Pastaruoju metu Lietuvoje susidomėta bajorų kultūros paveldu kaip integralia Lietuvos kultūros paveldo dalimi. Dvarų sodybomis susidomėjo ne tik paveldosaugos institucijos, bet ir istorikai, archeologai, architektai, dailininkai, akademiniai sluoksniai, turizmo industrija ir verslo struktūros.
Minėtų sferų interesai dvarų sodybų panaudojimo atžvilgiu yra gana skirtingi, tačiau beveik visada jie būna susiję su dvarų sodybų rekonstrukcija ir pritaikymu šiuolaikinėms visuomenės reikmėms - kultūros, turizmo ar verslo. Pradinė šios veiklos stadija būna tyrimai, kurių apimtys ir kryptys priklauso nuo numatomos rekonstrukcijos tikslo ir metodikos.
Užutrakio dvaro sodyba
Dvarų Sodybų Formavimasis Lietuvoje
Lietuvoje dvarų sodybos pradėjo kurtis, kai bajorai, buvę kariai, tapo žemvaldžiais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų ir didikų dvarus sudarė rūmai, pagalbiniai gyvenamieji namai, ūkiniai ir gamybiniai statiniai, kai kada - bažnyčia arba koplyčia, parkai ir sodai. Pastatai dėstyti kompaktiškai aplink vieną didelį kiemą, kartais išmėtyti arba sugrupuoti pagal funkcijas į sektorius aplink kelis kiemus.
Iki 17 a. dvaro gyvenamieji namai dažniausiai buvo mediniai, puošnūs - su aukštais stogais, drožinėtais stulpais, tekintomis baliustradomis atitvertomis lodžijomis, prieangiais, su langų vitražais. Jau Renesanso epochoje pradėta statyti ir mūrinius rūmus su bokštais (Siesikų dvaras), dažniausiai manieristiškai dekoratyvius.
Dvaro Sodybos Struktūra ir Elementai
Nuo 17 a. Italijos, Vokietijos, Prancūzijos (Versalio), kitų šalių didikų dvarų pavyzdžiu Lietuvoje pagal griežtos ašinės simetrijos principus imta kurti sodybas su reprezentacine dalimi ir erdviu, želdiniais apsuptu dvaro kiemu bei ūkine zona. Po 17-18 a. karų sunaikinti dvarai atstatinėti pagal senąjį planą, bet jau dažniausiai mūriniai; vyravo baroko architektūra. Medinėse sodybose barokas pynėsi su 16-17 a. Didikų namai dažniausia buvo 3 korpusų dviaukščiai, ilgo stačiakampio, kryžminio arba vadinamojo alkierinio plano su puošniais interjerais (glazūruotų koklių židiniais ir krosnimis, vadinamuoju liaudiškuoju parketu, paveikslais).
Puošnūs buvo ir svirnai bei lobynai, dažniausiai dviaukščiai, su lodžijomis arba arkadų tipo prieangiais. 18 a. antroje pusėje dvarų sodybas juosė želdinių masyvai, pro kuriuos vos matėsi pastatai. Jie buvo laisvai išdėstyti aplink 2-3 kiemus; pagrindinio kiemo centre buvo parteris, prie jo - rūmai, oficinos, žirgynai, aukštų želdinių juosta skyrė ūkinę dalį, kurioje trobesiai dažnai buvo suskirstyti funkcinėmis grupėmis.
Parkai dažniausiai mišrios - angliškojo ir prancūziškojo parko - struktūros, kurti tapybiško, nelygaus reljefo vietose, prie upių, upelių, ežerų. Rūmai buvo vienaukščiai su abipusiu mezoninu arba dviaukščiai, dažniausiai stačiakampio plano, kartais su pusiau uždaru kiemu, stogai laiptuoti valminiai arba pusvalminiai.
Reprezentacinius interjerus puošė koklių krosnys ir židiniai, parketas, rokoko stiliaus baldai, reljefinės gipsatūros. Būdingiausios šio laikotarpio dvaro sodybos: Biliūnų (Raseinių rj. 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje, Lietuvą prijungus prie Rusijos, ir lietuvių, ir rusų dvarininkai daugiausia rekonstravo senuosius ansamblius, pastatyta ir naujų dvarų (Antašavos, architektas M. Šulcas, Jašiūnų, architektas K. Podčašinskis).
Užutrakio dvaro sodybos parkas
Parteris Dvaro Sodyboje
18 a. antroje pusėje dvarų sodybų pagrindinio kiemo centre buvo parteris. Mažasis parteris (priešais pietinį rūmų fasadą), užsibaigiantis baliustrada su ilgu suolu ir vazomis, yra puošniausia išlikusi rūmų aplinkos dalis.
Parterio viduryje stovėjo gulinčio romėnų vyno dievo Bakcho skulptūra, apsupta karpomomis liepomis. Atsiradus Bakcho skulptūrai, aplink ją esanti parko dalis pradėta vadinti bakchanalija. Čia galima buvo skaityti knygą arba, paplaukiojus valtimis, pakilus laiptais nuo valčių prieplaukos, atsigaivinti šaltais gėrimais.
Rytiniame parterio pakraštyje pastatyti keturi bakchančių ir satyrų biustai (barokinių prancūziškų skulptūrų kopijos) ir romėniškos vonios formos gėlinė.
Žvelgiant nuo mažojo parterio matome širdelės formos ežerėlį, kuris galėjo būti, kaip grafo meilės išraiška Jadvygai - puikiai matomas pro buduaro langus.
Pirmojo pasaulinio karo metais iš parterio dingo Bakcho skulptūra. Vazos ir biustai pavogti ar sunaikinti sovietmečiu. Dabar parterį puošia 2005-2006 m. atstatyti biustai.
Atstatyti biustai ežero pusėje simbolizuoja keturis paros laikus: rytas, diena, vakaras ir naktis. Tuo tarpu biustai kitoje pusėje - keturis metų laikus.
Konservuotų pamatų viduje numatyta įrengti gėlyną.... Nuo atvirais paviljonais karūnuotos terasos mėgaukitės pasakiškais vaizdais į Galvės ežerą, romantišką viduarmžių pilių ir Trakų miesto vaizdą bei Bražuolės kalvyną horizonte.
Mažasis parteris, užsibaigiantis baliustrada su ilgu suolu ir vazomis, dar vadinamas Bakcho parteriu dėl čia esančios gulinčio romėnų vyno dievo Bakcho skulptūros. Iš čia atsiskleidžia E. F. Andre kurto parko prancūziškosios dalies (simetriškai išdėstytų gėlynų, karpomų liepų ir skulptūrų) grožis.
Žymaus prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. Andre sukurtas Užutrakio dvaro sodybos parkas - vienas vertingiausių istorinių parkų Lietuvoje. Peizažinis (angliškas) parkas su proskynomis, alėjomis, dirbtinių uolų kompozicijomis (išskirtinis E. F. Andrė bruožas), daugybe į skirtingas puses vingiuojančių takų - palieka įspūdį visais metų laikais.
Kurtuvėnų Dvaro Sodybos Archeologiniai Tyrimai
Kurtuvėnų dvaro archeologiniai tyrimai buvo pradėti 1995 metų pavasarį. Šių tyrimų objektas buvo sudegusi dvaro oficina, kurioje paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais veikė kultūros namai. Pastatas turėjo būti rekonstruotas ir pritaikytas Kurtuvėnų regioninio parko direkcijai. Tyrimų metu buvo šurfuojami, o vėliau kasinėjami oficinos pamatai.
Nustatyta, kad Pliaterių laikais, XIX a. pabaigoje, statyta oficina stovėjo ant suardyto senesnio pastato pamatų. Po oficinos pamatais aptiktoje duobėje surasta daugiau kaip 1000 radinių, puodų šukių, koklių ir kt.
1998 m. prieš tiesiant telefono ryšio ir kanalizacijos trasas buvo pratęsti centrinės dvaro sodybos dalies tyrimai. Buvo tyrinėjama oficinos ir rūmų aplinka, kur aptiktas gana storas kultūrinis sluoksnis, keleto pastatų pamatai, senoji ir naujoji dvaro sodybos tvoros, puodyninių koklių degimo krosnies likučiai, Pliaterių rūmų lietaus kanalizacijos kanalas ir surinkta 5541 radinys.
2000 m. tyrinėta buvusios dvaro virtuvės aplinka, kur aptikta akmeninių pastatų pamatų liekanų. Kur kas didesnį dvaro sodybos plotą apėmė 2005 metų tyrimai, kurių tikslas buvo lokalizuoti parko takus ir parterio ratą bei atidengti sodininko namo pamatus.
Tyrimų metu iš dalies pavyko nustatyti sodo takų vietas ir tiksliai nurodyti parterio rato matmenis. Be to, ištirtas parko tvenkinio krantas ir sodininko namo liekanos, senasis kelias nuo dvaro vartų link svirno, surinkta apie 1000 įvairių radinių.
2006 m. buvo šurfuojama naujai suprojektuoto kelio, kuris turėjo juosti dvaro sodybą iš rytų, pietų ir vakarų, trasa. Kelias turėjo eiti per ūkinę dvaro sodybos zoną, todėl pirmą kartą buvo atidengtas jos kultūrinis sluoksnis. Antras svarbus naujai identifikuotas objektas buvo antroji oficina, kurios liekanos aptiktos vakarinėje sodybos dalyje.
2007 metų tyrimų apimtis taip pat buvo gana didelė. Buvo kasinėjama rūmų terasa, lokalizuota ledainė, ratinė, tyrinėta kalvė ir jos aplinka. Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą aptikta dar keturių, senesnių, dvaro rūmų liekanos ir nustatyta, kad rūmai visą dvaro gyvavimo laikotarpį buvo toje pačioje vietoje. Tyrinėjimų metu surinkta daugiau kaip 4000 radinių.
2008 m. tyrinėta teritorija tarp buvusių Pliaterių rūmų ir parko, o taip pat buvusi Kurtuvėnų miestelio turgaus aikštė, buvusi tarp vakarinės dvaro sodybos tvoros ir bažnyčios. Šiaurrytinėje turgaus aikštės dalyje buvo aptikti medinio pastato su grįstu priebučiu pamatai.
Dvaro sodybos archeologinio paveldo struktūra yra sudėtinga, susidedanti iš daugelio labai skirtingų elementų. Visas jo sudėtines dalis apjungia sodybos teritorija, užėmusi tam tikrą vietos kraštovaizdžio dalį ir integravusi gamtinius (reljefą) bei kultūrinius (parkas, keliai, pastatai) jos elementus.
Dvaro sodyboje esama daugiau ar mažiau išlikusių pastatų, statinių bei įrangos ir jau sunykusių jų liekanų. Pasitaiko dalinai sunykusių statinių, kurių vienos dalys matomos žemės paviršiuje ar net funkcionuoja, kitos jau sunykusios ar sunaikintos pertvarkymų ir perstatymų metu.
Tokiais atvejais sunku atskirti archeologinį paveldą nuo architektūrinio, todėl šiame straipsnyje bus laikomasi nuostatos, kad archeologiniu paveldu laikomi vien sunykę dvaro sodybos elementai, kuriuos lokalizuoti, nustatyti jų matmenis bei funkcijas galima tik archeologiniais metodais.
Pirmosios trys grupės leidžia nustatyti dvaro sodybos išdėstymą erdvėje, jos funkcines zonas (reprezentacinė, gamybinė), visos sodybos ir atskirų jos dalių raidą bei tarpusavio santykius. Jie vadintini archeologiniais objektais.
Kitokio pobūdžio archeologinio paveldo elementai yra kultūrinis sluoksnis ir jo radiniai. Kultūrinio sluoksnio sudėtis ir stratigrafija įgalina pasekti funkcinių zonų ribas, jų slinktis sodybos erdvėje, datuoti daugelį objektų, tačiau dvaro sodyboje labai mažai vietų, kurių stratigrafija nebūtų pažeista perstatymų ir pertvarkymų metu.
Radiniai (dirbiniai ir masinė medžiaga) yra dar vienas svarbus paveldo elementas, suteikiantis daugiausiai duomenų apie dvaro buitį. Tam tikra specifine dvaro sodybos archeologinio paveldo dalimi gali būti laikoma ir tyrimų dokumentacija bei publikacijos.
Mokslinėse ataskaitose ir publikacijose ištirti archeologiniai objektai ir radiniai interpretuojami, susiejami prasminiais ryšiais, nušviečiami dvaro sodybos raidos etapai, konstruojamas bendras kintančios sodybos vaizdas. Nauji tyrimai papildo, o dažnai ir koreguoja ankstesnes interpretacijas, dėl to bendras vaizdas tampa detalesnis, jo bruožai ryškesni.
Sukaupti ir apdoroti archeologinių kasinėjimų ir laboratorinių tyrimų duomenys išlieka kaip istorijos šaltiniai, atviri tolesniems tyrimams, taikant naujas metodikas. Iki pastarojo laiko rekonstruoti tik pastatai ir statiniai.
Kurtuvėnų dvaro sodyboje iš viso buvo tyrinėti įvairios paskirties pastatai. Tai dvaro rūmai, kiti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Mažiausiai buvo žinoma apie ankstesnius nei Pliaterių rūmus, todėl tyrimai 2007 m. suteikė daug naujų duomenų.
Tyrinėjant Pliaterių rūmų terasą buvo rasti ankstesnių keturių rūmų liekanos ir pamatai. Ankstyviausio pastato liekanos buvo užfiksuotos visame tyrinėtame terasos plote 1,2-1,4 m gylyje. Tai buvo 20-30 cm storio pilkos, maišytos žemės sluoksnelis ir jo paviršiuje užfiksuotas 5-7 cm storio degėsių sluoksnelis. Degėsiai liko po čia stovėjusio medinio pastato gaisro. Numanomo pastato viduje aptikta molinės krosnies su puodyninių koklių sienomis liekanos ir „žalio“ molio sankaupa su puodyninių koklių duženomis - atlikęs nuo krosnies mūrijimo molis. Pastatas galėjo būti mažiausiai 13x9 m dydžio, medinis be akmeninių pamatų. Jame buvo sumūryta puodyninių koklių krosnis.
Gaisravietės vietoje pastatytas antrasis rūmų pastatas buvo jau su akmeniniais pamatais, sukrautais iš stambių - 70x65x50 cm, 60x60x50 cm, 50x40x30 cm, ir kiek mažesnių akmenų, nesurištų skiediniu. Tyrinėtas pietinės išorinės sienos ir vienos iš vidinių sienų pamatas.
Šio pamato akmenys yra suskilę, apdegę, su juodų degėsių žymėmis, išsidėsčiusiomis tiesia linija. Visi šie požymiai rodo, kad žemutinis pamatas buvo paklotas mediniam pastatui, kuris taip pat sudegė gaisro metu.
Tretieji dvaro rūmai vėl buvo atstatyti senojoje vietoje, net ant tų pačių pamatų, tik juos gerokai paaukštinus. Išlikusios pamatų dalies aukštis svyravo nuo 30 iki 80 cm. Jų akmenys kur kas smulkesni nei ankstesnieji, be to - surišti trapiu, rusvu kalkių skiediniu, kuriame daug molio ir smėlio priemaišų, o kalkių mažiau.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad visi iki Pliaterių laikų Kurtuvėnų rūmų pastatai buvo mediniai. Tą patvirtina trečiųjų rūmų pamato matmenys, konstrukcija ir akmenų surišimas, tinkamas tik mediniam pastatui, apie kurio matmenis ir planą galima pasakyti tik tiek, kad tikėtinas jo ilgis galėjo būti apie 30 m. Šiam pastatui priklausė akmeninis 2,8 m pločio ir apie 3 m ilgio krosnies pamatas.
Sprendžiant pagal stratigrafiją ir abiejų akmeninių pamatų lygyje rastas monetas, šie du pastatai čia stovėjo XVII a.-XVIII a. pradžioje. Koks likimas ištiko trečiuosius dvaro rūmus, nebuvo nustatyta.
Šaltiniuose minima, kad Kurtuvėnų dvaras labai nukentėjo Šiaurės karo metais ir 1710-1711 metų maro laikotarpiu. Minima, kad karo metu dvaras buvo visai suniokotas ir iš jo sodybos liko tik vienas pastatas be langų, prie vartų. Gali būti, kad minimas pastatas buvo sugriautas būtent šios suirutės metu. Pamato lygyje nepastebėta gaisro požymių, todėl toks jo sunykimo būdas atpuola.
Ketvirtuosius iš eilės dvaro rūmus toje pačioje vietoje pasistatė Nagurskiai XVIII a. pirmoje pusėje, nusipirkę Kurtuvėnų dvarą. Vėliau jie buvo perstatomi. Tyrimų metu ištirti rūmų pamatai, nustatyti pastato planas, matmenys, iš dalies vidaus struktūra. Pirminiai Nagurskių rūmai buvo apie 28 m ilgio (ŠV jų galas suardytas), 11 m pločio. Kiek vėliau jo pietrytiniame gale pristatytas 5 m priestatas, pailginęs pastatą iki 33 m. Rūmų pietvakarinėje pusėje buvo priebutis su akmenų mūro pamatu. Pastate būta bent vienos išilginės ir trijų skersinių vidinių sienų. Pastato viduryje būta mūrinio kamino ir keleto krosnių pamatų.
Penktuosius Kurtuvėnų dvaro rūmus XIX a. pabaigoje pastatė Pliateriai. Naujieji rūmai buvo pastatyti šalia nugriautų Nagurskių rūmų, o pastarųjų vietoje įrengta atvira 36 m ilgio ir 10,2 m pločio terasa. Vakariniame terasos gale prie rūmų sienos buvo laipteliai, o rytinis galas buvo atviras, nuožulnia plokštuma besijungiantis su oficinos kiemu. Pliaterių rūmų pamatai ir po pastatu buvęs rūsys kol kas netyrinėti.
Taigi paaiškėjo, kad Kurtuvėnų dvaro rūmai nuo pat jo sodybos susiformavimo buvo statomi toje pačioje vietoje, išlaikant reprezentacinės zonos erdves toje pačioje vietoje. Greičiausiai tokį pasirinkimą lėmė vietos reljefas.
Kitas tyrinėtas pastatas buvo XIX a. Pliaterių laikais statyta mūrinė oficina, buvusi prie rytinio rūmų fasado. Ji tyrinėta 1995 m., ir nustatyta, kad tai 21,5 m ilgio ir 8,6 m pločio mūrinis pastatas su dviem kaminais. Jame buvo įrengti keturi butai. Oficinos vietoje stovėta dar dviejų ankstesnių pastatų, kurių suardytų akmeninių pamatų likučiai parodė, kad pastarųjų dydis ir planas nesutapo su oficina. Kol kas nenustatyta minėtų pastatų paskirtis, tačiau gali būti, kad oficinos kaip ir rūmai Kurtuvėnų dvare tradiciškai būdavo statomos toje pačioje vietoje.
Trečiojo gyvenamo namo pamatai buvo ištirti 1998 m. Tai buvo pienininko namelis, stovėjęs prie pat minėtosios oficinos iš rytų pusės, atsuktas į ją galu. Pastatas buvęs 8x5,8 m dydžio, keturkampio plano, medinis. Jo akmeniniai pamatai sumūryti iš akmenų, surištų kalkių skiediniu.
Ketvirtasis gyvenamasis pastatas - sodininko namas, tyrinėtas 2005 m. Kaip manoma, jis buvo pastatytas XIX a. ir išstovėjo iki 1944 metų. Jis stovėjo vakariniame dvaro sodybos pakraštyje, už sodo, prie tvenkinio. Tai buvo medinis keturkampio plano pastatas. Yra išlikę keletas jo fotografijų, tačiau jose nematyti pamatų. Einant frontui 1944 metais namas sudegė. Jo vieta buvo apleista, po gaisro niekada netvarkyta. Griuvėsiai apaugo žole ir medžiais, ir namo vietoje liko nedidelis kauburys.
Tyrinėjant buvo nustatyta, kad namo ilgis - 14 m, plotis - 8 m. Jo pamatai sumūryti iš įvairaus dydžio akmenų, tarp stambesnių sudedant smulkesnius ir surišant kalkių skiediniu. Pietvakarinėje namo pusėje surastos iš raudonų plytų sumūryto kamino liekanos. Sodininko namo fasadinė pusė buvo atsukta į rytų pusę.
Kiti tyrinėti Kurtuvėnų dvaro sodybos pastatai buvo ūkinės ir gamybinės paskirties. Vienas iš jų -dvaro ledainė, tyrinėta 2007 metais. Tyrinėjimų tikslas buvo nustatyti tikslią jos vietą, atkasti ir išpreparuoti pamatus, nustatyti jų matmenis.
Žvelgiant nuo mažojo parterio matome širdelės formos ežerėlį, kuris galėjo būti, kaip grafo meilės išraiška Jadvygai - puikiai matomas pro buduaro langus.