Tradicinė Dzūkų Gyvenamojo Namo Architektūra

Lietuvos liaudies buities muziejus, įkurtas 1966 m., siekia išsaugoti ir pristatyti šalies etnografinį paveldą. Muziejaus darbuotojai rinko eksponatus, fotografavo pastatus ir kitus objektus visoje Lietuvoje. Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m.

Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę. Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.

Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje. Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.

20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos. Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi. Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios.

Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius. Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis. Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus. Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.

Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis. Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.

19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų. Kluonų arba tvartų sienoms dažnai naudota mišri technika - molio stulpai su rąstų intarpais. Po I pasaulinio karo vėl statyti mediniai gyvenamieji namai, o moliniai tvartai, daržinės apkalinėtos karkasinėmis lentomis. Moliniams pastatams sutvirtinti (iš pradžių sienoms ir kertėms, langų ir durų angoms) pradėta naudoti betoną ir plytas. Daugėjo plytinių namų, pastatus pradėta statyti ant betono ir akmenų pamato, stogus dengti lentelėmis, skarda, čerpėmis.

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Sienojų kampų nėrimo ir rentinių jungimo būdai lėmė trobesių dydžius. Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).

Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.

Pirkioje gyveno šeimininkas, kuris dirbo eiguliu, šeimininkė, keturios dukterys, sūnus, augintinė ir du samdiniai: merga, piemuo. Sodyboje lankydavosi daug svečių, tarp jų ir prof. Gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris prieš pirmąjį pasaulinį karą čia gyvendavo vasarą. Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu. Viename gale, didžiausio gyvenamojo namo patalpoje, stovi duonkepė krosnis, skirta patalpai šildyti ir valgiui gaminti. Kitas pirkios galas nešildomas. Pamatai sumūryti iš lauko akmenų. Sienos suręstos iš tašytų rąstų, kertės lygios, apkaltos lentomis ir kukliai papuoštos. Stogas dvišlaitis, dengtas nendrėmis. Dailiai apkalti pirkios skliautai: įstrižai sudėtos lentos sudaro rombinius ornamentus. Galines sienas nuo lietaus saugo lentomis dengti stoginukai, jų apačią puošia profiliuotos lentos. Prieangio stogelį remia dvi kolonėlės. Priemenę apšviečia nedidelis langelis. Kiti langai - šešiarūčiai su langinėmis.

Šią tradicinę dzūkų sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas ir klojimas. Kaip įprasta, sodyba suformuota apie stačiakampį kiemą. Kiekvienas pastatas tradiciškai turėjo savą vietą. Daržus ir erdves gyvuliams juosė tvoros. Sodybų apželdinimas buvo itin svarbus jos gyventojams. Gyvenamasis namas (pirkia) ilgas ir siauras (6x15 m). Tai dvigalis namas, kurio pagrindinis įėjimas kaip paprastai įkomponuotas namo ašyje. Planavimas būdingas Rytų Lietuvos dvigalėms pirkioms: centre priemenė, viename gale pirkia, kitame - kamara. Tik šiame name ji padalyta į dvi patalpas (vadinamas „svirneliu“ ir „kamara“), juose sandėliuoti maisto produktai, rakandai. Patalpų langeliai itin maži. Svarbiausia patalpa, kur vyko šeimos gyvenimas, čia vadinama ne pirkia, o stuba (gretimo Užnemunės regiono įtaka). Čia stovi duonkepė krosnis, užimanti didelę dalį patalpos. Namas trijų narvelių, suręstas iš tašytų rąstų, sujungtų į nelygias kertes. Namo stogas nevienalytis. Gyvenamojo galo stogas dvišlaitis, o kito galo - keturšlaitis su čiukuru.

Kitas svarbus sodybos pastatas - kluonas (klojimas) - skirtas javams laikyti, džiovinti ir kulti, taip pat kluonuose buvo laikomas šienas. Pastatas monumentalaus tūrio, didelis. Stogas keturšlaitis (būdingas seniesiems kluonams), dengtas šiaudais, tvirtintas išilginėmis klotimis. Tradiciškai pastogės labai plačios, čia galima susikrauti malkas, laikyti padargus ir kitus rakandus. Kluono durys plačios, dvivėrės, kad būtų galima įvažiuoti vežimu.

Šios sodybos tvartas didelis ir erdvus. Jame atskiros keturios patalpos, skirtos arkliams, karvėms, avims, kiaulėms. Tvartas suręstas iš netašytų rąstų, suleistų į nelygias kertes. Durys plačios, dvivėrės, kad būtų galima vežimu išvežti mėšlą. Pastogėje sandėliuotas šienas gyvuliams.

Kitas svarbus sodybos pastatas - kluonas (klojimas) - skirtas javams laikyti, džiovinti ir kulti, taip pat kluonuose buvo laikomas šienas. Pastatas ilgas ir siauras, kaip būdinga šiam regionui. Kluono durys dvejos, jos plačios, dvivėrės, kad būtų galima įvažiuoti vežimu. Durų lentos tradiciškai sutvirtintos sukryžiuotomis juostomis, kurios sudaro rombus. Tai durims suteikia stiprumo, be to, ir dekoratyvumo. Stogas dvišlaitis (būdingas naujesniems kluonams), dengtas šiaudais, tvirtintas išilginėmis klotimis ir sukryžiuotais slogčiais.

Svirnas (klėtis) trijų patalpų. Jis kaip ir kiti sodybos pastatai suręstas iš apvalių rąstų.

Sodybų apželdinimas buvo itin svarbus jos gyventojams.

Vasario 6 dieną, trečiadienį, 14 val. Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre Merkinėje (Vilniaus g. 3, Merkinė) vyks knygos „Kaimo statyba. Iš viso bus išleisti 5 tradicinės architektūros katalogai - visiems Lietuvos etnografiniams regionams. Kaip puoselėti ir plėtoti tradicinę architektūrą, kaip suderinti jos savitus bruožus su šiuolaikinio būsto ar gyvensenos reikmėmis? Šis klausimas neduoda ramybės daugeliui architektų, saugomų teritorijų specialistų. Projekto, kurį inicijavo ir vykdo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM, tikslas - supažindinti visuomenę apie Lietuvos senąją tradicinę architektūrą saugomose teritorijose, prisidėti prie jos išsaugojimo.

Iki šių metų pavasario pabaigos bus parengti ir išleisti Vakarų Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionų (iš viso 5) tradicinės architektūros katalogai. Katalogas „Kaimo statyba. Katalogai skirti žmonėms, gyvenantiems saugomose teritorijose arba tiesiog norintiems statyti ar rekonstruoti sodybas, laikantis tradicijų. Kataloguose bus aiškiai ir suprantamai pateikta informacija, konkretūs projektiniai pasiūlymai, planai, spalviniai sprendimai, statybos technologijas ir kt.

Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM direktorės Rūtos Baškytės, važiuojant per Lietuvą neretai pamatysi įvairiausių spalvų stogų ir namų sienų: violetinių, rožinių, mėlynų ir kt. Taip anksčiau lietuviai niekuomet nedažydavo. Ne visi supranta, kas yra tradicinė architektūra. Tačiau vis dažniau prašo, kad jiems patartumėme, kaip jiems statyti, kaip pritaikyti moderniam namui kultūrines vertybes.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos rūpesčiu parengtą naują leidinį apie Dzūkijos kaimo statybą sudaro keturios dalys: pirmoje apžvelgiama Dzūkijos tradicinės architektūros bruožai - šaltinis, iš kurio semiamės žinių ir patirties šiandienos kūrybai; antroje dalyje apibrėžiami pagrindiniai dėmenys, lemiantys regioninį vietos tapatumą ir statybos tradicijos tęstinumą. Nors dzūkų ūkiai menkesni, sodybos smulkesnės, tačiau jie išlaikė bendro kaimyniško gyvenimo įgūdžius. Gyvenamasis pastatas dzūkų žemėse vadintas pirkia, tik Lazdijų krašte - troba. Taigi pagrindinis gyvenamasis būstas - tai viengalė arba dvigalė pirkia, pailgo stačiakampio plano su įėjimu iš šono į priemenę, per kurią patenkama į kitas patalpas. Įėjimas į pastatą - svarbi vieta, todėl būtent durys dekoruojamos nuo seno, labiausiai paplitusiu vadinamuoju dvigubų lentelių būdu, sudarant eglučių ar rombų raštus.

Dzūkijos sodybos pastatų išdėstymas

Dzūkijos sodybos pastatai tradiciškai išdėstomi apie stačiakampį kiemą, laikantis perimetrinio planavimo principo. Priešais gyvenamąjį namą statomas klojimas, viename krašte - svirnas, kitame - tvartas. Kieme būna iškastas veleninis šulinys, paprastai tarp gerojo ir ūkinio kiemo.

Dzūkijos sodybos Rumšiškėse pavyzdys

Pagrindiniai dzūkų sodybos pastatai

• Gyvenamasis namas (pirkia): Ilgas ir siauras, dažniausiai dvigalis.
• Tvartas: Didelis ir erdvus, skirtas įvairiems gyvuliams laikyti.
• Kluonas (klojimas): Skirtas javams laikyti, džiovinti ir kulti.
• Svirnas (klėtis): Trijų patalpų, suręstas iš apvalių rąstų.

Ši tradicinė dzūkų sodyba atspindi unikalų regiono paveldą ir kultūrą. Svarbu išsaugoti šias tradicijas ir perduoti jas ateities kartoms.

Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.

Zervynų kaimas Dzūkijos nacionaliniame parke

tags: #dzuku #gyvenamasis #namas