Tiesa - filosofinė sąvoka, reiškianti sprendimo ir to, apie ką sprendžiama, atitikimą. Nelygu koks filosofinis požiūris į būtį ir pažinimą, susiformavo kelios tiesos sampratos.
Klasikinė tiesos teorija
Aristotelis veikale "Metafizika" teigė, jog sakyti apie esantį, kad jo nėra, arba apie nesantį, kad jis yra, reiškia teigti klaidingai; sakyti, kad esantis yra, bet nesančio nėra, reiškia kalbėti tiesą. Panašiai aiškino ir Platonas veikale "Kratilas", teigdamas, kad tas, kas kalba apie daiktus tai, kokie jie yra, sako tiesą, kalbantis kitaip - netiesą.
Aristotelio požiūrį plėtojo klasikinė tiesos teorija, dar vadinama atitikimo teorija. Jos laikėsi nuosaikiojo realizmo atstovai. Žymiausias jų, Tomas Akvinietis, aiškino, kad pažinimas mūsų sąmonei tiesiogiai pateikia tikrovės objektus, bet ne idėjas ar vaizdinius, kuriais objektus suvokiame. Taip išvengiama reliatyvizmo, požiūrio, kad tiesa yra tai, kas kiekvienam atrodo.
Intelektas pasiekia tiesą ne suvokimu, kai sukuria daikto sąvoką, išreiškiančią jo esmę, bet sprendimu, parodančiu, ar daiktas yra, ar jo nėra. Esmę esą išreiškia abstrahuojantysis intelektas, esatį - sprendžiantysis, todėl tiesa labiau remiasi esatimi negu esme ir daikto esatis yra tiesos, kurią pažįsta intelektas, priežastis. Kai protas teisingai atpažįsta tam tikrą daiktą, kaip priklausantį tam tikrą esmę turinčiai bendrybei, sakoma, kad sprendimas atitinka tiesą. Nuosaikiojo realizmo tradicijoje tai apibūdinama fraze veritas est adaequatio rei et intellectus - tiesa yra daikto ir intelekto atitikimas.
Šv. Tomas Akvinietis, perimdamas mintį iš Aristotelio, teigia, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto („veritas est adaequatio rei et intellectus“(lot.)). Jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus.
Tomas Akvinietis
Idealistinė tiesos samprata
Idealistai (Platonas ir kiti) manė, kad protas pažįsta atskirą pasaulį sudarančias amžinąsias idėjas, pažinimas yra teisingas, kai idėjos tampa protui akivaizdžios. Akivaizdumą, kaip jokios abejonės nebuvimą ir visišką aiškumą, tiesos kriterijumi laikė ir racionalistas R. Descartes’as, teigdamas, kad mes pažįstame proto idėjas.
Loginės darnos teorija
G. W. Leibnizas pasiūlė tiesos kaip loginės darnos teoriją (koherencinę tiesos teoriją). Anot G. W. Leibnizo, pasaulis yra protingos Dievo kūrybos padarinys, protinga pasaulio tvarka būtinai turi būti loginė tvarka, todėl turi egzistuoti ir logiškai susijusių proto tiesų loginė tvarka. Svarbiausias logikos dėsnis yra tapatybės dėsnis, iš jo turėtų būti galima išvesti visas logines tiesas. Sukurtasis pasaulis yra geriausias iš galimų pasaulių, todėl jo loginė tvarka yra būtina.
Žinių teisingumas būtų įrodytas, jei jas pavyktų išvesti iš tapatybės dėsnio, bet nežinoma, kaip tai padaryti. Pasauliui yra būdinga loginė darna ir mūsų žinios turi būti logiškai darnios, todėl tie teiginiai, kurie logiškai dera su kitais teiginiais, turėtų būti teisingi, t. y.
Pragmatinė tiesos samprata
Pragmatinę tiesos sampratą išpopuliarino W. Jamesas. Jis rėmėsi Ch. S. Peirce’o principu, kad tam tikro dalyko idėja yra jusliškai suvokiamų jo padarinių idėja. Praktinę reikšmę turinčių padarinių, kuriuos sukelia objektas, suvokimas ir yra išsamus objekto suvokimas. W. Jamesas nagrinėjo, kokią konkrečią reikšmę idėjos teisingumas turės mūsų gyvenimui ir kuo skirsis patyrimas, jei įsitikinimas bus klaidingas. Teisingos idėjos yra tos, kurias galime panaudoti, pagrįsti, patikrinti. Idėjos teisingumą patvirtina įvykiai.
Semantinė tiesos teorija
Semantinę tiesos teoriją suformulavo A. Tarskis. Ji aiškino, kokius kriterijus turi tenkinti teisingo teiginio apibrėžimas išsamiai interpretuojamose formaliosiose kalbose. Anot A. Tarskio, svarstant tiesos apibrėžimo, kaip ir kiekvieną semantikos srities klausimą, reikėtų vartoti dvi skirtingas kalbas: objektinę kalbą, kurios teiginiams taikomas ieškomasis tiesos apibrėžimas, ir metakalbą, kurios terminais kalbame apie pirmąją kalbą ir sudarome tiesos apibrėžimą objektinei kalbai.
Pasak A. Tarskio, remdamiesi Aristotelio intuityviu tiesos supratimu, pasirinktam teiginiui p suteikę vardą X ir nustatę teiginių X yra teisingas ir p loginį santykį, galima teigti, kad šie teiginiai yra ekvivalentūs, todėl yra teisinga tokia ekvivalentumo išraiška: X teisingas tada ir tik tada, kai yra p. Kiekvieną tokį ekvivalentumą A. Tarskis vadino T rūšies ekvivalentumu. Anot A. Tarskio, tiesos termino vartojimo adekvatumo sąlyga yra tokia: tiesos apibūdinimą laikome adekvačiu, jei iš jo loginiu būdu gaunami visi T rūšies ekvivalentumai.
Tiesos problema šiuolaikinėje filosofijoje
Šiuolaikinėje filosofijoje tiesos klausimas išlieka vienu svarbiausių. Tačiau postmodernioji filosofija atsisakė tiesos sąvokos ir pripažino, kad viskas, taigi ir tiesa, yra socialinė konstrukcija, o ne atrandama substanciška duotis. Kai atsisakyta tiesos, kartu atsisakyta ir filosofijos; kai mirė tiesa, mirė ir filosofija. Aišku, filosofija nemirė, bet kai buvo kalbama apie tiesos negalimybę, tai kalbėta ir apie filosofijos negalimybę.
Daugybė filosofų sakė, kad nereikia tiesos. O reikia daugiau bendrauti, daugiau skaityti, domėtis vieniems kitais ir to pakanka. Mūsų laikas nėra herojų laikas. Graikų jaunuoliai skaitydavo Homero „Iliadą“ ir norėdavo pamėgdžioti Achilą, kuris garbę iškėlė aukščiau už gyvenimą. Kaip tik dėl to antika buvo herojų laikas. O mūsų laikas neturi tokių herojiškų orientyrų.
| Teorija | Pagrindiniai teiginiai | Atstovai |
|---|---|---|
| Atitikimo teorija | Tiesa yra teiginio atitikimas tikrovei | Aristotelis, Tomas Akvinietis |
| Koherencinė teorija | Tiesa yra teiginio suderinamumas su kitais teiginiais | G.W. Leibnizas |
| Pragmatinė teorija | Tiesa yra teiginio naudingumas | W. Jamesas, Ch.S. Peirce |
| Semantinė teorija | Tiesa yra teiginio atitikimas semantinėms taisyklėms | A. Tarskis |
Piloto klausimas
Žinome vieną galingą Vakarų kultūros archetipą apie tiesą. Tai Romos prokuratoriaus Poncijaus Piloto klausimas Jėzui Kristui: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Šis klausimas galutinai išskyrė Jėzų ir Romos valdžią. Galima sakyti, kad Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos buvo radikaliai skirtingos. Vienas tarnavo pasaulio galiai, kitas - Dievo galiai. Tarp nesumeluoto tarnavimo Dievui ir pasaulietinės valdžios visada žioji praraja.
Poncijus Pilotas buvo galingiausios to meto pasaulio valstybės, išpažįstančios politeizmą, vietininkas. Jam rūpėjo, kad būtų surinkti mokesčiai imperatoriui, kad nekiltų riaušių ir sukilimų prieš imperatoriaus valdžią. Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos juos išskyrė, tačiau kalba galėjo sujungti. Juk jie stovėjo toje pačioje komunikacinėje situacijoje ir galėjo kalbėtis, bet Jėzus atsisakė priimti racionalų kalbėjimą, nes nešė savo tiesą ir nenorėjo jos nupiginti.
Pasak A. Šliogerio, Piloto klausime "kas yra tiesa?" suprantame tiesiogiai remiantis istorine jo situacija, glūdi neutralumo problema. Tuometinės Palestinos valstybinėje teisinėje situacijoje prokuratoriaus Pontijaus Piloto pasakyti žodžiai reiškia, kad tai, ką skelbia esat tiesa toks žmogus kaip Jėzus, valstybės visai neliečia.
Kristus prieš Pilotą
Subjektyvi ir objektyvi tiesa
Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio.
Jei žmogus yra jautrus savo sąžinei (t.y. jos neignoruoja), sulaužant moralinius principus, žmogaus protas sugeba atpažinti įvykusią neteisybę. Sąžinė yra vidinis liudytojas, kuris parodo, jog egzistuoja ne nuo žmogaus valios priklausantys moraliniai principai, o pats žmogus yra pavaldus ne savo geismams, bet pirmiausia tiesai.
Atitinkamai, pripažinus, kad Krikščionybė ir jos skelbiamos tiesos yra tiesa, kartu kyla ir moralinis įsipareigojimas ne tik jų laikytis, bet ir už jas kovoti.
Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo. Tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi.
Tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo. Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas.
Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Taip, pasaulį sudaro ne tik 4 elementai, tačiau atskirų elementų, sudarančių visą materialų pasaulį, idėja vis dar išliko.
Taigi, tai tik įrodo, jog egzistuoja tam tikri universalūs ir objektyviai tikri gamtos dėsniai, kuriuos galima apibrėžti tiksliau arba mažiau tiksliai.