Keleivis, pirmą kartą atvykęs į Kauno senamiestį, visada nustebęs sustoja tylioje, į Nemuną vedančioje Aleksoto gatvėje, prieš nedidelį dviaukštį raudonų plytų namą, apvainikuotą stačiu, tarsi mezginiais išpuoštu frontonu. Neįprastos, grakščios ir puošnios pastato formos, jo senove dvelkiantys mūrai ir paslaptinga praeitis jau ne pirmą šimtmetį žadina amžininkų nuostabą ir susidomėjimą.
Ypač domėtis šiuo viduramžių reliktu imta XIX a. pr., kai istorikai romantikai paskelbė jį buvus pagonių dievaičio Perkūno šventykla. Ši romantiška tradicija taip apėmė žmonių protus, kad Perkūno namo vardas išliko gyvas iki dabar.
Kas gi paskatino romantikus susieti šį namą su mūsų pagoniškąja religija? 1818 m. į pietus nuo šio namo buvo statomas muitinės pastatas. Statybos metu darbininkai šiek tiek apgriovė jo sieną, kurioje, praardžius mūrą, rasta žalvarinė šešių verškų (apie 27 cm) aukščio statulėlė. Figūros galvą vainikavo miesto vaizdas su bokštais ir šventyklomis, kojos buvo sukryžiuotos, o rankose - trys žuvys. Šią skulptūrėlę Kauno magistratas perleido senienų kolekcionieriui grafui Mykolui Kasakauskui, kuris ją atidavė Varšuvos mokslo bičiulių draugijai. Kurį laiką statulėlė buvo Varšuvos muziejuje, o vėliau išgabenta į Peterburgą, kur jos pėdsakai dingo.
Paslaptingoji skulptūrėlė sukėlė daugybę spėliojimų. M. Kasakauskas manė, jog figūra simbolizuoja Kauno miestą, o žuvys jos rankose - tris upes: Nemuną, Nerį ir Nevėžį. Varšuvos mokslo bičiulių draugija laikė ją nežinomos indų dievybės atvaizdu, patekusiu į Lietuvą kartu su totoriais. Istorikas romantikas Teodoras Narbutas tvirtino, jog skulptūra vaizduojanti pagonių dievą Perkūną, o pastate esą buvusi jo šventykla. T. Narbuto nuomone tada pasirodė įtikinamiausia, ir namui galutinai prigijo Perkūno šventyklos vardas.
Tiesa, kai kurie blaivesni romantikai (archeologas Adomas Kirkokas ir kt.) teigė, jog gotikos šventyklų pagonys nestatė. Tačiau visuomenė jų balsų neišgirdo. Vokiečių etnografas Eduardas Gizevijus, tyrinėjęs pastatą, nusprendė, jog šventyklos rūsyje buvęs aukuras, o ant stogo stovėjusi šio dievaičio statula.
XIX a. pab. - XX a. pr. Motiejus Valančius, rinkęs medžiagą Kauno jėzuitų istorijai, "Pastabose pačiam sau" klaidingai rašė, kad XVII a. vid. namas priklausęs žemaičių kaštelionui Jonui Liackiui. Jėzuitai iš J. Liackio šį namą nupirkę ir 1643 m. Kauno praeities tyrinėtojas Konstantinas Gukovskis trumpoje miesto istorijos apybraizoje pateikė tam tikrų duomenų iš XVIII a. pab. - XIX a. pastato istorijos.
Nauji spėliojimai
Racionalusis XX amžius sukėlė naujų spėliojimų, susijusių su pastato praeitimi. Kritikuodami versiją, kad name buvusi pagonių šventykla, šiuolaikiniai praeities tyrinėtojai bandė pagrįsti pastato pirminę paskirtį ekonominiais veiksniais. Buvo nuspręsta, jog namas statytas Hanzos kontorai, o turtinga architektūra turėjusi simbolizuoti Hanzos galybę ir ekonominę bei kultūrinę vokiečių ekspansiją į Rytų kraštus. Buvo nustatyta netgi tiksli statybos data: 1445-1454 m. - laikotarpis prieš Trylikametį karą (1454-1466 m.).
Prieš šią teoriją griežtai pasisakė kultūrtregeriškosios vokiečių misijos priešininkai. Remiantis architektūros argumentais, buvo teigiama, jog namą kaip prekybos organizacijos būstinę ir kovos su Hanza štabą statė ne vokiečiai, o pirkliai XIV a., t. y. dar prieš įsteigiant Kaune Hanzos kontorą, ir kad Perkūno vardas jam buvo suteiktas siekiant pabrėžti vietinių pirklių savarankiškumą ir didybę.
Ši polemika vyko septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai archyvuose tebuvo rastas vienintelis su namu susijęs mažai reikšmingas XIX a. dokumentas, liudijantis, kad pastatas, vadinamas Perkūno koplyčia, atiduodamas Kauno miesto valdybai. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje šio darbo autoriui pradėjus sistemingai rinkti Kauno istorijos šaltinius, ėmė pamažu aiškėti šio slėpiningo pastato praeitis.
Augant rastų dokumentų skaičiui, pamažu griuvo visos fantastiškos namo kilmės teorijos ir klostėsi vis aiškesnis jo istorinės raidos vaizdas. Tačiau pati pradžia vis dar buvo apgaubta paslapties šydu. Pagaliau 1985 m. lapkričio 14 d. Maskvoje, TSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve, buvusio jėzuitų ordino valdų bylose, rasti labai ankstyvi aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį.
Nors rankraščių būklė labai bloga (jie apdegę per gaisrą), vis dėlto tai ankstyviausi ir vertingiausi iki šiol rasti šio Kauno miesto namo istorijos liudytojai. Kai kurių rankraščių sunaikinta net pusė teksto, tačiau, laimei, dauguma dokumentų yra dubliuoti. Todėl, sugretinus du skirtingai apdegusius to paties teksto variantus, tapo įmanoma rekonstruoti didžiąją trūkstamų rankraščių fragmentų dalį. Senieji manuskriptai pateikia visiškai nelauktų ankstyviausios pastato praeities duomenų.
Sugretinus šiuos naujus faktus su archeologų K. Meko, I. Jučienės ir inžinierės architektės D. Zareckienės 1960-1968 m. atliktų natūros tyrimų rezultatais, iškyla išsamus pastato raidos istorijos vaizdas nuo jo statybos iki mūsų dienų.
Kauno miestas XV a.
XV a. antroji pusė - Kauno klestėjimo laikai. Ramūs politiniai horizontai, Vakarų rinkose vis didėjanti miško gaminių bei grūdų paklausa skatino audringą prekybos plėtrą. Todėl Kaunas, esantis pagrindinių Lietuvos sausumos ir vandens kelių sankryžoje, tapo svarbiausiu tranzitinės prekybos centru. Nemuno ir Neries pakrantėse įsikūrė uostai, o šalia jų - pirklių gyvenamieji kvartalai su urmo sandėliais, krautuvėmis, karčemomis, užeigos namais.
Upėmis, vieškeliais į Kauną suplaukusios Lietuvos prekės (kailiai, vaškas, medus, grūdai, vančosas, ąžuoliniai šulai, pelenai, degutas, derva) buvo kraunamos į didžiuosius upių laivus - vytines ir plukdomos į Gdanską. Kelias į pamarį ėjo Nemunu, jo atšaka Gilija, tada Kuršių mariomis iki Deimenos, Deimena pro Labguvą ir Tepliavą į Prieglių, po to pro Karaliaučių Aistmarėmis į Vyslos atšaką Nogatą, Nogatu pro Marienburgą į Vyslą ir ja į Gdanską. Iš Gdansko tuo pačiu keliu laivų vilkstinės grįždavo į Kauną su Vakarų prekėmis - druska, brangiaisiais audiniais, metalais.
Išaugęs iš savo pirminio branduolio už gynybinių sienų linijos, apie XV a. vid. Kaunas buvo perplanuotas stačiakampiais gotiškais kvartalais, suskirstytais į pailgus sklypus, kuriuos greit užstatė mediniais gyvenamaisiais namais, prekių sandėliais, gamybiniais bei ūkiniais pastatais. Greičiausiai miestą perplanavo po 1463 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijoje minimo miesto gaisro, kai sudegė net rotušė ir joje saugomos seniausios miesto privilegijos.
Naujojo plano pagrindas - didelė keturkampė, panašios į trapeciją formos turgavietė (dab. Rotušės aikštė), iš kurios įvairiomis kryptimis ėjo 9 gatvės pagrindinė miesto arterija buvo Didžioji Vilniaus (dab. Vilniaus) gatvė, ėjusi iš šiaurrytinio aikštės kampo senojo kelio į Vilnių trasa. Šis kelias nuo pat valstybės susidarymo buvo svarbiausias sausumos traktas, jungęs Lietuvą su Žemaitija. XIII-XIV a. jis ėjo aukščiausia Nemuno slėnio vieta pietinių pilies vartų link, o nuo čia į Neries žiotyse buvusią brastą. Planuojant miestą, kelio atkarpa tarp turgavietės ir pilies buvo panaikinta, į pilį vedė kitos gatvės. Svarbi buvo Panerio (dab. M. Valančiaus) gatvė, jungusi prekyvietę su Neries uostu, bei Muitinės (dab. V. Kuzmos) gatvė, kurioje stovėjo didžiojo kunigaikščio muitinė, gyveno daug turtingų pirklių ir magistrato pareigūnų.
Turgavietę su Nemuno uostu ir keltu per upę jungė gana reikšminga Švenčiausiosios Mergelės Marijos (dab. Aleksoto) gatvė. Gatvės pavadinimas kilęs nuo to paties vardo seniausios Kaune vienuolių pranciškonų (Vytauto) bažnyčios, statydintos dar didžiojo kunigaikščio Vytauto 1400 m. Savo architektūra tuometinis Kaunas mažai kuo skyrėsi nuo kitų didesnių Lietuvos ir kaimyninių šalių miestų.
Mūro tradicijos jame gyvavo nuo XIII a. vid., t. y. nuo pilies statybos, bet praėjus dviem šimtmečiams, Kaune buvo tik trys mūriniai statiniai: pilis ir dvi bažnyčios - Parapijos ir Pranciškonų. Mūrinių gyvenamųjų namų miestiečiai nestatė, nes viešpatavo nuomonė, jog mūras netinkamas gyventi. Be to, plytos buvo brangios, o apylinkių miškuose paruošdavo daug pigios ir puikios medienos. Į rytus nuo pilies stovėjo taip pat mediniai didžiojo kunigaikščio rezidencijos rūmai, kuriuose, vykdami pro Kauną, apsistodavo valdovai, būdavo priimami užsienio valstybių pasiuntiniai.
Panaši padėtis susiklostė ir Lenkijoje, kur XV a. pab. visuose šalies miestuose ir miesteliuose (jų buvo beveik 550) tebuvo apie 500 mūrinių gyvenamųjų ir komunalinių pastatų, neskaičiuojant pilių ir bažnyčių. Tuo metu mūriniai Lenkijos statiniai sudarė vos 0,3% visų krašto pastatų. Mediniai statiniai turėjo vieną esminį trūkumą - miestą nuolat nusiaubdavo gaisrai, kurie, kaip ir maro epidemijos, buvo didžiausia anų laikų miestų rykštė. Gaisrų pavojus vertė miestiečius pamažu atsisakyti medinių pastatų, bet medis anaiptol ne iš karto užleido mūrui savo pozicijas. Vakarų Europoje mūrinius namus miestiečiai pradėjo statytis apie 1400 m. Tačiau tik XV a. vid. susiformavo gotiškas namas su langais, panašus į gyvenamąjį. Šis namas buvo vis tobulinamas ir paskutiniame XV a. dešimtmetyje tapo tokios struktūros, kuri XVI šimtmetyje mažai bekito. Toks namo tipas per Pamario ir Prūsijos miestus pasiekė Lietuvą, pirmiausia Kauną.
Impulsą statyti mūrinius pastatus davė 1468 m. į Kauną atsikėlę vienuoliai bernardinai, kurie devintajame XV a. dešimtmetyje pradėjo didžiules mūrinės bažnyčios ir vienuolyno statybas. Bernardinai, būdami puikūs statybos meistrai, iš Italijos į šiaurės kraštus nešė seniai nusistovėjusias statybos tradicijas ir naują architektūrinę mintį. Italų renesanso idėjos, įskiepytos į šiaurietišką gotikos dirvą, diktavo kryptį XVI a. Lietuvos architektūrai. XVI a. pr. bernardinų kronikoje rašoma, jog miestiečiai, iš pradžių nepalankiai žiūrėję į vienuolių pradėtą darbą, vėliau patys persiėmė mūro statybos idėją ir pradėjo statydintis mūrinius gyvenamuosius namus.
Kas ir kada statė vadinamąjį Perkūno namą?
Technikos mokslų kandidato V. Levandausko atlikti Lietuvos gotikos pastatų mūro technikos tyrimai rodo, kad vadinamojo perkūno namo plytos yra analogiškos seniausių XV a. Kauno pastatų - Parapijos, Pranciškonų ir Bernardinų bažnyčių plytoms. Vėliau, XVI amžiuje, plytų dydžiai pakito. Šio namo rūsių sienos mūrytos dviem horizontaliomis didelių lauko akmenų eilėmis. Jų vidurys užpildytas smulkesniais akmenimis, o eilės išlygintos plytų laužu. Sienų storis didesnis negu 120 cm. Panašia kiautine akmenų mūro technika mūrytos ir Kauno pilies sienos.
Remiantis statybos medžiagų ir mūro technikos analize, galima spręsti, kad aprašomasis namas yra pats archaiškiausias iš visų išlikusių Kauno gyvenamųjų namų. Kad namas labai senas, liudija ir tai, jog jame nėra tokio buitinio įrenginio kaip virenė (ugniakuras, uždengtas dideliu gaubtu, pereinančiu į kaminą; atsirado Šiaurės Europoje XVI a. vid.), kuri, vėlesniuose XVI a. kauniečių namuose tapo būtinu virtuvės atributu. Jame taip pat dar nėra ir sanitarinių įrenginių, taip būdingų XVI a. antrosios pusės turtingo miestiečio namui.
Antra vertus, pastato struktūra rodo, kad tai jau visiškai išsivystęs, optimalaus plano pirklio namas, o toks namo tipas, kaip minėta, susiformavo Vakarų Europoje tik XV a. gale. Šveicarų meno istorikas P. Mejeris rašo, kad "seniausi, dar ir dabar gyvenami visų Europos senamiesčių namai yra išlikę iš dešimtmečio apie 1500 metus. Tai, kas buvo statyta dar seniau, išnyko, nes nebetiko naudoti". Namo architektūrai yra būdingos kai kurios grynai gotiškos formos, nebepasitaikančios nė viename iki šiol išlikusiame XVI a. pastate.
Perkūno namo frontonas dažnai lyginamas su Vilniaus šv. Onos bažnyčios fasadu. Šių dviejų paminklų architektūros detalės turi panašumo. Menotyrininkas V.Drėma netgi teigia, jog tai to paties architekto darbas. Tuo tarpu, architektūros mokslų kandidato S.Abramausko nuomone, sugretinus jų konstrukcijos ir puošybos elementus, peršasi išvada, kad Perkūno namas statytas anksčiau už šv.Onos bažnyčią, datuojamą XV a. pabaiga (išlikusi 1503 m. popiežiaus Aleksandro VI brevė didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, kurioje dėkojama už šv. Onos bažnyčios pastatymą).
Susumavus pateiktus duomenis, galima padaryti išvada, kad vadinamasis Perkūno namas statytas XV a. Architektė D.Zareckienė, išanalizavusi pastato kompoziciją, išraiškos priemones, architektūros ir dekoro elementus, nustatė, kad įgyvendinti sudėtingą ir išraiškingą kompoziciją praktiškai neįmanoma, iš anksto nežinant tikslios visų elementų vietos. Tam turėjo būti sudarytas bendras pastato projektas ir detalūs darbo brėžiniai. Be to, prieš pradedant statyti, turėjo būti pagaminto visos reikiamų profilių plytos.
Ką apie pastato pradžią liudija archyvų dokumentai?
TSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve rastame lotyniškame akte rašoma, jog 1546 metais, šeštadienį prieš šv. Stepono šventę (gruodžio 26d.), atvirame suolininkų teismo posėdyje, pirmininkaujant vaitui Jurgiui Pečiūgai, Steponas Dulkė už 150 lietuviškų kapų pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Merijos gatvėje, šalia Bernardo Bitnerio namo, tam pačiam Bernardui Bitneriui. Tai primoji rašytinė žinia apie aprašomąjį namą.
Štai ir kiti vėlesni aktai teikia mums daug vertingos informacijos apie pastato pradžią. Pirmiausia, aktuose kalbama ne apie visuomeninį pastatą, ne apie šventyklą ar prekybos kontorą, o apie privatų gyvenamąjį namą. Antra, dokumente nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas. Tai ne vokiečių pirklys, o lietuvis miestietis S. Dulkė, be šio, turėjęs dar kitą namą turgavietėje. Tiesa, jis nėra pirmasis namo savininkas, jo statytojas.
Iš 1567 - 1569 m. aktų paaiškėjo, kad namas priklausė mirusiai S. Dulkės žmonai, kurį ji, matyt, paveldėjo iš savo tėvų. S. Dulkė turėjo dvi dukteris. Viena iš jų 1547 m. buvo ištekėjusi, o kita - dar nepilnametė. Kadangi viduramžiais merginos tekėdavo jaunos, galima spręsti, jog pats Dulkė buvo vedęs prieš 1530m. Vadinasi, jo žmonos tėvai galėjo būti šio namo statytojai. Gaila, kad aktuose nėra užfiksuota Dulkienės mergautinės pavardės. Tačiau ir iš turimų duomenų aišku, jog namas iš pat pradžių buvo privati, o ne visuomeninė valda. Vyresnioji S. Dulkės duktė Ona Dulkytė (lotyniškuose dokumentuose ji vadinama Hana) buvo ištekėjusi už lenkų bajoro Jano Kochanovskio, kuris 1547 metais suolininkų teisme užprotestavo jo žmonai paveldėjimo teise priklausančio namo pardavimą. Byla pasiekė didžiojo kunigaikščio teismą, bet baigėsi taikiu S. Dulkės ir J. Kas buvo tas Janas Kochanovskis ? Deja, aktuose nenurodyta jo kilmės vieta. Iš lenkų literatūros istorijos žinoma, jog tuo pat metu gyveno poetas Janas Kochanovskis, žymiausias humanizmo rašytojas ir lenkų literatūrinės kalbos pradininkas. Ar yra kas nors bendra tarp poeto ir O. Dulkytes vyro ? Panagrinėkime keletą jo biografijos faktų. Poetas J. Kochanovskis gimė 1530 metais Sicine, Radomo žemėje, turtingo bajoro, Sandomežio žemes teisėjo šeimoje. 1544 metais įstojo į Krokuvos universitetą, bet jo nebaigė.