Džiuginėnų Dvaro Sodybos Istorija

Vos keturi kilometrai nuo Telšių miesto šurmulio, Džiuginėnuose, stūkso medinis, jaukus ir istorijomis alsuojantis Džiuginėnų dvaras. Tvarkingas, turintis šeimininkus, jis vis dar primena didingos bajorų praeities laikus. Ši vieta mena ne vieną garsią Žemaitijos pavardę - čia gyveno didikų Nagurskių ir Gorskių giminės, savo gyvenimo etapą praleido ir lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė.

Džiuginėnų dvaro sodyba, esanti netoli Telšių, yra istorinis objektas, garsėjantis savo architektūra ir turtinga istorija. Šis dvaras buvo pastatytas XVIII a. antroje pusėje ir ilgainiui tapo žinomas dėl savo savininkų, tarp kurių buvo garsūs Žemaitijos dvarininkai, tokie kaip Gorskių šeima, bei žymi rašytoja Žemaitė. Džiuginėnų dvaras randasi prie garsiojo Džiuginėnų piliakalnio.

Žvelgdami į rūmus šiandien, matome klasicistinių formų rūmą su romantiška įstiklinta veranda. Tačiau architektūriniai tyrimai atskleidė, kad mūsų dienas pasiekę mediniai rūmai buvo pastatyti gerokai anksčiau - dar XVIII a. Džiuginėnų dvaras išsiskiria ne tik architektūra ar peizažu - ypatingą atmosferą čia kūrė ir kasdienis gyvenimas.

Džiuginėnų vietovė žinoma jau nuo XVI a. Čia gyveno ir būsimoji rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė).

Dvaro g. Džiuginėnų dvaras taip pat yra žinomas dėl savo gražios aplinkos, esančios šalia Germanto ežero. Dvaras yra populiari turistinė vieta, kurią galima aplankyti kasdien nuo 9:00 iki 16:00.

Dvaro Istorija ir Savininkai

Džiuginėnų dvaro istorija siekia XVI a., kuomet šioje vietovėje įsikūrė garsios Žemaitijos bajorų giminės - Nagurskiai, vėliau - Gorskiai. Pirmasis dvarą valdė Martynas Nagurskis, paminėtas dar 1594 m., vedęs žemaitę Barborą Laucevičiūtę. Džiuginėnai, kaip giminės lizdas, išliko visą šimtmetį.

XVIII a. pradžioje Nagurskių giminė pradėjo sparčiai kilti politinės karjeros laiptais, kartu plėsdama savo valdas Žemaitijoje. XVIII a. viduryje Nagurskiai pastatė barokinio stiliaus medinius rūmus, kurie iki šių dienų išlaikė savo stačiakampio plano tūrį. Deja, nežinoma, kuriam Nagurskiui reikėtų priskirti XVIII a.

1791 m. Džiuginėnus įsigijo Žemaičių rotmistras Liudvikas Baltramėjus Gorskis (1749-1815), tai tebuvo viena iš gausių jo turėtų valdų. Iš Liudviko Gorskio Džiuginėnus paveldėjo jo sūnus Aleksandras (1798-1855), po to Džiuginėnų savininku tapo jo anūkas Zigmantas Kazimieras Gorskis (1827-1868). Šiuo periodu, XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje, po atliktos rekonstrukcijos Džiuginėnų dvaro rūmai įgavo liaudiškam klasicizmui būdingą pavidalą.

1868 metų Telšių apskrities žemvaldžių sąraše įrašytas Zigmuntas Gorskis, valdęs Džiuginėnų dvarą su palivarkais, o žemės iš viso buvo 594 dešimtinės (649 hektarai), miško - 450 dešimtinių (491 hektaras). Tai buvo nemažas dvaras, bet anaiptol nepriklausė didžiųjų dvarų kategorijai.

1889 metų Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše kaip valdę Džiuginėnų dvarą įrašyti brolis ir sesuo Tomas ir Vanda Gorskiai. Dvaras turėjo 531 dešimtinę (580 hektarų) geros, 159 dešimtines (173 hektarus) blogos žemės ir 450 dešimtinių (491 hektaras) miško. Palyginimui Gorskių valdytuose dvaruose: Biržuvėnų tais pačiais metais priklausė 1 tūkst. 197 geros ir 557 blogos bei 1 tūkst. 67 dešimtinės miško, Šaukėnų - 1 tūkst. 26 geros ir 36 blogos bei 1 tūkst. 259 dešimtinės miško.

XIX a. pabaigoje Džiuginėnų dvaro valda buvo atskirta nuo bendro Gorskių turto. Ją sudarė jau tik apie 1000 hektarų, didžioji valdų dalis buvo miškai, taip pat kalvos, penki ežerai. Sutuoktiniai nuolat gyveno Varšuvoje, o į gimtąjį dvarą atvykdavo tik vasaromis. Jų šeimoje užaugo trys vaikai: Juzefas (1896-1940), jo brolis dvynys Tadas (1896-1942) ir dukra Jadvyga Elžbieta (1893-1974).

Perkovskių laikotarpis - ypatinga dvaro istorijos atkarpa. Jų vaikai tapo paskutine bajoriškąja karta, aktyviai rūpinusis dvaro išsaugojimu ir atnaujinimu. Nuo 1931 m. jie ėmėsi restauracijos darbų: puoselėjo architektūrą, verandą, interjerą, aplinką. Deja, karo audra nutraukė jų darbus: Tadeušas 1942 m. žuvo, o Juozefas mirė 1940 m. ir palaidotas prie dvaro kapavietės.

Atkūrus Lietuvos valstybę, dvarų žemės buvo nusavinamos. Po 1922 metų Seimo patvirtintu įstatymu dvarams iš pradžių buvo palikta po 80, o vėliau - po 150 hektarų žemės. Dvarų pavyzdiniams ūkiams buvo leidžiama turėti daugiau žemės. Galiausiai viskas - ir pastatai, ir žemė - buvo nusavinta sovietmečiu.

1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas. Pagal tais metais sudarytą dvaro inventoriaus aprašymą čia būta nemažai kultūros vertybių, turtingas dvaro archyvas, kauptas nuo XVI a. Jį sudarė apie 2 tūkst. dokumentų.

Architektūra ir Interjeras

Klasicistinio ir romantinio stiliaus bruožai rūmuose atsirado vėliau, kai 1791 m. dvarą įsigijo Žemaitijos kunigaikštystės rotmistras Liudvikas Baltramiejus Gorskis. Po atliktos rekonstrukcijos Džiuginėnų dvaro rūmai įgavo liaudiškam klasicizmui būdingą pavidalą. Tūris išliko kompaktiškas, vieno aukšto, stačiakampio formos su mansarda ir rūsiu rytinėje pastato dalyje. Rūmai pastatyti ant lauko akmenų pamatų, tik rūsys sumūrytas iš akmenų.

Dvaro interjere iki šiol išliko vertingų detalių: rombais dekoruotos medinės durys, fragmentinis ąžuolinis parketas, baltų koklių krosnys su palmetės ir gulbių motyvais - visa tai liudija buvusių šeimininkų skonį bei kultūrinį paveldą. Mūsų dienas pasiekė tik buvusio puošnaus klasicistinio interjero fragmentai. Tai - medinės filinginės durys, dekoruotos rombų formos detalėmis (ir pagal jas padarytos kopijos), geometrinio piešinio skydinis ąžuolinis parketas (tik fragmentai). Iš dalies išlikusi statinė baltų koklių krosnis su palmetės motyvais ir koklių židinys - jis taip pat priderintas prie krosnies ir dekoruotas reljefais su palmetės motyvais.

Namas buvo suplanuotas pagal dar barokui būdingą schemą, taigi centre buvo tik vestibiulis ir daugiafunkcė salė. Specializuotų patalpų dar nebuvo. Dešinėje ir kairėje namo pusėje tradiciškai buvo įrengti pono ir ponios apartamentai, kiekvienus iš jų sudarė po keturias patalpas.

Džiuginėnų dvaro patalpų suplanavimas ir jų paskirtis būdingi klasicizmo epochai, ji mažai pakitusi išliko ir iki Antrojo pasaulinio karo. Tokia anfiladinė rūmų struktūra būdinga XVIII a. pabaigos-XIX a. pradžiai. Vienintelis čia įvykęs pakitimas - tai įstiklinta veranda. Dėl to pasikeitė ir valgomojo vieta - jis įrengtas buvusio vestibiulio vietoje.

Nepaisant sudėtingo XX a., Džiuginėnų rūmai tebestovi. Ypatinga dvaro vertybė yra skirtingų epochų ir jas atspindinčių stilių dermė: plika akimi nematomas barokas, liaudiškas klasicizmas, romantizmas, istorizmas.

Antrajame namo aukšte yra ekspozicija, supažindinanti lankytojus su Žemaitijos dvarų istorija, taip pat su dailininko ir meno tyrinėtojo J.

Patalpas puošia tautodailės kūriniai, garsių valdovų bareljefai.

Žemaitė Džiuginėnų Dvare

Panašų ryšį su šia vieta jautė ir kita iškili asmenybė - rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, visiems geriau žinoma kaip Žemaitė. Pasak Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Daciaus, pora metų, praleistų Džiuginėnuose, galėjo būti patys gražiausi jos gyvenime. Kaip šmaikštavo A. Dacius, jei ne ta nelaiminga meilė, jei ne Laurynas, gal ir nebūtų buvę Žemaitės knygų. Anot A. Daciaus, rašytojos kūrybinį kelią paskatino ne tiek brandus amžius, kiek asmeniniai išgyvenimai.

Džiuginėnų dvaras labiausiai siejamas su Gorskiais, Juzefu Perkovskiu ir Žemaite.

Šiandien šis vaizdas liudija ne tik apie praeities didybę, bet ir apie jaukų, gyvybingą dvaro gyvenimą.

Dvaro Aplinka ir Legendos

Ypatinga dvaro detalė - trys seni maumedžiai - jie mena XIX a. pabaigą, kai Zigmantas Kazimieras Gorskis dukrą Vandą Teresę ištekino už žymaus Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovskio. Ši pora vasaras leisdavosi Džiuginėnuose leisdavo vasaras, o kiekvieno iš trijų vaikų - dukros Jadvygos Elžbietos bei dvynių Juozefo ir Tadeušo - gimimą pažymėdavo pasodintu medžiu.

Pro Džiuginėnų dvaro, nutolusio nuo Telšių apie keturis kilometrus, langus galima išvysti legendinį Džiugo piliakalnį. Efektingai atrodė ir ant piliakalnio iškeltas baltas kryžius, mat padavimas byloja, kad tai pagoniškų laikų vado kapas.

Šio dvaro gyvenimas susijęs su garsia Gorskių šeima, rašytoja Žemaite, Žemaitijos dailės tyrinėtoju dailininku Juzefu Perkovskiu, o Džiuginėnų dvaro simboliu laikytas Šv. Florijono koplytstulpis.

„Pagal vietinių žmonių pasakojimus, kai dingdavo Šv. Florijono skulptūra, dvaras neišvengdavo gaisro. 1994 m. dingus Šv. Florijono skulptūrai, dvaras ir vėl nukentėjo nuo gaisro, todėl rengiamu projektu nuspręsta imtis iniciatyvos atkurti Šv. Florijono koplytstulpį“, - sakė S. Dacienė. Pagal išlikusius pavyzdžius, Juzefo Perkovskio piešinius ir fotografijas buvo atkurtas Šv. Florijono koplytstulpis ir, įgyvendinant projektą, atstatytas į tą pačią vietą, kur visada stovėdavo. Šv. Florijono skulptūros autorius, tautodailininkas, meno kūrėjas Steponas Kaminas.

Matome iš viso 16 pastatų, nuo ponų namo išsidėsčiusių į pietus. Plane, deja, pastatai neįvardinti. Dabar iš viso komplekso menkai kas išlikę: ponų namas, virtuvė, ledainė ir į pietus nutolusi daržinė. Nors daržinė ir virtuvė paskelbti kultūros paveldo vertybėmis, iš tikrųjų jokios architektūrinės vertės šie pastatai neturi. Ponų namas ir ledainė remontuoti ne kartą, virtuvė seniai tapusi individualiu gyvenamuoju namu. Dar išliko dvaro parko fragmentai.

Dvaras sudarytas iš keturių pastatų, iš kurių vienas yra gyvenamasis, o kiti - ūkiniai pastatai.

Šalia dvaro galima rasti du didžiulius ąžuolus.

Dvaro Gyvenimo Detalės

Kaip ir daugelis kitų, čia gyvenusių žmonių, Džiuginėnų dvaro šeimos palikuonė Magdalena Gorskytė-Komarovska dvarą prisimena su šiluma. Savo atsiminimų knygoje ji vaizduoja Džiuginėnus kaip paprastos vasaros atostogų oazę, kur rytais kvepėdavo rūkyta mėsa, gilių kava ir keptais obuoliais, o vakarais dvaro kieme, po kaštonu, šeima vakarieniaudavo prie ilgo stalo.

S. F. M. Gorskytė-Komarovska prisimena Džiuginėnus kaip paprastos gyvensenos, vasaros atostogų oazę. Vasarą kieme po kaštonu stovėjo ilgas stalas, suolai, kelios kėdės patiems garbingiausiems asmenims. Šeimininkės už keliolikos žingsnių esančioje virtuvėje paruošdavo pietus, dažniausiai tai būdavo grietine ir krapais pagardinta sriuba su rūkyta mėsa, mėsiškas patiekalas, desertas - kepti obuoliukai ar kisielius, be to, grietinėlė ir cukrus. Lietuva buvo rūgpienio ir grietinės kraštas. Ne poniškai ir miegodavo. Kadangi kambariai nedideli, buvo gyvenama vienas arti kito, šeimos aplinkoje.

Dvare dar XX a. antrajame dešimtmetyje Marijos Gorskienės iniciatyva buvo įkurta mokykla.

Akto nei dvaro pastatai, nei žemės kiekis neaprašyti. Pagal vietoves matome, kad Džiuginėnų dvaras driekėsi nuo Rubežaičių pietuose iki Pagermančio šiaurėje, nuo Siraičių rytuose iki Germanto ežero vakaruose. Iš išvardintų vietovių yra išnykę Pailgės, Daniškės, Žukauskiškės, Cyganiškės kaimai. Pailgės kaimo tikriausiai būta prie Ilgio ežero.

Pietuose Užgirių kaime valda prasidėjo tuoj už Ilgio ežero, ribodamasi su to kaimo valstiečių bendruomenės žemėmis ir driekėsi į vakarus link Kuodžių kaimo, jame riba tiesia linija kilo į šiaurę, atsiremdama į pietinę Germanto ežero dalį. Pagal planą lyg bent pusė ežero priklausė dvarui. Šiaurėje nuo Germanto ežero, ties ta vieta, kur dabar yra poilsiavietė, dvaro valdų riba ėjo pro Paragių ir Pagermančio kaimus, o iš čia jau leidosi į Džiuginėnus - ši riba maždaug atitinka dabartinį kelio nuo geležinkelio pervažos iki Šiaulių-Palangos plento ruožą. Iš čia riba rytuose leidosi į pietus palei Siraičius - dvarininkų Andrijauskių valdas - į Užgirių kaimą.

Džiuginėnų dvaras. Juzefo Perkovskio / Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Telšių rajono žemėlapis

tags: #dziuginenu #dvaro #sodyba