Ericho Frommo knyga „Turėti ar būti?” laikoma viena iš konstruktyviausių XX amžiaus antrosios pusės knygų. Tai tarsi skvarbios Ericho Frommo minties santrauka. Jis mokė apie du priešiškus egzistavimo būdus: turėjimą, kuris susitelkia į materialinių vertybių vaikymąsi, vartotojiškumą, valdžią bei agresiją ir yra tokių universalių blogybių, kaip godumas, pavydas bei smurtas, pagrindas; ir buvimą, kuris pagrįstas meile, troškimu dalytis bei prasminga, kūrybinga ir produktyvia veikla.
Knyga labai aktuali mūsų laikmečiui, nes matyt, tai, ką E.Fromas išnagrinėjo ir numatė savo knygoje, jau pradeda realiai reikštis. Knygoje nagrinėjamos žmonijos susvetimėjimo, blogybių priežastys ir nurodomas konkretus sprendimas - naujo mąstymo visuomenė. E.Frommas aiškina, kodėl turėjimas, kaip egzistavimo būdas, veda pasaulį į psichologinę ir ekologinę pražūtį, taigi pristato puikią visuomeninių bei ekonominių permainų programą.
Psichologo ir filosofijos klasiko Ericho Frommo knyga nagrinėja pagrindinius žmogaus gyvenimo būdus - turėjimą ir buvimą. Autorius kviečia skaitytoją susimąstyti apie šiuolaikinės visuomenės vertybes ir rinktis prasmingesnį gyvenimo kelią. Erichas Frommas savo knygoje „Turėti ar būti?“ analizuoja du pagrindinius gyvenimo būdus - materialistinį „turėjimo“ modelį ir sąmoningą, gilesnį „buvimo“ kelią. Remdamasis psichoanalize, sociologija ir filosofija, autorius atskleidžia, kaip šie du požiūriai formuoja žmonių elgesį, tarpusavio santykius ir visuomenės struktūrą. Frommas kritikuoja vartotojišką kultūrą ir siūlo alternatyvą - autentišką gyvenimą, grįstą meile, kūryba ir vidine laisve.
"Turėti" ir "Būti": Pagrindiniai Skirtumai
Kad geriau suprastume, kuo šie du egzistavimo būdai - turėjimas ir buvimas - skiriasi vienas nuo kito, norėčiau iš pradžių pailiustruoti tai dviem panašaus turinio eilėraščiais, kuriuos D. T. Sudzuki yra minėjęs savo „Paskaitose apie dzenbudizmą”. Vienas iš jų - japonų poeto Basho (1644-1694) haiku, kitas - XIX a. anglų poeto Tenisono eilėraštis. Abu poetai aprašo panašią patirtį - savo reakciją į gėlę, kurią išvydo pasivaikščiodami.
Tenisonas, išvydęs gėlę, trokšta ją turėti. Jis „išrauna” ją „su visomis šaknimis”. Ir nors poetas baigia eilėraštį intelektualiais svarstymais apie tai, jog gėlė gali padėti jam perprasti Dievo ir žmogaus esmę, tačiau pačią gėlę šis susidomėjimas ja pražudo. Visai kitaip reaguoja į gėlę Basho. Jis nenori jos nuskinti, jis netrokšta net jos paliesti. Jis tik „atidžiai žiūri”, kad ją „pamatytų”.
Tenisono santykis su gėle nusako turėjimo būdą arba nuosavybę - ne materialinę, bet žinojimo nuosavybę. Basho ir Gėtės santykis su gėle, kurią kiekvienas iš jų regi, įkūnija buvimo būdą. Getė, didysis gyvenimo mylėtojas, vienas žymiausių kovotojų prieš žmogaus suskaldymą ir mechanistinį jo traktavimą, daugelyje savo eilėraščių akcentavo buvimo pranašumą prieš turėjimą. Jo „Faustas”- dramatiškas konflikto tarp buvimo ir turėjimo (jam atstovauja Mefistofelis) aprašymas.
Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo iš esmės nėra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų. Veikiau tai skirtumas tarp visuomenės, orientuotos į daiktus, ir visuomenės, orientuotos į žmones. Turėtojiška orientacija būdinga industrinei Vakarų visuomenei, kurioje pinigų, šlovės ir valdžios vaikymasis tapęs dominuojančia gyvenimo tema. Mažiau susvetimėjusios visuomenės - tokios kaip viduramžių visuomenė, zuni indėnai, Afrikos gentinės bendruomenės,- kurių nepaveikė šiuolaikinės „pažangos” idėjos, dar turi savo Basho. Gal po kelių kartų dėl industrializacijos ir japonai turės savo Tenisonų. Esmė ne ta, kad (kaip manė Jungas) Vakarų Žmogus nepajėgia visiškai suprasti Rytų sistemų, tokių kaip dzenbudizmas, bet ta, kad šiuo-laikinis žmogus negali perprasti dvasios tokios visuomenės, kuri nėra orientuota į nuosavybę ir godumą.
Orientacija į "Turėjimą" ir Vartotojiškumas
Mūsų dienomis didžiojoje pasaulio dalyje vyraujanti santvarka yra orientuota į turėjimą, kaupimą, savininkiškumą. Santvarka įtakoja visas gyvenimo sritis: požiūrį į gamtą, tarpusavio santykius, visuomenės būklę. Kapitalistinė santvarka orientuoja turėti kuo daugiau ir jos filosofija tokia: “Esu tai, ką turiu; vadinasi, kuo daugiau turiu, tuo vertingesnis esu“.
Autorius pabrėžia, kad negatyviausi dalykai istorijoje susiję su “mokslo pažanga“ - įvairių masinio naikinimo ginklų kūrimas, niokojančios gamtą technologijos, kalnai atliekų ir šiukšlių, susijusių su besaikiu vartojimu. Kol žmonės nepradėjo vadinamo “gamtos užkariavimo“, tol žmonijai ekologiniai pavojai negrėsė.
Taip pat autorius plačiai apžvelgė religijų vaidmenį, formuojant visuomenės mąstymo būdą. Jis padalino religijas į du tipus: 1) skatinančias žmogaus vystymasi; 2) paraližuojančias žmogaus dvasinį augimą. Kad religija padėtų įsivyrauti naujam “būti“ mąstymo būdui ir pakeistų socialinį charakterį, turi vyrauti pirmojo pobūdžio religija, vadinama “meilės“ religija.
Kapitalizmas - į turėjimą orientuota visuomenė, o tokia visuomenė, anot autoriaus, formuoja liguistą asmenybę, nes jos pagrindinis variklis - vartojimas. Į turėjimą orientuotoje visuomenėje žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi ir pagal tai, kiek jis išgali vartoti. Šiai orientacijai būdingas kiekybės pranašumas prieš kokybę, todėl asmenybė su tokiu suvokimu negali būti sveika.
Alternatyva: Orientacija į "Būti"
Kaip gi, anot autoriaus, atrodo orientacija “būti“? Žmonės, orientuoti į būtį, remiasi tuo, kas jie yra, o ne tuo, ką jie turi. Tai išlaisvina žmogų nuo besaikio vartojimo, kaupimo, suteikia galimybę tobulėti dvasiškai, taip pat galimybę kurti atvirus ir nuoširdžius santykius, nepaveiktus naudos ir savininkiškumo. Tokia būties būsena padeda pajusti vienybę su pasauliu ir kūrybingai išreikšti savo sugebėjimus. Toks mąstymas neniokojantis. Tai taikus santykis su savimi ir pasauliu. Ne valdymas, o sandrauga, pagarba, iš gyvenimo pasiimant tik tiek, kiek tikrai reikia.
Knygoje teigiama, kad individo socialinis charakteris ir socialinė ekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso, yra susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Taip pat pabrėžiama, kad pasikeitimai turėtų vykti ne nuo struktūros pakeitimo, tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai. Autorius teigia, kad tai universalūs žingsniai, sprendžiant bet kokias problemas (sutinku visu šimtu). Taip pat vardinamos savybės, būdingos naujo - “būti“ mastymo žmogui, jų 20, paminėsiu ryškiausias: meilė, asketiškumas, savirealizacijos siekimas, sąžiningumas prieš save pirmiausia ir prieš kitus, laisvė ir atsakomybė (nedalomas junginys).
Vardinami nuosekliai ir konkretūs pasiūlymai, kaip pereiti prie naujo mąstymo ir jo įtakotos ekonominės sistemos. Pabrėžiamas laisvas daiktų pasirinkimas be “smegenų plovimo“ - reklamos.
Pagrindinė idėja - esama valdymo sistema, apėmusi didžiąją dalį pasaulio, daro žalojančią įtaką, ji jau atgyveno. Mes galime išvengti visų šios sistemos įtakotų katastrofų, pakeitus mąstymą. Visi samprotavimai pagrįsti ir nuodugniai, logiškai išnagrinėti. Nurodoma pagrindinė žmonijos nuopolio ir susvetimėjimo priežastis - vartotojiška, į turėjimą orientuota visuomenė.
Daiktavardis Vietoj Veiksmažodžio
Daiktavardis yra tiesioginis daikto denotatas. Aš galiu pasakyti, kad turiu daiktų, pvz., aš turiu stalą, namą, knygą, automobilį. Tiesioginis veiksmo, proceso denotatas yra veiksmažodis, pvz., aš esu, myliu, aš geidžiu, aš nekenčiu ir t. t. Tačiau vis dažniau veiksmas išreiškiamas turėjimo sąvoka, t. y., užuot vartoję veiksmažodį, vartojame daiktavardį.
Šiuolaikinė šneka rodo, kad vyrauja didžiulis susvetimėjimas. Sakydamas „aš turiu problemą”, užuot sakęs „aš susirūpinęs”, eliminuoju subjektyvų patyrimą: patyrimo „aš” pakeičiamas beasmeniu nuosavybės objektu. Aš transformuoju savo jausmą į tai, ką aš turiu - į problemą. Tačiau žodis „problema” abstrakčiai išreiškia įvairių rūšių sunkumus. Aš negaliu turėti problemos, nes ji nėra daiktas, kurį galima valdyti, tačiau ji gali mane užvaldyti. Kitaip tariant, aš paverčiu save „problema” ir dabar esu valdomas savo kūrinio.
Vis dėlto egzistuoja skirtumas: skaudanti gerklė ar geliąs dantis yra kūno pojūčiai, kurie gali būti daugiau ar mažiau stiprūs, tačiau psichinio pobūdžio jie neturi. Galima turėti skaudančią gerklę, nes turime gerkles, kaip galima turėti ir skaudantį dantį, nes turime dantis. Nemiga, priešingai, yra ne kūno pojūtis, bet psichinė būsena - negalėjimas užmigti. Dar vienas pavyzdys: sakyti ,,Aš turiu didžiulę meilę jums” (I have great love f o r y o u) yra beprasmiška. Meilė - ne daiktas, kurį galima turėti, bet procesas, vidinė veikla, kurios subjektas yra žmogus. Aš galiu mylėti, aš galiu būti įsimylėjęs, bet mylėdamas aš nieko… neturiu.
Žodžio „turėti” lingvistinė istorija rodo, kad jis tikrai yra problema. Tie, kurie įsitikinę, jog turėjimas yra natūraliausia žmogaus egzistavimo kategorija, gali nustebti sužinoję, kad daugelis kalbų neturi žodžio „turėti”. Pvz., hebrajų kalba „aš turiu” išreiškiama netiesiogine forma j e s h li („tai yra man”). Iš tikrųjų dominuoja kalbos, kurios nuosavybę išreiškia šitaip, o ne „aš turiu” forma.