Kaip pasirinkti profesiją: patarimai abiturientams ir jų tėvams

Bene didžiausias abiturientų galvosūkis - „kuo norėčiau būti?“ - šiuo metu ypač aktualus. Tenka rinktis universitetą ir studijų kryptį, vedančią link svajonių profesijos. Klausimas, ar daromas teisingas pasirinkimas, ar dėl šio sprendimo neteks gailėtis, ko gero, neaplenkia daugelio.

Vieni žmonės labai anksti atranda savo gebėjimus ir jų nereikia specialiai orientuoti. Tarkim, nuo mažens mėgęs piešti jaunuolis žino, kad bus meno srities atstovas. Tokius žmones, kurių gebėjimai ir polinkiai labai ryškūs, tereikia tinkamai nukreipti, bet didžioji dauguma šiandieninių vyresnių klasių moksleivių negali apsispręsti, kur jie norės studijuoti baigę mokyklą, nežino, kokią profesiją pasirinkti.

Taigi, moksleiviai, nenusiminkite, jeigu nežinote, kokią profesiją pasirinkti. Visada galite kreiptis į karjeros planavimo mokytoją savo mokykloje ar kitoje švietimo įstaigoje į specialistus, kurie padės suprasti, kokius gebėjimus turite ir kokios specialybės geriausiai atitinka jūsų poreikius, arba atlikti keletą testų savarankiškai. Be to, kiekviena veikla turi ir džiaugsmingų akimirkų, ir nepasisekimų. Normalu, kad ne visi iš karto apsisprendžia, ką norėtų veikti.

Ugdymo karjerai skyriuje dirbanti karjeros planavimo specialistė teigia, kad darbas yra sezoniškas. Jis priklauso nuo to, kas tuo metu aktualu vyresniųjų klasių mokiniams: egzaminų pasirinkimas, individualaus ugdymo plano sudarymas ir pan. Kai nekonsultuojame mokinių, ruošiamės ir organizuojame renginius tėvams, mokytojams.

Psichologė pastebi, kad dažnai būna sunku išsirinkti profesiją tiems, kuriems gerai sekasi keli dalykai ir domina kelios sritys. „Neretai mėgstamus dalykus galima suderinti tarpusavyje, pavyzdžiui, besidomintis programavimu žmogus, kuriam patinka kalbėti prieš auditoriją, šias dvi veiklas gali suderinti dėstant, mokant programavimo, vadovaujant komandai. Tokių pavyzdžių galima rasti daugybę“, - sako G. Gudzevičiūtė. Visgi net ir pasirinkus studijų kryptį daug kam gali kilti dvejonių: „O kas būtų, jei studijuočiau kažką kitą?“. Psichologė pataria pasvarstyti, kaip siekiama specialybė siejasi su asmeninėmis savybėmis.

Specialistė nurodė, kokios populiariausios sritys 2008-2018 m. Abiturientus, dar nežinančius, kokį darbą nori dirbti, I. Siminonienė nuramino: "Nesijaudinkite. Yra daug už jus vyresnių žmonių, kurie dar negali atsakyti į šį klausimą. Tai panašu į maisto ragavimą: turime paragauti, kad žinotume, ar patiko. Tas pats su darbu: turite padirbti, prisiliesti, kad būtumėte tikri, ar tai patinka.

Pasak P. Vasiliausko, perspektyviausios ir paklausiausios LEZ'e artimoje ateityje (4-5 metai) bus specialybės, kurios ir šiandien yra paklausios tarp didžiausių LEZ'o darbdavių, t. y. PET produktų gamintojų (ORION GLOBAL PET, NEO GROUP), maisto pramonės įmonių, elektros įrangos, automobilių įrangos gamintojų. Tokios paklausios specialybės yra ne tik visas IT specialistų spektras, visų sričių inžinieriai (tiek tradicinių sričių, tiek IT bei aukštųjų ar aukštesniųjų technologijų, tiek chemijos pramonės), finansininkai (pradedant žemesnės pakopos apskaitininkais, baigiant aukščiausios kvalifikacijos finansų vadovais), bet ir kvalifikuotų darbininkų profesijos (suvirintojai, montuotojai, remontininkai, santechnikai, šaltkalviai, staliai, dailidės).

Pasak Vakarų laivų gamyklos Komunikacijų ir reklamos vadovės Jolantos Toliušytės, pagrindinėms įmonių grupės veikloms, t. y. laivų remontui ir laivų statybai, taip pat nuolat trūksta ir ateityje trūks specialistų su inžineriniu išsilavinimu. "Šios srities specialistai turi gebėti atlikti ne tik inžinerinį darbą, bet ir vadovauti bei koordinuoti veiklas. Paklausta, į ką labiausiai atsižvelgiama renkantis naują darbuotoją, ypač - iš jaunimo tarpo, J. Toliušytė atsakė, jog žiūrima į visumą. "Išsilavinimas yra labai svarbus, ypač šiame laivų remonto ir statybos versle, tačiau bendravimas ir elgesys ne mažiau svarbūs.

Renkantis profesiją reiktų įvertinti jos perspektyvumą ne po 5, o mažiausiai po 10 metų, - aiškino personalo atrankos kompanijos "Alpha Consultants" vadovė Inga Siminonienė. - Taip pat reikia įvertinti ir vietą, kurioje norite gyventi. Jeigu ketinate išvažiuoti iš Lietuvos, būtina rinktis specialybę, kurioje galėsite kompensuoti savo kalbos ar kitokius trūkumus: socialiniame sektoriuje, valstybės tarnyboje galite patirti nesėkmę, nes būsite kitos tautybės.

Uostinė industrija, be abejo, daro didelę įtaką Klaipėdos miesto bei regiono darbo rinkai ir, manyčiau, ateityje ši įtaka tik didės. Tai reiškia, kad uostui kvalifikuotų specialistų visada reikės. Kalbu apie techinės pakraipos sritis: nuo mechanikos iki elektronikos, nuo įrengimų, mašinų valdymo iki jų priežiūros ir t. Technologijos sparčiai tobulėja, ir dabar dokininkas dažniausiai yra ir operatorius, valdantis tas technologijas ar techniką. Kitaip tariant, darbui uosto kompanijose, kuriose, beje, vidutinis darbuotojų atlyginimas šiuo metu gerokai viršija vidutinio šalies darbo užmokesčio rodiklį ir siekia apie 4000 Lt, reikia įvairaus plano techninių specialybių žmonių. Be abejo, reikalingi ir kitų sričių specialistai - ekonomistai, finansininkai, ekspeditoriai, pagaliau vadybininkai, tačiau mano patarimas jaunuoliams būtų toks: pirmiausia įgyti techninės-inžinerinės pakraipos specialybę, įgauti praktikos, išbandyti save įvairiose gamybinio proceso grandyse, o jau vėliau eiti toliau ir rinktis tam tikrą specializaciją ekonomikos, administravimo, rinkodaros ar kitose srityse.

Aš manau, kad jaunuoliai, žinantys savo siekius, turi rinktis specialybę ne tik pagal mokslo institucijos reitingus, bet ir pagal dėstytojus ir įstaigos vadybos gebėjimus įprasminti tą specialybę rinkoje po mokslų. O mokslo įstaigos turi duoti ne tik sausos teorijos, bet ir praktikos. Negalima antro kurso smuiko specialybės studenčių siųsti praktikuotis į "Žvejukus" dirbti rūbininkėmis, nes tai neva kultūros sritis.

Situacija pasikeitė man mokantis - specialybės paklausa išaugo. Mano sūnus - abiturientas. Apie specialybės pasirinkimą pradėjom kalbėtis, kai jis buvo 9 klasėje. Kalbėjom ne apie konkrečią profesiją, o apie tai, kaip svarbu pasirinkti pagal pomėgius. Sūnaus sprendimai keisdavosi vos ne kas pusmetį, ir prioritetus jis iškeldavo skirtingus: kad tik darbas būtų, paskui - ir kad uždirbtų, dar vėliau - o kas iš tikro traukia. Galiausiai apsistojo ties specialybėmis, kurios traukia kaip žmogų.

Aš sūnui tik patariu, kad neskubėtų. Jei jaučiasi dar nevisiškai apsisprendęs, siūlau eiti padirbėti, susitupėti. Jei jis nesubrendęs sprendimui, gal protingiau juodą darbą padirbti, kad suvoktų pinigų vertę, darbo skonį ir koks jis neskanus, kai dirbi ne tai, kas patinka. Užsienyje dauguma jaunuolių baigę mokyklą keliauja, dirba, ieško savęs, ir tik kai suvokia, ko nori, - stoja mokytis. Jei sūnus neįstos - eis dirbti ir mokysis anglų kalbos, kad būtų daugiau pasirinkimo galimybių.

Man nereikėjo laukti paskutinės klasės ar egzaminų, kad nuspręsčiau kur stoti. Jau baigdama trečią klasę svajojau būti mokytoja. Šeimoje turėjau puikų pedagogo pavyzdį, tai savo tėtį, kuris vadovavo vaikų muzikos mokyklai. Sakoma, jei nori suprasti, ko verta siekti gyvenime, paklausk savęs, ko po šimto metų reikės tavo sielai, kūnui, vaikams, draugams. Tad abiturientams, kurie dar neapsiprendė, kur stoti, norėčiau patarti, kad gerai įsiklausytų į savo širdies balsą.

Psichologė pataria pasvarstyti, kaip siekiama specialybė siejasi su asmeninėmis savybėmis. „Pavyzdžiui, jei žmogus yra komunikabilus, jam patinka bendrauti su žmonėmis, vertėtų pagalvoti, kur jis galės panaudoti šias savybes. Kartais nutinka taip, kad tam tikra specialybė patinka, bet žmogus jaučia, kad jam trūksta tam tikrų asmeninių savybių. Jei jų neugdys, toks darbas gali kelti stresą, įtampą, nepasitikėjimą savimi“, - perspėja G.

Nerimas dėl ateities - vienas dažniausiai jauniems žmonėms kylančių jausmų, suvokus, kad ne viską gyvenime galime kontroliuoti ir ne visi planai gali būti įgyvendinti. Psichologės teigimu, sunku nuspėti, ką atneš vieni ar kiti mūsų padaryti pasirinkimai, tad dėl to nerimauti nėra prasmės. „Vietoj baiminimosi dėl ateities, kurios dar nėra, galima koncentruotis į dabartį ir pasitikrinti, kaip tai, ką darau dabar, verčia mane jaustis, ar tai yra geriausia ir pakankama, ką galiu sugalvoti ir kaip tai siejama su norimais rezultatais. Vertėtų dažniau sau užduoti klausimą: „Ką galiu padaryti dabar, kad ateityje būčiau patenkintas?“. Ateities mes negalime kontroliuoti ar nuspėti, tačiau galime kažką daryti čia ir dabar“, - pataria G.

Anot pašnekovės, kitas dalykas, padedantis nurimti dėl ateities iššūkių, tai žvilgtelėjimas į praeitį ir suvokimas, kad iki šiol su patirtais iššūkiais žmogui vienaip ar kitaip pavyko susitvarkyti. „Tam tikros klaidos gali likti pamokomis, kurios kažko išmokė. Dar svarbu suprasti, kad suklydus situaciją galima taisyti. Juk mes gyvename ir mokomės, o negalėdami nuspėti ateities, neišvengiamai kartais klystame. Be to, negalime nuspėti ir to, kas mums ateityje vis dar patiks, ar mūsų požiūris ir pomėgiai liks tie patys, ar mūsų svajonės nesikeis“, - psichologė ragina būti sau atlaidesniems ir nereikalauti iš savęs ar aštuoniolikmečio nuspręsti viso likusio gyvenimo scenarijaus.

Ne tik renkantis savo gyvenimo kelią, bet ir vėliau dažnai kliudo mūsų klaidingi įsitikinimai. Vienas jų - tai „viskas arba nieko“. „Viskas turi išeiti tobulai ir aš privalau būti laimingas“ gali pavirsti į: „Man dabar nepasisekė, todėl nieko daugiau nebedarysiu“ arba „Aš privalau laikytis šio savo pasirinkimo, kad ir kas nutiktų, antraip aš visai nieko nesugebu“. Kiti dažnai pastebimi įsitinimai siejami su lūkesčiais. Pavyzdžiui, žmogus yra įsitikinęs, jog viską privalo padaryti puikiai, turi visiems patikti, dėl jo artimieji turi tik džiaugtis ir viskas turi būti lengvai prieinama.

Kaip vieną iš trikdžių G. Gudzevičiūtė išskiria „tunelinį“ mąstymą, kai žmogus būna įsitikinęs vienu dalyku ir ignoruoja viską aplinkui, kas tą mintį paneigia, bandydamas savo įsitikinimą išsaugoti.

Anot G. Gudzevičiūtės, kartais net ir apsisprendus įgyti tam tikrą specialybę, gali pritrūkti galimybių ar resursų: trūksta finansų, universitetas toli nuo gyvenamosios vietos, trūksta pažymio ar stojamojo balo, yra tam tikrų įgūdžių stygius. Tokiu atveju psichologė pataria skirti dėmesį į tai, kaip galima spręsti tam tikrus trūkumus. „Pavyzdžiui, jei trūksta finansų, pagalvoti, ką galiu padaryti, kad įstočiau į nemokamų studijų vietą, pasvarstyti apie gyvenimą studentų bendrabutyje, gal pasistengus pavyktų gauti stipendiją. Variantų, kaip išspręsti tam tikrus resursų trūkumus, gali atsirasti, tik reikia nuoširdžiai pamąstyti, prašyti pagalbos iš kitų, kelti sau užduotis, kaip siekti tam tikro tikslo. Kita vertus, galima nenuleisti rankų ir dėl to, kad resursai ir galimybės turi tendencijas keistis. Jei trūksta galimybių dabar, gal jų padaugės ateityje?

Psichologė akcentuoja, kad nėra vieno teisingo sprendimo dėl ateities karjeros, kurį būtinai reikia pasirinkti čia ir dabar. „Kartais atrodo, kad jei dabar suklysiu pasirinkdamas, gailėsiuosi ir kankinsiuosi visą likusį gyvenimą. Dėl to kylantis nerimas ir baimės klysti apsunkina pasirinkimą stoti į tam tikrą studijų programą. Tačiau nėra tik vieno teisingo kelio, o dažnai yra daug kelių, kurie išsišakoja į kitus. Paieškos trunka visą gyvenimą, tačiau jos nevyksta vien tik sėdint ant sofos ir abejojant, o išbandant save įvairiose srityse ar veiklose, mokantis, domintis, keliaujant, bendraujant, skaitant, praktikuojant“, - drąsina G.

Psichologės teigimu, pasirinkimą palengvintų keli klausimai, kuriuos vertėtų sau užduoti ir apmąstyti:

1. Kas man gerai sekasi, kas yra mano stiprybės?
2. Kokia yra mano tolima gyvenimo vizija ar svajonė? Galima pabandyti save įsivaizduoti ateity, po 10 ar 15 metų ir pasižiūrėti, ką ateities vizijoje matai: kokia aplinka, kokie žmonės, koks tavo vaidmuo, kokia tavo rutina.
3. Dėl kokios veiklos esu pasiryžęs investuoti laiko, jėgų, finansų, jausmų ir pan.?
4. Ko aš noriu iš savo specialybės ar karjeros? Žmonių norai ir poreikiai gali būti gan skirtingi ir tai, kas vienam atrodo svarbu, kitam gali būti nereikalinga. Pavyzdžiui, verta sau įsivardinti bent kelis dalykus, ko nori iš savo specialybės: galėti kurti/konstruoti, prisidėti prie išradimų, mokslo, būti apsuptam žmonių, dirbti vienam ar iš namų, gelbėti pasaulį/žmones/gyvūnus ir t.t.

Manau daugelis vaikystėje esame svajoję apie „žvaigždės“ profesiją. Vieni nori būti šokėjais, dainininkais, kiti - aktoriais.

Galutiniam mokinio pasirinkimui didelę įtaką daro tėvai arba draugai, tačiau darbo rinkos atstovai pataria aklai nepasikliauti vien tik jais - šiuo periodu vertėtų išklausyti ir mokytojus ar karjeros specialistus, galinčius ne tik padėti rasti profesinį kelią, bet ir supažindinti su paklausiausiomis profesijomis, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) vadovas Darius Lasionis sako, kad mokytojų ar karjeros specialistų įžvalgos gali padėti jauniems žmonėms susipažinti su turimais gabumais ir realizuoti juos ateityje. „Kad mokinių specialybės pasirinkimas būtų sklandesnis, pernai į privalomojo ugdymo programą buvo įtrauktas profesinis orientavimas, o šiuo metu visose Lietuvos mokyklose dirba daugiau nei 500 karjeros specialistų. Jie supažindina mokinius su esamomis mokymosi ar karjeros galimybėmis, su specialistų poreikiu, padeda rasti sritį, kur vaikas jaustųsi motyvuotas ir stiprus. Tai labai svarbu, kadangi kartais pasirenkamas lengviausias kelias, neatsižvelgiant į gebėjimus ir stipriąsias puses“, - tikina pašnekovas.

Lietuvos moksleivių sąjungos veiklos programos koordinatoriaus Roko Damulio teigimu, susidomėjimas tam tikra sritimi, tėvų patarimai ir draugų nuomonė išties yra tie aspektai, kurie daro didelę įtaką būsimos profesijos pasirinkimui. Vis tik jis teigia pastebintis, kad pastaruoju metu atsirado dar viena dedamoji - dirbtinis intelektas. Besirenkant profesiją svarstoma, ar ateityje „robotai“ nepakeis tos srities specialistų.

D.Lasionio teigimu, nors yra mokinių, kurie apie savo ateitį galvoja itin atsakingai, tai daro tikrai ne visi - daugumai vyresnių klasių mokinių rūpi pasiruošimas egzaminams ir tarpiniams atsiskaitymams, todėl atidžiau analizuoti darbo rinką paprasčiausiai nelieka laiko. „Todėl ir tėvų, ne tik mokytojų ar karjeros specialistų, indėlis yra labai svarbus. Jie yra tie žmonės, kurie savo vaiką pažįsta geriausiai, žino, kas jam patinka, kas galėtų tikti, kur jis galėtų save realizuoti. Pavyzdžiui, šiuo metu itin sparčiai populiarėja inžinerinės profesijos, kur yra geros ateities perspektyvos, geri atlyginimai, darbas nėra monotoniškas. Tačiau ne kiekvienas vaikas tą žino. Čia į pagalbą galėtų ateiti tėvai, kurie turėtų domėtis darbo rinkos aktualijomis ir patarti, paaiškinti ar padėti apsispręsti“, - tikina D.Lasionis.

2023 metų birželį LINPRA inicijuota apklausa atskleidė, kad inžinerijos profesijas 77 proc. Lietuvos gyventojų laiko perspektyviomis. Paklaustas apie šios srities populiarumą tarp moksleivių, pašnekovas tvirtina, kad ji sudomina ne tik „tiksliukus“, bet ir į kūrybą linkusius, lakią vaizduotę turinčius moksleivius. „Inžinerijos ir technologijų specialybės neapsiriboja vien tik skaičiavimais ir brėžiniais. Šioms specialybėms reikalingas kūrybiškumas, gebėjimas nestandartiškai mąstyti, spręsti problemas. Jauni žmonės, pasirinkę šias specialybes, turi visas galimybes kurti ir dirbti su ateities technologijomis, spręsti globalius iššūkius bei daryti realų poveikį pasauliui. Ko gero, tai yra pagrindinės priežastys, kodėl inžinerijos specialybės pastaruoju metu tampa vis paklausesnės“, - dalinasi D.Lasionis.

Pasak karjeros konsultantės, psichologės ir profesionalios koučerės Astos Blažinskienės, galutinis profesijos pasirinkimas visuomet yra tėvų ir vaiko sąveikos rezultatas. Tačiau sąveika gali būti labai skirtinga - kartais tėvai, turėdami geras intencijas, leidžia jaunuoliui rinktis studijuoti bet ką. „Jie leidžia vaikui spręsti pačiam, o jau ką nuspręs, tą nuspręs - tėvai bet kokiu atveju jį palaikys. Skamba gražiai, tačiau tai nėra pagalba vaikui, o labiau trikdis, kadangi vaikas dar nežino, jis neturi patirties, žinių, yra besiformuojantis, pasimetęs - jam sako, kad darytų ką nori, bet jis net nežino, ko nori“, - teigia ji.

Panašų efektą turi ir perdėtas tėvų kišimasis į vaiko pasirinkimą. Dažnu atveju tokie tėvai tikina, kad nepalaikys vaiko, jei jis pasirinks vienokią ar kitokią profesiją. „Turi būti balansas. Tėvai turi dalyvauti vaiko karjeros pasirinkimo procese, bet negali jo perspausti arba palikti likimo valiai. Tėvai turėtų paklausti, ar vaikui reikalinga jų pagalba, ir jei jis sako taip, klausti, kokia. Tada, tikėtina, vaikas prašys, kad tėvai patartų. Turi būti dialogas - aš pasidalinu savo nuomone, jei manęs klausia, bet tuo pačiu suprantu, kad vaikas gali tą nuomonę priimti arba nepriimti“, - pataria psichologė.

Anot A.Blažinskienės, karjeros pasirinkimo procese svarbūs keli elementai, kuriuose turi dalyvauti tėvai. Pirmiausia - ar tikrai vaikas gerai supranta save? Tėvai dialogo būdu gali klausti, ką vaikas žino apie save, kuo jis įsitikinęs, kas jam labiausiai patinka ir teikia didžiausią malonumą, ko nekenčia, Kai vaikas suvokia, kas jis yra ir pagal tai pasirenka patinkančią profesiją, reikia su tuo susitaikyti ir priimti, nes tai - ne tėvų, o vaiko kelias.

Šiuo metu Lietuvoje įregistruota 32,9 tūkst. "Statistika negailestinga, - teigia Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės valdybos pirmininkas Povilas Vasiliauskas. - Iš tikro jauni žmonės paskutiniu metu dažnai rinkosi studijas, kurias baigę sunkiai rasdavo darbą. Kita vertus, nepaisant gana didelio nedarbo, yra nuolatinė daugybės profesijų atstovų paklausa! Toks pasiūlos-paklausos disbalansas darbo rinkoje susidarė ir dėl netinkamo profesinio orientavimo, ir dėl pačių moksleivių nepagrįsto susižavėjimo pirmiausiai humanitarinėmis, socialinėmis studijomis, egzotiškomis specialybėmis. Technologinės studijos, darbininkiškos profesijos, amato įgijimas buvo ir iki šiol yra laikomas neprestižiniu, antrarūšiu, net gėdingu! Tai iškreiptas ir labai žalingas požiūris.

"Neprošal atidžiai įsiklausyti į pačių artimiausių žmonių, kurie tave geriausiai pažįsta (jauname amžiuje dažnai pats sau esi labai įdomus... tačiau visiškai nepažįstamas! Gal dėl to toks įdomus?!) ir kurie tau nori vien tik gero, nuomonę. Nors tai gali jaunam žmogui pasirodyti kiek per grubu, bet norint išvengti skaudžių nusivylimų, būtina suprasti ir susitaikyti su tuo, kad darbo rinkoje būsi tiesiog prekė! Jei nenori dulkėti metų metais "lentynoje" kaip niekam nereikalingas, turi suformuoti iš savęs paklausią prekę darbo rinkai. ir gerai apmokamas", - teigė P.

Dabar tokie laikai, kad "popierius" (diplomas) nieko nevaidina. Viską lemia tik asmeniniai žmogaus gebėjimai. Kai esi geras savo srities specialistas, ir krizė nepaveikia, nes greitai moki orentuotis rinkoje.

Reikia įvertinti ne tik savo norus ir pomėgius, bet ir galimybes. Apie tai, kas bus perspektyvu, mus informuoja ne tiek visuomenė, kiek įvairūs tyrimai bei studijos. Jei perspektyvi profesija sutampa su svajonių profesija - labai šaunu. Domėtis darbo rinka, profesijų įvairove. Taip. Tai irgi informacija. Stengtis pažinti save ir profesijų pasaulį.

Norėčiau pridurti, kad svarbiausia jaunam žmogui nesusikoncentruoti ties profesijos ar studijų programos pasirinkimu, o stengtis atsakyti sau į klausimą: ką aš norėčiau veikti gyvenime?

Žemiau esančioje lentelėje pateikiami gyvenimo būdai ir jiems tinkamos profesijos:

Rekomenduojame pažiūrėti video apie dažniausiai pasitaikančias klaidas renkantis profesiją:

tags: #ese #kuo #as #noreciau #buti