Nuo seno lietuvių sodyba neįsivaizduota be daugybės augalų, o svarbiausiu jų atributu laikyti gėlių darželiai. Tie būdavę ne tik šeimininkės atspindžiu, bet ir pagelbėdavę įvairiose gyvenimiškose situacijose. Šiandien panagrinėsime, kaip kurti gėlių darželius kaimo sodybose, įkvėptus tradicinių lietuviškų sodybų dizaino ir etnografinių regionų ypatumų.
Rugpjūčio 15 d. Rumšiškių liaudies buities etnografiniame muziejuje - Žolinė. Saulė kaitina kaip pašėlusi. Aplink etnografines sodybas kad ir ištroškę, bet atkakliai plieskia augalai, kurių pilni etnografiniai darželiai. Netrūksta nei spalvų, nei kvapų. Tokių darželių kaimo vietovėse galėtų būti daugiau ir mūsų dienomis.
Sodybos grožis slypi ne tik pastatuose, bet ir aplinkoje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina gėlių darželiai. Jei jau įsigijote sodybą kaime, tai ir jos puošyba neturėtų tapti labai miestietiška. Žodžiu, apie tai pagalvoti pats metas, nes ruduo - geras laikas sodinti daugiametės ir dvimetes gėles, o taip pat krūmus.
Per pastarąjį šimtmetį lietuviški gėlių darželiai labai pasikeitė, tačiau, apsukę amžiaus trukmės ratą, pamažu vėl grįžta prie tradicinių šaknų. Nūdiena diktuoja kitokias sodybų puošimo madas. Daugelio tradicinių lietuviškiems namams augalų ir visai nebelikę, praktinė ir simbolinė jų reikšmė - primiršta. Tačiau to, ką paveldėjome iš senelių ir prosenelių su krauju, taip lengvai neištrinti.
Lietuvos etniniai regionai
Sodybų formavimosi etapai
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje.
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje. Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas.
Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos.
Tradiciniai gėlių darželiai pagal etnografinius regionus
Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas turi savitas tradicijas, susijusias su gėlių darželiais. Aptarsime kiekvieno regiono ypatumus atskirai.
Aukštaitija
Kiekvienoje Aukštaitijos sodyboje buvo gėlių darželis, kuris buvo sodinamas dėl grožio. Pagal darželį buvo sprendžiama ir kokia gaspadinė: jei gėlių darželis prastas, tai ir šeimininkė nedarbšti. Gėlių darželis buvo ypač svarbus mergaitėms. Jei šeimoje būdavo dukterų, tai jos jau nuo 10-12 metų perimdavo darželio tvarkymą iš mamos. Vėliau merginos išeidamos iš namų pasiimdavo kartu ir sodinamų gėlių, kurias vėliau labai saugodavo.
Aukštaitės gėlių darželį paprastai rengdavo prie gyvenamo jo namo, lysvelės dažniausiai būdavo apskritos, jas vadino lovelėmis. Tik Rytų Aukštaitijoje lysveles darė keturkampas ir vadino eželėmis. Lysvelių kraštus apdėdavo akmenukais ir paprastai juos baltindavo. Kartais tvirtindavo velėna, augalais, karklų vytelėmis. Aukštaitėms svarbiausiai buvo ne augalų grožis, o kvapas ir vaistingumas.
Populiariausi augalai:
- Bijūnai (Paeonia L.): sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų.
- Diemedis (Artemisia abrotanum L.): aromatingas puskrūmis.
- Plunksnalapės rudbekijos (Rudbeckia laciniata L.): dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose.
- Dviragės leukonijos (Matthiola bicornis DC.): žinomos naktinukų pavadinimu buvo sodinamos dėl kvepiančių vakarais žiedų svaigumo.
- Kvapioji razeta (Reseda odorata L.): mylimiausia ir garbingiausia gėlė dėl žiedų kvapo ir ilgo žydėjimo.
Dzūkija
Vos tik vyrai suręsdavo pirkią, tuoj dzūkės šalia jo sodindavo gėlių darželį. Sakydavo, kad jeigu prieš pirkią nėra gėlių darželio, tai reiškia jau niekas tokioje pirkioje ir negyvena. Darželį suskubdavo sodinti dėl gražumo, linksmumo ir pasidžiaugimo. Jis turėjo būti tvarkingas ir apravėtas. Daugeli augalų iš dzūkių darželių buvo vartojami vaistams, o taip pat apeigoms.
Dzūkijoje žemės sausos, nederlingos, smėlis, tad dažnai lysvelių visai nekasė - sodino gėles palaidai, o jei kasė tai dažniausiai keturkampes. Didesnę gėlių lysvę vadino ažuogana, mažesnę - ažuoganėles, ažuoganaite. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, raudonų plytų kampais, bežievėmis karklų vytelėmis ar apvelėnuodavo.
Vai gražus, gražus gėlių darželis
Populiariausi augalai:
- Vaistinės balzamitos (Tanacetum balsamita L.): buvo auginamos dėl kvapnių ir vaistingų lapų.
- Bijūnai (Paeonia L.): sodino dėl puošnių kvapių didelių žiedų ir dėl to, kad taip pat buvo laikomi vaistu.
- Diemedis (Artemisia abrotanum L.): aromatingas puskrūmis, kurį dzūkės augino dėl kvepiančių sidabriškų lapelių.
- Žalioji rūta (Ruta graveolens L.): buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti: Pirmajai Komunijai, vestuvėms, laidotuvėms.
- Mėtos (Mentha L.): puošė dažną darželį.
- Pievines pilnavidures kraujažoles (Achillea ptarmica var. multiplex haimerl.): vadino čysčiumi.
- Baltosios driekanos (Bryonia alba L.): tai daugiamečiai, žoliniai, vijokliniai, vaistiniai augalai.
Suvalkija
Darželis buvo ir kiekvienoje suvalkiečio sodyboje. Miestelių gyventojau darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, kad visi matytų, koks jis yra gražus. Kaimuose, vienkiemiuose darželius rengė į kiemo pusę, kad grožėtis galėtų šeima. Darželių plotas buvo įvairus: vieni jį įrengdavo per visą namo plotą, abipus priengio, kiti - vienoje prieangiopusėje, treti „L“ formos: vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo.
Suvalkijoje darželių pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o viduryje - keturkampes arba apvalias. Tarpukariu buvo populiarios rombo ir širdelės pavidalo lysvelės. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sukasdavo lysveles ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos: Gedimino stulpus, šaulių ženklą. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, augalais, pusplytėmis, velėnomis, karklų lankeliais. Nors buvo šeimininkių, kurios kraštus irgi apsodindavo tik gėlėmis.
Populiariausios daugiametės gėlės:
- Daugiamečiai flioksai (Phlox Paniculata L.): buvo sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų.
- Kartieji kiečiai (Artemisia absinthium L.): vadinami metėlėmis, jei tik neaugo kažkur šalia laukuose, buvo sodinami darželių pakraščiuose ar prie tvoros iš kitos pusės.
- Rūtos (Ruta graveolens L.): buvo labai reikalingos apeigoms ir pagarbiai sodinamos.
- Paprastieji sinavadai (Aquilegia vulgaris L.): dar vadinami katilėliais irgi buvo plačiai auginami.
- Plunksnalapės rudbekijos (Rudbeckia laciniata L.): dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose.
Populiariausios vienmetės gėlės:
- Astros, brangažolės, cinavadai, martelės: štai kaip vadino kininius ratilius (Callistephus chinensi Nees.) ir plačiai augino dėl gražių žiedų.
- Darželinės rožūnes (Lavatera trimestris L.): augino ir gėlynų centre, ir prie sienų ir tai buvo labai gražios senoviškos gėlės.
- Darželiniai gludai (Coreopsis tinctoria Nutt.): tai viena iš senoviškiausių gėlių, kurias vadino lineliais.
- Nasturtės (Tropaeoleum L.): buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo ir augo visuose suvalkiečių darželiuose.
Lygiai taip pat kaip ir kituose regionuose, taip ir Suvalkijoje populiarios darželių gėlės buvo dviragės leukonijos, kvapieji pelėžirniai, darželiniai šlamučiai, didieji žioveiniai.
Žemaitija
Žematijoje sakydavo, kad sodyba be darželio kaip putra be druskos. Net elgetos sakydavę; jei nėra darželio, nėra ir gero žmogaus. Jis buvo visų namų garbė, nors jį globojo išskirtinai tik moterys. Ypač gėlių darželį mylėjo margaitės. Jis buvo jų „visas kraitis“.
Žemaitės darželį sodindavo į kiemo pusę, kad būtų gražu į jį žiūrėti kasdienos darbus dirbant. Bet jei toji pusė buvo šiaurinė, tai sodindavo ir į priešingą. Darželio plotas paprastai nebūdavo didelis, o planas nebuvo įmantrus.
Pagal tvorelę sukasdavo pailgas lyveles, o viduryje - daugiausiai keturkampes. Tarpukariu darė širdies, rombo, trikampio lysveles, o džiaugdamiesi atgauta Nepriklausomybe, formavo ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles. Lysvelių kraštus žemaitės tvirtindavo akmenukais, kartais velėna, o kartais ir vytelių lankeliais. Kartais pasitaikydavo ir baltais narcizais apsodintų kraštelių, kas atrodydavo labai gražus, tarsi ištiestos drobės.
Darželiuose dažniausiai žemaitės augindavo žiemines gėles, kad jų nereikėtų iš naujo sėti kas pavasarį. Šios gėlės kartojasi kaip ir iki šiol išvardintuose kituose etnografiniuose regionuose.
Kiti sodybos elementai
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Gerojo kiemo, darželio ir sodo tvoros būdavo tankios, dažniausiai žiogrių (vertikaliai arba horizontaliai išpintų žabų, šakų, plonų kartelių, 1,2-1,6 m aukščio) arba statinių (tankiai prikaltų prie horizontalaus skersinio arba tiesiog sukastų į žemę vertikalių rąstelių, karčių, pusrąsčių, lentų, 1,2-1,3 m aukščio), skirtos smulkiems naminiams gyvūnams sulaikyti. Daržai ir pakelės būdavo aptveriami retesnėmis, dažniausiai gulstinėmis ar pusgulstinėmis įvairios konstrukcijos 1-1,2 m aukščio tvoromis. Ties takais tvorose rengtos lipynės.
Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Paprasti vienvėriai vartai dažnai gaminti iš horizontalių karčių arba lentų. Gerojo kiemo vartai ir varteliai daryti iš tašytos medienos, puošti raižiniais, dekoratyviai sukaltais elementais. Senesnėse sodybose būta vartų su antvartėmis (aukštesniais stulpais šonuose ir skersiniu viršuje).
Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru. Virš žemės ręstas 0,8-1,2 m paaukštinimas, šulinio anga dengta dangčiu ir dvišlaičiu stogeliu. Senesni šuliniai buvo su svirtimis, nuo 19 a.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Statybinės medžiagos ir konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Molingose Šiaurės Lietuvos vietovėse plito molinių gyvenamųjų namų ir tvartų statyba. Pastatai buvo krečiami iš molio arba statomi iš nedegtų molio plytų.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė.
Tradiciniai darželiai Lietuvoje
Lietuvoje darželiais paprastai rūpinosi mergelės, tai buvo tartum jų vizitinė kortelė. Pagal darželį buvo sprendžiama ir apie sodybos šeimininkus. Skirtinguose Lietuvos regionuose žolynų įvairovė skyrėsi. Manoma, kad tradiciniai kaimų darželiai atsirado po Valakų reformos XVI amžiaus antroje pusėje, valstiečiams pradėjus savarankiškai ūkininkauti.
Augalų pasirinkimą lėmė atsparumas vietinėms klimato sąlygoms, nesudėtinga priežiūra, dekoratyvumas, naudingos vaistinės, maistinės ar dažinės savybės. Lietuvos kaimų gėlių darželiuose vešančios ar auginamos vertingos augalų rūšys (kartais veislės) yra gamtos paveldo dalis.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 metų vasario 5 dienos įsakymu Nr. DI-64 augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas buvo suteiktas dekoratyvių augalų lauko kolekcijai „Senieji Lietuvos darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys“, esančiai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Minimoje kolekcijoje saugomi šešiasdešimties senųjų darželių augalų rūšių pavyzdžiai ateities kartoms.
Mūsų aplinka nuolat keičiasi, atsivežam naujų augalų, todėl ir darželių augalų įvairovė, formos taip pat kinta.
Pasak Gražinos Žumbakienės, iki Pirmojo pasaulinio karo lysvelių planas buvo ne itin prašmatnus: pagal tvorelę ar namo sieną sukastos pailgos lysvelės, o centrinės lysvelės buvo keturkampės ar apvalios. Tarpukaryje jau ruošė širdelės, rombo, mėnulio formos lysves. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, jos įgijo valstybingumo ženklų formą: Šaulių kryžius, Vyčio kryžius, Gedimino stulpus.
Populiariausi tradiciniai darželių augalai
Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Stasė Dapkūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Vilija Snieškienė ir Veisiejų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė (ekologė) Irma Maciulevičienė 2017-2019 metais inventorizavo augalus keturiasdešimtyje Lietuvos - Baltarusijos pasienio kaimo sodybų Kalvarijos, Druskininkų, Varėnos rajono ir Lazdijų rajono savivaldybės darželiuose. Sodybos želdinimo tikrumą apibūdina originali gamtinė medžiaga - vietiniai (savaiminiai) ir tradiciniais tapę svetimžemiai augalai. Visose inventorizuotose sodybose vyravo svetimžemių daugiamečių augalų rūšys. Mylimiausi senoviniai darželių augalai, tarpstantys daugiau nei pusėje lankytų sodybų buvo:
- Puikusis bijūnas (35)
- Darželinė tulpė ir gvazdikinis serentis (33)
- Poetinis narcizas (31)
- Šluotelinis flioksas ir šiurpinis gvazdikas (29)
- Paprastosios alyvos (27)
- Žalioji rūta (25)
- Darželinė našlaitė (24)
- Paprastasis buksmedis (23)
- Didžiagraižis jurginas ir tigrinė (raiboji) lelija (22)
- Tikroji levanda, darželinis jazminas, vaistinis bijūnas ir vaistinė medetka (21)
Tik 1-5 inventorizuotose sodybose aptikti tradiciniai augalai: armėninė žydrė, siauralapis bijūnas, balzaminis skaistenis, kvapioji dedešva, poetinis narcizas ʽPlenus’, rusvosios viendienės pilnavidurė forma kwanso, smulkialapis astrūnas, girinė tulpė, peletrūnas, paprastoji dumplūnė, kvapusis pelėžirnis, didysis žioveinis, darželinis šlamūnas, kvapioji našlaitė, pankolinė kinmėtė, vaistinė melisa, raudonoji monarda ir vaistinė agurklė.
Invaziniai augalai
Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželių augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais.
Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai:
- Varpinė medlieva
- Gausialapis lubinas
- Muilinė guboja
- Bitinė sprigė
- Rykštenė (aukštoji ir kanadinė)
- Dygliavaisis virkštenis
Varpinė medlieva kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jos populiacija aptikta 1934 metais. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis.
Ne mažiau pavojingas savaiminiams Lietuvos augalams yra gausialapis lubinas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas. Taigi, kuo daugiau jį skinkime ir neleiskime brandinti sėklų, kad neplistų.
Muilinė guboja Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą.
Iš sprigių Lietuvoje savaiminė rūšis yra paprastoji sprigė. Tačiau darželiuose nuo XVII amžiaus pabaigos buvo auginama balzaminė sprigė, o vėliau atkeliavo smulkiažiedė ir bitinė sprigė. Bitinė sprigė - ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei. Kad neplistų, reikia neleisti subrandinti sėklų ir kelis kartus nušienauti.
Rykštenės yra ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Europos želdynuose želdynuose paplito XIX amžiuje. Kadangi rykštenės išoriškai panašios, nepavyko rasti duomenų nuo kada pradėtos veisti Lietuvoje kaip dekoratyviniai augalai.
Dar vienas aptiktas invazinis augalas - dygliavaisis virkštenis. Tai vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos. Sulaukėjęs virkštenis Lietuvoje aptiktas 1987 metais. Dabar virkšteniai dažnai randami upių ir upelių pakrančių krūmynuose, užliejamose pievose. Pasitaiko dykvietėse, pakelėse, pamiškėse ir net pasėliuose.
Savaiminiai augalai lankytų pasienio sodybų darželiuose sudarė apie 20 procentų visų aptiktų augalų.
Tradicinių darželių augalų grupės pagal auginimo pradžią
Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose:
- Nuo XIV-XV amžiaus darželiuose auginami: vaistinis putoklis, vaistinis smidras, daugiametė saulutė, paprastoji pakalnutė, žalioji rūta ir vaistinis skaistenis.
- XVI-XVII amžiuje darželiuose pasirodė aukštoji piliarožė, diemedis, poetinis narcizas, poetinis narcizas ʽPlenus’, šiurpinis gvazdikas, geltonoji viendienė, rusvoji viendienė, mažoji žiemė, darželinė tulpė, paprastasis sinavadas, paprastosios alyvos.
- XVIII-XIX amžiuje darželiuose auginamų augalų sąrašą papildo čiaudulinė kraujažolė, darželinis gludas, didysis pentinius, šluotelinis flioksas, dailieji auskarėliai, goštautinė gaisrena, paprastoji kosmėja, darželinis jazminas, plunksnialapė rudbekija, darželinė rožūnė, balzaminis skaistenis.
XX amžiuje darželiuose ypač gausu naujų augalų. Juose vis daugiau auginama ne tik puikių vietinių, bet ir įvežtinių augalų rūšių. Nepamirštant, kad lietuvės darželyje nuo seniausių laikų veši vaistiniai, aromatiniai, prieskoniniai, dekoratyvūs ir kiti naudingi augalai, darželiuose auginamų augalų rūšių skaičius stipriai išsiplėtė.
Beveik visus, aukščiau minėtus augalus galima pamatyti Vilniaus universiteto botanikos sode.
Greitai augančios gėlės
Daugumai gėlių reikia maždaug trijų ar keturių mėnesių, kad sėkla virstų žiedu, tačiau kai kuriems ankstyviesiems augalams tereikia maždaug dviejų mėnesių. Štai aštuonios greitai augančios gėlės, kurios pirmosios papuoštų jūsų kiemus:
- Našlaitės
- Serenčiai
- Medetkos
- Nasturtės
- Lobuliarija
- Petunijos
- Gvazdikas
- Žioveinis
Auginant gėlių daigus patalpose sėkla greitai dygs tik tada, kai bus tinkamos sąlygos. Būtinai laikykitės etiketėje nurodytų instrukcijų.
Senovinis gėlių darželis
Galvoti apie gėlynus ir aplinkos grožį niekada nėra vėlu. Lietuvių sodybos visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu.