Eroziniai kalnai yra unikalūs reljefo formavimosi elementai, kurie atsiranda veikdami eroziniams procesams. Šie kalnai formuojasi, kai erozija ardo aukštai virš jūros lygio esančias plynaukštes, tiksliai keisdama žemės paviršių ir sukurdama unikalią kraštovaizdžio struktūrą.
Erozijos procesai ir jų įtaka
Erozijos procesai apima dirvožemio, uolienų ir kitų medžiagų naikinimą ir perkelimą. Svarbiausi erozijos tipai:
- Vandens erozija: Dažnai sukelia didžiausią žalą kraštovaizdžiui. Potvyniai gali paveikti kalnų struktūras, keisdami kraštovaizdį. Padidėjęs vandens lygis gali sukelti tiek eroziją, tiek sedimentaciją.
- Vėjo erozija: Ypač pastebima sausose ir atvirose vietovėse. Sausas klimatas lemia, kad vėjo erozija tampa dominuojančia.
Eroziniai kalnai Lietuvoje
Eroziniai kalnai yra reikšmingi Lietuvos geologiniai dariniai, kuriuos formuoja natūralūs erozijos procesai. Lietuvoje eroziniai kalnai išsidėstę įvairiuose regionuose.
- Aukštaitija: Čia matoma daug kalnų ir kalvų.
- Pajūrys: Yra Palangos kalvos.
- Šiaurės Lietuva: Galima rasti Radviliškio ir Šeduvos kalnus.
Ledyniniai ežerai, susidarantys po paskutinio glacialinio periodo, yra svarbūs erozinių kalnų formavime. Šie vandens telkiniai keičia kraštovaizdį ir padeda formuoti aplinkinius kalnus. Jų buvimas taip pat lemia vietos ekosistemą, teikdami buveines augalams ir gyvūnams.
Psichologiniai aspektai
Kas nutinka jūsų kūnui Everesto viršūnėje – Andrew Lovering
Psichoterapeutės Daivos Balčiūnienės manymu, yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kokį nors ekstremalų sportą ir gyvenimo būdą. Žiūrint iš egzistencinės pusės, tai duoda stipresnį gyvenimo pojūtį. Kai tu įveiki dideles kliūtis, balansuoji ant gyvenimo ir mirties ribos, pradedi labiau vertinti įprasto gyvenimo smulkmenas, jame atsiranda ryškesnių spalvų.
„Žmonės dažnai sako, kad būdami kalnuose jie apie nieką negalvoja. Tai tam tikra meditacijos forma, kai tu statai vieną koją, po to - kitą, ir tai svarbiausia. Visi pojūčiai labai išsigrynina - tu tik judi, matai, kvėpuoji. Šio proceso metu, kaip sako patys žmonės, labai apsivaloma“, - teigė pašnekovė.
Kodėl vieni žmonės renkasi rizikingas veiklas, o kiti - ne? Pasak D. Balčiūnienės, taip yra todėl, kad žmonės skirtingi. Kažkam užtenka nuvažiuoti prie ežero, pasimaudyti, ir jo gyvenimas jau įgaus spalvų, o kažkam būtinas ekstremalumas. Atlikti tyrimai rodo, kad žmonių biocheminė struktūra gali būti skirtinga, kai kuriems žmonėms iš tiesų reikia šiek tiek daugiau adrenalino, kad jie pajustų ryškesnius pojūčius.
„Kai žmogus gauna šio adrenalino - tai nebūtinai kopimas į kalnus, gali būti šuolis žemyn su guma ar dar kažkas, - atsiranda pakitusi sąmonės būsena. Tai panašu į įsimylėjimą, apsvaigimą nuo alkoholio ar narkotikų. Ir kai žmogus vieną kartą patiria tokią pakitusią sąmonės būseną, paprastai jam norisi ją pakartoti. Tai nėra fiziologinė priklausomybė, bet psichologinė - taip.
Taip pat turi įtakos ir auklėjimas - gal žmogų nuo vaikystės tėvai vežiodavosi į aktyvias veiklas, jis jautė ten tvyrojusį bendrumo jausmą, todėl vėliau renkasi kažkurią iš ekstremalių veiklų. Taigi dalis žmonių buvo visada labai aktyvūs, energingi, jų pasirinkimas jau nulemtas jų temperamento. Tačiau dalis žmonių kaip tik buvo galbūt silpnesni ar turėjo sveikatos problemų ir jie kaip tik atrado būdą įveikti save, sustiprėti, įsijungti į bendruomenę, kurioje tave priima tokį, koks esi.
Psichologė Genovaitė Petronienė - pati kalnų entuziastė, todėl su ne vienu kalnų turistu ir alpinistu yra susidūrusi tiesiogiai. „Man susidarė įspūdis, kad tai konkretūs žmonės, nelinkę kalbėti apie jausmus, gilintis į juos, įsijautrinti, mieliau apeina emocinę sferą, bet yra labai darbštūs, organizuoti, praktiški, neatitrūkę nuo žemės.
Kas man labai patinka, jie labai idėjiški ir ambicingi, visada pasiryžę siekti kokio nors šviesaus tikslo, labai vertina išbandymus, įsitikinę, kad žmogus per juos sustiprėja. Pasak jų, kalnuose tiek visko daug ir taip kitaip nei kasdienybėje, kad jie tave tarsi perkrauna - kaip kompiuterį. Alpinizmas - ilgai trunkantis sportas, tuo jis skiriasi nuo kitų ekstremalių veiklų. Trumpiausiai kopimas vyksta dvi savaites ir šis dviejų savaičių poveikis tolesniam gyvenimui yra toks didelis, kad prie šios adrenalino dozės priprantama.
Visos gyvenimo problemos, grįžus iš kalnų, atrodo menkos, gyventi tampa paprasčiau, lengviau priimti teisingiausius sprendimus, žmogus sustiprėja“, - aiškino psichologė.
Pasak pašnekovės, alpinistai - paprastai labai draugiški žmonės. Jie labai gerai sutaria tarpusavyje, padeda vienas kitam, nėra egoistiški, nesunkiai randa kalbą su visai nepažįstamais žmonėmis. Taip pat jiems būtina stipri valia. Mat alpinizmas - truputį mazochistinis sportas ir kartais labai sunku pasakyti, kur yra valia ir išbandymas, o kur jau prasideda mazochizmas.
Kita vertus, su alpinistais gali bet kur važiuoti, bet ką valgyti, bet kur atsigulti, kadangi jie nekelia didelių reikalavimų, jiems tikrai nereikia penkių žvaigždučių viešbučių. Jie taip pripratę prie gamtos, jaučiasi jos dalimi, kad yra tarsi laukiniai. Tai labai vyriški žmonės - tiek vyrai, tiek moterys.
„Iš tiesų, jiems reikia adrenalino - didelio, sunkiai pasiekiamo tikslo, nuotykių, pavojaus. Tačiau jiems užtenka drąsos priimti šį iššūkį. Mat kalnuose reikia daryti daug greitų sprendimų, o tam reikia ryžto - čia negali ilgai dvejoti ir abejoti, nes tuomet tikrai mirsi.
Tačiau nepasakyčiau, kad tai žmonės, kuriems gyvenime taip negera, kad jie eitų mirties ieškoti. Į mirtį jie žvelgia su pagarba ir kuo vyresnis alpinistas, tuo labiau bijo mirties, nes yra jau visko matęs. Todėl prieš išvykdami į kalnus alpinistai visada stengiasi susitvarkyti santykius ir visa kita.
Jie visi žino, kad gali mirti ir maksimaliai ruošiasi, kad to nenutiktų: sportuoja, pasirūpina visu reikiamu inventoriumi. Taigi jie žino, kad ruošiasi vykti į labai pavojingą vietą, bet labai atsakingai ruošiasi, kad nieko nenutiktų. Tik jauniausieji dar tikisi, kad jiems tiesiog nusišypsos sėkmė, tikisi „praslysti“, kol patys tiesiogiai nesusiduria su mirtimi.
Aišku, visi tikisi, kad jiems pasiseks, net jei tą kalną daugiau žmonių neįveikia nei įveikia. Kiekvienas mano esantis geriau pasiruošęs, geriau viską apgalvojęs, suplanavęs“, - pasakojo G. Petronienė.
Jei kas nors iš jų žūsta, kiti labai aiškinasi, kodėl taip nutiko, analizuoja, kokios klaidos buvo padarytos, ir mokosi iš jų. Pavyzdžiui, galbūt vadovas visus paleido grįžti po vieną, kai dangus ėmė niauktis. Tačiau yra ir mistinio požiūrio į mirtį. Visi žino, kad kalnuose gali susidurti su netikėtumu, todėl manoma: kaip tu gyvenai iki šiol, taip tau kalnuose ir gali baigtis. Tai tarsi pasitikrinimas, ar tu vertas tolesnio gyvenimo.
Būtent todėl, pasak pašnekovės, prieš vykdami į kalnus gyvenimo atžvilgiu jie nusiteikę jautriau, o grįžę - dar labiau. Jie labai brangina gyvenimą. Kita vertus, yra ir tokių maniakų, kurie neturi šeimų, gyvena tik kalnais ir laikosi principo - jei darbas trukdo kalnams, mesk darbą. Tačiau tokių marginalų čia visgi mažai. Dauguma alpinistų - daug gyvenime pasiekę visuomenės šviesuoliai. Dažniausia jų profesija - mokslininkai.
„Jei kuris nors atsiduria situacijoje, kurioje vos nežuvo, neretai sustoja ir į kalnus bent jau kurį laiką neina. Alpinistai dažniausiai nėra tikintys žmonės, jie labai logiški ir kaip tik spjauna į gąsdinimus likimu, tačiau kalnai - tokia vieta, kuri paveikia net kiečiausią ateistą. Taigi mistikos pasaulėžiūroje atsiranda, todėl dauguma vos nežuvusių alpinistų nusprendžia likimo dar kartą negundyti.
Praeina nemažai laiko, kol jie vėl ryžtasi kopti į kalnus. Aišku, tai paveikia ne visus“, - teigė psichologė.
Psichologė Laima Bulotaitė taip pat sutiko, kad kiekvienas žmogus turi savo sujaudinimo laipsnį. Kad mes gerai jaustumės, turime būti truputį susijaudinę. Vieniems jaudulio reikia daugiau, kitiems - mažiau. Tie, kurie renkasi alpinizmą, lenktynes, šokinėjimą nuo tramplyno ar dar ką nors, jiems sužadinimo lygis, kad gerai jaustųsi, reikalingas didesnis.
„Kita vertus, tiek alpinistai, tiek lenktynininkai sako, kad jie nerizikuoja ir daro tai ne dėl virpuliuko. Jei būtų bent realesnė rizika, esą to nedarytų. Mat jie yra profesionalai. Jei į kalnus koptų paprastas žmogus, jis labai rizikuotų. Tačiau alpinistas nuolat treniruojasi, lavina savo ištvermę, reikiamą įrangą. Taip jie riziką sumažina iki minimumo. Tikimybė, kad kažkas atsitiks, yra ne didesnė nei mums kasdien sėdint automobilyje.
O kodėl juos traukia kalnai? Aš pati niekada nebuvau kalnuose, nežinau, ką reiškia pajusti tyrą orą, gamtos didybę, atsiverti naujiems pojūčiams, suprasti, koks pats esi menkas. Apie tokią patirtį kalba patys alpinistai. Jei bent kartą tai pajunti, ko gera, tai užkrečia. Tačiau žmonės, kurie neina į kalnus, renkasi kažką kitką, kas jiems taip pat yra iššūkis, naujovė ir t. t.
Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie niekada nevaikšto į parodas ar teatrą. O kitam užtenka pabūti teatre, kad pajustų gyvenimo grožį“, - svarstė pašnekovė.
Pasak psichologės, visi šie pasirinkimai - nei geresni, nei blogesni. Tie, kuriems net mintis nekyla eiti į kalnus, turi kitų pomėgių, kuriais patenkina minėtą susijaudinimo, virpuliuko, poreikį. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie sako, kad perskaitę gerą knygą tarsi pabūna joje ir sužino daug daugiau nei keliautų pats.
„Iš esmės, tai, ką pasirenkame, labia dažnai yra atsitiktinumas - parodo draugai, tėvai. Aš, pavyzdžiui, nepažįstu nė vieno alpinisto. Jei turėčiau tokių draugų, gal jie mane irgi nutemptų į kalnus“, - teigė L.Bulotaitė.
Nuotykiai kalnuose
Kalnuose slypi ne tik ramybė, tyla, bet už kampo visada laukia ir nuotykiai. Tai gali paliudyti ir prekės ženklo „Go.Mante“ įkūrėja Vidmantė Martikonytė-Medišauskienė.
„Mano juokingiausias nutikimas, tikriausiai yra gana tradicinis ir nutinkantis daug kam: įsėdau ne į tą keltuvą ir tik užkilusi pamačiau, jog papuoliau į juodą trasą. Pradžioje bandžiau leistis, bet jau po minutės kritau, slidės išsilakstė į visas puses, šiaip ne taip viską susirinkau, ir nusprendžiau žemyn leistis pėsčiomis. Leidausi nuo kalno apie 40 minučių, apačioje buvo gana didelis baras, su daugybe žmonių, o aš su slidėmis ir lazdomis rankoje atsargiai atsargiai, lėtai lėtai lipau žemyn. Kai pagaliau nusileidau nuo kalno, visi baro lankytojai pradėjo garsiai ploti ir sveikinti, pasirodo, žmonės sėdėję kavinėje visą laiką mane stebėjo ir kikeno. Na taip, iš tiesų buvo ko,“ - prisimena Vidmantė.
Renginių organizatrius Alkas Paltarokas slidinėti į kalnus vyksta pasiilgęs sniego, kurio Lietuvoje kasmet mažėja. „Aukštai kalnuose sniego pusnys ant stogų ir milžiniški varvekliai suteikia džiaugsmo ir atrodo egzotiškai“.
A.Paltarokas vadovaujasi posakiu: „už kalnus geriau tik kalnai.“ „Kalnuose sportiška svaitė prabėga kaip kelios dienos, mintyse jau sukasi kitų žiemos kelionių planai, tad įspūdžiai vienas už kitą ryškesni ir smagesni. Šiemet su kompanija slidinėjau Val Thorens Prancūzijoje, čia per dešimt dienų net visų trasų neišbandysi. Smagiausia, kai iš slėnio pakyli į kalnus ir nusleidi į kitą slenį, ir taip toliau. Žinoma, su stotelems kalnų kavinukėse ir nepakartojamu vaizdu į Alpių viršūnes“, - įspūdžiais dalijosi renginių organizatorius.
Tokia pačia fraze apie kalnus vadovaujasi ir rašytoja Rasa Sagė, kuri slidinėti pradėjo dar vaikystėje, medinėmis slidėmis, kurios ant paprastų žieminių batų laikėsi jos tėčio pritaisytomis gumomis. Tą meilė slidėms išliko iki šiol.
„Teko būti įvairiuose kalnuose, įvairiose šalyse, įvairiais metų laikais, tačiau didžiausią įspūdį man visgi paliko slidinėjimo atostogos. Kalnai ir sniegas tai yra kažkas magiško, iš to gimsta tas pirmapradis kelionės, greičio, leidimosi nuo kalno adrenalinas. O kai dar aplinkui stūkso ramūs ir išdidūs kalnai, sudarantys tokį nuostabų kontrastą lėkimui, visa kartu sukuria tikrą magiją“ - sako rašytoja.
„Kartą, susipynus kojoms, padariau prievartinį špagatą, dėl ko suplyšo naujutėlės slidinėjimo kelnės. Esu pilvu nučiuožusi nuo ilgiausios juodos trąsos - kai čiuožiau tik užverčiau galvą, kad nenukentėtų nosis ir su siaubu laukiau, kuo viskas baigsis“, - nuotykiais dalijasi ir rašytoja, žurnalo Happy365 redaktorė Agnė Pačekajė.
Įsimylėti per penkias dienas - taip būtų galima pavadinti renginių vedėjo Remigijaus Žiogo pirmuosius įspūdžius kalnuose, mat, lygiai tiek dienų reikėjo, kad vyras pamiltų kalnus. „Penktą dieną supratau, kaip sekmingai nusileisti nuo kalno, ką reiškia greitis, dinamika, adrenalinas, laisvė, jėga ir daug kitų žodžių, kurie netelpa į tą jausmą, kurį noriu patirti dar ir dar, ir dar. Tie, kas slidinėja, mane supras.” Tai jau septintas R. Žiogo sezonas kalnuose.
Tiesa, meilė kalnams atėjusi per kančias ir skaudžias pamokas. „Pirmą kartą slidinėjant draugas jau ant kalno parodė kaip sukryžiuoti kojas, patarė čiuožti lėtai ir pats nučiuožė. Matau raudoną ir melyną trasas. Raudona pasirodė ne tokia pavojinga kaip mėlyna. Klydau. Jau už pirmo posūkio manęs laukė sniegas ir jo buvo labai daug... Visur, net ir mano burnoje. Viena slidė buvo kažkur viršuje, kita - apačioje, Šių atostogų pliusas tas, kad galėjau valgyti vakarais tiek, kiek telpa, nes dienomis rinkau savo lazdas ir slides tai kalno viršuje, tai apačioje.“ - prisimena renginių vedėjas.
Rašytoją ir redatorę Agnę Pačekaję į žiemos sportą įtraukė tėvai. „Pamenu savo pirmąjį slidinėjimo kartą su jais Slovakijos Tatruose. Sekėsi prastai - didžiojoje dalyje nuotraukų aš, tuo metu dar paauglė, apsivilkusi skolintais senovinio modelio treningus (apie tokią prabangą, kaip slidinėjimo kostiumai tuo metu net nesapnavome) ne čiuožiu, o guliu nukritusi ant sniego prie pakelėjų. Bet visdėlto kažkas toje kelionėje užbūrė taip, kad iki dabar neįsivaizduoju žiemos be slidinėjimo kalnuose - kai draugai renkasi egzotiškus kraštus, mane traukia sniegas,“- atvirauja Agnė.
O, kad slidinėti būtų smagiau, šiuo pomėgiu užkrėtė ir savo vyrą Saulių, kuris, anot moters, dabar ant slidžių jaučiasi dar geriau, nei ji. „Slidinėjimas - tai puikus būdas žiemą iškišti nosį laukan ir pajudėti. Tai terapija akims - bent jau Italijos dolomitų kalnai, kur dažniausiai slidinėju, vaizdais tiesiog užburia.
Fitineso treneris Paulius Ratkevičius prisipažįsta, jog kiekvienos žiemos laukia kaip mažas vaikas. Šiuo žiemos sportu jis mėgaujasi jau dešimt metų. „Pats asmeniškai prieš važiuojant į kalnus padarau gerą apšilimą Lietuvoje, tad ir kitiems, kurie ruošiasi šiam sportui rekomenduočiau apsilankyti Liepkalnyje ar kitur, kur yra trasos ir bent du kartus per savaitę pasipraktikuoti čiuožti, taip tinkamai paruošite raumenis būsimam krūviui, prisiminsite čiuožimo techniką, tai yra ir puiki prevencija nuo traumų. O tiems, kurie važiuoja pirmą kartą taip pat pravers praktika, nes tiesiog gaila būtų vykti į kalnus ir didžiąją savaitės dalį praleisti kalno papėdėje esančioje žalioje trasoje“, - pataria treneris.
Anot jo, į kalnus gali vykti visi, net ir nepropoguojantys sporto. „Nesportuojantiems rekomenduoju porą savaičių iki slidinėjimo kas antrą dieną atlikti kojų pratimus, tokius kaip įtupstai ar pritūpimai, taip kojos pripras prie krūvio ir nejausite diskomforto dėl pavargusių šlaunų raumenų“, - sako Paulius Ratkevičius.
„Didžiausia kliūtis pradedančiam slidininkui (ir man taip pat) yra baimė nukristi ir greičio baimė. Tačiau pajutus šiokį tokį leidimosi žemyn malonumą (todėl būtinai reikia pradėti nuo žemų kalnų), baimė proporcingai mažėja. Labai sveika porą kartų ir nukristi, kad pajusti, jog tai ne taip baisu, kaip atrodė iš pradžių”, - pataria rašytoja Rasa Sagė.
Šarūnas Sakalauskas: aistra kalnams nuo vaikystės
Žygių į kalnus vadovui, alpinistui, tinklaraščio ir kelionių vadovų komandos į kalnus „Gyvenkime aktyviai“ įkūrėjui Šarūnui Sakalauskui - tik 27 metai, tačiau jis jau 18 metų serga kalnų liga. Jam pavyko užlipti į tris aukščiausius septynių žemynų kalnus, o šiais metais šį sąrašą papildys dar kelios viršūnės.
Nuo pat vaikystės buvau skatinamas gyventi aktyviai. Tėtis anksčiau dažnai organizuodavo keliones Lietuvoje, ir aš, dar būdamas vaikas, labai norėdavau jose dalyvauti. Kai tėčiui siūlydavo būti gidu žygiuose į kalnus, aš su ašaromis akyse prašydavau pasiimti ir mane. Būdamas dešimties, pirmą kartą pamačiau tą grožį, kurį dabar vadinu savo gyvenimo aistra. Kartais pagalvoju, jog esu laimės kūdikis: tiek daug vasarų praleidau kalnuose - ten įgijau nemažai patirties, o būdamas šešiolikos tapau žygio grupės vedliu. Iki šiol sėkmingai vykdau šią veiklą.
Skaičių, kiek kartų esu buvęs kalnuose, pamečiau seniai. Aplankytas šalis, žinoma, prisimenu visas. Tai didelė dalis mūsų žemyno - daugiausia Vidurio ir Vakarų Europa. Pastaruoju metu dažnai keliaujame į Afriką, Atlaso kalnus. Sausį, vasarį teko du kartus kopti į Kilimandžarą. Balandį keliausime link Everesto bazinės stovyklos Nepale. Kelionių krypčių žemėlapis vis platėja. Didžiausia svajonė - įkopti į visas aukščiausias žemynų viršūnes.
Kalnus pasirinkau todėl, kad ten, apačioje, žmonės gyvena įprastą gyvenimą - siekia asmeninės naudos, negalvodami apie kitų gerovę, myli ir išduoda, nejausdami atsakomybės už savo veiksmus. Viena galvoja, kita sako ir daro. Dvasines vertybes keičia pinigai ir kiti materialūs dalykai. Kalnuose, būdamas pavojų akivaizdoje, išmoksti vertinti tai, ką turi. Viršukalnės traukia ne tik savo žavesiu, bet ir ten tvyrančia vienybe. Mes ištisas dienas, susirišę virvėmis, saugome vienas kitą - juk nuo kiekvieno iš mūsų priklauso ir kito žmogaus gyvybė. Branginame kiekvieną minutę, dalijamės išgyvenimais, meldžiamės už draugus. Kalnuose esame tokie vieningi, kad jaučiame vieni kitų mintis. Dirbame išvien, dalijamės paskutiniais maisto kąsneliais. Net fiziškai ir morališkai išsekę, nenustojame galvoti apie kitus.
Vienas pirmųjų nutiko, kai man buvo trylika. Lipome į antrąjį pagal dydį Alpių kalną - Monte Rozą. Kelionės pradžia nežadėjo nieko gero. Neturėjau nei tinkamų batų, nei apkaustų. Kopdamas į viršų aplenkiau visus ir laukiau savo grupės. Kita lietuvių grupė jau ruošėsi aukštyn ir pasiūlė lipti kartu, nes vienas alpinistas pabūgo artėjančios audros. Pasiekėme viršūnę, o leistis teko per pūgą. Veidas po kelionės buvo apšalęs, nusėtas pūslėmis, tačiau nesigailėjau, kad taip pasielgiau. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, nieko nekeisčiau.
Kita įspūdinga kelionė (ekstremalias keliones prisimeni visą gyvenimą), kai pirmą kartą kopėme į Monblaną, aukščiausią Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalną. Buvau nedaug vyresnis nei lipdamas į Monte Rozą - penkiolikos. Oro sąlygos buvo tragiškos. Tą dieną stichija nusinešė trijų lietuvių gyvybes. Stovėjome šalia kalnų trobelės ir, kol laukėme visos grupės, nusprendžiau patikrinti taką priekyje. Nebuvau apsiavęs tam skirtų batų, pasiėmęs ledkirčio. Kvaila? Tikrai taip. Einant link trobelės papūtė vėjas (o kalnuose jis yra tikrai galingas), staiga pajutau, kad guliu veidu į sniegą ir čiuožiu žemyn, skardžio link. Instinktai buvo greitesni nei leidimasis - susistabdyti rankomis ir pirštais pavyko prieš pat skardžio kraštą.
Dažniausiai keliauju su keliautojų grupe, vedu juos į kalnus. Tenka vykti į tas pačias vietas, tad dažnai žmonės klausia, ar neatsibosta keliauti ten pat. Aš visuomet atsakau, kad kalnai gali būti tie patys, bet atmosfera, emocijos - kaskart kitos. Laimei, turistams tikromis geromis atostogomis tampa ne tik pogulis prie jūros. Daugėja tokių, kurie nori kuo daugiau eiti ir pamatyti.
Patarimai norintiems išbandyti žygius po kalnus
Jei norėtumėte netoli, patarčiau keliauti į Slovakiją. Tai arti, pigu ir labai gražu. Ne veltui Slovakijos Tatrai yra vadinami mažosiomis Alpėmis. Tai puikus variantas visiems, kurie į kalnus keliauja pirmą kartą. Iki Slovakijos galima nuvykti per 12 valandų ir atostogos tikrai prieinamos daugelio kišenei.
Pirmiausia patartume nepagailėti laiko ir surasti jums įdomiausią ir asmeniškai labiausiai tinkamą kelionės variantą. Skaitykite forumus, komentarus, panagrinėkite kelionių organizatorių siūlomas keliones ar tiesiog atsiverskite žurnalą apie keliones. Visuomet prisiminkite svarbiausią taisyklę - vienam keliauti į kalnus negalima.
Prieš kelionę susipažinkite su inventoriumi. Jeigu įsigijote naują palapinę ar kitą naują inventorių, geriau juos išbandykite iš anksto. Išmokti statyti palapinę bus paprasčiau namų kiemelyje nei kalnuose. Skirkite laiko išmokti protingai susipakuoti daiktus. Visus reikalingiausius daiktus: žemėlapius, vaistus, žibintuvėlį, užkandžius laikykite lengvai pasiekiamoje kuprinės vietoje, geriausiai viršutiniame skyriuje.
Kelionių vadovo paprašykite daiktų sąrašo. Jeigu išseko navigacijos įrenginio ar telefono baterija, geriau jau turėti seną gerą žemėlapį ar atspausdintą reikiamą jo dalį. Negailėkite žemėlapių - nebijokite tušinuku jame pasižymėti medicinos punktų, kalnų trobelių ar vandens šaltinių. Jeigu norite gyventi kempinge ir eiti į vienadienius žygius, pasiimkite tik nedidelę kuprinę.
Kojos - pagrindinis žygių įrankis, tad jas reikia ypač saugoti. Jeigu sušlapo kojinės, jas reikia nedelsiant pasikeisti į sausas ir džiovinti sušlapusias. Taip galite išvengti nutrynimų ir pūslių. Paprasta pūslytė ant pirštų žygį gali paversti košmaru.
Žygiui neprisirenkite per daug, nes galite sušilti, sušlapti ir jus gali perpūsti vėjas. Geriau rengtis ne vieną storą striukę ar megztinį, o „sluoksniuotis“ - tai marškinėliai, terminiai rūbai, lengvi megztiniai, striukė nuo vėjo ir lietaus. Jeigu ruošiatės eiti į laukinį žygį, nevilkėkite medvilninių drabužių. Tai viena iš pagrindinių taisyklių gamtoje!