Gyvenimas kaime nuosavame name - tai galimybė mėgautis ramybe, gamta ir erdve. Tačiau priimant šeimą gyventi kaime, svarbu atsižvelgti į įvairius aspektus - nuo būsto pritaikymo iki finansinės paramos ir užimtumo galimybių. Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausius dalykus, kuriuos reikia apsvarstyti, norint sėkmingai įsikurti kaime.
Būsto pritaikymas ir parama
Būsto (aplinkos) pritaikymas - gyvenamųjų patalpų (aplinkos) žmonėms su negalia pritaikymas panaudojant specialius elementus, koreguojant šiems žmonėms neprieinamas erdves ir statybos sprendimus. Neįgaliajam pritaikomam būstui galioja tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui, pritaikyti galima būstą, kuris nuosavybės teise priklauso pačiam asmeniui su negalia, kitam fiziniam asmeniui arba savivaldybei.
Negalią turintys gyventojai gali kreiptis į savivaldybes dėl būsto pritaikymo ir pasinaudoti valstybės bei savivaldybės parama. Savivaldybių atsakingi specialistai įvertina būsto pritaikymo poreikį, tai yra kiek ir kokius darbus reikia atlikti (būsto įėjimo pritaikymas, keltuvų įrengimas, sanitarinių mazgų pritaikymas, vidinių durų platinimas, vandentiekio ir kanalizacijos įrengimas ir taip toliau). Rekomendacijas dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems savivaldybei teikia sudaryta Būsto pritaikymo neįgaliesiems komisija.
Teisę į būsto pritaikymą turi asmenys, kuriems nustatytas neįgalumo ar dalyvumo lygis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos pirmo ar antro lygio poreikis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. asmenims, kuriems nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos pirmo ar antro lygio poreikis (iki 2023 m. gruodžio 31 d. dirbantiems asmenims, išskyrus dirbančiuosius pagal savanoriškos veiklos sutartis.
Pritaikomam būstui galioja tam tikri reikalavimai. Pavyzdžiui, pritaikyti galima būstą, kuris nuosavybės teise priklauso pačiam asmeniui su negalia, kitam fiziniam asmeniui arba savivaldybei. Jei būstas yra asmens, kuriam prašoma pritaikyti būstą, jis turi būti asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai būstas nėra visiškai baigtas (baigtumas turi būti tarp 80 ir 100 proc.). Kai negalią turinčiam asmeniui yra pritaikomos bendrojo naudojimo patalpos daugiabutyje, tuomet prašoma gauti kitų savininkų sutikimą.
Norint pritaikyti būstą, reikia kreiptis į savivaldybės administraciją, kurios sudaryta būsto pritaikymo asmeniui su negalia komisija nustato būsto pritaikymo poreikį. Jeigu prašomas pritaikyti būstas nepatenka į einamųjų metų pritaikomų būstų sąrašą, galima pateikti prašymą savivaldybei ir darbus atlikti savarankiškai (būtina, kad būsto pritaikymo asmeniui su negalia komisija nustatytų būsto pritaikymo poreikį).
Taip pat yra numatyta galimybė gauti kompensaciją būsto keitimui, kai parduodamas asmeniui su negalia nepritaikytas būstas ir perkamas pritaikytas ar iš dalies pritaikytas būstas. Tokiu atveju skirtumas gali būti padengiamas visiškai ar iš dalies.
Savivaldybių atsakingiems specialistams įvertinus ir nustačius būsto pritaikymo poreikį, būsto pritaikymo darbus organizuoja savivaldybės arba patys pareiškėjai.
Šeimos verslas kaime
Kai kauniečių šeima nutarė įgyvendinti iš Balio parsivežtą idėją ir Kaišiadorių rajone įrengti privatų SPA centrą, netrūko besistebinčių - juk į sodybas vykstama nebent švęsti, ką gi sužavės dviem skirtas poilsis kaime? Šiandien nesvarbu, kaitina saulė ar žemę barsto snaigės, atokiuose nameliuose beveik visus metus nebūna laisvų vietų. Už unikalių vietų paprastai slypi unikalios žmonių istorijos - jas portalas LRT.lt pasakoja tekstų cikle „Nepamirštama nakvynė“.
Visai nesvarbu, už lango žiema ar vasara, šiandien „Atokampio“ šeimininkai lankytojų dėmesiu nesiskundžia - viešnagę šioje vietoje reikia planuoti gerokai iš anksto, mat visus metus poilsiavietės nameliuose beveik nebūna laisvų vietų.
„Mūsų istorija prasidėjo nuo to, kai Kaune gyvenę mano vyro Vidmanto tėvai pritrūko veiklos ir ėmė galvoti, ką jiems nuveikus. Šeima įsigijo sodybą Kaišiadorių rajone. Kieme stovėjo sena kaimo pirtis - ją šeimininkai perdarė į dviem asmenims skirtą poilsio namelį. Pamanė, jog čia galės priimti svečius, tačiau iš pradžių apie didelį verslą nesvarstė.
„Iš pradžių Vidmanto tėvai negalvojo iš to daryti verslo, tačiau po kelerių metų sumanė, kad sodybos gėriu reikėtų pasidalyti ir su kitais žmonėmis. Kaip tik tada Lietuvoje buvo vakarėliams skirtų kaimo turizmo sodybų bumas. Kaune dirbę samdomus darbus, Ieva su Vidmantu vis pasvajodavo apie nuosavą verslą. Tuo metu kaip tik sutapo, kad jo tėvai išvyko į Balio salą. Ten jie pamatė ryžių laukuose įsikūrusius SPA centrus, iš arti susipažino su visa sveikatingumo centrų kultūra.
„Iš pradžių buvo sunku - nors turėjome pastatą, reikėjo pergalvoti jo koncepciją, nes iš pradžių manėme, kad jame bus ne SPA centras, o šeimos poilsiui skirta vieta. Visgi atsirado bandančių, rizikuojančių, o tada ir prasidėjo sklaida iš lūpų į lūpas. Vis didėjant žmonių susidomėjimui, poilsio vietos įkūrėjai pasinaudojo verslo kūrimo kaimo vietovėje galimybėmis: 2017 m. šalia pirmojo namelio atidarė SPA centrą, 2018 m. sodyboje pastatė antrą namelį, 2019 m. - trečią, o 2020 m.
„Dabar jau galėčiau sakyti, kad, nepaisant to, koks metų laikas, antrus metus visi trys nameliai užimti praktiškai šimtu procentų - sezoniškumas įtakos mums neturi. Tiesa, karantinas atokių poilsio gamtoje vietų įkūrėjams, ko gero, atnešė ir teigiamų pokyčių, svarsto moteris. Kadangi patys stebime šią rinką, matome, jog per karantiną tokių vietų dar padaugėjo. Džiaugiamės, kad kuriasi tikrai kokybiškos atokaus poilsio vietos, smagu, kad žmonės jas atranda.
Ieva pasakoja, kad dažniausiai poilsį jų įkurtoje vietoje renkasi 25-45 metų poros. Šypteli - daugiausia užsakymų plūsta iš moterų. Dar vienas mūsų lankytojų atradimas - ofūro vonia terasoje. Abejingų nepalieka ir tyla. Svečiai ne kartą yra sakę, kad nors ir žinojo, kur vyksta, negalėjo įsivaizduoti, kad čia gali būti taip ramu ir taip tylu.
„Kai darai, kas tau patinka ir tave veža, gyveni idėjomis, o tada norai ir svajonės pildosi savaime“, - šypteli Ieva. Ji atvira - mylimą darbą daug lengviau dirbti nei tą, kuris širdžiai ne toks mielas. „Nuosavo verslo kūrimas visada reikalauja bemiegių naktų, sunkesnio darbo. Juk nėra taip, kad galėtum atidirbti nuo 8 iki 17 val. ir iki kitos dienos pamiršti problemas. Dažniausiai ir po darbo valandų tenka telefonu, el.
Šeimoje net juokaujame, kad susėdę prie stalo šnekame vien apie verslą. Ji pasakoja, kad, pradėjus kurti šeimos verslą, visi imdavosi visų darbų, kuriuos tik prireikdavo atlikti. „Pavyzdžiui, iš pradžių mes su Vidmantu atlikome SPA procedūras, tačiau didėjant krūviui supratome, kad reikėtų papildomų rankų. Paklausta, kokia yra jų sėkmės paslaptis, Ieva šypteli, kad šio klausimo sulaukia neretai.
„Ko gero, pagrindinis dalykas yra didelis dėmesys klientui - nuo pačios pirmos žinutės, kai žmogus atsiunčia užklausą dėl galimo apsistojimo, paklausia kainos, iki akimirkos, kai jis išvažiuoja ir net galvoja apie sugrįžimą. Suprantu, kad, ko gero, dėl tam tikrų aplinkybių negalėsime prilygti penkių žvaigždučių lygio viešbučiui, tačiau stengiamės, kad kaimo turizmas tam nė kiek nenusileistų. Paklausta, kada paskutinį sykį pati vyko ilsėtis, poilsio vietos šeimininkė šypteli - jau neatsimena.
„Mėgstame važiuoti prie jūros, tačiau dažniausiai vykstame pavasarį, o ne vasarą, kada pajūryje būna itin daug šurmulio.
Savarankiško gyvenimo namai kaime
„Jau galėtume įkurdinti pirmuosius Aukštelkų savarankiško gyvenimo namų gyventojus, bet trukdo karantinas. Prašymus įsikurti šiuose namuose yra pateikę septyni rajono gyventojai.
„Per ilgą buvimą kartu su Radviliškio rajono žmonėmis, tenka išgirsti ir tokių pageidavimų, kuriems įvykdyti nebuvo galimybių. Vienas tokių - pagalba vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Radviliškio rajone tokių žmonių daugėja. Vaikai užauga, išvažiuoja kažkur dirbti, kažkur gyventi. Tėvai lieka vieni. Didžiausios problemos prasideda, kai lieka tik vienas jų. Nors dar gan gyvybingi, bet jiems jau sunku vieniems gyventi. Į globos namus eiti nenori. Pas vaikus kraustytis taip pat nenori.
Vieni, nepaisydami tėvų valios, vežasi juos pas save, kiti - arčiau savo gyvenamosios vietos perka ar nuomoja butą. Tačiau dauguma vyresnio amžiaus žmonių yra gyvenę kaime arba nuosavame name, todėl gyvenimas bute juos slegia, - apie sumanymą rajone įkurti savarankiško gyvenimo namus pasakoja Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis. Pasak mero, surasti idėją atsiradusioms problemoms spręsti padėjo partneriai iš Vokietijos, Špejerio miesto.
Kaip teigia meras, savivaldybė, rinkdama vietą savarankiško gyvenimo namams, atsižvelgė į kelis dalykus. „Kadangi tuose namuose gyvens vyresnio amžiaus žmonės, labai svarbu, kad jie būtų arti medicininių paslaugų. O jos yra sutelktos Radviliškyje. Nuo Radviliškio iki Aukštelkų - tik penki kilometrai. Kitas svarbus mūsų išsikeltas reikalavimas - kad namai būtų arčiau gamtos. Kad būtų kiemas, sodelis ir kad žmonės galėtų daugiau laiko praleisti gamtos apsuptyje, - patirtimi dalijasi Antanas Čepononis.
- Ir trečias dalykas, dėl ko pasirinkome Aukštelkus, buvo tai, kad dar tarybiniais laikais ten buvo pradėti statyti senelių globos namai. Projektas taip ir liko neužbaigtas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pastatą nupirko rajono savivaldybė. Mažėjantis vaikų skaičius savivaldybę privertė optimizuoti švietimo įstaigų tinklą. Optimizavimas neaplenkė ir Aukštelkų - iš pagrindinės mokyklos liko tik pradinė. Dalis mokyklos pastato liko nenaudojamas. Pasinaudojant Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos parama buvo atliktas pastato vidaus kapitalinis remontas. Pastatas apšiltintas, sutvarkytas jo fasadas.
„Savarankiško gyvenimo namuose yra įrengta 17 kambarių, kuriuose galės gyventi 22 žmonės. Dalis kambarių yra dviviečiai. Galbūt juose norės įsikurti vyras su žmona, galbūt seserys, -savarankiško gyvenimo namus pristato meras. - Savarankiško gyvenimo namams supirkti visi reikalingi baldai, buitinė technika, patalynė, indai. Trumpai sakant, yra viskas - nuo šaukšto ir šakutės iki baldų. Kad gyvendamas savarankiško gyvenimo namuose žmogus jaustųsi kuo jaukiau, prie kiekvieno kambario yra dušas, tualetas, mažytė virtuvėlė. Kadangi į savarankiško gyvenimo namus priimami ir žmonės su judėjimo negalia, vienas kambarys pritaikytas gyventi žmonėms su negalia.
Šiuo metu savivaldybė yra jau gavusi septynių žmonių prašymus, įkurdinti juos Aukštelkų savarankiško gyvenimo namuose. Pasibaigus karantinui, bus sprendžiama, ar jie kraustysis į savarankiško gyvenimo namus, ar jiems socialinės paslaugos bus teikiamos namuose.
Kaip informavo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Miškinienė, šių metų balandžio 30 dieną pagalba į namus buvo teikiama 303 rajono gyventojams. Pernai šias paslaugas gavo 317 asmenų.
Aukštelkų savarankiško gyvenimo namų projekto vertė - daugiau kaip 474 tūkst. eurų. Iš jų daugiau kaip 195,6 tūkst.
Kaip pabrėžia Šeduvos globos namų direktorė Andžela Brazienė, mokestis už gyvenimą savarankiško gyvenimo namuose priklausys nuo žmogaus pajamų. „Jei žmogus gauna tik pensiją, manau, dauguma savarankiško gyvenimo namų gyventojų nemokės jokios mokesčio, nes 15 procentų mokės gaunantys daugiau kaip 520 eurų per mėnesį. Tačiau savarankiško gyvenimo namų gyventojai privalės susimokėti už sunaudotą elektrą, dujas, vandenį. O globos namų direktorė papildo, kad skleidžiami gandai, jog globos namams teks perrašyti turimą butą ar namą, neturi realaus pagrindo.
Nors Aukštelkų savarankiško gyvenimo namuose nebus įdarbintas medikas, nebus slaugytojų, bet sukuriama darbo vieta socialiniam darbuotojui ir penkiems jo padėjėjams. Kaip teigia Šeduvos globos namų direktorė, šie specialistai bus svarbiausi namų gyventojų pagalbininkai. Kadangi patys žmonės rūpinsis savo maistu, darbuotojai padės jiems susipirkti reikalingus produktus ar užsisakyti jau pagamintą maistą iš maitinimo įstaigų. Jei kuriam sunkiau seksis tvarkyti savo finansus, padės susiorientuoti, kam kiek turimų pinigų skirti.
„Stengiamės sudaryti visas žmogui reikalingas sąlygas ir paslaugas“, - pažymi rajono meras ir užsimena, kad įgyvendinant socialinius projektus, neatpažįstamai pasikeitė ir Aukštelkai. Čia nebeliko nesutvarkytų namų. Mokykloje įsikūrusi seniūnija gali drąsiai pretenduoti į gražiausias seniūnijų patalpas Lietuvoje. Mokyklos bendrabutis suremontuotas ir jame įrengti socialiniai būstai. Tvarkomos miestelio viešosios erdvės. Įrenginėjamas dviračių takas, sujungsiantis Aukštelkus su Radviliškiu.
Vaistininkės Ievos istorija Rokiškyje ir Zarasuose
„Truputį abejojau, ar po mokslų tikrai verta kurti gyvenimą gimtajame Rokiškyje, tačiau dabar galiu drąsiai teigti - tai buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime. Matyti, kaip kieme basi laksto tavo vaikai, pėsčiomis nueiti iki ežero, su kaimyne ankstų rytą prieš darbus išeiti pasivaikščioti, - tai yra tie maži kasdienybės stebuklai be kurių nebenoriu gyventi“, - sako vaistininkė Ieva Tuskaitė-Kanopienė.
„Buvau vienas iš tų žmonių, kurie labai tvirtai žinojo, ką nori studijuoti, taigi, stodama į universitetą įrašiau vienintelę specialybę. Rokiškyje turėjau vieną tokią labai mylimą vaistininkę, todėl užsukusi į vaistinę visada stodavau į tą eilę prie kasos, kurioje dirbdavo būtent ji.
„Negaliu patikėti, tačiau tai tiesa: mano rytai, važinėjant dirbti į Zarasus, tapo kur kas ramesni negu tada, kai dirbau Rokiškyje. Skamba kiek keistai, bet taip yra, mat mano darbas „Eurovaistinėje“ prasideda nuo 9 valandos, o rytai su dviem mažais vaikais būna gana chaotiški, tad vos spėdavau į darbą 8-ai valandai. Šis valandos pokytis man iš tiesų labai reikšmingas.
Ieva mena, kad kai pirmąkart nuvyko į vaistinę Zarasuose, jai į akis krito nuostabus vaizdas, atsiveriantis per tarnybinį išėjimą - tiesiai į ežerą. Ievos sutuoktinis, kaip ir ji pati, kilęs iš Rokiškio, todėl gyvenimas taip sudėliojo, kad jauna šeima po mokslų nusprendė grįžti gyventi į gimtąjį miestą. Tiesa, Ieva šypteli, kad idėja buvo vyro, o ji, kiek dvejodama, sutiko pabandyti, tačiau pasiliko ir galimybę keisti planą: „Sutikau.
„Rokiškyje viskas pasiekiama ranka, todėl labai patogu ir tiesiog lengva. Gyvename nuosavame name, turime didelį kiemą, todėl daug laiko praleidžiame lauke, pas mus vis užsuka svečių. Turime ir savo mažą daržiuką.
„Zarasuose ir dirbti, ir poilsiauti labai gera. Darbe įdomu tai, kad sutinki labai skirtingų žmonių, nes vasarą čia atvažiuojama pailsėti iš visų Lietuvos kampelių. Žiemą ramiau, tada dauguma klientų - vietiniai, dažnai sutinkami žmonės. Beje, jaučiausi, kad vietiniams aš iš pradžių atrodžiau kaip kokia egzotika, - juokiasi Ieva. - Rodos, Rokiškis ir Zarasai juk visai šalia, tačiau tikrai čia kurį laiką jaučiau, kaip žmonės manimi labai domėjosi. Iš tarmės skirtumų suprato, kad esu ne iš Zarasų. Klausinėdavo manęs, iš kur esu, ar ilgai čia dirbsiu - jie matė naują jauną žmogų savo miestelyje ir visiems parūpo!
Nors Zarasuose Ieva dirba dar tik metus, sako, kad įdirbis jau labai jaučiasi, o žmonių pasitikėjimas auga sulig kiekviena nauja diena: „Atėję į vaistinę, būna, kad teiraujasi būtent manęs. Aš labai mėgstu bendrauti ir su vaikais, juos padrąsinti, kad nebijotų žmonių su baltais chalatais. Turiu netgi tokį būrelį vaikų, kurie, užėję į vaistinę, visada pasižiūri, ar aš esu, sveikinasi.
Ieva šypsosi, kad jau po pusmečio „Eurovaistinėje“ jautėsi puikiai įsiliejusi į naujos darbovietės veiklą. Ji pamatė, kad darbuotojai kviečiami dalyvauti į vidinį įmonės projektą, kuriame atrinkta darbuotojų grupelė iš visos Lietuvos turės galimybę pasiūlyti savo idėją įmonei ir prisidėti prie jos realizavimo.
„Mane labai suintrigavo ši galimybė, tad paskambinau vyrui pasitarti. Jis pradėjo juoktis ir patraukė mane per dantį, sako: „Tai aišku bandyk, gi jau pusę metų ramiai pagyvenai, reikia kažko naujo“, - juokiasi Ieva.
Fortūna veikliajai Ievai šypsojosi ir ji kartu su kitais septyniais kolegomis buvo atrinkta dalyvauti projekte, kuris vykdomas nuo šių metų pradžios ir jau eina į pabaigą. Atrinkta komanda turės pasiūlyti idėją, ką galima padaryti, kad „Eurovaistinė“ būtų dar stipresnė po metų? „Turime ir mentorių komandą, kuri mums padeda. Tai - labai didelė pažintis su įmone iš esmės, be to, nors ir dirbame komandoje, kiekvienas sau keliame ir asmeninius tikslus. Projektas baigsis liepą, tad jau judame link finišo tiesiosios.
Apibendrinant, priimti šeimą gyventi kaime nuosavame name gali būti puikus sprendimas, suteikiantis galimybę mėgautis gamta, ramybe ir erdve. Svarbu atsižvelgti į būsto pritaikymą, finansinės paramos galimybes ir užtikrinti užimtumą kaime. Sėkmės!