Teismų sprendimai intelektinės nuosavybės bylose Lietuvoje

Šiame straipsnyje aptariami intelektinės nuosavybės užstato klausimai Lietuvoje, remiantis naujausia teismų praktika ir teisės aktų pakeitimais. Aptariami svarbūs aspektai, susiję su arbitražo bylų sujungimu, finansinių operacijų griežtinimu, tarptautinių sankcijų įstatymo pakeitimais ir kitais aktualiais klausimais.

Teisės Aktų Naujienų Apžvalga (2023 m.)

Vilniaus Komercinio Arbitražo Teismo Reglamento Pakeitimai

2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) arbitražo procedūros reglamento (Reglamentas) pakeitimai. Šie pakeitimai apima kelis esminius aspektus:

• Iki arbitražo teismo sudarymo - VKAT sekretoriatas praneša arbitrams dėl interesų konflikto su finansuotoju patikrinimo (Reglamento 51 2 d., 18 str.).
• Po arbitražo teismo sudarymo - kiekvienas arbitras turi per 15 dienų nuo tokio atskleidimo raštu pranešti apie visas aplinkybes, galinčias kelti pagrįstų abejonių dėl jo nepriklausomumo ar šališkumo. Reglamento 7 str. 2 d.
• Pakeitimu papildyta arbitražo rinkliavų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos norma.

Nuo šiol VKAT pirmininkas, bet kuriuo arbitražinio nagrinėjimo metu, gali perskaičiuoti arbitravimo rinkliavos dydį ne tik dėl padidėjusių arbitražo išlaidų ar padidėjusių pareikštų reikalavimų sumos, bet ir dėl ginčo sudėtingumo (Reglamento 13 str.). Tais atvejais, kai šalys nėra sutarusios kitaip, nuo šiol nereikia bet kurios šalies prašymo skiriant arbitrą - arbitrą skiria VKAT pirmininkas (Reglamento 17 str. 1 d.). Reglamentas papildytas 211 str., kuris įtvirtina galimybę sujungti arbitražo bylas.

Šalies prašymas dėl bylų sujungimo gali būti pateikiamas ne vėliau, kaip jos pirmasis pranešimas kiekvienoje kitoje keliamoje arbitražo byloje, kurią prašoma sujungti, nebent kitos šalys neprieštarautų (Reglamento 211 str.). Arbitražo bylos nuo šiol yra sujungiamos į tą arbitražo bylą, kuri buvo ankščiausiai iškelta (pateiktas ieškinys arba pranešimas apie arbitražą), nebent visos sujungiamų arbitražo bylų šalys nusprendžia kitaip. Jei neįmanoma nustatyti, kuri byla iškelta anksčiausiai, nusprendžia VKAT pirmininkas atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes (Reglamento 211 str.).

Arbitražo bylą sujungus su kita arbitražo byla - vėlesnėse arbitražo bylose paskirtų arbitrų įgaliojimai pasibaigia (Reglamento 20 str. Reglamento 341 str. 1 d. Arbitražo teismas šalies reikalavimo nagrinėjimo sustabdymo arba ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimą išsprendžia priimdamas nutartį arba dalinį sprendimą (Reglamento 341 str. 4 d.). O jeigu šalis nevykdo arbitražo teismo nutarties ar dalinio sprendimo dėl užstato arbitražo išlaidoms užtikrinti pateikimo - arbitražo teismas gali visa apimtimi ar iš dalies sustabdyti tokios šalies reikalavimų nagrinėjimą arba palikti ieškinį nenagrinėtą (Reglamento 341 str.

Kaip užtikrinti įmonės intelektinės nuosavybės apsaugą

Finansinių Operacijų Griežtinimas ir Juridinių Asmenų Registras

Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigalioja PPTFP 9 str. 1 d. 6 ir 9 p. pakeitimai, kuriais griežtinama klientų identifikavimo, atliekant finansines operacijas, riba. Nuo 2023 m. vasario 1 d. įsigalioja PPTFP papildomas 253 , kuriuo nustatoma pareiga juridinių asmenų registro tvarkytojui viešai skelbti virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus ir depozitinių virtualiųjų valiutų piniginių operatoriaus veiklą vykdančių asmenų sąrašą.

Tarptautinių Sankcijų Įstatymo Pakeitimai

2023 m. kovo 23 d., LR Seime, skubos tvarka bus svarstoma dėl LR tarptautinių sankcijų įstatymo (TSĮ) Nr. XIV-1020 pakeitimo įstatymo, LR BK 1231 pakeitimo įstatymo, LR ANK 29, 515, 589 str. Pirma, bus svarstoma dėl LR TSĮ 13 str. tikslinimo, kuris nurodytų, jog „juridiniai asmenys už šio įstatymo pažeidimus atsako pagal šį įstatymą, jei juridinių asmenų padaryti pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės“.

Antra, bus svarstoma dėl LR BK 1231 str. ir LR ANK 515 str. LR ANK 515 str. skiriant baudą ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims. Siūlomas baudos dydis yra nuo 600 iki 6 000 Eur.

Teismų Praktikos Apžvalga (2023 m.)

LAT Nutartis Civilinėje Byloje Nr.

Antstolis kreipėsi į teismą prašymas išaiškinti CPK 668 str. 3 d. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad antstoliui draudžiama areštuoti ar vykdyti išieškojimą iš lėšų, gautų iš savivaldybės administracijos pagal sudarytą finansavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais. CPK 668 str. 3 d. nustatyta, kad išieškojimas remiamo projekto vykdymo laikotarpiu ir projekto veiklos privalomojo tęstinumo laikotarpiu, nustatytu ES teisės aktuose ar LR tarptautinėse sutartyse, negali būti nukreipiamas į lėšas, gautas kaip ES ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atlikęs CPK 668 str. 3 d. analizę, nurodė, jog „normoje įtvirtintas draudimas išieškoti lėšas gali būti taikomas, jeigu nustatoma, kad: 1) skolininkas vykdo remiamą projektą ir šio projekto vykdymo laikotarpis nėra pasibaigęs; 2) projektas kaip remiamas turi būti įtvirtintas Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse; 3) lėšos, į kurias siekiama nukreipti išieškojimą, turi būti gautos kaip Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo lėšos remiamam projektui vykdyti.

Kasacinis teismas pažymėjo, jog CPK tiesiogiai nenustato, kokie projektai yra remiami ir kokie remiami projektai įtvirtinti ES teisės aktuose ar tarptautinėse sutartyse. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl CPK 668 str. 3 d. Remdamasis teismų praktika LAT nurodė, kad CPK 668 str. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pateikė išvadą, jog remiami projektai, finansuojami tik Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, jeigu jie nėra nurodyti ES teisės aktuose ar LR pasirašytose tarptautinėse sutartyse, negali būti kvalifikuojami kaip patenkantys į CPK 668 str. 3 d. nustatytą išimtį, t. y. teisės aktuose ar Lietuvos tarptautinėse sutartyse, kad jis bent iš dalies būtų finansuojamas ES struktūrinių fondų lėšomis, todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad CPK 668 str. 3 d.

LAT, išnagrinėjęs bylą, panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmė naują sprendimą, kad pagal CPK 668 str. 3 d.

LAT Nutartis Civilinėje Byloje Nr.

Ieškovas, susidomėjęs bendrovės akcijų įsigijimu, iš pradžių nusprendė ištirti bendrovės veiklą ir jos finansinius rodiklius. 2020-01-20 šalys sudarė preliminariąją sutartį dėl bendrovės visų akcijų pirkimo ir pardavimo už 1 Eur. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo sutartinę baudą - 25 000 Eur, 6 proc.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas prašomų priteisti netesybų (baudos) dydžio neginčijo, tenkino ieškovo reikalavimą ir priteisė preliminariojoje sutartyje nustatytas netesybas. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymo teismui suteiktą teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio, nurodo, jog CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d. Kasacinio teismo suformuota praktika nurodo, jog „tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, nurodant, jog žemiausioji netesybų mažinimo riba - realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų.

Bendraji taisyklė, kad apie pernelyg dideles netesybas teismas sprendžia tirdamas netesybų sumos ir nuostolių santykį, kyla iš netesybų instituto paskirties - užtikrinti kreditoriaus teisę gauti iš anksto sutartų nuostolių dalį neįrodinėjant jų dydžio. Teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliacinio teismui savo iniciatyva sumažinus netesybų dydį iki 0 Eur, ieškovui nebuvo suteikta galimybė pateikti įrodymus dėl realių nuostolių ir pagrįsti protingą netesybų dydį.

LAT Nutartis Civilinėje Byloje Nr.

Antstoliui, vykdant išieškojimą kelių išieškotojų naudai, į antstolio depozitinę sąskaitą iš skolininkės banko sąskaitos buvo pervesta 3 063,88 Eur suma. Skolininkė pateikė antstoliui skundą dėl jo veiksmų, prašydama grąžinti visą 3 063,88 Eur sumą. Antstolis, nurodydamas, kad per nustatytą terminą negavo nurašytų lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų, netenkino skundo. Pirmosios instancijos teismas atmetė skundą, nenustatęs neteisėtų antstolio atliktų priverstinio vykdymo veiksmų nurašant nurodytas lėšas. CPK 513 str. 1 d.

Kasacinis teismas dėl CPK 513 str. 1 d. normos taikymo yra išaiškinęs, kad skundo patenkinimas ir atitinkamų antstolio veiksmų pripažinimas neteisėtais iš esmės reiškia vykdymo proceso grąžinimą į iki pažeidimo buvusią situaciją (restitutio in integrum) bei galimybės teisėtai atlikti vykdymo veiksmus sudarymą. Tačiau antstolio veiksmų neteisėtumo konstatavimas ir antstolio atlikto veiksmo panaikinimas ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje savaime nereiškia asmens pažeistos teisės visa apimtimi apgynimo.

Esant galiojančiam vykdomajam dokumentui, t. y. teisėtam išieškojimo išieškotojo naudai pagrindui ir pervestos sumos priklausymo nuosavybės teise šiam išieškotojui faktui, ypatingosios teisenos tvarka negali būti sprendžiamas klausimas dėl pervestos sumos grąžinimo iš išieškotojo valdymo. Ginčijant išieškotojo nuosavybės teisę ir valdymo teisėtumą skolininko teisės galėtų būti ginamos ne paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, bet pareiškiant ieškinį ginčo teisenos tvarka.

Tuo remdamasi, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ypatingosios teisenos procese nutartimi konstatuodamas antstolio veiksmų neteisėtumą ir taikydamas CPK 513 str. nuostatas bei įgyvendindamas restitutio in integrum principą, teismas gali įpareigoti antstolį grąžinti tik jo depozitinėje sąskaitoje esančias (t. y. Tuo tarpu, antstolio patvarkymo, kuriuo iš skolininko išieškotas lėšos paskirstomos ir išmokamos išieškotojui, sukuriamos teisinės pasekmės (išieškotojas tampa jam pagal vykdomąjį dokumentą išmokėtų lėšų savininku) lemia, kad antstolis neturi objektyvios galimybės pašalinti pažeidimą tokiu būdu, kad būtų atkurta iki pažeidimo buvusi padėtis.

Ar Trečiasis Asmuo Gali Sumokėti Užstatą Už Tiekėją Viešuosiuose Pirkimuose?

Bylos Nr. e2A-455-790/2024 kontekste iškilo svarbus klausimas viešųjų pirkimų praktikoje: ar trečiasis asmuo gali sumokėti užstatą už tiekėją? Šis atvejis aktualus, kai tiekėjas neturi pakankamai lėšų sutarties įvykdymo užtikrinimui ir siekia pasitelkti partnerį. Tiekėjas turėjo galimybę dviejų sutarčių vykdymą užtikrinti pateikdamas banko garantiją, draudimo bendrovės laidavimo raštą arba sumokėti užstatą į perkančiosios organizacijos sąskaitą. Neturėdamas pakankamai apyvartinių lėšų, užtikrinimui pateikti savo vardu, jis informavo perkančiąją organizaciją, kad sutarčių vykdyme veiks kartu su partneriu pagal tarpusavio bendradarbiavimo sutartį.

Iki užtikrinimo pateikimo termino pabaigos partneris sumokėjo 195.000 Eur į perkančiosios organizacijos sąskaitą, nurodydamas paskirtyje, jog tai konkrečių tiekėjo sudarytų sutarčių įvykdymo užtikrinimas. Laikydama, kad tinkamas užtikrinimas nebuvo pateiktas, perkančioji organizacija byloje rėmėsi sutarčių sąlygomis, numatančiomis, kad tiekėjas turi „pateikti užtikrinimą“. Kitaip tariant, tai yra būtent tiekėjo prievolė, kuri negali būti vykdoma kitų asmenų.

Pirmos instancijos teismas byloje sutiko su perkančiąja organizacija ir nurodė, kad byloje iš tiesų nebuvo pateikta įrodymų, kad perkančiąją organizaciją su tiekėjo partneriu sietų sutartiniai teisiniai santykiai. Atliktas mokėjimas nėra besąlyginis, todėl užstato pervedimas iš ieškovės partnerio nėra tinkama sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonė.

Apeliacinės instancijos teismas byloje laikėsi kardinaliai priešingos pozicijos. Pabrėžta, kad teisiniai santykiai dėl užstato, kaip prievolės užtikrinimo priemonės, įgyvendinimo nėra reglamentuoti teisės normų. Iš to išplaukia, kad nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei Civilinis kodeksas (CK) nenumato imperatyvaus draudimo tiekėjui pasitelkti trečiąją asmenį užtikrinimui pateikti.

Teismas akcentavo, kad perkančioji organizacija žinojo apie partnerio valią dar iki pavedimo atlikimo. Mokėjimo paskirtyje nurodytas mokėjimo tikslas - sutarčių įvykdymo užtikrinimas, o tai leidžia padaryti išvadą, kad mokėjimo pavedimas buvo atliktas tikslingai. Svarbu ir tai, kad teismas aiškiai konstatavo, kad sutarties įvykdymo užtikrinimo sumokėjimas negali būti vertinamas kaip subtiekimas, todėl tiekėjo partneris neprivalėjo būti išviešintas pasiūlyme.

Kaip jau minėta, perkančioji organizacija negali be pagrindo atsisakyti priimti trečiojo asmens atliktą mokėjimą, jei pirkimo sąlygose iš anksto nebuvo įtvirtinusi aiškaus atitinkamo draudimo. Perkančiajai organizacija kyla bendradarbiavimo pareiga, todėl ji turi atsakyti į tiekėjo užduodamus klausimus iki užtikrinimo pateikimo termino pabaigos. Kaip pabrėžė teismas, pareiga bendradarbiauti yra viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Šis teismo sprendimas suteikia daugiau lankstumo tiekėjams, ypač tiems, kurie susiduria su finansiniais iššūkiais, bet turi galimybę bendradarbiauti su partneriais.

Europos teisingumo teismo paskirtis yra užtikrinti, kad visose ES valstybėse narėse ES teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai. Pavyzdžiui, jis užtikrina, kad valstybių narių teismai tuo pačiu klausimu nepriimtų skirtingų sprendimų. Teismas taip pat užtikrina, kad ES valstybės narės ir institucijos laikytųsi teisės aktų nuostatų.

Europos teisingumo teismas (ETT) paskelbė sprendimą pirmojoje byloje, kurioje buvo vertinama, ar Lietuvos patentų teisės normos atitinka Europos Sąjungos teisę. Teismas palaikė Lietuvos Respublikos poziciją byloje, kurioje patento saugomų vaistų gamintojas siekė nustatyti, ar Lietuvos atsisakymas vaistui suteikti ES taikomą papildomą patentinę apsaugą neprieštarauja bendroms ES normoms.

Pasak patentinių vaistų gamintojus byloje atstovavusios advokatų kontoros AAA Baltic Service Company advokatės Daivos Ušinskaitės-Filonovienės, ETT atkreipė dėmesį, kad ES narės, siekdamos teisėtų tikslų visuomenės sveikatos srityje ir savo sveikatos apsaugos sistemos finansinio stabilumo, gali palaikyti generinių vaistų gamybos pramonę.

„Esant prieštaravimų tarp ES ir nacionalinės teisės, Europos teisingumo teismas turi aukščiausią jurisdikciją tokius neatitikimus išaiškinti ir pašalinti, todėl priimtas sprendimas yra svarbus farmacijos verslui visoje ES“, - sakė D. Ušinskaitė-Filonovienė. Pasak advokatės, iki šiol labai mažai Lietuvos teismuose nagrinėtų bylų pasiekė ETT. Anksčiau teismas yra sprendęs tiktai Lietuvos teismų perduotas šeimos ir administracinės teisės bylas.

Pirmąją patentų teisės bylą Lietuvos Aukščiausiasis teismas nagrinėjimui ETT perdavė bylos ieškovo - farmacijos bendrovės - prašymu. ETT išnagrinėtoje byloje prieš Lietuvą ieškovas ginčijo Valstybinio Patentų biuro sprendimą Europos patentų tarnybos patentu saugomam vaistiniam preparatui nesuteikti papildomos patentinės apsaugos.

Advokatų kontora AAA Baltic Service Company specializuojasi verslo teisėje, yra pripažinta intelektinės nuosavybės teisės srities lyderė Baltijos šalyse. Tarptautinis žurnalas „Managing Intellectual Property“ nuo 1999 m. kasmet AAA Baltic Service Company skelbia geriausia įmone Baltijos valstybėse, dirbančia prekių ženklų, patentų ir autorinės teisės srityse.

tags: #es #teismu #sprendimai #intelektine #nuosavybe