Kultūros paveldo apsaugos ekspertai giria, neabejingieji istoriniam palikimui džiaugiasi - duris atvėrė restauruotas Šilutės Hugo Šojaus dvaras. Siekiant suprasti, kuo gyveno nuostabieji Mažosios Lietuvos dvarai, būtina žinoti krašto raidą, istoriją ir evoliuciją. Tai mažiausias, tačiau unikaliu kraštovaizdžiu ir kultūriniais pasiekimais išsiskiriantis mūsų šalies etnografinis kraštas. Ilgą laiką Mažoji Lietuva atliko svarbų vaidmenį lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimo bei raidos procesuose. Nors ilgą laiką Mažoji Lietuva nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei, tačiau būtent čia gyveno daugybė Lietuvos šviesuolių, puoselėjusių, kūrusių ir saugojusių lietuvių kalbą, istoriją bei etnografiją.
Šilutės krašto puošmena laikomas romantiškas vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvaras buvo pastatytas 1721 metais. Šilutės dvaras buvo įkurtas 1721 m. Prūsijoje vykdytų administracinių reformų metu. Tuomet didysis Klaipėdos valsčius buvo padalintas į mažesnius valsčius (Sendvario, Klemiškės, Priekulės, Rusnės ir Šilokarčemos), kuriems valdyti buvo įsteigti valstybiniai dvarai. Nuo 1724 m. Šilutės valstybinį dvarą, tikintis, kad jis tokiu būdu duos daugiau pajamų, pradėta nuomoti. Nuomos konkursą laimėjęs asmuo, dar kitaip vadintas generaliniu nuomininku, tuo pačiu tapo ir valsčiaus valdytoju - amtmonu.
Dvaro savininkai ir jų įtaka
Pirmąjį atmoną Jakobą Miulerį (Jacob Müller) 1724 m. iš pareigų išstūmė ir pirmuoju generaliniu Šilutės valstybinio dvaro nuomininku tapo Gotfrydas Šperberis (Gottfried Sperber), kurį 1730 m. pakeitė Fridrichas Verneris (Friedrich Werner). Pastarasis tuo pat metu nuomojo Priekulės valstybinį dvarą ir Šilutėje negyveno, todėl čia laikė vietininką Kristofą Bernardą Rabę (Christoph Bernhard Rabe). 1752 m. dvarą ir tarnybą perėmė Fridricho Vernerio anūkas Kristofas Fridrichas Radkė (Christoph Friedrich Radcke), o šį 1761-1785 m. pakeitė brolis Evaldas Radkė (Ewald Radcke). Pastaroji giminė Šilutės dvarą savo rankose išlaikė bemaž 150 metų, o jos valdymo metais dvaro žemės buvo išplėstos nuo keliasdešimties iki kelių šimtų hektarų: į Radkių giminės valdas pateko Urbiškiai (Armalėnai), Barzdūnai, Likertiškiai, Kleiniškiai, Šlažai ir kt.
Nuo 1785 m. dvarą valdė našlės Šarlotės Radkės (Charlotte Radcke (g. Potschke)) antrasis vyras Karlas Henrichas Bejeris (Carl Heinrich Beyer), kuris dvaro nuomą 1804 m. perdavė posūniui Frankui Vilhelmui Radkei (Franz Wilhelm Radcke). Pastarasis 1819 m. Šilutės valstybinį dvarą už beveik 37 tūkst. talerių įsigijo visiškon nuosavybėn. 1808-1818 m. Prūsijoje buvo vykdomas valstybės valdymo reorganizavimas, kuris palietė Rusnės ir Šilutės valsčius: jų vietoje buvo sudaryta viena Šilutės apskritis su centru Šilutėje. Apskričiai vadovauti buvo paskirtas valstybės pareigūnas - apskrities viršininkas (vok. Landrat), kuris pakeitė iki tol valsčių administravusį amtmoną. Valstybiniai dvarai tapo nebereikalingi, todėl juos buvo nuspręsta išparduoti.
Naujasis Šilutes dvaro savininkas, vietoj 1757 m. septynmečio karo metais rusų sudegintų ir po to vėl atstatytų dvaro rūmų iš lauko akmenų (80 pėdų ilgio ir 40 pėdų pločio), dar tais pačiais 1818 m. pastatė naują dvaro sodybą. Pagal valdytus žemės plotus, Šilutės dvaras anuomet buvo vienas didžiausių regione (1460 ha). Didesnis buvo tik Tilžės apskričiai priklausęs Šilininkų dvaras (apie 2500 ha). 1835 m. Šilutės dvarą perėmė F. W. Radkės sūnus Eduardas Richardas (Eduard Richard), kuris testamentu po savo mirties dvarą paliko žmonai Frederikei von Trentovius. Po jos mirties Šilutės dvarą paveldėjo tuomet dar nepilnametis jų sūnus Eduardas Radkė (Eduard Radke), kuris neturėjo patyrimo, noro ir sveikatos valdyti didžiulį ūkį. Neprižiūrimas dvaras paskendo skolose ir tapo visiškai nerentabilus.
E. Radkei nusprendus parduoti dvarą, jį 1889 m. už beveik 540 tūkst. markių įsigijo Lėbartų dvarininkas H. Šojus. Tuo metu Hugo Šojus buvo vienas žinomiausių Klaipėdos krašto žmonių, aktyviai dalyvavęs Klaipėdos apskrities visuomeniniame gyvenime, vėliau tapęs Šilutės apskrities Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu.
Hugo Šojus pasižymėjo puikiu žemės ūkio išmanymu, tad vos įsigijęs dvarą, pradėjo jo atnaujinimo darbus. Naujasis Šilutės dvaro savininkas iškart ėmėsi reorganizuoti ūkį. Dvaro reikmėms pasilikęs apie 750 ha, likusias žemes jis suskirstė į sklypus, juos pardavė ir išnuomojo. Tokiu būdu buvo sumažintos ūkio išlaidos ir gautos pajamos, kurias galėjo panaudoti skoloms grąžinti, ūkiniams pastatams sutvarkyti. Iš sodybai priklausančio 1460 hektarų ploto, asmeninėms reikmėms jis pasiliko tik 750 hektarų. Dvaro sklypuose įsikūrė 120 naujų šeimų, o miesteliui dovanotuose žemės plotuose pastatyta ligoninė, turgaus aikštė, mokykla, paštas, bažnyčia ir kiti pastatai. Po 1896 m. gaisro, kuris sunaikino beveik visus dvaro ūkinius pastatus, senųjų vietoje buvo pastatyti nauji pastatai, o dvaro kiemas, apsisaugant nuo upės potvynių, paaukštintas apie metrą ir išgrįstas akmeniniu grindiniu. 1906-1907 m. H. Šojaus iniciatyva buvo pertvarkyti ir dvaro rūmai: pristatytas rizalitas, medinė veranda bei priestato antras aukštas.
Prie dvaro buvo įrengtas parkas, iškasti 3 tvenkiniai, o palei miškuotą Šyšos upę ir prie jos prisišliejusiame miškelyje, vadinamajame Varnamiškyje, sukurta promenada. H. Šojaus dėka dvaras įgijo patrauklaus ir reprezentatyvaus ūkio įvaizdį. Šiame dvare ne kartą lankėsi Vokietijos kronprincas, Lietuvos prezidentai, kiti kultūros ir politikos elito atstovai.
Hugo Šojus itin domėjosi lietuvių papročiais, tautosaka ir muziejininkyste. Šių pomėgių vedinas savo vardo dvare jis įkūrė pirmąjį Klaipėdos krašto muziejų. Čia buvo eksponuojama Klaipėdos krašto etnografinė medžiaga, tautosakos rinkiniai, etnografiniai baldai, rūbai, dokumentai, spaudiniai, žemėlapiai. Muziejaus svarbą rodo ir jame lankęsi žymūs Lietuvos bei Vokietijos kultūros ir politikos veikėjai. Tarp jų garsiausi ir iškiliausi - Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, profesorius E. Volteris, Lietuvos prezidentas K. Grinius, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius A.
Po dvarininko mirties 1937 m. dvarą paveldėjo anūkas Verneris Šojus (Werner Scheu), kuris 1944 m. rudenį, artėjant karo frontui, palikęs dvarą, su šeima pasitraukė į Vokietiją. Po Hugo Šojaus mirties dvaras atiteko jo anūkui Verneriui Šojui. Kaip byloja liūdna XX a. istorija, artėjant karo frontui, jis kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją. Be priežiūros likęs dvaras savo nelaimei buvo apgyvendintas visą griaunančios Raudonosios armijos.
Dvaro likimas po Antrojo pasaulinio karo
1945 m. dvaras, smarkiai nukentėjęs nuo jame kurį laiką stovėjusių Raudonosios armijos dalinių, buvo nacionalizuotas ir paverstas Šilutės rajono vykdomojo komiteto pagalbiniu ūkiu. Pasibaigus karui pradėti muziejaus tvarkymo darbai, tačiau dėl dažnos direktorių kaitos sovietinės okupacijos metu muziejaus reorganizacija nebuvo sėkminga. 1948 m. pagalbinį ūkį perėmė Tarybinių ūkių ministerija ir jį paskyrė Kretingos žemės ūkio mokyklai, kuri čia atidarė daržininkystės skyrių. 1950-1952 m. vietoje daržininkystės skyriaus veikė ūkvedžių kursai, o 1953-1959 m. - dvimetė Žemės ūkio mokykla, kuri rengė tarybinių ūkių direktorius, ūkvedžius ir zootechnikus. Ilgiausiai buvusiame Šilutės dvare 1959-1985 m. Dvaro pastatai buvo perstatyti ir pritaikyti mokyklos poreikiams: dvaro rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai, svirne - berniukų, o buvusioje kiaulidėje - mergaičių bendrabučiai.
Dvaro atgimimas
Dr. Hugo Šojaus dvaro restauracija pradėta 1990 m. 2015 metai laikomi Hugo Šojaus dvaro, o kartu ir Mažosios Lietuvos dvarų Renesansu. Pabaigus dvaro renovacija, per iškilmingą ceremoniją perkirpta dvaro atidarymo juosta, o dvaro raktai atiduoti muziejininkams. 1995-2006 metais į dvaro sodybos rekonstrukciją investuota beveik 970 tūkst. 2010-aisiais pritraukus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, imtasi tvarkyti sodybos teritoriją, restauruota dalis dvaro komplekso pastatų: rūmai, tarnų namas, arklidės ir karvidės. Šių darbų vertė - daugiau nei 2 mln. 900 tūkst.
Vienu sudėtingiausių objektų rekonstruojant Šilutės dvaro sodybą įvardijamas tarnų namas. Pagrindinis avarinio pastato fasadas buvo atskilęs ir keletą centimetrų pasviręs, tad gelbstint statinį konstruktorių ir inžinierių laukė nelengvas egzaminas. Kadangi medinės rūsio ir pirmo aukšto perdangos nebuvo įmanoma išsaugoti, konstruktorių sprendimu ji pakeista betonine. Rūmų rekonstrukcijos metu buvo atnaujintas pastato kiemo fasadas, pagal išlikusius brėžinius atkurta reto grožio veranda. Rekonstruojant vidaus patalpas vienu svarbiausių darbų tapo atkurti rūmų interjero detales: lipdinius, durų puošybą, laiptų elementus ir pan. Ypatingas dėmesys buvo skirtas freskų restauracijai.
Šiandien dvare saugoma daugiau nei 60 tūkst. eksponatų. Keliaujate į pajūrį, o gal rengiatės savaitgalio išvykai po Mažąją Lietuvą? Norėdami susipažinti su išskirtine krašto kultūra, istorija bei architektūra, savo maršrute nepamirškite pažymėti Hugo Šojaus dvaro. Na, o pažinimo džiaugsmą sustiprinti bei krašto buitį, gastronomiją ir kasdienybę pažinti padės įdomi ir išskirtinė šio dvaro edukacinė programa.
Investicijos į Šilutės dvaro sodybos rekonstrukciją
| Laikotarpis | Investicijos | Tikslas |
|---|---|---|
| 1995-2006 m. | Beveik 970 tūkst. litų | Rūmų pastato dalies rekonstrukcija |
| Nuo 2010 m. | Daugiau nei 2 mln. 900 tūkst. litų | Sodybos teritorijos tvarkymas, dvaro komplekso pastatų restauracija |