Gabriliavos Pustakiemio Sodybos Istorija: Vietovardžiai, Gyventojai ir Svarbūs Įvykiai

Vietovardžiai yra savotiški dokumentai, turintys vienokią ar kitokią prasmę, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis. Mažųjų vietelių vardams lengva pražūti, keičiantis gyvenimo sąlygoms, kai išnyksta visi tų vietų gyventojai. Išnykus vietos gyventojams, dingsta ir vietos vardas. Gajausi yra didžiųjų žemės paviršiaus vietų vardai, tų vietų, kuriose gyventa daug žmonių.

Šiame straipsnyje panagrinėsime Gabriliavos Pustakiemio sodybos istoriją, vietovardžius, gyventojus ir svarbius įvykius, susijusius su šia vietove.

Rungos Upelis ir Jo Svarba

Rungiai man girdėti, buva seniau, jau seniau, kai aš gyvenau Salose, tai jau nieka nebuva. Gal Lekavičiuose? Rungių kaimas buva. Dar senuose cara laikų žemėlapiuose mačiau, buva. Paskui visai visi užmirša, matyt jau niekas to net nežinoja, tik dokumentuose dar rašėsi.

Iš pačių seniausių, mažai žinomų ir minimų lietuvių dievaičių - Rungis. Malūnininkų dievas. Na, manysime senovėje ant šio upelio kranto, ištekėjusio iš pelkėse buvusio didelio šaltinio ir tekėjusio per šaltinius, tikrai stovėjo kažkoks senasis malūnas…Upė buvusi šventa, ant jos krantų stovėjusios senosios šventvietės. Rungos upelė tekėjus į rytų pusę, ne taip kaip kitos upės. Sako, šventos vietos buvę, koplytėlė stovėjus.

Runga tekėja iš šaltinių, upelia vanduo buvo labai švarus. Žmonys šulinių nekasi, sėmėsi vandenį iš upelia. Abiejose pusėse buvo labai aukšti, statūs krantai, sunku buva užlipt’ su pilnais kibirais, ale vis tiek nešėsi, ba vanduo buva labai geras. Niekas šulinių nekasi. Rūbus plovė Rungos upelij rankom, dažniausiai su kultuvėm, nes viskas buvo pasiūta iš namų darbo lino. Rungoj buvo daug žuvies, kai rūbus plauni, labai eina an to šarmo, rankom gali ištraukt’ lydeką.

Runga neužšąla, an kelia buva brasta, plati, lydekos ėja, statūs krantai buva tenai kur dabar tiltas, toliau ji buva lygi, vėl’ vingiuota. Kai vedė vieškelį, tai vanduo, šaltiniai užako.

Mama pasakoja. Ty Saka, kad paskui žmonys ieškoja kur, ale nerada, labai giliai buva. Saka, vienąkart prieš Sekmines nuvėja jaunimas maudytis ažeran, tai tik inbridus pamati iš ažera kylant’ didžiausiu bangu, tokiu kai liūtas. Tai isigandį pabėga ir toj vietoj niekas daugiau ty nesimaudi. Saka, kaip užkerėta buvus toj vieta. Draudi. Visi žinoja ir nesimaudi.

Tas Rungos upelis - stačiais krantais ir geru vandeniu, kad žmonės, gyvenantys prie jo, net šulinių nekasė.

Perkūnakiemio Kaimas ir Gojaus Miškas

Jau minėjome, jog Perkūnakiemio kaimą nuo Lekavičių skyrė šventasis upelis Runga. Taigi pakartoju sakmę: Perkūnakiemij buvo taip: ant Rungos kranta iš Perkūnakiemia pusės stovėja medis, statula Perkūna, o iš kitos pusis, an kita kranta - stovėja Liūtas. Paskui, kai priėmi krikštu, panaikina tas pamaldas, tai visku nuskandina ažeran.

Saka, kad seniau čia gyvena toks grafas Lecha. Kai užėja kryžiuočiai, tai prasidėja baisus karas. Buva vasara. Kaunasi jiej, o kyla toks baisus juodas debesis ir kai ims tą visą kariuomenę daužyt’ perkūnas, tai kryžiuočiai ne tiek silpni buva, kiek isiganda ir pasilaida visi bėgt’. Taip Lecha laimėja karu, o tų vietu pavadina Perkūnakiemiu. O kaimas kitoj pusėj upelia ir dabar vadinasi Lechavičiais, Lechavičiuose, saka, gyvena koks tai Lecha, vadas kariuomenės, o Perkūnas - vadas Perkūnakiemia. Tai lika kaimai kap ty buva, kap tai kariava.

Gojus - šventa vieta. Augo šventi medžiai. Čia ėjo melstis. Vėliau, krikščionybės laikais, Perkūnakiemio kaime labai trankėsi perkūnas, augo dideli medžiai ąžuolai. Gojaus miškas iki kelio priklausė Perkūnakiemio kaimui, kita jo pusė priklausė Obeniams.

Tėvas pasakojo, kad senovėj šiose apylinkėse ėjo dideli karai, tai Gojaus miške yra palaidota daug kareivių. Karves ganėm miške, tai ty yra kurgonai. Man mama pasakoja, kad miške prilaidota daug kareivių. Gojaus miške, už Loibos sklypų, buva labai daug vadinamų kurgonų - labai senų kapinių. Mama pasakoja, kad kas tai buva atvažiavį, ty kasinėja. Ar rada ką, nežinau. Gojuje per karą vokiečiai labai išpjovė medžius, daugiausiai storas, dideles pušis prie Sūriaraisčio.

Gojus - senovėje šventas miškas, jame yra trys grupės pilkapių, dabar vadinamų skirtingais vardais - Perkūnakiemio, Mijaugonių ir Gojaus.

Kaimas šiose vietovėse kūrėsi vėliau, ilgai čia dar stovėjo šventu vadinamas ąžuolas Gojaus Lubakos kaime, kuris buvo nupjautas tik apie 1 - ajį pasaulinį karą.

Senoliai Gojų vadino Šventos Lubakėlės rojumi. Iki XX a. galėjo tik penki vyrai, susikabinę rankomis.

Gyventojai ir Sodybos

Gatvinis kaimas prasidėja prie Rungos kranta, kur dabar pėsčiųjų tiltas, čia stovėja Prana Kazlauska namai, toliau iki Kakliniškių, iki Raistinės aja kelias iki Abromiškių. Palei keliuku visur stovėja namai. Už Kazlauska Prana aja Beganskų sodyba, revas, už jo Junevičius, Narušia žentas. Kitoj kelia pusėj stovėja Vėželia Vacia sodyba, ir kitų Kazlauskų namas an dviejų galų, vienam gyvena Zigmas, kitam Jonas, dvi šeimynos. Kur dabar benzina kolonėlė. Toliau - Vankevičiai, o Ivankevičiai gyvena netoli plenta. Visų trobos buva medinės, dviejų galų, daugelia su gonkom nuog darželia pusės.

Seniau ėja kelias nuo Abromiškių per Alinką ir an Lekavičių. Prie Rungos sukosi į kairę an Perkūnakiemia, kitas - an Gojaus, Lubakos. Kaimas buvo siauras, ilgas. Kitoj Rungos upelio pusėj buvo Lekavičių kaimo žemė. Tenai gyveno Kačėnas, Vėželis, Beganskas, Junevičius, Girsa.

Gojus - šventa vieta. Augo šventi medžiai. Čia ėjo melstis. Vėliau, krikščionybės laikais, Perkūnakiemio kaime labai trankėsi perkūnas, augo dideli medžiai ąžuolai. Gojaus miškas iki kelio priklausė Perkūnakiemio kaimui, kita jo pusė priklausė Obeniams.

Vietovė Užkarčemys. Palei Prakusą, kur Janavičiai gyvena, yra Užkarčiamys, nes tenai seniau gyveno žydas ir laikė karčiamą. Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Janavičius Augustas pasakojo, kad Gojus senovėje buvo ąžuolynas, tik per žemės reformą žemė buvo išdalinta žmonėms. Čia Perkūnakiemis, čia Gojus, čia Lubaka. Perkūnakiemyje pagonių laikais gyveno vyriausias dievas Perkūnas, jo vardu pavadintas ir kaimas. Šventyklos su vaidilutėmis buvo ir Lubakoj. Čia gyveno vaidilutė Lubaka.

Raistinės kaime gyvena Jakeliai, Greželis, Sajetų žentas ir Sajetos, a palei ažeru stovėja pona Naruševičiaus dvarelis.

Kakliniškių k. Kaimas priklausi dviem dvaram. Ėja dyrbt’ ir Gabriliavos dvaran, ale kita kaima pusi ėja Naruševičiaus dvaran. Vienon pusėn vadinosi Derešiukai, toliau aja Gabriukai, an dviejų vardų. Kas ty buva? Ir žemi. Derešiukai in Sabališkes, Gal priklausė Abromiškių dvarui ir gyvulius gani, ir dyrba ir laidojasi atskirai - derešiukai an Sabališkių kapinių, Gabriukai priklausė Gabriliavos dvarui, net sava kapinėlas turėja.

Kiek menu, Kakliniškių kaimas buvo didelis, jame gyveno: Malašauskas Boleslovas, Kumeliauskas Martynas, Šimonis Martynas, Šimonis Mykolas, Šimonis Stasys, Šimonis Vladas, Vėželis Pranas, Vėželis Martynas, Vėželis Zigmas, Vėželis Andrius, Leščinskas Juozas, Jakelis Juozas, Janavičius Benediktas, Janavičius Pranas, Janavičius Martynas, Česonis Vladas, Malevičius Vladas, Olubas Bernasius, Olubas Zigmas, Olubienė Ona, Mickus Zigmas, Janulevičius Zigmas, Giraitis Olesius.

Juozas Kundrotas ir Pustakiemio Kaimas

Juozas Kundrotas - rašytojas, žurnalistas, Lietuvos eruditas ir šviesuolis, vertinamas Lietuvoje ir Amerikoje, nepamirštas yra ir savo tėviškėje, Pustakiemio kaime. Su rašytojo kūryba susipažinti galėjo ir mūsų laikraščio skaitytojai.

Rašytojas, tėviškėje sutiktas su namine duona, tautinėmis juostomis ir muzika, nesigėdydamas džiaugsmo ašarų kalbėjo: „Kai pamačiau tiek susirinkusių, graudu pasidarė“. Bet ašaras greitai pakeitė juokas ir virtinė prisiminimų. Čia senelis dainavo „Oi tu strazde, strazdeli“, todėl Pustakiemyje kartu augę penki Kundrotukai buvo pravardžiuojami strazdukais, čia per karą prasimanydavo pasidaryti parako, o išsigandę vokiečiai atskubėdavę į sodybą klausinėti, kas šaudo, čia prasimanydavo žaidimą per galvą su šalmu rykštelėmis pliekti, čia per gegužines pamaldas mergaitėms į plaukus karkvabalius sodindavo… Atrodo, viskas taip neseniai vyko, o va jau aštunta dešimtis baigiasi…

Rašytojas papasakojo apie savo kūrybos šaltinius, iš kurių jis semiasi idėjų ir žinių. Vienas iš tokių šaltinių esą jo tėvelio pasakojimai. „Būdavo susėdame kartu pietauti, tėvelis ir pradeda kalbėti apie apylinkių įvykius su pavardėmis. Dar mama paklausinėdavo, pasitikslindavo, kokia pavardė ar iš kur koks kromelninkas ar daraktorius atvykęs“,- pasakoja rašytojas, atminty tuos pasakojimus aiškiai užsirašęs ir į savo romanus sudėjęs.

Rašytojo kūryboje dominuoja gimtinė ir jos žmonės. Jis užaugo su vyresniu broliu ir jaunesne seserimi. Zigmas ūkininkavo su tėvais, 1949 m. buvo pakviestas tarnauti į Sovietinę armiją, tarnavo Vilniuje, 16-oje lietuviškoje divizijoje.

Partizanų Veikla Apylinkėse 1944-1945 Metais

Liepos mėn. pradžioje Kaugonių k. (Žaslių vals.) Jonas Misiūnas-Žalias Velnias ėmė kaupti ginklus ir kviesti vyrus ginkluotam pasipriešinimui prieš sugrįžtančią sovietinę okupaciją.

Rugpjūčio 29 d. Skėrių k. (Žaslių vals.) nušauti apylinkės pirmininkas ir sekretorius, padegta daržinė, paimta 20 šaukimų į sovietinę armiją, paliktas Didžiosios Kovos rinktinės perspėjimas.

Rugsėjo mėn. prie veikiančių Didžiosios Kovos rinktinės partizanų prisijungė Žaslių vals. Krivonių, Šilėnų ir Paberžės k. jaunimas.

Spalio 23 d. Mijaugonių k. (Žiežmarių vals.) buvo nušautas aktyvistas J. Vaištakevičius, kuris prieš tai buvo dalyvavęs „mažažemių ir bežemių valstiečių suvažiavime“. Iš jo buvo paimtas šautuvas.

Lapkričio 21 d. apie 50 partizanų būrys atėjo į Pūstakiemio k. (Žaslių vals.) ir iš šios apylinkės tarybos paėmė 150 šaukimų bei perspėjo darbuotojus, kad šie nedirbtų okupantams, nes kitu atveju bus sušaudyti.

Gruodžio 31 d. keturi stribai ir milicininkas V. Švenčionis užėjo pas Gilučių k. (Žaslių vals.) gyventoją Gudelį, kur buvo užpulti Zigmo Kacevičiaus-Genio partizanų būrio. V. Švenčionis buvo sužeistas, o stribai - nušauti.

Sausio 1 d. Romualdo Randžio-Meškos iš Milžinų k. (Rumšišių vals.) vadovaujamas partizanų būrys Gilučių k. (Žaslių vals.) užpuolė stribų būrį. Keturis jų nušovė, vieną sužeidė.

Vasario 16 d. NKVD agentas Aleksandras pranešė, kad apie 30-50 partizanų būrys, vadovaujamas Zigmo Kacevičiaus-Genijaus iš Gilučių k. (Žaslių vals.), ragino jaunus kaimo vyrus stoti į partizanų būrius.

Kovo 12 d. naktį stribai ir NKVD darbuotojai apsupo Pyplių k. esančią Stasio Trakimo sodybą, kur tuo metu slėpėsi partizanai Pranas Trakimas-Arnoldas iš Kazimieravos k. (Žaslių vals.) ir Bernardas Švenčionis-Beržas iš Ilgakiemio k. (Žaslių vals.). Buvo bandyta prasiveržti pro apsupimą, tačiau B. Švenčionis buvo nušautas. P. Trakimas buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Nužudytojo palaikai buvo niekinti Žaslių miestelio aikštėje.

Balandžio 12 d. NKVD kareiviai keliais gynybos žiedais apsupo eigulio, partizano-slapuko Alekso Alionio-Šaulio namus Guronių k. (Rumšiškių vals.), kuriuose tuo metu ilsėjosi apie dvidešimt partizanų. Prasidėjo susirėmimas. Partizanai mėgino atsitraukti, tačiau priešininkų pajėgos buvo per didelės. Dalis partizanų buvo nukauti, dalis nematydami galimybių pasitraukti nusišovė, keletui pavyko pasitraukti sėkmingai. Iš viso susidūrime žuvo 12 partizanų, tarp kurių buvo būrio vadas Andrius Zdanavičius-Morka iš Pašulių k. (Rumšiškių vals.) ir namų šeimininkas. Gyvų liudininkų atmintyje išlikęs faktas, kad šių partizanų laidotuvėse viešai dalyvavo apie 200 partizanų. Priešininkų šiame susidūrime buvo nukauta keletą kartų daugiau nei partizanų.

Balandžio 13 d. įvyko didelis partizanų ir NKVD darbuotojų susirėmimas. Nuo balandžio mėn. pradžios NKVD daliniai vykdė Didžiosios Kovos rinktinės dislokacijos vietų paiešką. Partizanai jausdami artėjančius siautimus mėgino atsitraukti į Semeliškių vals., tačiau Kaugonių-Dainavos miške pateko į apsupimą. Partizanai visą dieną mėgino prasiveržti pro apsupties žiedą, tačiau rusams nuolatos papildant savo karines pajėgas, tai tapo praktiškai neįmanoma. Temstant prasidėjo tiesioginiai susirėmimai. Pusantros valandos trukusiame mūšyje žuvo 16 partizanų (pagal okupantų duomenis 35 ar net 52 asmenys). Tarp žuvusiųjų buvo mjr. Mečislovas Kestinis-Serbentas ir Zigmas Kacevičius-Genius iš Gilučių k. (Žaslių vals.). Priešo nuostoliai siekė 70 nukautų asmenų. Tai buvo tiek fiziškai, tiek materialia medžiaga dideles netektis atnešęs mūšis.

Dvaro Likimas ir Prisiminimai

Matusevičius turėja teisi važinėt’ keturiais arkliais, dažnai važinėdava pas kitus ponus, jis gyvena vienas, gal buvo senbernis, ale šeimos neturėja. Mana tėvas dirba furmonu, tai girdėja kai jis nusišovi. Tėvas aja per kiemu ir pamati kad langai uždengti, paskui užgirda šūvį - tik trach, pakvieti vyrus, visi inbėga kambariuosna ir pamati ponu gulintį nusišovusį. Tada kvieti policiju. Taip pasiėmi galvon dėl tos žemis, kad nusišovi. Tada dvaru nupirka Norvaiša iš Žemaitijos, paskui kara metu ir jiej pabėga. Vėliau buvo mokykla, kolūkia kontora, žmonės gyvena, viskas visai sunyka.

Vieną iš savo dvarų Abromiškių dvara ponas padovanoja savo dukteriai Gabrielei. Čia ji ir gyvena. Gražus buvo dvaras. Tvartai, klėtys, svirnai akmens, mūra, trobesiai medžia, gražiai puošti, erdvūs kiemai, arklidės. Mana laikais mokykla buva, paskui viską išgriovi, išnešioja po plytu. Nebuva gaspadoriaus.

Gabriliavoj gyvena Matusevičius, ale paskui dvaru buva nupirkį Norvaišos. Kakliniškės - Adelė Šimonytė Vėželienė, g. Matusevičius nusišovi. Neženotas buva. Kai porceliava žemes. Gyvena ty dvare ir ardanarščikai Rikteriai, Kavaliauskai gyvena. Ty buva namai jiem, ats...

Archyviniai Duomenys

Lietuvos ypatingasis archyvas saugo gausią šaltinių bazę apie 1944-1946 m. įvykius. Čia galima rasti tiek Pasipriešinimo, tiek užgrobėjų-okupantų dokumentus. Archyvas pradėjo formuotis 1945 m. pradžioje, sudarant asmeninių, darbo ir operatyvinės įskaitos bylų fondus. Šiandien archyve saugoma apie 0,5 mln. vienetų bylų, leidžiančių susipažinti su 22-iejų buvusių fondų ypatybėmis.

Pagrindiniai Archyvo Fondai

tags: #gabriliavos #pustakiemio #sodyba