Dvarčėnų dvaro sodybos istorija: nuo sovietinės niekynos iki modernaus atgimimo

Dešimtmečius dvaro vaizdinys lietuvių visuomenėje iš esmės buvo vienareikšmis - tai lenkų (vadinasi, - ne mūsų) istorija ir savastis. Tai buvo dviejų tautų politinių, kultūrinių ir atminčių konfliktų pasekmė.

Tautines ištakas turėjęs konfliktas sovietmečiu įgijo ir kitą pavidalą - klasių kovos, kai vienoje pusėje atsidūrė vėlgi tas pats dvaras, o kitoje - baudžiauninkas, valstietis, lietuvis. Dvaras pieštas neigiamomis ar bent jau niūriomis spalvomis. Toks vaizdinys lietuvių sąmones valdė beveik visą XX a.

Tačiau vieną epochą keitė kita. 2010 m. buvo lūžio metai. Nuo tada galime kalbėti apie masinį ir, sakytume, nuoširdų lietuvių atsigręžimą į dvarą.

Šios citatos priklauso skirtingoms epochoms, iliustruoja tų epochų laikysenas ir kartu parodo įvykusių transformacijų mastą. Kas nutiko, kad pavyko įveikti lietuvio prigimtį? Tyrimo akiratyje - pastarųjų kelių dešimtmečių lietuviškieji dvaro vaizdiniai.

Vaizdinys šiuo atveju suvokiamas kaip reiškinio „atspindys“ ar „konceptas“ kultūrinėje atmintyje, kartu apimant su tuo susijusius pasakojimus, aiškinimus, asociacijas ir kylančius jausmus, matant tai bendresnėse tapatybių ir vertybinėse schemose-kontekstuose.

Bus orientuojamasi į naujesnius, vėlgi bendresniais ar vyraujančiais tampančius dvaro vaizdinius, bet neužmirštant ir to paties reiškinio sampratų ir vaizdinių įvairovės ir iš to kylančių disonansų, sąveikų, transformacijų.

Būtent, kai kalbama apie XXI a. dvaro vaizdinius, reikšmingi ir paveikūs tampa ne tik įprasti ar tradiciniai praeities vaizdinius formuojantys diskursai, tokie kaip politika ir ideologija, bet ir naujieji veiksniai - verslas bei vartotojiškumas. Taigi tyrimo objektas bus ne dvaras, o jo vaizdiniai.

Kaip patys vaizdiniai nėra nuoseklūs ir būna įvairios prigimties, taip ir dvaras (kaip vaizdinys) įgyja įvairius ir ne visada lengvai apibrėžiamus ar į vienus rėmus sutalpinamus pavidalus - kultūrinį, paveldosauginį, politinį, rinkodaros ir kt.

Ankstesnių epochų lietuviškieji dvaro vaizdiniai yra susilaukę dėmesio. Išsamiau tyrinėti tarpukario meto vaizdiniai (Dangiro Mačiulio darbai), epizodiškai pabandyta atskleisti jų ypatumus sovietmečiu (Salvijus Kulevičius). Tačiau kas su šiais vaizdiniais vyko po 1990 m., regis, nėra susilaukę atidesnio žvilgsnio. Tyrime daugiausia bus pasitelkiama kritinių paveldo studijų prieiga.

Remiamasi Johno E. Tunbridge’o ir Gregory’io Ashwortho pasiūlyta koncepcija, pagal kurią paveldas suvokiamas kaip trijų sričių - politikos, kultūros ir ekonomikos - išteklius, kaip tarnaujantis ar paklūstantis joms ir iš esmės tik dėl jų įgyjantis aktualumą ir prasmę.

Kadangi laikomasi nuostatos, jog būtent ekonominis veiksnys turi svarios įtakos šių dienų dvaro vaizdiniui, tenka atsižvelgti ir į paveldo kaip produkto arba paveldo industrijos teorijas.

Vaizdiniams „pagauti“ pasitelkiami įvairaus pobūdžio šaltiniai, nuo teisinių aktų ir muziejinių ekspozicijų iki reklaminių tekstų ir restoranų interjerų. Dvaras Lietuvoje dešimtmečius buvo politinio diskurso nelaisvėje. O šis koneveikė ir engė dvarą. Tai buvo lietuvių ir lenkų santykių realijų ir fobijų pasekmė.

Dvaras lietuvių dėl istoriškai ten įsivyravusios lenkų kalbos ir kultūros buvo beveik sutartinai sutapatintas su lenkiškumu, o pats lenkiškumas suvoktas kaip gyvybiškai pavojingas lietuviškumui - valstybingumui ir kultūrai, visam tam, kas yra nacijos esmė.

Moderniojo lietuvio savivoka XX a. antrame-trečiame dešimtmetyje galutinai ir griežtai atskyrė dvarą ir lietuvį. Dvaras paverstas istoriniu ir esamu visokių blogybių šaltiniu: politinių ir kultūrinių katastrofų, moralinio nuosmukio ir t. t.

Po 1918 m., kai lietuviai įkūrė savo modernią valstybę, politinė ir kultūrinė izoliacija kartu su ekonominiu spaudimu (omenyje turima prieš dvarų ekonominį gyvybingumą nukreipta žemės reforma) dvarą pavertė „gyvu lavonu“.

Visgi tuo metu dvaras dar buvo gyvas reiškinys su savo žmonėmis, kultūra, nuostatomis, o kurį laiką ir pretenzijomis. Galutinį smūgį šimtmečius gyvavusiems dvarams Lietuvoje sudavė sovietai ir 1940-1941 m. jų pradėta nacionalizacija bei represijos.

Dvaras tapo praeitimi - istorija ir paveldu. Tačiau tai dvaro nereabilitavo, tik iš nacijos priešo jis virto klasiniu priešu. Sovietmečiu dvarų reliktai būdavo oficialiai pripažįstami paveldu, tačiau šis paveldas nebūdavo suvokiamas kaip dvarų palikimas.

Jų dvariškąją praeitį siekta ištrinti ir pakeisti naujomis nedvariškomis ar antidvariškomis prasmėmis. Kai kada dvaro tema apskritai virsdavo tabu. Tai taikyta ir žodžiams: dvaras vadintas „ansambliu“, „rūmais“, „sodyba“, „teritorija“.

Nors tuo pat metu greta turime ir kitokių pavyzdžių, kai drąsiai minimas dvaro vardas, sklandžiai papasakojama jo istorija ar garsiai viliamasi atkurti XIX a. nugriautus dvaro rūmus.

Akivaizdu, kad šis tabu nebuvo absoliutus, ne visi panoro ar buvo priversti neigti dvarą. Neįvardysime tikslių šio nenuoseklumo priežasčių. Tačiau atrodo, kad jų reikia ieškoti ne vien Maskvos nuotaikų bangavimuose: sunku įžvelgti kokius nors chronologinius dėsningumus ar tendencijas.

Nuo 1985 m. dvaro klausimu Lietuvoje pradėjo pūsti kiek kitokie vėjai. Tuo metu pradėta nekilnojamojo dvarų paveldo kompleksinė inventorizacija pretenzingu pavadinimu Sodybinių ansamblių perspektyvinė pritaikymo schema (vykdyta Ričardo Stulpino).

1991 m. akimirksniu išsipūtė paveldu pripažintų dvarų sodybų ir statinių skaičius: nuo 128 (tiek per visą sovietmetį buvusių dvarų objektų buvo paskelbta kultūros ir istorijos paminklais) iki 789.

Ankstesnį patį dvarą ignoruojantį ar devalvuojantį architektūrinį dvarų paveldo apibrėžimą keitė dvaro kaip atskiro ir savito paveldo tipo samprata. Naujovių atsirado ir muziejų baruose. Muziejus buvusio dvaro sodyboje ar pastate buvo žinomas reiškinys.

Nuo XX a. penkto dešimtmečio čia pradėjo kurtis memorialiniai ar kultūros istorijos muziejai. Tvirtinosi bendrosios sovietmečio tendencijos: šie muziejai savo ekspozicijomis ir naratyvais arba visiškai ignoruodavo dvaro faktą ir istoriją, arba pasakodavo apie jį tik iš klasinės perspektyvos, kaip apie liaudies engėją, arba, geriausiu atveju, užsimindavo apie architektūrinius ir meninius muziejaus pastato (buvusių dvaro rūmų) ypatumus.

Tokiame kontekste būta gal tik vienos kitos ryškesnės išimties. 1978 m. Vilniuje Verkių rūmuose atidaryta dvaro interjero ekspozicija, nors viešai ji visgi buvo pristatoma kaip dailės ekspozicija ir nieko daugiau: „Ekspozicijos tikslas - ne atkurti feodalizmo laikų buitį, o atskleisti bendrą epochos dvasią, koloritą, dailės ir interjero sintezę.“

1991 m. Burbiškio dvaro sodyboje (Radviliškio r.) pradėta kurti jau būtent dvarui skirta ekspozicija. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų Lietuvos muziejų ir dvarų reprezentacijų istorijoje, kai pats dvaras tapo tema.

Kartu su pastatų prikėlimu vyko ir dvariškumo atgaivinimas: „Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą, suteikiant jai funkcionuojantį tęstinumą dabarties kontekste. <…> jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.“

Taip Lietuvoje gimė dvaro muziejus - nebe muziejus dvare, o būtent dvaro muziejus. Tuo metu atsirado ir daugiau panašių pavyzdžių, liudijusių, kad tai ne atsitiktinis ar išskirtinis atvejis, o nauja tendencija.

Ir tai buvo ne vien muziejinio ar profesinio sąmoningumo raiška: atrodo, kad jie atspindėjo gilesnius ir platesnius pokyčius - poslinkius lietuviškųjų atminčių ir tapatybės plotmėje. Dvarams skirti paveldosauginiai aktai buvo kuriami sostinės kabinetuose, sakytume, „iš viršaus“.

Muziejuose veikė vietos entuziastai, „iš apačios“. Dvaro svarbą pripažįstančiųjų ratas plėtėsi. Jis netruko išaugti į valstybinį ar nacionalinį reikalą. 1996 m. valstybiniu lygmeniu prabilta apie dvarą, konkrečiai Užutrakio dvaro ansamblį, kaip galimą valstybės reprezentacinę vietą.

Vienaip ar kitaip, tai buvo pretenzija ar prielaida Lietuvoje dvarui tapti valstybinės reikšmės projekto dalimi. Ne vienas to meto projektas ar sumanymas liko tuščia deklaracija, tačiau pagreitis didėjo. 2002 m. Valstybinė paminklosaugos komisija pasiūlė valstybinės dvarų paveldo sampratos koncepciją.

Po karštų komisijos raginimų ėjo vyriausybės žingsniai: 2003 m. 2001-2002 m. pasirodė keli dvarų paveldo apsaugai skirti Valstybinės paminklosaugos komisijos aktai gana iškalbingais pavadinimais: Dėl dvarų paveldo išsaugojimo politikos ir Dėl Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcijos.

Dvaras buvo pamatytas kaip savitas pasaulis - prasminis, istorinis ar kultūrinis vienetas ir veikėjas. Kita vertus, prasidėjo dvaro ir Lietuvos kraštovaizdžio, istorijos bei kultūros integracija. Visgi distancijos nuojauta ar šešėlis liko. Dvaras skelbtas „reikšminga Lietuvos kultūrinių simbolių sistemos dalimi“ - taigi Lietuvos, bet ne lietuvių kultūros.

Pripažintas ir dvaro indėlis į Lietuvos valstybingumą - tiesa, vėlgi tik senosios bajorų, o ne moderniosios lietuvių Lietuvos. Viena iš atsivėrimo dvarui priežasčių buvo nauji valstybės prioritetai: besikeičianti didžioji politika keitė ir didžiuosius naratyvus, pagrindinius atminties, tapatybės ir vaizdinių veiksnius.

Tradiciniai lietuvių naratyvai buvo grįsti saviizoliacija ir antilenkiškumu. Iš čia galios sėmėsi ir antidvariška laikysena. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO išvakarėse (įstota 2004 m.) susidėliojo naujas naratyvas, siūlęs platesnę - europocentrinę, eurointegracinę ir kartu daugiaperspektyvę - Lietuvos sampratą.

Tokia Lietuva tapo labiau atvira dvarui, jis pripažintas vienu iš įvairialypės Lietuvos kultūros elementų. Šis naratyvas kitu kampu pasuko ir lenkų klausimą: lietuvių savivoka ir atmintis pradėta statyti ant kitų pamatų, nebe ant antagonizmo lenkiškumui, o lietuvių kultūros lenkėjimas pradėtas aiškinti kaip Lietuvos europeizacijos apraiška.

Tradiciniai didieji naratyvai, atsiradę kartu su moderniuoju lietuviu, dvarų klausimu išliko nepajudinami: dvaras jiems ir liko niekuo arba antivertybe, baltąja (nematyti) arba juodąja (atmesti) Lietuvos istorijos dėme. Tačiau patys didieji naratyvai prarado privalomąsias pozicijas ir turėjo užleisti daugiau vietos alternatyvoms.

Paveldosauginis, daugiaperspektyvis-eurointegracinis - šie veiksniai ir naratyvai kūrė savus ir savitus dvaro vaizdinius ir jie dabar tapo labiau priimtini ir įtikinami nei senųjų naratyvų konstruktai. Tačiau po 1990 m. 1985-2010 m. Lietuvoje dėliojosi naujieji dvaro vaizdiniai. Vyko evoliucija.

Ši, kaip ir kiekviena kita evoliucija, turėjo ne vieną veiksnį ar aplinkybę. Apie 1992 m. parduotuvių lentynose pasirodė lietuviški produktai su žymeniu „Dvaro“: „Dvaro“ alus, „Dvaro“ pienas, „Mūsų dvaro“ dešra. Šio vardo produktus pirmosios pradėjo gaminti alaus darykla „Gubernija“ (nuo 1992 ar 1993) ir alaus darykla „Kalnapilis“ (nuo 1995), pieno perdirbimo įmonė „Pieno žvaigždės“ (nuo 1998).

Tai buvo iki tol nematytas ir negirdėtas dvaro amplua. Jis tapo prekės ženklu. Kokie motyvai nulėmė gamintojų pasirinkimą: ar tai buvo tiesiog atsitiktinumas; ar tikslingas pasinaudojimas beatsirandančiu visuomenės palankumu dvarui (masių sentimentais), kai pasitelkiant žodį „dvaras“ tikėtasi papildomos naudos (didesnių pardavimų)?

Bet gal tai buvo ne vaizdinių pasekmė, o priežastis: dalis šių produktų įsitvirtino Lietuvos rinkoje ir iš parduotuvių lentynų, televizijos ekranų bei reklaminių stendų savaip populiarino dvarą - darė šį žodį labiau įprastą, o per tai ir labiau artimą, savą?

Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Apie 2002 m. Lietuvoje prasidėjo dvarų-fikcijų metas. Viena po kitos dygo „Dvarais“ vadinamos vietos. Šis reiškinys buvo būdingas vadinamiesiems etnorestoranams ir kaimo turizmo sodyboms.

Įstaigos savo pavadinimuose naudojo dvaro žymenį, tačiau jos atsirasdavo ten, kur dvaro iki tol paprastai niekada nėra buvę, o jų eksterjeruose tik išskirtiniais atvejais sekta istorine d... 2018 m. gegužės 16 d. Alytaus rajone įvyko Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) 21-ojo sezono atidarymas - Pasbuvimas! LKTA Klaipėdos rajono skyriaus vadovė Daiva Buivydienė iškilmingai perdavė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vėliavą Alytaus r. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vėliavą iškilmingai iškėlė Alytaus r.

Konferencijoje „Lietuvos kaimo plėtros programos iššūkiai verslui kaime“ pranešimą „Ne žemės ūkio verslų finansavimas kaimo vietovėse iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai“ pristatė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorė Jurgita Stakėnienė. Kitą pranešimą „Parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę „Bendradarbiavimas“ skaitė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja R. Voverytė-Šimkienė.

Alytaus rajoną reprezentuojantį filmą „Čia gera gyventi“ pristatė VšĮ Alytaus turizmo informacinio centro vyriausioji specialistė ir gidė po Alytaus kraštą Birutė Malaškevičiūtė. Oficialią šventę vedė dzūkiškos tarmės puoselėtojai ir propaguotojai Asta Kisielienė ir Kęstutis Tumynas. Šventės dalyvius linksmino Alytaus r. sav. Svečius kartu šokti kvietė Alytaus r. sav. Pasibaigus sezono atidarymo koncertinei daliai, svečiai vyko į ekskursijas po 3 LKTA narių sodybas.

Pirmoji aplankyta buvo „Vaidos sodyba“, kuri įsikūrusi visai greta „Dvarčėnų dvaro“.

Aukštadvario dvaras yra pietvakarinėje miestelio dalyje, greta Aukštadvario piliakalnio. Nuo XVI a. dvaras priklausė Liackiams. XIX a. pr. perėjo Malevskių šeimos nuosavybėn. Tada buvo pastatytas dabartinis dvaro pastatas, pasodintas 4,3 ha parkas, iškasti upėtakių auginimo tvenkiniai, ilgą laiką buvę vieninteliai Lietuvije. Nuo XX a. pr. priklauso Mongirdams.

Parkas yra mišraus stiliaus, geometrinio plano, pereinantis į miško parką. Į dvarą veda tuopų, liepų alėjos, žaliuoja ispūdinga liepų pavėsinė, šimtamečiai kaštonai, auga retesni medžiai - dygioji eglė, europinis maumedis, vakarinė tuja, kalninnė guoba, graikinis riešutmedis.

Šią savaitę įvyko Lietuvos kaimo turizmo asociacijos metų baigiamasis susitikimas, kuriame dalyvavo Tarybos nariai, skyrių vadovai ir administracijos atstovai. Posėdyje buvo apžvelgti svarbiausi metų darbai, aptartos strateginės veiklos kryptys bei numatyti prioritetai artėjančiam laikotarpiui.

Jau kurį laiką įgyvendiname Erasmus+ projektą CSS-H, skirtą mažų ir vidutinių įmonių svetingumo paslaugų vertinimui ir tobulinimui. Tie, kurie buvote su projektu nuo pat pradžių, jau žinote mūsų kryptį ir siekius. Tačiau nemažai žmonių apie CSS-H išgirsta tik dabar, todėl kviečiame trumpai susipažinti su mūsų veikla ir rezultatais.

Džiaugiamės galėdami pasidalinti ketvirtuoju projekto CSS-H naujienlaiškiu, kuriame apžvelgiame svarbiausius pastarųjų mėnesių pasiekimus.

Anykščių kraštas dažnai vadinamas Aukštaitijos perlu. Tai vieta, kur susipina gamtos grožis, kultūros paveldas ir nuotykių dvasia. Vaizdingi miškai, kalvos ir upių vingiai čia kuria ypatingą atmosferą, kviečiančią tiek atsipalaiduoti, tiek leistis į aktyvų pažinimą.

Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje surengėme du informacinius seminarus, skirtus supažindinti su nauja mokymosi platforma, kurią parengėme Erasmus+ projekto rėmuose. Ši platforma sukurta siekiant padėti svetingumo ir turizmo sektoriaus atstovams praktiškai taikyti žiedinės ekonomikos principus savo kasdienėje veikloje.

Po sėkmingų susitikimų įvairiuose Lietuvos regionuose, Lietuvos kaimo turizmo asociacija kviečia jus į paskutinį WaterWays projekto seminarą, kuris vyks spalio 7 d.

Lietuvai pasidengus sniegu ir šalčiui sustingdžius vandens telkinius, ežerai tampa natūraliais žiemos pramogų centrais. Nuo čiuožinėjimo iki poledinės žūklės ar grūdinimosi - veiklų spektras toks platus, kad kiekvienas gali rasti sau tinkamą žiemos malonumą.

Dvarų skaičiaus kaita Lietuvoje

Lietuvos regionų žemėlapis

tags: #dvarcenu #dvaro #sodyba