Renesanso filosofija XV-XVI amžiuose pakeitė viduramžių filosofiją, kėlė naujas problemas ir formulavo naują pasaulėžiūrą. Iš esmės, Renesanso filosofijos mąstymo būdą galime suvokti tik bendrame kultūros istorijos fone.
Renesanso epochos bruožai
Vienas esmingiausių Renesanso epochos bruožų - domėjimasis Antikos laikotarpiu, jo filosofija, kultūra. Senovės filosofija darė įtaką Renesanso filosofijai kaip pagrindas, kuriuo remdamiesi Renesanso filosofai formulavo savo įsitikinimus.
- J. Gutenbergas išrastas knygų spausdinimas įgalino greitą ir platų žinių plitimą.
- Prekyba ir pinigais pagrįsto ūkio plėtotė sukėlė visuomenės permainas ir poreikį taikomiesiems mokslams - technikai, medicinai.
Gamtos filosofija
Gamtos filosofija - viena svarbiausių temų Renesanso filosofijoje, pagrįsta naujais gamtos mokslų atradimais. Atsisakyta viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu, praktinės veiklos sritimi. Gamtamokslinė filosofija ypatingai klestėjo Italijoje, jos atstovų buvo Vokietijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse.
Gamtos filosofijai didelę įtaką darė Platono ir neoplatonizmo iracionalieji teorijos motyvai, metafizikos teorija, ypatingai okultistinėms srovėms (Paracelsas). Šios filosofijos įnašas - taip pat ir panteistinė pasaulio sąvoka. Aristotelio filosofija, apvalyta nuo viduramžių scholastinės filosofijos interpretacijų, įnešė į besiformuojančią filosofiją panteizmo bei teleologijos sampratas. Taip pat iš stoikų (Senekos, Epikteto) filosofijos, naujai atrastos Renesanse, buvo semiamasi panteistinės pakraipos teologijos. Senovės jonėnų gamtos filosofija buvo artima hilozoistine gamtos, kaip gyvos ir dvasingos, samprata.
Viduramžių scholastinėje filosofijoje gamta nebuvo svarbiausias apmąstymų tikslas, jos pagrindinis objektas - Dievas, būtis, Dievo ir pasaulio, kaip kūrėjo ir kūrinio santykis; į gamtą žiūrėjo kaip į Dievo kūrinį, visa kūrinija suvokiama kaip Dievo savęs apreiškimas (teofanija), taip Dievas pats save apibrėžia.
Tuo tarpu Renesanso filosofai, atmetę Dievo kaip antgamtinės esybės idėją, sudvasino, sudievino pačią gamtą, o Dievą kaip begalinį absoliutą tapatino su begaline gamta. Renesansas teigia materialių ir dvasinių reiškinių vieningumą, materijos dvasingumą ir aktyvumą.
Renesanso gamtos filosofija nuo scholastinės skyrėsi ir požiūriu į pažinimą. Scholastinės filosofijos tikslas buvo apibrėžti daiktų, kaip substancijų, esmę bei tikrąją prigimtį, o po to ji deduktyviai pereidavo prie daikto ar reiškinio savybių apibūdinimo. Renesanso mąstytojų uždavinys - tirti gamtą, jos reiškinius kaip stebimus objektus, aiškinti jų dėsningus priežastinius ryšius. Svarbiausias pažinimo būdas - patyrimas, juslinis santykis su daiktais. Akcentuojama praktinė pažinimo prasmė, iškelta “gamtos užvaldymo” idėja.
Naujas pasaulėvaizdis
Antikos ir viduramžių pasaulėvaizdis apribotas ir baigtinis. Renesanso filosofijoje - erdvėje išsklidusio pasaulio begalybė paverčiama giminiška Dievo esmei ir atitinkačia žmogaus esmę, nes žmogui irgi būdinga veržtis į begalybę. Žemė tampa nebe pasaulio centru, ji - viena iš daugelio planetų. Pirmiausia ši idėja susijusi su gamtos mokslų atradimais.
Šią idėją išplėtojo Giordano Bruno, kurio pagrindinė idėja buvo pasaulio begalybė ir vienumas. Materija, pasak Dž. Bruno - vienalytė, visi jos elementai - organiniai ir neorganiniai, psichiniai ir fiziniai yra susiję, vieningi, nepaliaujamai juda. Pasaulį sudaro suformuoti elementai “monados”, kurias formuoja ir išlaiko vidinis savisaugos ir formavimosi instinktas.
Kaip matome, Dž. Bruno pasaulio samprata - panteistinė, sutapatinama gamtos dvasia ir Dievas.
Tyrinėdami gamtą Renesanso filosofai iškėlė poveikio gamtai problemą. Vienas pirmųjų, iškėlusių gamtos paveikimo idėją, buvo vokiečių filosofas Paracelsas. Francis Bekonas pažinimą traktavo kaip priemonę praktiniams tikslams pasiekti. Mokslo žinios jam, ne vien tiesa, bet pirmiausia tai - jėga, žmogaus jėga jo kovoje su gamta. Taigi, pažinimas, užuot vęs pats sau tikslas, įgavo platesnę reikšmę ir buvo apskritai įtrauktas į žmogiškos veiklos lauką.
Žmogaus vieta visatoje
Renesanso filosofai į pasaulį žiūri kaip į visumą. Žmogus šioje sistemoje - šios visumos dalis, jam galioja tie patys dėsniai kaip ir gamtai. Paracelsas gamtos reiškinių pagrindu laikė Dievo sukurtą pirminę materiją. Jis įžvelgė įvairiapusį žmogaus, kaip mikrokosmo ir gamtos, kaip makrokosmo ryšį bei atitikimą ir buvo įsitikinęs, kad gamtos pažinimas padeda pažinti žmogų ir atvirkščiai. Paracelso nuomone nėra principinio skirtumo tarp žmogaus ir gamtos. Jie visi sudaryti iš tų pačių elementų.
Kaip matome, Renesanso gamtos filosofijoje - žmogus yra gamtos dalis, tolygi kitoms esybėms, jam galioja tie patys dėsniai, kaip ir visai visatai, nutolimas nuo gamtos sukuria blogybes, kurių galima išvengti pažįstant gamtą ir jos dėsnius. Šia prasme - žmogus - pasaulio centras.
Priešingai nei viduramžių mokslininkai, taikę kompliatyvaus pažinimo, prielaidų apmąstymo, silogizmo metodus, naujiems Renesanso gamtos tyrinėjimo tikslams senieji metodai nebetiko. Iškilo empyrinio pažinimo poreikis, kuris vėliau tranformuojamas į mokslo žinias.
Bernardinas Telezijus teigė, kad pažinimo srityje negalima pasikliauti spekuliatyviu protu ir tradiciniais autoritetais - gamtą reikia tirti empiriškai. Aiškindamas pažinimo klasuimus B. Galileo Galilėjus teigė, kad mokslinį gamtos tyrimą reikia pradėti nuo empyrinio patyrimo, nuo eksperimentų.
Franciskas Bakonas suformulavo klasikinius metafizinio materializmo principus. Jo nuomone visų mąstymo klaidų įmanoma išvengti taikant indukcinį metodą. Šiuo atveju indukcijos ataskaitos taškas yra ne atsitiktiniai potyriai, o planingas darbas su susistemintu suvokimu ir tiksliai atliekamais eksperimentais.
Pagrindinės Renesanso idėjos:
- Heliocentrinė sistema tampa naujos pasaulėžiūros centru - iškyla vienos, visur tiems patiems dėsniams paklūstančios ir tų pačių jėgų valdomos gamtos idėja.
- Mokslas privalo ne tik pažinti gamtos jėgas, bet ir jas užvaldyti. Mokslo žinios Renesanse - ne vien tiesa, bet pirmiausia tai - jėga, žmogaus jėga jo kovoje su gamta.
- Renesanso gamtos filosofijoje - žmogus yra gamtos dalis, tolygi kitoms esybėms, jam galioja tie patys dėsniai, kaip ir visai visatai, nutolimas nuo gamtos sukuria blogybes, kurių galima išvengti pažįstant gamtą ir jos dėsnius. Žmogus - pasaulio centras.