Ankstyvosios teritorinės bendruomenės suiro ekonomiškai stipresnėms šeimoms atsiskiriant ir tampant privačios žemės savininkais (alodas). Vienose tautose (senovės Graikijoje) tai vyko kartu su valstybės susidarymu, kitose jos sparčiau nyko irstant feodalizmui (pavyzdžiui, aptvėrimai).
Germanų gentyse V - VI a. užgožusiose tai, kas buvo likę iš Romos imperijos, tada dar nebuvo iišgyvendinti bendruomeniniai santykiai. Vyravo asmeninis teisės taikymas genties viduje. Frankų gentims vykdant grobikišką politiką VI - VII a. vis daugiau bendruomenės žemių susitelkė bendruomenės elito rankose su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes.
Yrant gimininiams gentiniams ryšiams ilgainiui įsitvirtino perleidžiama, nesusijusi su kokiais nors varžymais žemės nuosavybės forma - alodas. VIII a. Taigi vykstant turtinei diferenciacijai susiformavo dvarininkų (žemvaldžių) ir nuskurdusių pusiau laisvų valstiečių (litų) visuomeniniai sluoksniai. Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis.
Senųjų gimininių ryšių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė, skurdinantys karai, paplitę plėšikavimai ir karaliaus valdžios nesugebėjimas apsaugoti gyventojų gyvybės ir turto privertė nemažai smulkiųjų žemės savininkų ieškoti paramos pas stambiuosius žemvaldžius.
Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją su sąlyga, kad priglaudusiam jo žemę magnatui atliks tam tikras prievoles (dirbs dvarininko laukuose) ir mokės duoklę (atiduodamas dalį derliaus). Tai reglamentuojama jau vėlesniais VII a (Bavarų) ir VIII a. (Alemenų) įstatymais. atliekama surašant atitinkamą raštą (per cartam) ilgainiui pavadintą prekariumu.
Nuo VII a. taikant Romos imperijos patirtį Frankų valstybėje buvo sudaromi formuliarai, - atitinkamos sutarties unifikuotos pagrindinės formos.
Kita žemės perdavimo didikui forma buvo komendacija - sutartis, kuomet valstietis, “neturėdamas lėšų maitinimuisi ir apsirengimui”, atsiduodavo asmeninei magnato bbažnytininko ar pasauliečio globai. Asmuo, atidavęs savo turtą ir pats atsidavęs magnato globai, virsdavo savo senjoro “žmogumi”, o savo žeme galėjo naudotis jau tik kaip laikinas sąlyginis laikytojas, įsipareigodamas iki gyvos galvos tarnauti ir klausyti bei per visą likusį savo gyvenimą sutikdamas būti valdomas jam taikomos valdžios. Panašūs feodaliniai santykiai ir žemės nuosavybės teisė formavosi ir Britų ssalose.
Gausėti stambiajai žemėvaldai čia daug padėjo žemių iš karaliaus fondo dalijimas kilmingiesiems, kariaunos nariams, karaliaus tarnams ir bažnyčiai. Nuskurdusiai valstietijai tampant priklausomai nuo savo globėjo žemės magnato greta laisvųjų valstiečių ir dar išlikusių negausių vergų ir kolonų atsirado priklausomų valstiečių sluoksnis - servai.
Skirtingai nuo vergų jie besąlygiškai nepriklausė šeimininkui, jų negalima buvo pirkti ir parduoti, turėjo tam tikrų teisių į namą, žemę ir turtą. Tačiau skirtingai nei laisvieji valstiečiai, jie buvo prirašyti prie žemės, todėl negalėjo jos palikti be dvarininko sutikimo ir buvo perduodami kartu su žeme, turėjo atlikti įvairias prievoles, griežtai ribotos jų teisės naudotis ir disponuoti žeme, o jiems mirus, žemė likdavo dvarininkui.
Formuojantis feodaliniams santykiams ir žemės nuosavybei koncentruojantis stambiųjų žemvaldžių rankose, pastarieji ėmė įgauti vis didesnę įtaką ne tik savo žmonių atžvilgiu, bet ir valstybės mastu. Iš pradžių priklausomiems žmonėms dvarininkai vykdė administracines, finansines, teismo funkcijas, &- tai daryta karaliaus vardu.
Tačiau, nepajėgdami centralizuotai valdyti savo teritorijų, daryti didesnę įtaką žemės magnatams, o dažnai ir patys verčiami paklusti jų reikalavimams, nuo VI a. karaliai jiems ėmė dalyti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą. Tai įgalino žemės magnatus valdyti savo žmones ir juos teisti savo vardu, surinkti mokesčiai nepasiekdavo karaliaus iždo. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių.
Karalių valdžią silpnino ir tai, kad po Romos imperijos žlugimo, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta ir turėjo nemažą`įtaką visuomeninių santykių formavimesi, kuri ilgainiui peraugo į didelę pasaulietinę valdžią. Priimdami krikščionybę ir už tai gaudami bažnyčios paramą, barbarų karaliai savo ruožtu patys teikė jai didžiules dovanas, dažniausiai dideles žemės valdas.
Abandonment: What happens to biodiversity when human land use ends?
Taip bažnyčia po truputį virto stambiu žemės savininku, žemvaldžiu, neretai pranašesniu už pačius karalius ir kitus stambiuosius žemvaldžius tuo, kad bažnytinės žemės nebuvo smulkinamos ar grąžinamos pasauliečių žemės fondui. Bažnyčia įgijo teisę iš žemės savininkų reikalauti privalomojo mokesčio - dešimtinės. VI - VII a. Susidarius tokiai padėčiai, kuomet, stokojant ryšių tarp sričių, didikams vietose visiškai perėmus karalių valdžią - tapo neišvengiamos ppačios valstybės subyrėjimas.
Gelbėti padėtį buvo įmanoma tik pamėginus sustiprinti bent tam tikros visuomenės dalies priklausomybę nuo karaliaus. To meto sąlygomis tai buvo galima padaryti tik kai kurių kategorijų žmonėms suteikiant žemės už atitinkamus įsipareigojimus, pavyzdžiui, tarnybą karaliui, t.y. Feodalinei žemės reformai VIII a. pirmoje pusėje ryžosi frankų valstybės valdytojas Karolis Martelis. Jis konfiskavo labiausiai maištaujančių magnatų žemes ir šitaip susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais iš naujo išdalino laikinam naudojimuisi žmonėms su sąlyga, kad šie įsipareigos tarnauti karaliui ir prireikus atsives būrį karių. Toks žemės valdymas galėjo tęstis žemės valdytojo tarnavimo karaliui laikotarpiu.
Atsisakydamas tarnybos ar išdavystė, - reiškė žemės netekimą. Tokia feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo vadinama beneficija. Tačiau beneficijos turėtojai labai greitai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų teikiamos jų įpėdiniams, o jjau IX a. kartu su tarnybos įsipareigojimais pradėtos perduoti paveldėjimo būdu, išskyrus Vokietiją, - čia ilgiausiai galiojo taisyklė, draudžianti perleisti tokias žemes. Laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet neterminuotu.
Nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Kaip tarp beneficijos, taip vėliau ir feodo teikėjo ir jo gavėjo atsirasdavo feodalinės priklausomybės, vadinamieji siuzereniteto ir vasaliteto santykiai. Stambiųjų feodalų politinę vertę ir galią feodalinėje visuomenėje lėmė ne žemės plotų dydis, o turimų vasalų skaičius. Todėl tuo metu egzistavo dviejų tipų žemės nuosavybė.
Maždaug tuo pat metu, siekiant sumažinti bažnyčios įtaką karaliaus valdžiai bei politiniam gyvenimui - sustiprinti bažnyčios, kaip karaliaus parankinio vaidmenį (nuo IV a. vyskupų, vadovaujančių bažnyčiai, rinkimuose ėmė dalyvauti pasauliečiai) nuo VII a. karaliai ėmė skirti sau tinkamus žmones. IX - X a. iš vyskupų rinkimų karaliai apskritai išstūmė dvasininkus: nusistovėjo nuostata, kad vyskupai savo valdžią gauna iš karaliaus. Tuo pačiu vyskupija tarsi feodalinis lenas karalių imtas perduoti atliekant investitūrą - savo paskirtiems aukštiesiems bažnyčios hierarchams (arkivyskupams, vyskupams) įteikiant dvasinės valdžios regalijas (žiedą ir vyskupo pastoralą).
Kaip žemės savininkas, bažnyčia per įgaliotus pasauliečius privalėjo atlikti vasalo pareigas savo feodaliniam senjorui ir savo ruožtu turėjo jai pačiai tarnaujančių pasauliečių vasalų.
Popiežių revoliucija
Tik po 1075 m. ppopiežiaus Grigaliaus VII įvykdytos vadinamosios popiežių revoliucijos, kuomet popiežiai paskelbė dvasininkų nepriklausomumą nuo pasauliečių kontrolės, bei savo politinę ir teisinę viršenybę visoje bažnyčioje, ėmė keistis bažnyčios ir pasauliečių valdovų santykiai.
Nors popiežiaus skiriamas dvasininkas privalėjo prisiekti ištikimybę valdovui pasauliečiui, po ko jam buvo suteikiama pasaulietinė valdžia toje teritorijoje, kur jis eis dvasininko pareigas, bažnyčia turėjo savo politikos, finansų ir teismų organus, savo diplomatinę tarnybą. Taip XIII a. bažnyčia, valdant popiežiui Inocentui III tapo visus tikinčiuosius jungiančia galinga monarchija - valstybe vvalstybėje, valdančia didžiulius žemės plotus ir turinčia didelę pasaulietinę galią.
Bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės statusą ir bažnyčios žemių valdymo bei naudojimo režimą, bažnyčios pajamų šaltinius. Tačiau bažnytinė (kanonų) teisė nneliko nuošalyje nuo teisių ir pareigų, susijusių su pasaulietine nuosavybe. Bažnytinės nuosavybės ypatybė buvo ta, kad ji buvo korporacinė, t.y. priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnytinei bendruomenei.
Tokia išskirtinė bažnyčios įtaka feodaliniams santykiams ir politinei valdžiai tęsėsi iki XIV a. pradžios, kuomet pergalę po nuolatinės bažnytinės ir pasaulietinės valdžios tarpusavio kovos pasiekė Prancūzijos karalius: pripažinta, kad prancūzų dvasininkai privalo gyventi pagal karalystės įstatymus ir būti laikomi prancūzų tautos dalimi, pripažinta karaliaus valdžios viršenybė tvarkant pasaulietinius reikalus, apribotas žžmonių, priklausančių bažnyčios jurisdikcijai, sąrašas.
Pagal 1516 m. Bolonijos konkordatą ir 1598 m. Nanto ediktą buvo vėl pripažinta karaliaus teisė skirti bažnyčios pareigūnus. XVI a. katalikų bažnyčios pozicijas susilpnino ir galingas antikatalikiškas judėjimas, lėmęs protestantizmo atsiradimą. Kilęs Vokietijoje greitai paplito ir kituose Europos kraštuose.
Jau minėta, kad išsivysčius siuzereniteto ir vasaliteto santykiams, senjoras, suteikęs vasalui beneficiją ir įsipareigojęs jį ginti nuo įvairių pavojų, tuo pačiu įgydavo teisę reikalauti iš vasalo ištikimybės ir paramos karo žygių metu, mokėti rentą natūra ir pinigais.
Be to tipiškomis senjoro teisėmis IX - X a. tapo senjoro teisė įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją ir būti tinkamai sutiktam, sekti jo valdymą, gauti vasalo piniginę pagalbą (išpirkti iš karo nelaisvės, vyriausiam sūnui įšventinti į riterius ir pan.), reikalauti dalyvauti savo tarnyboje ir teisme.
Siuzereno ir vasalo santykiai pagal paprotį buvo nustatomi tam tikra sutartimi. Jai teikta didžiulė reikšmė, todėl paisyta viešumo ir laikytasi tam tikros iškilmingos ceremonijos. Pirmiausia, atliekant tam tikrą ritualą, būsimasis vasalas turėjo prisiekti senjorui ištikimybe.
Ši procedūra buvo vadinama omažu. Po jos senjoras dažnai atlikdavo leno perdavimo vasalui juridinį aktą su simbolinėmis apeigomis - investitūrą, t.y. įteikdavo jam kokį nors ddaiktą - vėliavą, kryžių ir kt. Tai rodo, kad lenų ir dvarų teisė kūrėsi ne įstatymų, o papročių teisės pagrindu. Jiems išsiskirti į savarankiškas viduramžių teisės šakas didelę reikšmę turėjo XI - XII a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas, iš pradžių įgavęs chartijų ir privilegijų raštų vasalams pavidalą, kuriais senjorai įtvirtindavo vasalų ir valstiečių teises ir pareigas.
Anglijoje, o iš dalies ir Prancūzijoje teisės normos, reguliuojančios vasaliteto, lenų santykius, galiojo glaudžiai susijusios su kitomis feodalinės teisės normomis. To išimtį šiuo atžvilgiu sudarė Vokietija, kur lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės.
Ši nuostata atsispindėjo apie 1221 m. Šiaurinėje Vokietijoje pasirodžiusiame “Saksų veidrodyje”, kuriame teisė buvo skiriama į žemės ir lenų teisę. Vėliau feodalinės žemėvaldos teisė susiliejo ssu besiplečiančia karalių teise. Nemažai aktų, reguliuojančių įvairias feodalinių santykių sferas išleido trys didžiausi XII a. Šiuo laikotarpiu visur baigė formuotis feodalinė hierarchija.
Feodalai, bajorija tapo uždaru paveldimu luomu, vaidinančiu pagrindinį vaidmenį Vakarų Europos visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Bajorystę paveldėjimo būdu buvo galima perduoti tik pagal tėvo liniją. Kiekvienas senjoras galėjo turėti daugybę vasalų, o vasalas galėjo turėti tik vieną senjorą.
Vokietijoje feodalinė viršūnė susiformavo iš gentinių kunigaikščių, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija, savo rankose sutelkusia svarbiausias pasaulietines ir bažnytines pareigybes administracinėse apygardose - grafystėse (hercogai, grafai).
Ilgainiui abiejų kategorijų didikams susiliejus, apie XIII a. atsirado pasaulietiniai ir bažnytiniai teritorijų kunigaikščiai, kurie skirtingai nuo klasikinės vasalinės hierarchinės priklausomybės, su imperatoriumi buvo susiję tik minimaliais siuzereniteto ir vasaliteto ryšiais, faktiškai naudodamiesi visiška politin...
Chronologija
- 496 m. Frankų valstybė
- 768-814 m. Frankai - vakarinių germanų genčių grupė.
- III-IV a. iš vidurinio ir žemutinio Reino pradėjo migruoti į pietvakarius - Galiją.
- aktas, kuriuo Frankų valstybės imperatoriaus Karolio didžiojo vaikaičiai Lotaras I, Karolis II Plikagalvis ir Liudvikas Vokietis 843 m. pasidalijo Karolio Didžiojo valdas.
Alodas
(vok. Allod iš sen. germ. al - pilnas, visiškas + od - nuosavybė, valda), individuali šeimos žemės nuosavybė. Atsirado ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje. Galutinai susiformavo teritorinėje bendruomenėje, kai maža individuali šeima įgijo neaprėžtą žemės nuosavybės formą. Tai sukėlė turtinę ir visuomeninę bendruomenininkų diferenciaciją: dauguma jų prarado A teisę ir tapo priklausomi nuo stambiųjų ir vidutinių žemvaldžių. A palaipsniui pakeitė sąlyginė feodalinė nuosavybė: beneficija, feodas.
Beneficija
(lot. beneficium - geradarystė): 1. ankstyvaisiais viduramžiais žemės valda, duodama iki gyvos galvos už karinę tarnybą; 2. (lot. precarium, iš preces - prašymas), Vakarų Europoje viduriniais amžiais - nusigyvenusio valstiečio pagalbos prašymo raštas turtingajam kaimynui ar stambiam žemvaldžiui. Pasirašęs prekariumą valstietis išlaikydavo žemę, bet ji jau nebebuvo jo nuosavybė; už ją valstiečiui teko atlikti prievoles - mokėti duoklę, eiti lažą.
Investitūra
(lot. investitūra iš investio - aprengiu): 1. vasalo įvesdinimo į feodą ceremonija - pasaulietinė I; 2. vyskupo ar abato įvesdinimas į eparchiją ar vienuolyną - bažnytinė I. Kovos dėl I tarp pontifikato ir imperijos etapas baigėsi kompromisu - 1122 Vormso konkordatu, kurį sudarė imperatorius Henrikas ir popiežius Kalikstas. Pirmajam liko teisė suteikti skeptrą - žemės valdą ir gauti iš jos priklausančias prievoles, antrajam - teisė imperatoriui dalyvaujant suteikti žiedą ir juostą, t. y. stačiatikių Bažnyčios vadovas.