Ateivis. Kiek tik įmanoma prisiminti, žmonės visuomet svarstė, ar mes Visatoje nesame vieni. Daugelis žmonių tiki, kad visatoje mes nesame vieni, bet vis tiek neaišku, ar įrodymai apie NSO egzistavimą iš tikrųjų yra teisingi, ar ne. Mokslininkai atskleidė naujų faktų apie tai, kur ir kaip dažnai Visatoje gali atsirasti protinga gyvybė.
Mokslininkai pateikė naują požiūrį į tai, kiek dažna protinga gyvybė Visatoje ir kokį vaidmenį čia atlieka tamsioji energija. Jie tyrė ryšį tarp tamsiosios energijos tankio ir žvaigždžių formavimosi proceso, nuo kurio tiesiogiai priklauso bet kokios gyvybės atsiradimo galimybė.
Drake'o lygtis
Drake'o Lygtis Ir Naujas Požiūris Į Tamsiąją Energiją
Dar XX a. šeštajame dešimtmetyje amerikiečių astronomas Frankas Drake’as pasiūlė garsųjį Drake’o lygtį, skirtą įvertinti technologinių civilizacijų skaičių Paukščių Tako galaktikoje. Ji rėmėsi žvaigždžių formavimosi tempais, planetų buvimu bei gyvybės atsiradimo tikimybe. Tačiau nuo to laiko mūsų supratimas apie Visatos sandarą ir jos dėsnius smarkiai pakito.
Naujas tarptautinės mokslininkų grupės iš Šveicarijos ir Jungtinės Karalystės tyrimas siūlo pažvelgti į šią problemą plačiau - atsižvelgiant ir į tamsiąją energiją, fundamentalią jėgą, apie kurią Drake’o laikais dar nebuvo žinoma. Tyrimo autoriai mano, kad būtent tamsioji energija gali turėti lemiamą reikšmę tam, kur ir kaip dažnai Visatoje atsiranda protinga gyvybė.
Mokslinis darbas, publikuotas 2024 m. lapkritį žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, nagrinėja tamsiosios energijos tankio ir žvaigždžių formavimosi tarpusavio priklausomybę. Tyrimui vadovavo Durhamo universiteto mokslininkas Daniele Sorini. Pagrindinė jų prielaida paprasta: be žvaigždžių gyvybė neegzistuoja, o žvaigždžių formavimosi greitis priklauso nuo Visatos plėtimosi spartos.
Kas Būtų, Jei Tamsiosios Energijos Būtų Daugiau Ar Mažiau?
Jeigu tamsiosios energijos būtų per daug, erdvė plėstųsi taip sparčiai, kad gravitacija nebesugebėtų sutraukti medžiagos į galaktikas ir žvaigždžių sistemas. Tokia Visata būtų beveik tuščia ir netinkama gyvybei. Pasitelkę naują teorinį modelį, mokslininkai sumodeliavo įvairius hipotetinių visatų scenarijus, kuriuose tamsiosios energijos tankis skiriasi - tarsi būtų kuriamas įsivaizduojamas „multivisatas“.
Rezultatai pasirodė netikėti. Pagal skaičiavimus, mūsų Visata nėra pati palankiausia gyvybei atsirasti. Didžiausias žvaigždžių kiekis susiformuotų tokioje Visatoje, kur tamsiosios energijos būtų maždaug dešimt kartų mažiau nei mūsiškėje. Tokiu atveju apie 27 % įprastos (barioninės) medžiagos virstų žvaigždėmis, kai mūsų Visatoje šis rodiklis siekia apie 23 %.
Tai reiškia, kad sąlygos, kuriose atsirado žmonija, yra pakankamos, bet toli gražu ne idealios. Norėdami paaiškinti šį paradoksą, tyrėjai remiasi antropiniu principu - idėja, kad mes stebime būtent tokį pasaulį, kuriame patys galime egzistuoti. Kitaip tariant, Visatos savybės atrodo „nustatytos“ taip, kad joje iš viso galėtų atsirasti stebėtojų.
Antropinis Principas Ir „Ribinis“ Visatos Balansas
Panašias mintis jau XX a. pabaigoje kėlė Nobelio premijos laureatas Stevenas Weinbergas. Jis teigė, kad tamsiosios energijos tankis mūsų Visatoje yra beveik kritinėje riboje: bet koks reikšmingesnis jo padidėjimas būtų užkirtęs kelią žvaigždžių formavimuisi. Naujas tyrimas šią idėją praplečia, nagrinėdamas daugybę galimų visatų su skirtingais fizikiniais parametrais.
Mokslininkų vertinimu, apie 99,5 % visų potencialių visatų turėtų gerokai didesnį tamsiosios energijos tankį nei mūsų ir būtų daug mažiau tinkamos gyvybei. Vis dėlto tokių pasaulių multivisatoje gali būti tiek daug, kad bendrai juose vis tiek galėtų egzistuoti milžiniškas kiekis protingų būtybių.
Taip žvelgiant, jei realybę suvoktume ne kaip vienintelę Visatą, o kaip daugybės visatų rinkinį, protinga gyvybė gali būti daug dažnesnis reiškinys, nei rodė klasikiniai astronominiai modeliai. Tuo pat metu tyrimo autoriai pabrėžia, kad jų darbas nėra nežemiškų civilizacijų egzistavimo įrodymas ir nesusijęs su neatpažintų skraidančių objektų paieškomis.
Ką Tai Sako Apie Mūsų Vietą Kosmose?
Šis tyrimas - tai bandymas paaiškinti, kodėl mūsų Visata turi būtent tokias savybes. Tamsioji energija čia pasirodo esanti ne vien paslaptinga jėga, bet ir vienas esminių kosmoso „gyvybingumą“ lemiančių veiksnių. Jei multivisatos modelis teisingas, žmonija - tik viena iš daugelio galimų proto formų, atsiradusių tuose pasauliuose, kur fizinės sąlygos leido medžiagai susijungti į žvaigždes, planetas ir galiausiai - į būtybes, galinčias kelti klausimus apie savo kilmę.
Ankstesni tyrimai parodė ir netikėtų dalykų mūsų pačių Saulės sistemoje. Naujausi Jupiterio stebėjimai atskleidė, kad didžiausios planetos struktūra ir fiziniai parametrai skiriasi nuo seniau priimtų modelių. Tikslesni duomenys apie šios dujinės milžinės dydį ir formą verčia iš naujo įvertinti jos sandarą ir evoliuciją.
Astronomai nustatė, kad Jupiterio atmosfera turi gilesnius debesų sluoksnius ir kitokios sudėties medžiagas, nei manyta iki šiol. Tai priverčia koreguoti tradicinius amoniako kristalų modelius ir daro įtaką bendram dujinių planetų formavimosi procesų supratimui.
Jupiteris
Įrodymai Apie Nežemišką Gyvybę
Nors atskiri asmenys ir sąmokslo teorijų kūrėjai nuolat pateikia naujų ateivių apsilankymo Žemėje faktų, nežemiškos gyvybės įrodymų tvirtina turintys ir mokslininkai. 2013 metų rugsėjį viena Didžiosios Britanijos mokslininkų komanda pareiškė, kad ląstelės fragmentas, kuris buvo rastas per baliono skrydį į aukštutinę atmosferą, gali būti gyvybės iš kosmoso įrodymas.
NASA mokslininkas Richardas Hooveris 2011 metų kovo 4 dieną paskelbė studiją, kurioje tvirtino, kad anglies turinčiuose meteorituose iš kosmoso aptiko cianobakterijų fosilijų. R. Hooveris meteoritų riekes tyrinėjo per skenuojančius elektronų mikroskopus ir įžvelgė plaušelius bei struktūras, kurios, jo teigimu, priminė miniatiūrinius vienaląsčius dumblius. Kai kurių mokslininkų reakcija į tokį atradimą buvo skeptiška - iš dalies dėl to, kad studija buvo paskelbta abejotinos reputacijos žurnale „Journal of Cosmology“.
1976 metais ant Marso paviršiaus nusileido du NASA tyrimų aparatai „Viking“. Šie zondai atliko virtinę biologinių eksperimentų ir paėmė Marso žemės mėginių tyrimams dėl organinių junginių - statybinių gyvybės plytų - ir biologinių pėdsakų, kurie galėtų liudyti mikroorganizmų egzistavimą. Zondai rado mažai organikos įrodymų, tačiau žymėtojo šalinimo (angl. labeled release) eksperimentas Marso paviršiaus mėginiuose padėjo aptikti reaktyviąją medžiagą, kuri gamino padidintą anglies dioksido kiekį. Inžinierius Gilbertas Levinas, sugalvojęs šį eksperimentą, padarė išvadą, kad tokią veiklą skatino gyvi mikroorganizmai, tūnantys Marso žemėje. Tačiau mokslinė bendruomenė ne itin palankiai sutiko tokią interpretaciją.
Mokslinės fantastikos rašytojas, seras Arthuras C. Clarke`as, išgarsėjęs romanu „2001: A Space Odyssey“ („2001-ieji: kosminė odisėja“), 2001 metais užkariavo žiniasklaidos antraštes, kai pareiškė, kad neseniai gautose NASA zondo „Mars Global Surveyor“ nuotraukose matyti Marse augančių medžių ir krūmų įrodymai. Dauguma mokslininkų pašaipiai reagavo į tokį pareiškimą, tačiau rašytojas tvirtai laikėsi savo pozicijos. „Kalbu rimtai, kai sakau, kad galėjau tikrai gerai apžiūrėti tas naujas Marso nuotraukas, - tuo metu tikino A. C. Clarke`as. - Su kiekvienu metų laiku jose tikrai kažkas juda ir kinta. Tai užuomina bent jau apie augaliją“.
Mintį, kad Marsą vagojo sudėtingas kanalų tinklas, pirmą kartą dar 1877 metais iškėlė italų astronomas Giovanni Schiaparelli, o vėliau išpopuliarino astronomas Percivalis Lowellas. P. Lowellas pagal stebėjimus iš savo observatorijos Flagštafo mieste Arizonos valstijoje buvo parengęs išsamius tariamų kanalų piešinius. Iki pat XX amžiaus pradžios ši idėja buvo gana plačiai pripažįstama.
Kai 1996 metais mokslininkai paskelbė viename meteorite iš Marso aptikę fosilizuotų mikrobinės gyvybės įrodymų, tai buvo didžiulis įvykis. JAV prezidentas Billas Clintonas dėl šio atradimo, simbolizavusio, kad mes Visatoje nesame vieni, netgi pasakė nacionalinę kalbą. Tolesni meteorito, pavadinimu „Allan Hills 84001“ (ALH 84001), tyrinėjimai pradėjo kelti kontroversiją, nes vis daugiau ekspertų pradėjo manyti, kad šios fosilijos galėjo susidaryti ne dėl gyvybinių procesų.
Allano Hillso meteoritas
Naujausi Atradimai Marse
2024 m. NASA marsaeigis „Perseverance“ Raudonojoje planetoje aptiko keistų akmenų. Anot astrofizikės Renatos Minkevičiūtės, atradimas verčia galvoti, kad visur kosmose gyvybė atsiranda ir vystosi panašiu keliu, tad Žemė nėra unikali. Jezero krateryje nusileidęs NASA marsaeigis „Perseverance“ Raudonojoje planetoje važinėja jau nuo 2021 m. Pernai robotas atvyko į Neretva Vallis - senovinės upės vagą. Nuo to laiko jis tyrinėjo prie šiaurinės upės vagos krantinės esantį slėnį, vadinamą Bright Angel.
Slėnyje Bright Angel marsaeigis aptiko neįprastų uolienų. Roverio moksliniai prietaisai nustatė, kad uolienos sudarytos iš molio ir dumblo, kurie Žemėje puikiai išsaugo senovinę mikrobinę gyvybę. Žemėje reakcijos, kurių metu organinės medžiagos ir cheminiai junginiai dumble jungiasi ir sudaro naujus mineralus, pvz., vivianitą ir greigitą, dažnai vyksta dėl mikrobų veiklos.
Konkrečiai mineralai, kurie suteikia spalvas leopardo dėmėms, yra vivianitas arba greigitas. Jie gali susidaryti ir vykstant neorganinėms, nebiologinėms cheminėms reakcijoms, kai yra aukšta temperatūra, rūgštinė terpė. Kažkur, sakykim, ten, kur yra vulkaninio aktyvumo vietos, hidroterminės srovės ir pan.
R. Minkevičiūtės teigimu, naujas atradimas - įrodymas, kad gyvybė atsiranda spontaniškai, jeigu planetiniame kūne susidaro palankios sąlygos. Nors tai yra skirtingos planetos - Marsas ir Žemė, bet tas kelias [gyvybės atsiradimo] atrodo toks pat.
Šiandien Marsas yra sausa, šalta planeta. Tačiau Marsas ne visuomet buvo toks. Marso geologija yra įdomi tuo, kad jo paviršiuje matome labai daug skirtingų geologinių darinių ir procesų, kurie kūrė tuos darinius. Pavyzdžiui, nuo pat 60-ųjų metų, nuo pirmųjų palydovų nuotraukų, Marso paviršiuje buvo pastebėtos upių vagos, ežerų nuosėdų dariniai. Buvo padarytas spektroskopinis atradimas, kad ten yra daugybė mineralų, kurių sudėtyje yra vandens. Tai buvo vienas svarbiausių 2000-aisiais Marso moksle padarytų atradimų.
Nauja misija ieškos gyvybės ženklų Marse
Yra laikomasi nuomonės, kad Marsas gyvybės egzistavimui buvo tinkamas gana trumpai. R. Minkevičiūtė, kaip ir kiti mokslininkai, išlieka skeptiška svarstydama, ar Marse kadaise galėjo egzistuoti sudėtingesnė gyvybė už mikrobus.
Mįslingi Gravitaciniai Signalai Ir Tuneliai Į Kitus Pasaulius
Kas nutinka, kai mūsų moksliniai instrumentai užfiksuoja reiškinį, kurio neįmanoma paaiškinti žinomais fizikos dėsniais? Dar 2019 metų gegužę LIGO ir „Virgo“ detektoriai užfiksavo keistą, vos akimirką trukusį gravitacinių bangų signalą. Šis itin trumpas ir intensyvus blyksnis, pavadintas „GW190521“, nuo pat pradžių atrodė iškrentantis iš visų iki tol žinomų dėsningumų. Jo pobūdis buvo toks neįprastas, kad mokslininkai iki šiol negali sutarti, kas iš tiesų įvyko.
Skirtingai nuo įprastų dviejų juodųjų skylių susiliejimų, kurie paprastai pasižymi ilga spiralės faze, kai dvi masyvios žvaigždės šimtmečius sukasi viena aplink kitą prieš susiliedamos, šis signalas pasirodė netikėtai ir išnyko akimirksniu. Mokslininkai pripažįsta, kad niekas panašaus iki šiol nebuvo stebėta.
Per pastaruosius metus LIGO-Virgo-KAGRA (LVK) tinklas užfiksavo apie tris šimtus juodųjų skylių susiliejimų, tačiau nė vienas jų neprilygo „GW190521“ mįslei. Įprastai signalai primena tolygų ritmą, tačiau šis buvo tarsi staigus, galingas smūgis visos kosminės simfonijos fone.
Kinijos mokslininkų grupė, vadovaujama Qi Lai, pasiūlė paaiškinimą, kuris skamba tarsi iš mokslinės fantastikos romano - tai gali būti gravitacinių bangų aidas, atėjęs iš tunelio, jungiančio dvi visatas.
Pagal šią teoriją, įprastas juodųjų skylių susiliejimas galėjo įvykti paralelinėje visatoje. Po įvykio susiformavusios gravitacinės bangos perėjo per hipotetinį erdvės-laiko tunelį, dar vadinamą Einšteino-Roseno tiltu, ir pasiekė mūsų pasaulį kaip trumpas signalas. Tokie tuneliai teoriškai buvo numatyti dar 1935 metais ir, jei egzistuotų, galėtų jungti skirtingas visatos vietas ar net skirtingas visatas. Iki šiol jie liko tik teorijoje, manoma, kad tokios struktūros būtų nestabilios ir greitai žlugtų.
Jeigu kada nors pavyktų užfiksuoti realų signalą iš tokio tunelio, tai būtų atradimas, prilygstantis pirmajai gravitacinių bangų detekcijai, įrodymui, kad multi-visata gali egzistuoti iš tiesų.
Erdvės-laiko tunelis
Kinijos tyrėjai atliko išsamią duomenų analizę, lygindami klasikinį susiliejimo modelį su erdvės-laiko tunelio hipoteze. Naudojant Bayeso faktorių, statistinį įrankį hipotezių palyginimui, paaiškėjo, kad abu modeliai duoda panašų rezultatą. Nors standartinis modelis išlieka šiek tiek labiau tikėtinas, skirtumas per mažas, kad egzotiškas scenarijus būtų atmestas.
Mokslininkų susidomėjimas dar labiau sustiprėjo po 2023 metų lapkritį užfiksuoto panašaus signalo „GW231123“, kilusio iš dar masyvesnio objekto - apie 225 Saulės mases. Ir šis signalas pasižymėjo trumpu, impulsiniu pobūdžiu, be spiralės fazės.
Reikia daugiau duomenų, jautresnių detektorių ir metų tyrimų, kol galėsime drąsiai pasakyti, ar iš tiesų išgirdome echo iš kitos visatos.