Egzistencializmas: Būties Klausimai

Ką reiškia būti? Arba, konkrečiau, ką reiškia, kad aš esu? Tokio pobūdžio klausimai ypač rūpėjo mąstytojams, vadinamiems egzistencialistais. Nors minėtoji mąstymo srovė savo „populiarumą“ galiausiai prarado, klausimai išlieka aktualūs.

Søren Kierkegaard (1813-1855) - egzistencinės filosofijos pradininkas

Egzistencializmo Apibrėžimas ir Istorija

Egzistencija (lot. existere - kilti, prasidėti, rastis, tapti) - tai esatis buvimas, tikrovė. Egzistencializmas gali būti suprantamas kaip žmogaus būties (lot. existentia - būtis, buvimas), jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Jis būdingas jau Antikos filosofams, tačiau pats terminas nesenas. Skirtingai nuo klasikinės filosofijos, egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi pavienio žmogaus problemas.

Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių - egzistencijos filosofija. Egzistencializmu pirmiausia vadinamas XX a. viduryje (ketvirtajame-šeštajame dešimtmečiuose) Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir literatūrinis judėjimas, kurio dėmesio centre yra individo būtis. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Šis judėjimas buvo savitas atsakas į vertybių krizę, kurią išgyveno totalitarizmo ir dviejų pasaulinių karų sukrėsta Europos visuomenė. Buvo svarstoma, kaip žmogui gyventi tame susverdėjusiame pasaulyje, kokios jo laisvės ribos, kas iš tikrųjų yra toji žmogaus būtis.

Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui. Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė.

Pagrindiniai Teiginiai

Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija.

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas - gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas.

Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.

Egzistencialistams šis požiūris lemiantis, nes mąstyti apie pasaulį, suteikti jam prasmę gali tik žmogus. Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą.

Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu - jie jį išgyvena. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats , subjektas.

Žmogiškoji egzistencija - šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas - reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais.

Tikroji, autentiška egzistencija - tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje. Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia kaip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.

Svarbiausi Egzistencializmo Atstovai

Žymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai - tai Karl Jaspers (1883 - 1969), Martin Heidegger (1889 - 1976), Jean -Paul Sartre (1905 -1980). Savo pirmtakais egziztencialistai laiko Kierkegaar’ą, B. Paskalį, F. Dostojevskį, Sioreną, tačiau ypač išskiriamas I. Kantas.

Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir

Siorenas Kierkegoras

Filosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Egzistencializmo filosofijos pradininkas buvo Kierkegaard’as. Kierkegaard’o filosofines diskusijos objektas yra būtent egzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija.

Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas. Egzistencija Kierkegaard‘ui - tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką tą vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu.

Kierkegaard‘as žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal Kierkegaard‘ą asmens pagrindas yra Dieve. savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis.

Pagal tai kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kierkegaard‘as išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos. Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba - arba!

Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji - religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. Žmogui būdingas veržimasis į begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa.

Egzistencializmo Įvairovė

Nei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove. Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui. Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu.

Turint prieš akis tokią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu. Dėsniai ir kategorijos absoliučiai netinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti. Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose. Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai. Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti. Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų. Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas.

Filosofijos uždavinys - žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiog paversti jį egzistencija. Filosofija turi būti vadovu žmogaus kelyje į save patį. Todėl egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus. Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Pasendes pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam.

Laisvė ir Egzistencija

Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje: būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas. Žmoguje egzistencija eina pirma esmės, o žmogus yra vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia ”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu. Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybę. Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti. Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę.

Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų. Ir vistik žinojime laisvų nebūsi. Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę. Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu.

Fenomenologija ir Egzistencija

Žodis fenomenologija sudarytas iš graikų kalbos žodžių phainomenon (reiškinys) ir logos (kalba). E. Husserlis (1859 - 1938) fenomenologijos terminą vartoja savo paties filosofijai įvardyti. Jis aiškina fenomenilogiją kaip savitą pažinimo archeologiją, siekiančią akivaizdumo. Akivaizdumas pasiekiamas pasitelkiant fenomenologinę redukciją, t. y. „iškeliant už skliaustų“, arba pavalant sąmonę nuo visa ko empiriška. Husserlis įžvelgė principinį skirtumą tarp paprasto regėjimo ir fenomenologinės įžvalgos.

Husserl manė, kad transcendentalinė fenomenologija turinti aprašyti gyvenamąjį pasaulį nešališko stebėtojo požiūriu, tuo tarpu egzistencinė fenomenologija tvirtina, kad stebėtojas negali atskirti savęs nuo pasaulio. Egzistenciniai fenomenologai griežčiau laikosi mokymo apie sąmonės intencionalumą išvadų. Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir būties pasaulyje būdais. Pati būties-pasaulyje terminija yra egzistencializmo mėginimas išvengti nuorodos į žmogiškąją tikrovę arba kaip mąstančią substanciją, arba kaip uždarą savyje ir pažinių ar nepažinių fizinių objektų akivazdoje esantį subjektą.

Nesutikdama su neokantizmu ir empirizmu, fenomenologija siekia „grįšti prie pačių daiktų“ ir „reiškinius, užuot juos aiškinusi, aprašyti tokius, kokie jie yra. Siekiant tokio pažinimo rekia abstrahuotis nuo pasaulio egzistavimo, kaip padarė R. Dekartas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas, tačiau neišrutuliojo iki galo šio metodo, kurį E. Huserlis vadina „epoche“ (iš gr. kalbos - sustojimas, sustabdymas) ir kuris yra pirmasis „fenomenologinės redukcijos“ momentas.

Vienas iš Husserlio mokinių ir sekėjų buvo ir prancūzas M. Merleau-Ponty. Po antrojo pasaulinio karo Prancūzija tampa pagriniu fenomenologinės estetikos idėjų židiniu. estetika pirmiausiai plėtojasi kaip „estetinės patirties fenomenologija“. Ją labai stipriai veikia Merleau-Ponty, Sarte‘o atlikta egzistencinė Husserlio idėjų revizija. Po jos ryškėja „radikalus sąmonės atskyrimas nuo viso to, kas ji nėra, ir jos apnuoginimas pirmapradėje esybėje kaip absoliuto, kuris gyvuoja nuo nieko nepriklausomas, pats savaime“.

Fenomenologinei estetikai svarbiausi ne išoriniai siužetiniai meno kūrinio aspektai, aiškinami kaip atsitiktiniai, o būtent formalieji, stilistiniai, į kurių pažinimą nukreiptas fenomenologinis metodas. Fenomenologinės estetikos idėjų poveikis buvo labai aktyvus ir ilgalaikis. Egzistencinė fenomenologija, kuri apskritai atmeta transcendentalinį požiūrį, skirtingas sąmoningumo patyrimo sritis laiko suprantamomis kaip būties-pasaulyje atmainas.

Būtis, pasak Merleau-Ponty, kurią jis vadina „laukine būtimi“, yra duota percepcijoje. Kiekvienas suvokiamas objektas gali būti suprastas vienos reikšmės šviesoje, bet ta reikšmė jo neaprėpia. Taigi kiekviename objekte yra susikryžiavę daugybė reikšmių, kurios gali būti percepciškai aptiktos, bet niekuomet negali būti aprėptos. Percepcinis patyrimas neturi paskutinės stotelės, bet kadangi percepcinis patyrimas niekuomet neaprėpiamas, jis skatina suvokėją be galo ir nuolatos tirti suvokiamą būtį.

Terminas „laukine būtis“ nurodo, jog percepcinis patyrimas be galo vejasi prasmę. Prasmė yra neišsemiama matrica, kurioje randasi daiktai ir kurią percepcija taria esant, kad būtų prasminga. Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir būties pasaulyje būdais. Toks perėjimas nuo gyvenamojo pasaulio sampratos prie būties-pasaulyje pabrėžimo išplečia fenomenologiją taip, kad ji gali svarstyti žmogaus s...

Egzistencializmas Literatūroje

J.P. Sartras yra teigęs, kad „Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas“.

Egzistencializmas kaip filosofinė srovė susiformavo XXa., bet jo ištakos siekia XIXa. ir tokius garsius filosofus kaip F. Nyčė ir S. Kierkegardas. Ši srovė akcentuoja žmogaus individualumą ir galimybę rinktis, pačiam žmogui nuspręsti ir kurti savo likimą. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri grindžia save ne tik dabartimi, bet ateitimi - dėl to pats žmogus nusibrėžia savo ribas ir bando būti tuo, kuo jis dabar nėra. Bet žmogų viduje kamuoja nerimas - pasirinkimo galimybė teikia abejones ir savotiškas kančias žmogui, tai netikrumo galimybė, kuri gali kaustyti žmogų.

Egzistencializmo filosofija nagrinėja tokius klausimus kaip žmogaus būtis, gyvenimas ir mirtis - daug įvairių amžių rašytojų taip pat atskleidžia šias temas savo kūryboje. Literatūroje egzistencializmas pasireiškė ne formos naujovėmis, o naujomis idėjomis. Tvirtinimo, kad gyvenimas yra absurdiškas, nes netvarus, ištakų rasime Blezo Paskalio (Blaise Pascal, 1623-1662) svarstymuose apie varganą žmogaus būtį pasaulyje.

XX a. absurdas tapo pagrindine daugelio kūrinių tema: Franco Kafkos (Franz Kafka), Ferdinando Selino (Ferdinand Céline), Ž. P. Sartro ir A. Kamiu romanai, Eženo Jonesko (Eugene Ionesco) ir Samjuelio Beketo (Samuel Beckett) dramos (absurdo teatras)… Absurdo problema svarbi A. Kamiu esė „Sizifo mitas“ (1942) ir Ž. P. Sartro traktate „Būtis ir niekas“ (1943). Šią problemą jie gvildeno ir pirmuosiuose romanuose: Ž. P. Sartro „Šleikštulys“ (1938) ir A. Kamiu „Svetimas“ (1942) be patetikos kalba apie nusivylimą, visuomenės absurdiškumą ir visišką pasaulio svetimumą žmogui.

Egzistencialistų kūriniams būdingas niekuo neišsiskiriantis, be didelių ambicijų arba netgi antiherojiškas pagrindinis veikėjas, kuris atsiduria ribinėse situacijose, kai turi pasirinkti, kuris išgyvena absurdą, skaudžiai patiria susvetimėjimą, vienatvę, mirties baimę. Pasakotojas atsisako visažinystės ir siekia būti labai arti pasakojamos istorijos veikėjo: kalbėti jo vardu, perpasakoti jo mintis, remtis jo pojūčiais. Vengiama stilistinių puošmenų, rašoma artima šnekamajai kalba, kuriai būdingas fragmentiškumas, kapoti, trumpi sakiniai, trūkinėjantis arba nutrūkstantis dialogas.

XX a. vidurio istorija - tai dviejų prievartos ideologijų kovos istorija. Fašizmas ir komunizmas žadėjo šviesią ateitį Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918) nualintai Europai, tačiau ją įtraukė į dar daugiau aukų pareikalavusį Antrąjį pasaulinį karą (1939-1945). Šios prievartos ideologijos kėlė valstybės reikalus aukščiau žmogaus laisvės. Jų tikslas - totalitarizmas, visiška gyventojų kontrolė. Svarbiausi totalitarinio valdymo bruožai yra šie: šalyje tėra viena ideologija, viena partija, slaptosios tarnybos vykdo terorą, valdžios struktūros kontroliuoja visą informaciją, kultūrą ir ekonomiką. Fašistai tokio valdymo siekė aukštindami savo tautą ir menkindami kitas, komunistai - iškeldami neklasinės visuomenės pranašumus.

Pagaliau kokią prasmę turi individo pasipriešinimas totalitariniam režimui? Šis klausimas nuolatos kils mąstančiam XX a.

Remdamiesi M. Egzistencializmas gali būti suprantamas kaip žmogaus būties (lot. existentia - būtis, buvimas), jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Jis būdingas jau Antikos filosofams, tačiau pats terminas nesenas. Egzistencializmu pirmiausia vadinamas XX a. viduryje (ketvirtajame-šeštajame dešimtmetyje) Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir literatūrinis judėjimas, kurio dėmesio centre yra individo būtis.

Šiame kalbėjime yra nagrinėjama egzistencijos filosofija skirtingų epochų literatūroje. Daugiau informacijos...

LITERATŪRA:

• Maceina A. Raštai, III t. - Vilnius,1990, p. 40
• Dapkus R. Filosofija. - Kaunas, 2001, p.
• Filosofijos istorijos christomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. - Vilnius: Mintis, 1974.
• Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. - Vilnius, 1995

tags: #egzistencialus #buties #klausimai