Turto prievartavimas Lietuvoje: kas tai ir kaip su tuo kovoti

Turto prievartavimas, arba reketas, - tai nusikaltimas, kai asmuo ar grupė asmenų, grasindami smurtu ar kitomis priemonėmis, reikalauja iš kito asmens ar įmonės pinigų ar kito turto. Šis reiškinys Lietuvoje išplito pereinamuoju laikotarpiu, žlugus Sovietų Sąjungai ir kuriantis rinkos ekonomikai.

Lietuvos regionų žemėlapis

Reketo klestėjimo metas

XX a. paskutinis dešimtmetis - lietuviško reketo klestėjimo metas. Tuomet informacijos apie prievartaujamą turtą buvo gana daug, tačiau retas iš nukentėjusiųjų ryždavosi kreiptis į teisėsaugą. Dar mažiau bylų pasiekdavo šalies teismus, o kiek iš viso banditų tuo metu buvo nuteista už reketą, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.

Pradėjus kurtis rinkos santykiams, atsirado ir nemažai galimybių kaupti pradinį kapitalą, o teisinio reglamentavimo netobulumas skatino jėga grįsto laukinio kapitalizmo vystymąsi. Šiame procese didelė dalis valstybinio ir visuomeninio turto abejotino teisėtumo pagrindais perėjo į privačias rankas, kurios rėmėsi ir nusikalstamų grupių jėga sprendžiant tiek verslo, tiek apsaugos klausimus.

Reketo ištakos

Lietuviško reketo pradžia reikėtų laikyti praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Turbūt pats to nenorėdamas žalią šviesą turto prievartavimui uždegė žmogus - tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas. Faktiškai kartu su verslu ir atsirado reketas, arba turto prievartavimas.

Kaune prasidėjęs reketas greitai išplito po visus didesnius Lietuvos miestus, o vėliau - ir po rajonus. Schema veikė beveik be sutrikimų - dažniausiai užtekdavo tik pagrasinti. Tik vienetai išdrįsdavo ieškoti teisybės, o pasiryžę neretai šio savo sprendimo pasigailėdavo. Ar tiesa, kad tik nedidelė dalis ryždavosi rašyti pareiškimus policijai? Bijojo, kad su jais susidoros.

Tačiau kovoti su atsirandančio organizuoto nusikalstamumo apraiškomis buvo nepritaikyta ir teisėsaugos institucijų sistema, ir baudžiamieji įstatymai. Pavyzdžiui, LTSR baudžiamojo kodekso 150 straipsnis, priimtas 1982 metų gruodį, už turto prievartavimą numatė tik laisvės atėmimą iki trejų metų arba pataisos darbus iki dvejų metų, arba baudą iki 400 rublių.

Nors gana pavėluotai reaguojant į tai, Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis 1989 m. balandžio 21 d. buvo papildytas ir pakeistas, pirmą kartą šio straipsnio 3 dalyje nurodant turto prievartavimo kvalifikuojantį požymį - turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės, o kaip sankcija nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 4 iki 10 metų su turto konfiskavimu.

Kadangi įstatymas nebuvo taikomas atgaline data, po tų pirmųjų reketininkų sulaikymo kauniečiai nusikaltėliai sulaukė gana menkų bausmių. Atlikę trumpalaikes bausmes, vėliau jie tapo organizuotų grupuočių lyderiais.

Kova su reketu

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjus kurtis rinkos santykiams, laukinio kapitalizmo sąlygomis kaupiant pradinį kapitalą buvo pasisavinta dalis valstybės turto - jis perėjo į privatų sektorių. Pradėjo burtis labiau organizuotos nusikalstamos gaujos, reketavusios verslininkus savo kontroliuojamose teritorijose, reikalavusios atiduoti skolas, tarpusavyje kariavusios dėl įtakos sričių.

Šios gaujos per trumpą laiką (1990-1992 m.) suformavo savo vidinę struktūrą. Tarp organizuotų nusikalstamų grupuočių prasidėjo aktyvus - tiek taikus, tiek smurtinis - rinkų ir įtakos sferų pasidalijimas, kuris iš esmės tęsėsi iki 1993 m. pradžios.

1992-1993 m. pradžioje buvo fiksuojama ypač suaktyvėjusi tokių nusikalstamų grupuočių kaip „Vilniaus brigados“, Kauno Daktarų, Žaliakalnio, Klaipėdos Sigito Gaidjurgio, Šiaulių Princų arba Vladų, Panevėžio Kavioro, Alytaus Baublių ir daugelio kitų šių bei kitų miestų, rajonų organizuotai veikusių nusikaltėlių gaujų veikla.

Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas 1993 metais subūrė darbo grupę kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jai vadovauti paskyrė signatarą E. Bičkauską.

Pasijutę nebaudžiami banditai netrukus visiškai suįžūlėjo - duokles jiems mokėjo visi nors kiek labiau pasiturintys Lietuvos gyventojai.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas

Šių dienų realijos

Toliau stiprėjant legaliai ekonomikai ir augant teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumui, organizuotos nusikaltėlių grupės ėmė vengti tiesioginio jėgos demonstravimo, pradėjo orientuotis į ribojamų ar draudžiamų prekių ir paslaugų sferą, narkotikų prekybą ir su tuo susijusias veikas, bendrai veikiant keliose valstybėse. Panašiu principu organizuotas nusikalstamumas reiškėsi ir buvo plėtojamas ir kitose vadinamosiose Rytų Europos valstybėse.

Tyrimo metu nustatyta, kad 2024 metų pavasarį penkis kartus teistas Panevėžio gyventojas (gim. 2004 m.) su dviem bendrininkais Šiauliuose prievarta įsodino tuo metu 21-erių metų nukentėjusįjį į automobilį ir nusivežė jį į netoliese esantį miškelį. Atokioje vietovėje jaunuoliai iš nukentėjusiojo atėmė mobilųjį telefoną, kurį sudaužė, bei ausines ir ėmė prieš jį smurtauti, reikalaudami pinigų.

Šiauliečiui buvo nurodyta per keletą dienų panevėžiečiui sumokėti 300 eurų, o vėliau kiekvieną mėnesį į jo banko sąskaitą pervesti po 100 eurų. Išreiškę finansinius lūkesčius, nukentėjusiajam sutikus mokėti reikalaujamus pinigus, jaunuoliai šiaulietį parvežė į miestą. Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, panevėžietis vėl susirado nukentėjusįjį, šįkart jį sutiko viename iš Šiaulių miesto parkų. Užpuolęs ir naudodamas fizinį smurtą, jis iš šiauliečio atėmė jau kitą mobilaus ryšio telefoną ir turėtus grynuosius - 30 eurų.

Minėtas panevėžietis savo kaltę pripažįsta, kitaip nei du jo bendrininkai - keturis kartus teistas Panevėžio gyventojas (gim. 2001 m.) ir nepilnametis iš Kupiškio (gim. XX a.).

tags: #erikas #v #turto #prievartavimas