Lietuvos dvarų istorija ir architektūra: nuo praeities iki dabarties

Lietuvos dvarai - tai neatsiejama šalies istorijos ir kultūros dalis, liudijanti apie praeities didybę ir savitumą. Dešimtmečius dvaro vaizdinys lietuvių visuomenėje buvo iš esmės vienareikšmis - tai lenkų (vadinasi, - ne mūsų) istorija ir savastis. Tai buvo dviejų tautų politinių, kultūrinių ir atminčių konfliktų pasekmė.

Tautines ištakas turėjęs konfliktas sovietmečiu įgijo ir kitą pavidalą - klasių kovos, kai vienoje pusėje atsidūrė vėlgi tas pats dvaras, o kitoje - baudžiauninkas, valstietis, lietuvis. Dvaras pieštas neigiamomis ar bent jau niūriomis spalvomis. Toks vaizdinys lietuvių sąmones valdė beveik visą XX a.

Šiame straipsnyje panagrinėsime dvarų raidą Lietuvoje, jų architektūrą ir reikšmę Lietuvos kultūrai bei tapatybei.

Dvarų istorijos vingiai

Lietuvoje dvarų sodybos pradėjo kurtis, kai bajorai, buvę kariai, tapo žemvaldžiais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir didikų dvarus sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai, ūkiniai ir gamybiniai statiniai, kai kada - bažnyčia arba koplyčia, parkai ir sodai.

Iki 17 a. dvaro gyvenamieji namai dažniausiai buvo mediniai, puošnūs - su aukštais stogais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis atitvertomis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais. Jau Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras), dažniausiai manieristiškai dekoratyvius.

Nuo 17 a. Italijos, Vokietijos, Prancūzijos (Versalio), kitų šalių didikų dvarų pavyzdžiu Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu, želdiniais apsuptu dvaro kiemu bei ūkine zona. Po 17-18 a. karų sunaikinti dvarai atstatinėti pagal senąjį planą, bet jau dažniausiai mūriniai; vyravo baroko architektūra.

Medinėse sodybose barokas pynėsi su 16-17 a. Didikų namai dažniausia buvo 3 korpusų dviaukščiai, ilgo stačiakampio, kryžminio arba vadinamojo alkierinio plano su puošniais interjerais (glazūruotų koklių židiniais ir krosnimis, vadinamuoju liaudiškuoju parketu, paveikslais). Puošnūs buvo ir svirnai bei lobynai, dažniausiai dviaukščiai, su lodžijomis arba arkadų tipo prieangiais.

18 a. antroje pusėje dvarų sodybas juosė želdinių masyvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai. Jie buvo laisvai išdėstyti aplink 2-3 kiemus; pagrindinio kiemo centre buvo parteris, prie jo - rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai dažnai buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis. Parkai dažniausiai mišrios - angliškojo ir prancūziškojo parko - struktūros, kurti tapybiško, nelygaus reljefo vietose, prie upių, upelių, ežerų.

Rūmai buvo vienaukščiai su abipusiu mezoninu arba dviaukščiai, dažniausiai stačiakampio plano, kartais su pusiau uždaru kiemu, stogai laiptuoti valminiai arba pusvalminiai. Reprezentacinius interjerus puošė koklių krosnys ir židiniai, parketas, rokoko stiliaus baldai, reljefinės gipsatūros.

19 a. pirmo ketvirčio pabaigoje statytose arba rekonstruotose sodybose jau vyravo romantizmo principai: rūmuose ir kituose pastatuose taikyta įvairių stilių formos, būdinga nereguliari asimetriška sodybos kompozicija. Architektūroje reiškėsi romantinis klasicizmas (Astravo dvaro sodyba), vadinamasis itališkų vilų stilius (Verkių rūmų rytinio korpuso rekonstrukcija), vadinamojo arkadų stiliaus tendencijos, buvo romantizmo neogotikinių apraiškų (Šeduvos dvaro sodyba, Radviliškio rj. savivaldybė).

Rūmai statyti dažniausiai iš akmens, ypač dideli ir puošnūs, puošti smulkia skaldos mozaika, įrenginėta paradinės salės, patalpos kolekcijoms eksponuoti (Wittgensteino rūmai Verkiuose). Parkai dažniausia angliškieji, kartais su prancūziškojo plano elementais reprezentacinėje zonoje, su natūraliais arba dirbtiniais vandens telkiniais, įrenginėtos ir oranžerijos.

Sodybos pastatai būdavo taikomi prie aplinkos, kelių tinklo, svarbu buvo vandens telkiniai, miško masyvai; rinktasi vaizdingiausias vietas. Reprezentacinės dalys neteko simetriškumo, bet išliko geometrinių elementų: tiesios alėjos, stačiakampiai kiemai, ovalūs parteriai.

Po I pasaulinio karo aristokratijai netekus privilegijų naujų dvaro sodybų nekurta, senosios ėmė nykti, ypač sparčiai - sovietinės okupacijos metais, jas nacionalizavus.

Dvarų architektūra: stilių įvairovė

Dvarų architektūra Lietuvoje atspindi įvairių epochų ir stilių įtaką. Nuo renesanso iki klasicizmo, nuo baroko iki romantizmo - kiekvienas laikotarpis paliko savo pėdsaką dvarų architektūroje, sukuriant unikalų ir įvairų kultūros paveldą.

Liubavo dvaro sodyba

Dvaro pastatų architektūra atspindi daugiau kaip 100 metų sodybos vystymosi raidą, ansamblyje vyrauja vėlyvojo klasicizmo ir eklektikos bruožai. Salų dvaro sodyba išsidriekusi išilgai Dviragio ežero pakrantės. Parko kompozicijoje akcentuotos dvi ašys - skersinė ir išilginė. Jų susikirtime, statmenai skersinei ašiai, stovi dvaro rūmai, prieš juos suformuotas elipsės formos parteris.

Rūmai vienaaukščiai su mezoninu, asimetriško plano, išskirtinis jų bruožas - šiauriniame fasade esantis klasicistinis portikas su dorėninėmis kolonomis. Pietinis fasadas atsuktas į ežerą, dėl reljefo žemėjimo atsiradęs cokolinis aukštas ir laiptai, dekoro elementai nevieningi, eklektiški. Pagalbiniai ir ūkiniai pastatai išdėstyti laisvai, į vakarus nuo rūmų, vyrauja liaudies architektūros bruožai. Seniausias ūkinis pastatas - kalvė, statyta XVIII a. pab. ar XIX a. pr. Tvartų kompleksas pasižymi originaliu XIX a. pradžios laiptuotu frontonu su bokšteliais.

Štai keletas pavyzdžių, atspindinčių dvarų architektūros įvairovę:

• Alantos dvaras - vienas žaviausių neoklasicizmo stiliaus pastatų Lietuvoje.
• Aristavėlės dvaras - vienintelis išlikęs baroko laikotarpio medinės architektūros pavyzdys Lietuvoje.
• Aštriosios Kirsnos dvaras - vienas didžiausių ir vienas gražiausių išlikusių dvarų Dzūkijoje, architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai.
• Aukštosios Fredos dvaras - dailus ir didingas, klasicizmo architektūros stilių simbolizuojantis dvaras.
• Belvederio dvaras - žavintis savo romantizmo ir neogotikos bruožais, statytas pagal itališkų vilų pavyzdį.
• Burbiškio dvaras - elegancija ir subtilumu garsėjantis neoklasicizmo perlas.
• Hugo Šojaus dvaras - padabintas išskirtiniais, tik Klaipėdos kraštui būdingais architektūros elementais.
• Kretingos dvaras - iki šiol išsaugojo 24 įspūdinga architektūra pasižyminčius dvaro sodybos pastatus.
• Liubavo dvaras - atgimstančių dvarų pavyzdys, čia išsaugota net 11 pastatų, o dvaro vandens malūne įkurtas muziejus.
• Lentvario dvaras - rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje.
• Raudondvario dvaras - XVII a. renesanso paminklas, išsaugojęs įspūdingus rūmus su bokštu, dvi oficinas, ledainę, žirgyną, oranžerijos pastatą bei išpuoselėtą parką.
• Trakų Vokės dvaras - išsiskiria savo interjeru ir landšafto sprendimais, rūmus suprojektavo garsus italų kilmės architektas Leonardas J. L. Markonis, remdamasis Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdžiu.
• Užutrakio dvaras - garsėja ne tik įspūdingais, sniego baltumo rūmais bei kerinčia terasa, bet ir geografine savo lokacija, dvaro parką formuojant meistriškai išnaudojo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas F.
• Zyplių dvaras - išlikęs ir restauruotas 11 autentiškų pastatų ansamblis, kurio ryškiausias akcentas yra klasicizmo ir neobaroko bruožų turintys rūmai.

Dvarų reikšmė Lietuvos kultūrai ir tapatybei

Dvarai ne tik puošė Lietuvos kraštovaizdį, bet ir buvo svarbūs kultūros židiniai. Juose kūrėsi bibliotekos, meno kolekcijos, vyko kultūriniai renginiai. Dvaruose gimė ir augo žymūs Lietuvos žmonės, kurie vėliau prisidėjo prie šalies kultūros ir mokslo.

Lietuvoje būta meto, o gal ir visos epochos, kai niekintas dvaras. To ištakos glūdi XIX a. ir XX a. pradžios procesuose, kai formavosi šiuolaikinio (moderniojo) lietuvio savimonė, o šaknys gilios - jos kyla iš pačios lietuviškumo esmės ir prigimties. Tačiau vieną epochą keitė kita. 2010 m. buvo lūžio metai. Nuo tada galime kalbėti apie masinį ir, sakytume, nuoširdų lietuvių atsigręžimą į dvarą.

XX a. pradž. Lietuvos nacionalinę savimonę gaivino kaimo, valstiečių kilmės inteligentai. Tautos diduomenė iš dvarų atrodė visai prastai. Kartais išgirstame, jog dvarų kultūra nebuvo būdinga Lietuvai. Tačiau šie pasvarstymai, laimei, vis labiau eina į užmarštį. Juk pats išlikusių dvarų, pilių bei dvarviečių skaičius byloja pats už save ir paneigia tokias nuomones. Nereikėtų užmiršti, jog tautinis atgimimas, rašto bei grožinės literatūros pradmenys taip pat prasidėjo dvaruose. Kaip šiandien negyvename uždaroje valstybėje, taip pat ir dvarai visada buvo atviri Europos kultūrų įtakai.

Viena iš atsivėrimo dvarui priežasčių buvo nauji valstybės prioritetai: besikeičianti didžioji politika keitė ir didžiuosius naratyvus, pagrindinius atminties, tapatybės ir vaizdinių veiksnius. Tradiciniai lietuvių naratyvai buvo grįsti saviizoliacija ir antilenkiškumu. Iš čia galios sėmėsi ir antidvariška laikysena.

Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO išvakarėse (įstota 2004 m.) susidėliojo naujas naratyvas, siūlęs platesnę - europocentrinę, eurointegracinę ir kartu daugiaperspektyvę - Lietuvos sampratą. Tokia Lietuva tapo labiau atvira dvarui, jis pripažintas vienu iš įvairialypės Lietuvos kultūros elementų.

Užutrakio dvaro sodyba

Dvarų likimas šiandien

Deja, ne visi Lietuvos dvarai išliko iki mūsų dienų. Daugelis jų buvo sunaikinti per karus, nacionalizaciją ir sovietinę okupaciją. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama dvarų paveldo išsaugojimui ir restauravimui.

Nuo 1985 m. dvaro klausimu Lietuvoje pradėjo pūsti kiek kitokie vėjai. Tuo metu pradėta nekilnojamojo dvarų paveldo kompleksinė inventorizacija pretenzingu pavadinimu Sodybinių ansamblių perspektyvinė pritaikymo schema (vykdyta Ričardo Stulpino). 1991 m. akimirksniu išsipūtė paveldu pripažintų dvarų sodybų ir statinių skaičius: nuo 128 (tiek per visą sovietmetį buvusių dvarų objektų buvo paskelbta kultūros ir istorijos paminklais) iki 789. 1992 m. priimtas pirmasis Lietuvos istorijoje specialiai dvarų sodybų apsaugai skirtas teisinis aktas.

Ankstesnį patį dvarą ignoruojantį ar devalvuojantį architektūrinį dvarų paveldo apibrėžimą keitė dvaro kaip atskiro ir savito paveldo tipo samprata. Naujovių atsirado ir muziejų baruose. Muziejus buvusio dvaro sodyboje ar pastate buvo žinomas reiškinys. Nuo XX a. penkto dešimtmečio čia pradėjo kurtis memorialiniai ar kultūros istorijos muziejai.

1991 m. Burbiškio dvaro sodyboje (Radviliškio r.) pradėta kurti jau būtent dvarui skirta ekspozicija. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų Lietuvos muziejų ir dvarų reprezentacijų istorijoje, kai pats dvaras tapo tema. Kartu su pastatų prikėlimu vyko ir dvariškumo atgaivinimas: „Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą, suteikiant jai funkcionuojantį tęstinumą dabarties kontekste. <…> jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.“ Taip Lietuvoje gimė dvaro muziejus - nebe muziejus dvare, o būtent dvaro muziejus.

Dvarams skirti paveldosauginiai aktai buvo kuriami sostinės kabinetuose, sakytume, „iš viršaus“. Muziejuose veikė vietos entuziastai, „iš apačios“. Dvaro svarbą pripažįstančiųjų ratas plėtėsi. Jis netruko išaugti į valstybinį ar nacionalinį reikalą. 1996 m. valstybiniu lygmeniu prabilta apie dvarą, konkrečiai Užutrakio dvaro ansamblį, kaip galimą valstybės reprezentacinę vietą.

Po karštų komisijos raginimų ėjo vyriausybės žingsniai: 2003 m. 2001-2002 m. pasirodė keli dvarų paveldo apsaugai skirti Valstybinės paminklosaugos komisijos aktai gana iškalbingais pavadinimais: Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos ir Dėl Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcijos. Dvaras buvo pamatytas kaip savitas pasaulis - prasminis, istorinis ar kultūrinis vienetas ir veikėjas. Kita vertus, prasidėjo dvaro ir Lietuvos kraštovaizdžio, istorijos bei kultūros integracija.

Šiandien dvarai atgimsta naujam gyvenimui - juose įkuriami muziejai, viešbučiai, restoranai, kultūros centrai. Dvarai tampa patraukliais turizmo objektais, pritraukiančiais lankytojus iš Lietuvos ir užsienio.

Apie 1992 m. parduotuvių lentynose pasirodė lietuviški produktai su žymeniu „Dvaro“: „Dvaro“ alus, „Dvaro“ pienas, „Mūsų dvaro“ dešra. Šio vardo produktus pirmosios pradėjo gaminti alaus darykla „Gubernija“ (nuo 1992 ar 1993) ir alaus darykla „Kalnapilis“ (nuo 1995), pieno perdirbimo įmonė „Pieno žvaigždės“ (nuo 1998). Tai buvo iki tol nematytas ir negirdėtas dvaro amplua. Jis tapo prekės ženklu.

Apie 2002 m. Lietuvoje prasidėjo dvarų-fikcijų metas. Viena po kitos dygo „Dvarais“ vadinamos vietos. Šis reiškinys buvo būdingas vadinamiesiems etnorestoranams ir kaimo turizmo sodyboms. Įstaigos savo pavadinimuose naudojo dvaro žymenį, tačiau jos atsirasdavo ten, kur dvaro iki tol paprastai niekada nėra buvę, o jų eksterjeruose tik išskirtiniais atvejais sekta istorine d... Istorija.

Lentvario dvaro sodyba: istorija, architektūra ir dabartinė būklė

Lentvario dvaro sodyba yra istorinis architektūros ir kultūros objektas, esantis Lentvaryje, netoli Vilniaus. Ši sodyba su parku - unikalus paminklas, turintis ypatingą kultūrinę ir istorinę reikšmę, įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Dvaro istorija labai gili. Dvaras buvo pastatytas apytiksliai 18 amžiuje. Pirmasis dvaro savininkas buvo Tomašas Sapiega, o 19 amžiaus pradžioje „vadžias“ į savo rankas perėmė N.Dambrovskis. Čia stovėjo malūnas, dvi daržines, gyvenamasis namas, arklidės ir ledainė.1850 metais dvarą nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius. Lentvario dvarą XIX a. viduryje įsigijo Juozapas Tiškevičius, pradėjęs įspūdingiausią jo vystymosi etapą. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė dar tris metus.

Lentvario dvaras

Dvaro Architektūra

Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais. 1865-1866 m. Rūmai buvo dviejų aukštų pastatas su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade. Fasadas ėjo į ežero pusę. Antrasis etapas 1890 metai, kai didelis meno žinovas ir kolekcionierius Vladislovas Tiškevičius sumanė rekonstruoti dvarą. Remiantis jo dukters Zofijos Tiškeviūtės-Potockos prisiminimais, tai buvo padaryta iki 1899 m. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai. Dvaro rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu.

Dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius nusprendė pagrindinį dvaro pastatą rekonstruoti - šiam tikslui 1899 m. buvo pakviestas belgų architektas de Waegh, kuris buvusius romantizmui būdingus asimetriško plano, sudėtingo tūrio, dviaukščius rūmus pavertė istorizmo epochai artimesniu simetriškos kompozicijos dviaukščiu-triaukščiu pastatu, kuriame išryškėjo šiaurės vakarų Europos dvarams labiau būdinga neogotiškos architektūros forma. Pagrindinis rūmų akcentas - penkiaaukštis bokštas - tapo grakščių formų šešiaaukščiu.

Rūmus sudaro stačiakampis tūris aukštu stogu prie kurio priblokuoti šonais atgręžti tūriai, abiejuose plačiuosiuose fasaduose sudarantys rizalitus, kurie didesni aukštų skaičiumi, tačiau turintys žemesnius stogus; ties pietvakarių tūrių susikirtimu kyla bokštas. Rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos architektūroje nebūdingi netinkuotame rūmų fasade išsiskiriantys šviesia spalva akcentuoti kampiniai rustai, langų apvadai, karnizai bei kai kurie kiti elementai.

Nors pastate naudojamos neogotikinės formos, ryškiausiai matomos priekinio fasado centriniame rizalte ir jame naudojamuose dekoratyviniuose elementuose, tačiau kai kurios jų interpretuojamos pakankamai laisvai ir yra būdingesnės romantizmo laikotarpio reiškiniams.

Dvaro ansamblyje išliko ir daugiau istorizmo laikotarpio statinių, kaip kad kiek vėliau pastatyta „Rivjeros“ kavinė, kurioje jau juntama plytų stiliaus įtaka. Vienas įdomiausių statinių - masyvių formų vandens bokštas, kurio tiksli pastatymo data nežinoma, tačiau mąstoma, kad šis atsirado XIX a. viduryje. Pastatas utilitarios architektūros, į tris tarpsnius dalijamas karnizų. Per du apatinius segmentus nusitęsia gilios pusapvalės arkos, kuriose įkomponuotos langų bei durų nišos. Vis tik viršutinis tarpsnis, dekoruotas gotikinių formų arkatūra bei pinakliais susišaukia tiek senųjų, tiek ir po-rekonstrukcinių rūmų architektūriniais elementais. Iš vienos pusės prie statinio glaudžiasi beveik to paties aukščio, užapvalintų formų laiptinės priestatas.

Parkas

Peizažinį parką šiems rūmams sukūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su komanda. Tai dvarą daro reikšmingą ir už Lietuvos ribų, kadangi architektas yra prisidėjęs prie daugybės viešų ir privačių parkų sukūrimo visame pasaulyje. Lietuvoje jis apsilankė pačioje XIX a. pabaigoje ir čia grafų Tiškevičių užsakymu sukūrė keturis parkus jų rezidencijose.

Dvaro sodyba yra supama dideliu parku, kuriame galima rasti įvairių medžių ir augalų rūšių. Parkas puikiai tinka ramiam pasivaikščiojimui, o jo takai veda pro įvairius vandens telkinius ir dekoratyvinius objektus, tokius kaip fontanai ir skulptūros.

Dabartinė Būklė ir Iššūkiai

Deja, kaip ir daugeliui dvarų, Lentvario ansambliui liūdniausias laikotarpis atėjo po sovietinės nacionalizacijos - komplekso vientisumas buvo suardytas, patys rūmai atiduoti kolūkio reikmėms, o nuo 1957 m. kilimų fabriko administracijai. Užstatant trečiąjį aukštą buvo sudarkytas originalus rūmų siluetas, sunaikintos pastogės liukarnos. Itin daug nukentėjo rūmų vidus, daug pakito ir buvęs išraiškingas pirmasis rūmų aukštas.

Visgi net būdamas išskirtinės svarbos Lietuvos kultūrai, dvaras yra labai prastos būklės - jis griūva, dega, nebeturi langų, į jį nuolat yra įsilaužiama. Tačiau net apleisti ir ilgus metus niokojami dvaro rūmai nepraranda savo didybės ir žavesio bei prašosi būti globojami.

Publikacijos spaudoje ir visuomenės priekaištai dėl niokojamų Lentvario dvaro rūmų nepadeda, kad būtų pagerinta buvusios Lentvario dvaro sodybos statinių ir parko želdynų apsauga. Apie vandalų siautėjimą Lentvario dvare informuojami Vilniaus teritorinio padalinio darbuotojai, tačiau pastarųjų veiksmai pasibaigia tik įspėjimų rašymu Lentvario rūmų savininkui Laimučiui Pinkevičiui. Po tokio įspėjimo dažniausiai uždangstomi vandalų išardyti rūmų langai bei durys ir vėl viskas paliekama iki kito karto. Nesaugomi rūmai traukia ilgapirščius. Netramdomi vandalai taip suįžūlėjo, kad pradėjo ardyti rūmų belvederio terasos bokštelius.

Šią vasarą Lentvario gyventojai besilankydami Lentvario dvaro parke pastebėjo smarkiai suniokotą didžiąją grotą. Apie niokojamą Lentvario dvaro sodybą buvo informuota ir Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK).

Lentvario dvaro sodybos apsaugos būklė sparčiai blogėja, vandalizmo ir grobstymo mastai didėja, tačiau Valstybinės kultūros paveldo komisijos siūlymų ir rekomendacijų iki šiol neišgirsta.

Be to, dvaro sodyba aktyviai naudojama kultūrinėms ir edukacinėms veikloms. Lentvario dvaro sodyba yra puikus pavyzdys, kaip senovinė architektūra ir istorija gali būti sėkmingai integruotos į šiuolaikinį kultūros gyvenimą, suteikiant šiai vietai gyvybingumo ir patrauklumo.

Ketvirtose varžytinėse dvaras ir 2,5 ha ploto žemės sklypo nuomos teisė buvo parduodami už pradinę 540 tūkst. eurų kainą. Anksčiau dvarą valdė verslininkas Laimutis Pinkevičius.

Žymiausios Lietuvos dvarų sodybos

Lietuvoje išlikę daug įspūdingų dvarų sodybų, kurios atspindi šalies istoriją ir kultūrą. Štai keletas žymiausių iš jų:

tags: #dvaras #ir #dvaro #sodyb