosferos plokštės susiduria, jos viena kitos atžvilgiu panyra arba užslenka, spaudžia viena kitą deformuodamos pakraščius - plokščių sandūroje susiformuoja kalnynai.
Panirusi plokštė grimzta į Žemės mantiją, dalinai išsilydo ir susimaišo su mantijos medžiaga.
Plokščių sandūros yra labai neramios zonos: vandenynų pluta nyksta, susidaro žemynų pluta; vyksta magmatizmo, kalnodaros procesai; endogeniniai procesai įtakoja hidrosferą, atmosferą, taip pat ir egzogeninius procesus.
Judėdamos vienos jų susiduria ir suauga, o kitos - suskyla ir atsiskiria, todėl jų skaičius, kontūrai, dydis nuolatos keičiasi. Jų pakraščiai būna sudaryti ir iš žemyninės, ir iš vandenyninės žemės plutos.
Vandenyninės plokštės yra sunkesnės, plonesnės ir tankesnės už žemynines.
Todėl: kai vienos iš susiduriančių plokščių pakraštys yra vandenyninis, o kitos - žemyninis, vandenyninė plokštė panyra po žemynine.
Plokštės nirimo reiškinys vadinamas subdukcija.
Būna atvejų, kai susidūrus žemyninei plokštei su vandenynine, pastaroji skyla, apatinė jos dalis panyra, o viršutinė užslenka ant žemyninės plokštės krašto.
Plokščių sandūros yra tektoniškai aktyvios Žemės plutos juostos, neatsiejamos nuo plutos įlinkių, dar vadinamos geosinklinomis.
Yra trys pagrindiniai plokščių sandūrų tipai:
- Konstruktyviosios - juose plokštė plečiasi, nes susiformavusiuose plyšiuose vėsta kylanti magma, iš kurios susidaro nauja pluta.
- Destruktyviosios - juose plokštė mažėja, trupa, slenka aukštyn.
- Konservatyviosios (pasyviosios) - juose plokštės dydis nesikeičia.
Žemės plutos judesiai skirstomi į:
- Svyruojamuosius (epeirogeninius) - vertikalūs Žemės plutos judesiai, kai ji vienur grimzta, kitur - kyla.
- Raukšlėjamuosius (orogeninius) - Žemės pluta deformuojasi be lūžių, plastiškai.
- Ardomuosius arba lūžio - Žemės plutos sluoksniai yra suplėšomi, sudraskomi.
Kalnynų tipai pagal susidarymo būdą:
- Vulkaniniai kalnynai susidaro vandenyninei litosferos plokštei panirus po žemynine. Panirusi plokštė ima lydytis, dalis magmos, įsiskverbusios į žemyninę plutą, prasiveržia į paviršių, kuriame ant metamorfinių uolienų pagrindo susiformuoja vulkaninių uolienų storymių ruožai; Taip susiformavo Andai.
- Blokiniai (luistikalniai) kalnynai susiformavo plokščių žemyniniais pakraščiais susidūrimo pasekoje. Plokščių pakraščiai eižėja, skyla į blokus, kurie kyla aukštyn, užslenka vieni ant kitų;
- Raukšliniai kalnynai (raukšlėkalniai) susidarė obdukcijos metu - vandenyninei plokštei ne panirus, bet užslinkus ant žemyninės. Šiuo būdu susidarė aukščiausi planetos kalnai, pvz.: Himalajai Everestas.
Plokštinių tektonikų teorija vaikams | Tektoninių plokščių paaiškinimas
| Tipas | Priežastys | Ypatybės | Pavyzdžiai |
|---|---|---|---|
| Fizinis | Temperatūros svyravimai, augalų šaknys | Uolienų skeldėjimas, tūrio pokyčiai | Uolienų pleišėjimas kalnuose |
| Cheminis | Atmosferos krituliai, gruntiniai vandenys | Mineralų sudėties pokyčiai | Klinties tirpimas dėl anglies dioksido |
| Organinis | Augalai, bakterijos | Mineralų tirpimas dėl organinių rūgščių | Uolienų ardymas augalų šaknimis |