Dvarčių Kaimas: Sodybų Istorija ir Josvainių Miestelio Praeitis

Šiame straipsnyje panagrinėsime Dvarčių kaimo sodybų istoriją ir Josvainių miestelio praeitį. Istorija - tai ne tik sausi faktai, bet ir gyvi žmonių likimai, atsispindintys architektūroje, gamtoje ir kultūroje.

Varėnos rajone, Dvarčių kaime, išlikusi senojo gyvenamojo namo dalis, o tvartas, daržinė, klėtis, naujas namas statyti jau pokaryje. Antanas Blėda, 30 metų ūkininkavęs ir viską perdavęs vaikams, dabar kruta savo malonumui: prižiūri dukros ūkio aveles, vieną karvę ir saugo dzūkišką sodybą, istorijas pasakodamas ir anūkams.

Nuo gruodžio 1 d. žemdirbiai, nukentėję nuo gamtos stichijos, gali kreiptis lengvatinės paskolos. Ją administruojančio Žemės ūkio paskolų garantijų fondo atstovas aiškina apie finansinės paramos privalumus, tačiau iš trijų du kalbinti ūkininkai abejoja tokia paramos forma. Gruodžio pradžioje darbai lauke jau turėtų būti baigti.

Tačiau Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Elena Survilienė primena, ką pašalus žemei dar reikėtų nuveikti sodo - daržo šeimininkams.

AKIRAS - BIRŽYS ,,LIETUVOS MIESTAI IR MIESTELIAI“ III t. ,,Kėdainių apskritis“ 1934 m. (Josvainių miestelis psl. Gražioj Šušvės pakrantėj 14 kilom. nuo Kėdainių kryžkelyje: Kėdainiai - Čekiškė - Ariogala, yra Josvainių miestelis.

Nuo Ariogalos pusės ant Šušvės kranto yra kapinės, toliau ilga, ūkininkų gyvenama Ariogalos gatvė. Tarp ūkininkų šioj gatvėj įsimaišęs yra vienas kitas amatininkas, o arčiau į vidurį miestelio atsiranda ir žydelių grįčios - krautuvės.

Miestelio vidury pora ir mūrinių namų raudonuoja, kiti mediniai, vieno aukšto. Toliau nuo vidurmiesčio skiriasi keliai: vienas į Panevežiuką, antras į Kėdainius.

Iki Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimo miestelio pakrašty, kur dabar yra valsčiaus valdyba ir pradžios mokykla, buvo Josvainių seniūno dvaras. Žmonės jau nebepamena jo pavardės, o raštuose ir dokumentuose taip pat neužtinkama.

Josvainių Dvaro Istorija

1640 metais Josvainiuose buvo seniūnas ir Josvainių dvarą valdė Jonas Katkevičius. Jis pasirašydavo ,,Storosta Žomaitski“ ir yra pasirašęs dokumente Gruzdžių bajorų dėl žemės teisėto valdymo.

Prie Šušvės upės, kalnely, buvo senovės pilis, puikus parkas su liepų alėjomis, tvenkinys. Apie pilį buvo daug medinių ir mūrinių trobų, bravūras ir koplyčia.

Seniūno graži ir jauki sodyba, visokie administraciniai reikalai, taip pat didžiulis bravoras ėmė traukti į save apylinkės gyventojus, amatininkus ir prekybininkus, ypač žydelius.

Po Lietuvos - Lenkijos valst. padal., Josvainių dv. perėjo rusų valdžios nuosavybėn. Iki baudžiavos panaikinimo šis dvaras buvo išnuomojamas. Baudžiavą panaikinus dvaras buvo išdalintas bežemiams. Tada miestely jau buvo apie 35 namus.

Dvaro centras buvo atiduotas valsčiaus valdybai ir mokyklai. Tada pilies jau nebebuvo. Jau ji buvo pasenusi ir sugriuvusi.

Dar prieš karą, senesni žmonės sako, piliavietėj imdavę plytas ir akmenis trobų pamatams ir šiaip statybai, o pradžios mokyklos mokytojai persodinėję vaismedžius iš tos vietos, kur buvo didikų sodas.

Gražuolė liepų alėja, patekusi bežemiams kariams, buvo iškirsta ir išnaikinta, o Šušvė keisdama savo vagą paplovė ir išgriovė visa, kas dar ir šiandien liekanomis būtų liūdiję apie dvaro didybę ir grožybę.

Vienintelis liudininkas ir ligi šios dienos pasiliko tik senas valsčiaus valdybos namas. Jis liūdija tuos laikus, kada Josvainių dvaras perėjo rusų valdžion.

1900 metais dar tebestovėjo rusų atsargos magazinas - grūdų supilas. Vėliau tame magazine buvo smuklė. Prieš pat didįjį karą šį magaziną valdžia pardavė žydelkai, kuri nugriovė jį ir parsigabenus pasistatė vidury miestelio ant bažn.

Kryžiuočių kronikose Josvainiai yra minimi vardais ,,Gessy“, ,,Jessy“ ir ,,Gayssy“. 1365 metais kryžiuočių mistras pasirengė Lietuvos užpuolimui. Reikia pasakyti, kad tada buvo beveik kasmet rengiami tokie užpuolimai. Minimam užpuoliman kryžiuočiai net svečius iš užsienių pasikvietė.

Kryžiuočiai tais metais labai sunaikino Labunavos miestelį. Paliai Labunavą buvo Kęstučio anūko Jono dvaras. Jau kunigaikštis Jonas buvo priėmęs katalikų tikėjimą ir manė, kad jeigu ir ateitų kryžiuočiai, tai jam kapo jau apsikrikštijusiam nieko nedarytų.

Tuo labiau, jeigu jis geruoju kryžiuočiams pasiduotų. Kada prisiartino prie Labunavos vokiečiai, kun. Jonas gera valia pasidavė jiems ir taip atidavė visas savo gerybes, ką tik turėjo, kad tik nežūdytų jo šeimynos ir nenaikintų dvaro.

Tasai dievobaimingas vienuolis - barbaras kryžiuočių vadas Šindekpf‘as įsakė sukaustyti geležiniuos pančiuos kun. Joną, išžudė visus apylinkės gyventojus ir sunaikino visą dvarą ir Labūnavos miestelį.

O jie užmiršo (kaip rašo T. Narbutas) savo knygoj ,,Dzieje parodu Litewskiego“, Wilno, 1839 r. t.y. V. str. 148-151) Didž. Lietuvos kunigaikščio Kęstučio su jais pasielgimą. Nuo Labūnavos vokiečiai siekė Žeimius, kur juos Lietuvos raitininkai, istoriko Voigto pavadinti kazokais, gerokai apkūlė.

Čia vokiečių daug žuvo nuo lietuvių raitininkų kardų. 1370 metais lietuviai atkeršijo vokiečiams už pirmiau aprašytą užpuolimą ir davė jiems didžiulį smūgį ties Rudava.

Kryžiuočių čia krito virš 400, o jų svarbesnių vadų 26. Apie tai ir tų pačių kryžiuočių kronikoj yra atvirai pasakyta.

Gan greit po to užėjo ant Lietuvos kryžiuočių didžiulis kerštas. Susirengė kryžiuočiai žygin prieš lietuvius, o su jais ir žymūs ,,svečiai“ iš visos Europos: Austrijos hercogas Leopoldas, Bavarijos hercogas Steponas, Čekoslovakų kunigaikščiai, Silezijos, Lenkijos kunigaikščiai.

Kryžiuočiai ėjo Lietuvon dviem vorom: viena Jūros upės pakraščiais ėjo Kaltanėnų link, antra - per Labgirius, Pameldžius. Štai ir vėl nukenčia Josvainių miestelis, o taip pat Raseinių ir Ariogalos apylinkės gyventojai išbėgiojo į miškus ir ėmė užpuldinėti kryžiuočių gurguoles ir maisto sandėlius.

Čia jie sužeidė ir paėmė į nelaisvę Insterburgo viršininką Rudolfą Nusplingeną. Pagaliau ir aukščiau minėti ,,svečiai“ tarp savęs susibarė ir susipešė ir susipikė išsiskirstė. Gal metams po to užpuolimo praslinkus, lietuviai ir vokiečius gerokai apkūlė.

Lietuvių vadas Dorsūnas su savo sakalais prasiskverbė į Prūsus ir paėmė Tamnovo pilį. Kęstutis tada atėjo iki Bišofsburgo ir paėmė Sestono pilį.

Greit vokiečiai vėl padarė ,,vizitą“ lietuviams. Šiame užpuolime dalyvavo vokiečių pusėj jų svečiai, kunigaikštis Brigas ir kt. Josvainiai ir dabar nebuvo aplenkti.

13760 metais tik ką vokiečių apgriautą lietuviai atstatė ir atremontavo Kauno pilį. O juk Kaunas buvo vokiečiams kaip koks monas, kuris niekaip neleisdavo jiems Lietuvoj įsigalėti ir savo sėkmingus ,,reizus“ daryti.

Tad jie sugalvojo gudrumu Kauną paimti ir sunaikinti. Tuo tikslu didysis kryžiuočių ministras su savo kariuomene ne tiesiai, bet aplink per Varnius, Raseinius, Ariogalą, Josvainius, Pastovas ėjo žygiavo Kauno pilies imtų.

Nuo Pastovų jie paskubom persikėlė per Nevėžį ir 1376 metais vasario 10 d. jau jie ėmė šturmuoti Kauną. Bet nepraėjo nė treji metai, kai Lietuvą vėl užpuolė vokiečiai, vadovaujami maršalo Tuno Gatenšteino.

Labai nukentėjo vėl Labunava ir Josvainiai. Josvainiai vistik senovėje buvo žymus miestelis ir daug didesnis negu dabar kad jis yra.

Peržiūrėjus Centralinio Vilniaus rusų archyvo aktų knygas, Josvainių, arba kaip rusai rašė: ,,Jasvonskaja Volst“, miestelis paminėtas virš 300 sykių. Ypač pabrėžtas ,,Jasvonski veliky gostinec“ - didysai vieškelis. Minėtuose aktuose yra pažymėta, kad prad. XVI amž. Josvainiuose buvo 130 namų.

Josvainiai karaliaus universalu 1699 m. buvo sulyginti su kitais žymiais Lietuvos miestais. XVI amž. 1528 m. Seimo buvo nutarta, kad ,,Jasvoinsky dvor“ turi reikale duoti 47 apginkluotus raitelius ir tas įpareigojama bajorams, kurių net ir pavardės suminėtose: Dovainovič, Petraševič, Stegvilovič, Mostovič, Bilevič, Stanevič, Sutno - Romanovič Baltramiejus (Akty Vilenskij komisiji t. XXIV, 67).

Karalius Zigmantas Augustas 1569 metais Josvainių karališką dvarą atidavė iki gyvos galvos Lietuvos raštininkui Jeronimui Kliveckui. Jam mirus dvaras atiteko 1571 m. Stasiui Mališauskui.

1626 metais Josvainius gavo Lietuvos maršalas Stasys Sapiega. Vėliau Sapiega savo šias teises perleido Kauno maršalui Aleksandrui Masalskiui. Masalskis 1643 metais perleido Aleksandrui Judickiui, kurio sūnus Jurgis Konstantinas mirdamas paliko Josvainius žmonai Katrei.

Katrė antrą kart ištekėjo už Smolensko Kaiklūno Christoforo Ščito, tad ir Josvainiai perėjo Ščitų nuosavybėn. Vėliau Josvainiai tapo svarbiu apskrities miestu, gavo karaliaus Stanislovo Augusto laikais 1792 m. kovo 29 d. Magdeburgo teises ir miestas tada mokėjo valdžiai mokesnius, sumoje 3,248 lenkų auksinų.

Prancūzmety Josvainiai matė daug prancūzų ir rusų kareivių, sako čia įvykęs mūšis, kuriame daug prancūzų žuvę. 1880 m. pakalnėje Pašušvy ties valsčiaus valdyba daug radę žmonių kaulų ir prancūzų karo pabūklų liekanų.

Dabar Josvainių miestelis užima apie 50 ha žemės plotą. Iš jų 20 ha užima trobesiai ir gatvės, o 30 ha - daržai ir sodai. Čia pat ties miesteliu teka Šušvė 6 sieksnių platumo. Kai ji pavasarį patvinsta, tai siekia iki 12 sieksnių platumo ir būna iki 1 sieksnio gilumo.

1915 metais Josvainiuose veikė blaivybės draugijos skyrius su 350 narių, ūkio ratelis su 70 narių. Vartotojų bendrovė su 218 nar. Dabar Josvainiuose yra 1269 gyv.; iš jų katalikų 871 žm., žydų 374 žm., stačiatikių 12 žm., evangelikų - reformatų 7 žm., sentikių 5 žm.

Čiukiškių km. Laukuose buvo rasta akmeninių kirvukų. Gaižavos dv. yra Papiliokalnio kalnas ir yra laukas vadinamas Kapelių lauku. Josnogurkos polv. Aukštuma, ant kurios stovi polv. Trobos, vadinama Piliakalniu ir yra pakasta pylimu, kuris jau yra išartas. Ariant lauką buvo rasta keleta akmeninių rutulių.

Paliai Josvainius rastas akmeninis kirvukas. Pakapių (Lopliūnų km.) lauke randama žmonių kaulų. Užiedupio vienk. gavo upelio ,,Žiedupys“ vardą, praminto dėl būnančių pavasarį daug gėlių žiedų.

Degimų vienkiemis pavadintas dėl savo ypatingos padėties, nes toje vietoje nušienautas šienas per lietingus metus sudegdavo. Plaktinių km. gavęs vardą nuo baudžiavos laikų, nes to kaimo pono būdavo dažniau ir smarkiau plakami.

Graužių km. gavo vardą nuo medelių, kurių daug buvę Šušvės krantuose ir juos vadindavę ,,graužiukais“. Paliepių dvaras gavo vardą nuo žodžio liepti, liepia, dvaras paliepė. Nuo to Paliepiai.

Kampų kaimas senovėje buvo vadinamas Kondratienių kaimu. Apie XIV šmtm. Bajorui Kondratui buvo dovanotas šis kaimavietis ir apie 2000 ha žemės ir miško. Mirdamas jisai paliko žemę ir turtus 4 sūnams.

Kampų vardą gavo daug vėliau, kada apgyventos vietos buvo padalintos į valsčius. Šis kaimas, matomai, atsidūrė valsčiaus kampe, todėl gavo vardą Kampai. Lipniūnų kaimo gyventojai už dalyvavimą lenkų sukilime 1863 m. buvo ištremti Sibiran, o jų vieton įsikūrė rusai kolonistai.

Šaravų Miško Istorijos

APIE ŠARAVŲ MIŠKĄ VIETINIS GYVENTOJAS M. 1863 metais Šaravų miške slapstėsi sukilėliai. Kas rytas jie susirinkdavo prie vieno ąžuolo pasimelsti. Prie to ąžuolo buvo pastatytas altorėlis . Vieš medžio buvo prikaltas kryžius.

O pačiame ąžuole buvo iškaltas įdubimas, kuriame būdavo slepiamas Švenč. Sakramentas. Septyni kunigai čia kas rytą laikydavo paeiliui šv. Mišias.

,, Vieną rytą visi kunigai laikė Mišias, klausė išpažinčių ir dalino Švenčiausiąjį. Aš tarnavau per visas Mišias iš eilės. Tuomet aš tebuvau vos 17 metų. Pasibaigus Mišioms, kunigas užgiedojo suplikacijas.

Vyrų buvo labai daug, bet niekas nebuvo pasirengęs kovai. Staiga sudundėjo šūviai, sučerškėjo kardų ir durtuvų smūgiai. Rusai su kazokais apsupo mus iš visų pusių ir žudė besimeldžiančius.

Nei gintis, nei bėgti jau nebuvo galima. Kunigas, kuris klūpojo šalia manęs, greitai sukniubo nuo kazokų kardo. Aš, gavęs į šoną su durtuvu, buvau tik truputį sužeistas. Greitai pasiritau po krūmais, o iš ten pasprukau į Šaravus.

Čia pasislėpiau kluone. Bet po kelių valandų buvau pagautas. Sužinojau, kad visi kunigai buvo be pasigailėjimo išžudyti. Daugelis vyrų buvo po tuo pačiu ąžuolu pakarti.

Tik vėliau jų visų kūnai buvo palaidoti Šaravų kapuose. Visi suimtieji buvome surakinti ir nuvežti į Kėdainius. Ten aš tik iš tolo pamačiau savo tėvelį, kuris buvo vežamas į Sibirą. Aš patekau į rekrutus ir tik po Rusų - Turkų karo, kaip garbingai pasižymėjęs karys, grįžau į savo tėvynę Lietuvą.

Taip pasakojo mano tėvelis, miręs didžiojo karo metu. Šaravų vyrų apaštalavimo nariai, minėdami tas skaudžias 70 m. O tasai ąžuolas ir šiandien tebestovi, aukštai iškėlęs savo viršūnę virš visų kitų medžių. Tik tas įdubimas, kur buvo laikomas Švenč. Sakramentas, vėl užaugo.

Bet žmonės dar ir dabar tebežino tą vietą, kur buvo prikaltas kryžius. Mat, ąžuolo žievė apaugo aplinkui ir paslėpė jį savyje. Du kiti kryžiai buvo toje vietoje prikalti. Ir juos ąžuolas priglaudė į savo širdį.

Josvainių bažnyčia kun. Motiejaus Kobilinsko rūpesčiu buvo pastatyta 1590 metais. Tai tas pats kun. Kobilinskas, kuris 27 m. bylinėjos su Kėdainių savininkais dėl Kėdainių R. - Katalikų bažnyčios.

Vidury XVII amž. buvo pilna visokių Lietuvai nelaimių. Iš pradžių kazokai su totoriais naikino Lenkiją iš pietų vakarų. Švedai užplūdo Lietuvą, Karoliui X pasidavė Poznanius, Krokuva, Varšuva; iš rytų ėmė skverbtis rusų pulkai.

Carui Alieksiejui Nicharlovičiui buvo priversti atidaryti vartus Mogilevas, Polockas, Vitebskas, Minskas, Gardinas, Vilnius ir Kaunas. Lenkijos - Lietuvos karalius Jonas Kazimieras pabėgo Silezijon. Lenkija ir jos skaudžiai globota Lietuva atsidūrė ant bedugnės krašto.<...>

Josvainių gyventojai (karališko dvaro) nuo senų senovės buvo Lenkijos karaliaus paklusnūs vergai, kaipo katalikai dar buvo Kėdainių priešai. Kėdainiuose vyravo evangelikai. Štai kartą ėmė ir susiorganizavo josvainiškiai užpuolimą ant Kėdainių.

Tai buvo 1659 m. gegužės 12 d. Užpuolimą organizavo Josvainių klebonas. Vėlai vakare josvainiškiai, nudavę esą rusų kareiviai, prisiartino prie Kėdainių ir ėmė kėdainiškius lupti.

Kėdainiuose kilo riksmas, ėmė skambinti varpai, subėgo žmonės ir atrėmė užpuolikus. Susirėmime keletas josvainiškių buvo sužeisti, keli pateko į nelaisvę. Tarpe nelaisvių buvo paimtas ir Josvainių klebonas.

1903 metais, klebono kun. Jono Novicko rūpesčiu, parapijonių lėšomis pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Statant šią bažnyčią, kasant jos pamatus, buvo rasta keletas desėtkų smulkių sidabrinių rusų pinigų su herbu ir parašu: ,,U.

1923 m. klebonu buvo kun. Pranas Vasiliauskas, o vikaru kun. Josvainių valsčius yra Nevėžio upės dešiniajam šone, iš abiejų pusių Šušvės upės; žemės paviršius, išskyrus vieną kitą nedidelį kalnelį - lygus, be žymesnių įdubimų, tik kur - ne - kur išraižytas anksčiau buvusių ir dabar esamų aukščiau minėtų upių vagomis.

Žemės rūšys: I -324,74 ha, II - 4242,10 ha, III - 5964,97 ha, IV - 3652,38 ha, miškų 3794,10 ha, nenaudingos 665,99 ha. Bendras valsčiaus žemės plotas 18644,01 ha.

1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašinėjimo duomenyse pažymėta, kad valsčiuje buvo 6957 žmonės. Iš jų 3289 vyrai ir 3668 moterys. 1933 m. valsčiaus gyventojų priaugo iki 7406 žm. Tikybos atžvilgiu gyventojai šiaip skirstosi: R.

Kai rusų caras Mykolas I - asis 1837 m. davė teisę savivaldybėms su renkama vyriausybe, Josvainiai nuo tada ėmė vėl gyventi ir tvarkytis savarankiškai. Prieš karą šis valsčius buvo žymiai didesnis.

Sušvitus Lietuvos laisvei, 1918 metais spalių mėn. 20 d. buvo sušauktas Josvainių valsč. steigiamasis susirinkimas. Jį sušaukė šie 4 iniciatoriai: Vaclovas Vaidotas, Mikalojus Grigaliūnas, Stasys Gulbinas ir kun. Gudavičius.

Susirinkime dalyvavo 42 kaimų atstovai, pirmininkavo V. Vaidotas, sekretoriu buvo M. 1. 2. 3. 4. 5. 6. Į parapijinį Komitetą buvo išrinkti: pirmininku Vaclovas Vaidotas, sekretoriu St. Grigaliūnas, nariais: Mikas Grigaliūnas, Jakaitis, J. Vaitkus, Rainys ir A. Grigaliūnas.

Kun. Pirmomis veikimo dienomis, Komitetas surašė beturčius, apdėjo mokesčiu gyventojus po 25 kapeikas nuo dešimtinės beturči...

Šiame straipsnyje apžvelgėme tik nedidelę dalį Dvarčių kaimo ir Josvainių miestelio istorijos. Tikimės, kad šis pasakojimas paskatins domėtis savo krašto praeitimi ir saugoti kultūros paveldą.

tags: #dvarciu #kaimas #sodyba