Sakinys - tai prasmės ryšiais susijusių žodžių grupė arba vienas žodis, tariami baigtine intonacija.
Pvz. Aušta rytas.
Sakiniai pagal jų sandarą skiriami į vientisinius (turi vieną gramatinį centrą - veiksnį ir tarinį - arba nors vieną iš jų) ir sudėtinius (turi kelis gramatinius centrus).
Pvz. Kyla saulė. Krinta rasa. Išsisklaidys rūkas, nudžius rasa.
Sakinio schema
Pagrindinės Sakinio Dalys
Pagrindinėmis sakinio dalimis yra laikomi veiksnys ir tarinys.
Veiksnys
Veiksnys - tai pagrindinė sakinio dalis, atsakanti į klausimą kas?
Reiškiamas daiktavardžiu, įvardžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, dalyvio V., veiksmažodžio bendratimi, padalyviu, žodžių junginiais ir samplaikomis ar net posakiais.
Pvz. Saulė kyla. Pakilti - tai laimė.
Tarinys
Tarinys - tai pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas arba neigiamas veiksmas, būsena ar ypatybė, atsakanti į klausimą ką veikia? kas vyksta? kas atsitinka?
Grynasis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis.
Pvz. Saulė kyla.
Suvestinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio vientisinėmis formomis su bendratimi.
Pvz. Buvo matyti saulė tekant.
Sudurtinis tarinys reiškiamas veiksmažodžio asmenuojamomis formomis ir linksniuojamais žodžiais - tarinio jungtis ir tarinio vardinė dalis.
Pvz. Pakilti - tai laimė.
Mišrusis tarinys turi suvestinio, ir sudurtinio tarinio ypatybių.
Pvz.
Tarpusavio Sąsaja
Tarpusavio sąsaja - tai ryšys, esantis tarp veiksnio ir tarinio (Aš skaitau.).
Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai - iš antrojo pirmajam.
Aliukas atsargiai slinko paežere. (Kas slinko? - Aliukas; ką veikė Aliukas?
Kiekviena motina savo vaiką giria. (Kas giria? - motina; ką veikia motina?
Visi dirba skubius darbus. (Kas dirba? - visi; ką veikia visi?
Sintaksiniai Ryšiai
Svarbiausi sintaksiniai vienetai - sakiniai ir žodžių junginiai - susideda iš tarpusavy susijusių žodžių bei jų formų.
Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tiesioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro žodžių junginį.
Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponentai.
matė mišką (Ką matė? matė užtvanką (Ką matė? matė malūną (Ką matė? gerai matė (Kaip matė? senąjį malūną (Kokį malūną? visą malūną (Kokį malūną? berniukai matė (Kas matė? - berniukai; ką veikė berniukai?
Tie sakinio žodžiai, kurie neturi tiesioginio sintaksinio ryšio, žodžių junginio nesudaro, pavyzdžiui: berniukai ir mišką, gerai ir užtvanką ir tt.
Žodžių Junginių Tipai
- Prijungiamieji žodžių junginiai. Prijungiamąjį žodžių junginį sudaro derinimo, valdymo arba šliejimo būdu susiję žodžiai. Tas žodis, iš kurio gali būti keliamas klausimas, yra pagrindinis dėmuo, o tas, kuriuo į tą klausimą atsakoma, - priklausomasis. Tas pats žodis tame pat sakinyje vienu atveju gali būti priklausomasis, kitu - pagrindinis. žalia giria: kokia giria? miško paukštis: kieno paukštis? piešia medį: ką piešia? dirba ūkyje: kur dirba? grįš rytoj: kada grįš? aiškiai kalba: kaip kalba?
- Sujungiamieji žodžių junginiai. Sujungiamąjį žodžių junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dėmenys gali būti sujungti jungtuku, susieti intonacija. Bunda bitė avily ir plaštakė pabaly. (Kas bunda? Aš sodinu žoles ir gėles. (Ką sodinu? Sniegas žėri, spigina akis. (Ką veikia sniegas? Man reikia oro, saulės ir tolimo tėvynės dangaus. (Ko reikia?
- Tarpusavio sąsajos žodžių junginiai. Tarpusavio sąsajos ryšiu sakinyje yra susietos pagrindinės sakinio dalys -veiksnys ir tarinys. Vientisiniame sakinyje toks junginys tegali būti vienas (Anksti rytą žvejai išplaukė į marias. Didi išmintis mažoj galvelėj sutelpa.), o sudėtiniame tokių junginių yra du ir daugiau (Lauke vėjas krepštelėjo langinę, ir visų akys susmigo į stiklą. Už lango tyliai teka Nemunas. Visas pasaulis mirgėjo degė linksma saulės šviesa. Senis Budreika buvo doras ir geras žmogus. Aš ateinu prie užmirštojo Pričkaus karsto ir būro lūpomis meldžiuos.
Sakinio Tipai Pagal Tikslą
- Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar liepiama, yra skatinamieji sakiniai. Nemesk kelio dėl takelio. Nelieskit manęs! Eikite sau visi. Iš paukščių galėtum pasimokyti nekalbumo. Lįstumei pas mus į palėpę. Pašalinti kliūtį! Pereiti į aną pusę!
- Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi klausiamieji sakiniai. Daugėla, kur tavo suolo draugas? Ko taip nusiminęs? Kur mes esame? Tokie sakiniai turi savitą intonaciją ir dažnai pradedami klausiamaisiais žodžiais: dalelytėmis ar, argi, bene, gal, kažin, nejaugi. , įvardžiais kas, kuris, koks, kelintas. , prieveiksmiais kada, kur, kodėl, kaip. Jei sakinys tokių žodžių neturi, klausiamoji intonacija yra ypač ryški. Į vienus klausiamuosius sakinius galima atsakyti žodžiais taip arba ne (Ar jūs važiuosite į Trakus? Tau reikia popieriaus?), į kitus atsakant reikia pateikti naujos, papildomos informacijos (Kada prasidės rungtynės? Klausiamaisiais sakiniais galima ką nors teigti, reikšti įvairius minties atspalvius: prašymą, draudimą, nepasitenkinimą, nustebimą ir pan. Todėl klausiamieji sakiniai gali būti vartojami kaip tiesioginių ir skatinamųjų sakinių sinonimai. Plg.: Argi valdovai turi širdį? Kas iš jūsų neieškojo žmoniškumo, meilės, teisybės? Gal paimtum ir mane kartu ? Ko ten rėkauji? Argi aš Daivai nepadedu?
- Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali būti pasakomi pakeltu balsu, šaukiamai. Šaukiamąja intonacija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais. Audra ateina! Audra ateina! Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Ar tai jai važinėtis?! - užšaukė motina. Verskite malkas į griovį! Šaukiamieji sakiniai dažnai pradedami jaustukais, įvardžiais ir prieveiksmiais. Ak, tylėk, neužsimink apie tai! O, mes tai žinome! O, kokie žali laukai po ašarų lietaus!.. Koks dangus pavasarį blaivas! Kaip nuostabu gyventi! Bėga ...
Klausiamaisiais sakiniais ką nors pasakojant, aiškinant ar įrodinėjant padeda aktyvinti klausytoją ar skaitytoją, atkreipti jo dėmesį į svarbesnius dalykus.
Vaikščiojau po sodą ir vaizdavausi, tarsi viską rodyčiau Birutei.
Sodas jai turės patikti.
Bet ką dar aš jai parodysiu?
Kas dar jai gali patikti?
Labai myliu gyvulius.
Gal todėl ir zootechniko specialybę pasirinkau.
Galiu ištisas valandas dirbti fermose, šukuoti žirgų nugaras, gėrėtis plačiasprandžiais buliais - ir man niekada nenusibos.
Bet argi sudominsiu Birutę?! ji sucyps iš baimės.
Ji tokia miestietė, kad nežinau, ar atskiria kvietį nuo miežio.
Raminausi tik tuo, kad jauno žmogaus širdis labai plati.
Jeigu ji dar ko nepamilo, tai gali pamilti.
Žodžių Tvarka
Ne visose kalbose žodžių tvarka vienodai svarbi sintaksiniams santykiams reikšti.
Lietuvių kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą (žodžių formos, linksniai su prielinksniais), žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė.
Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva).
Žodžių tvarka gerokai skiriasi nuo formų ar tarnybinių žodžių (jų aiškūs morfologiniai rodikliai) tuo, kad ji remiasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, o formų gali arba visiškai nebūti, arba jos esti tapačios, nesiskiriančios.
Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius.
Štai Tekėti - ne akėti. Vilnius - Lietuvos sostinė pirmieji sakinių žodžiai signalizuoja veiksnius, paskutinieji - tarinius.
O šių sakinių skiriasi ne tik sakinio dalys, bet ir struktūra: Laukai tolimi - dvinario sakinio tarinys tolimi, o Tolimi laukai - vienanario sakinio pažyminys.
Žodžių tvarka padeda skirti paprastą pažyminį nuo predikatinio pažyminio (rado sumuštą vaiką: vaiką rado sumuštą); iš jos sprendžiame, kuriam žodžiui priklauso šliejamieji žodžiai: Ten pamačiau pernai išdygusį berželį.
Iš žodžių tvarkos pagaliau nustatome aktualiosios skaidos vienetus, t. y.
Intonacija
Intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių.
Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį, rodo jo vientisumą ir baigtumą.
Intonacijos vaidmuo išryškėja tik sakytinėje kalboje.
Kaip ji padeda skirti sintaksinius santykius?
Intonacija net prepozicinę konstrukciją gali paversti tariniu. Tuo galima įsitikinti, sakinį Gydytojas - mano brolis → Gydytoju [yra] mano brolis, nes tik tarinys gali būti pakeistas įnagininku, plg. vyras bus asilas (→ asilu).
Prepozicinio žodžio pabrėžimas gali jį paversti rema. Šnekamojoje kalboje dažniausiai taip ir daroma: Geras / jis žmogus!
Kaip matome, intonacija ir žodžių tvarka viena kitą papildo, o kartais viena kitai prieštarauja.
Atskirus sakinio vienetus (žodžius) galima pavadinti segmentais (nareliais). Segmentai išsidėstę tam tikra tvarka. Tačiau ir vienodi segmentai, išsidėstę ta pačia tvarka, gali turėti nevienodą prasmę. Ją suteikia skirtinga intonacija, kuri priklauso prie supersegmentinių elementų.
Plg.: Tu buvai mieste. Tu buvai mieste?
Čia sakinių segmentai visiškai tie patys, tačiau šie sakiniai skiriasi supersegmentiniais elementais, sakinio ritmine-intonacine kreive.
Rašytinėje kalboje iš visų sintaksinių santykių reiškimo priemonių lietuvių kalbai būdingiausios žodžių formos, jos ir gausiausiai vartojamos (90 %), antrą vietą užima tarnybiniai žodžiai (8 %), žodžių tvarka (tik 2 %).
Sakytinei kalbai prisideda intonacija. Bet ji jau priklauso kitam lygmeniui. Tačiau jos svarba dėl to nemažėja.
Žodžių Formos
Kiekvienas kaitomas žodis susideda iš pagrindinės dalies (kamieno) ir formaliosios dalies (galūnės).
Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma.
Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės.
Galūnės - tai tarnybinės morfemos; jos parodo sintaksinius santykius (ryšius) tarp žodžių. - veiksnys; Ne tu mišką saugai, aš saugau (J. Balt.) - papildinys; Miško pelė gyvena miške - pažyminys ir vietos aplinkybė.
Sintetinėms kalboms (lietuvių, rusų ir kt.) žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Ji nulemia sintaksinius santykius, pvz., ar mes sakysime Petras moko Joną ar Joną moko Petras, t. y.
Tarnybiniai Žodžiai
Tarnybiniai žodžiai irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose.
Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo kitų.
Prielinksniai
Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) forma, kartais ir su prieveiksmiu (į čia, iš kur, iš toli) rodo sintaksinius santykius.
Kartu su atitinkamu linksniu jie padeda skirti (diferencijuoti) ne tik sintaksinius, bet ir semantinius santykius, pvz.: eiti į trobą (rodo artėjimą j vidų), eiti iš trobos (rodo tolimą iš vidaus į išorę), eiti nuo miško (tolimas iš išorinės pusės).
Neretai vietos prielinksniai kartu su linksniais gali sudaryti ištisą kuriuo nors atžvilgiu diferencijuotų reikšmių sistemą. Štai vietininkas tvarte rodo tik vidų, o linksniai su įvairiais prielinksniais - daugiau ar mažiau skirtingų išorės reikšmių sistemą: šalia tvarto - prie tvarto - netoli tvarto - šiapus tvarto - prieš tvartą - už tvarto - apie tvartą.
Lygindami žodžių formas ir prielinksnines konstrukcijas, matome, kad prielinksnis kartais gali pakeisti net sakinio dalį, plg. Padėk dėžutę (papildinys) - Padėk į dėžutę (vietos aplinkybė).
Jungtukai
Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių.
Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, o, nei, bet, tačiau.), kurie jungia vienodos reikšmės (vienarūšes) sakinio dalis arba lygiaverčius dėmenis ((sakinius), ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors), prijungiančius vieną dėmenį prie kito.
Reikia pridurti, kad tuo jungtukų sintaksinis vaidmuo nesibaigia, nes jie taip pat jungia ir atskirus teksto sakinius, plg. Senis ir praplėšė lubas. O pupelė vis auga auga, kartais atskiras pastraipas (pilnatis), net ir nutolusias (distancines) teksto atkarpas.
Taigi jungtukai atlieka daug funkcijų: jungia žodžius, sakinių dėmenis, sakinius bei kitokias teksto atkarpas.
Dalelytės
Dalelytės iki šiol sintaksėje buvo kaip ir nevertinamos.
Pirmiausia dalelytės modifikuoja sakinio modalumą: a) neigiamosios (ne, nė, nei, nebe), b) klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, gal, rasi, negi, nejaugi), c) geidžiamosios (tegu, kad, o kad, tegu tik): Aš gal palauksiu (J. Balt); O kad tu sudegtum!
Be to, padeda nustatyti (kartu su intonacija) sakinio rūšį (klausiamasis ar skatinamasis), pvz.: Argi tu neatsimeni ? Kažin?! Tegul eina pas Driežo Katrę (Ž.).
O lyginamosios dalelytės (tarsi, tartum, lyg), be to, dar atlieka panašias funkcijas kaip jungtukai: Nejau atsiminimai nuseko lyg upė (E. Matuz.).
Šiame straipsnyje apžvelgėme veiksnio ir tarinio ryšį sakinyje, jų ypatybes ir taisykles. Tikiuosi, kad ši informacija padės geriau suprasti lietuvių kalbos sintaksę.