Vienas gražiausių savos kalbos apibūdinimų - gimtoji kalba. Mums, lietuviams, lietuvių kalba yra gimtoji, tad ji yra mūsų pats didžiausias ir svarbiausias turtas. Ji mūsų gyvenimuose yra viskas, net jei dėl to niekad nesusimąstome.
Užrašas lietuvių kalba.
Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Tie tautinio identiteto ženklai yra siejami su bendra kilme, žeme, istorija, kultūra bei svarbiausia - bendra kalba. Šie tautinio identiteto ženklai yra svarbiausias ir reikšmingiausias tautos turtas. Ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas. Juk gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis. Tai skatina tautos bendrumą, augimą ir tobulėjimą, reikalingą kiekvienai tautai. Jeigu nebūtų gimtosios kalbos, vyrautų nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas, ir tauta pradėtų nykti.
Kadangi gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti. Gimtoji kalba - tai unikalus tautinio identiteto ženklas, suteikiantis tautai svarbiausią gyvenimo pamatą. Gimtoji kalba yra svarbi visose gyvenimo srityse.
Lietuvių kalba yra unikali, seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba. Daugelis kalbų pakito, bet lietuvių kalba tarp kitų indoeuropiečių kalbų pakito mažiausiai. Prie lietuviško rašto ir kalbos išsaugojimo daug prisidėjo knygnešiai per lietuviškos spaudos draudimo metus. Lietuviški leidiniai buvo gabenami per Vokietijos- Rusijos sieną į Lietuvą daugiausia buvo gabenama Mažojoje Lietuvoje spausdinta literatūra, religinės knygos, periodiniai leidiniai ir pasaulietinė spauda. Už literatūros gabenimą, laikymą, platinimą ir skaitymą buvo nubausta apie 2000 žmonių. Jie buvo teisiami, sodinami į kalėjimus. Nepaisydami pavojų, žmonės kovojo už savo kalbos išlikimą bei skleidimą, Lietuvos švietimą. Slapta gavę knygų mamos mokė savo vaikus namuose, nes nebuvo kitų galimybių.
Žmogui būdinga ypatingo kalbos vertingumo nuojauta, šventose įvairių religijų knygose liudijama dieviška kalbos prigimtis, žiūrima į ją kaip į esminę žmogaus galią. Kalbos charakterį lemia biologinės prielaidos, tam tikru būdu susiformavusi artikuliacinė bazė, bet labiausiai - tautos istorinė patirtis. Prisirišimas prie gimtosios kalbos žmogui yra savaiminis ir instinktyvus. Ji - esminis tautą jungiantis ryšys, einantis nuo kasdieninio, buitinio bendravimo iki filosofijos, poezijos, maldos - aukščiausių žmogaus dvasios atsiskleidimų. Filosofai teigia, kad žmogus negali realizuoti savo asmenybės, savo kultūrinio tapatumo neturėdamas gimtosios žemės, kalbos, papročių, tautinės savimonės pagrindo.
„Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiama 10 leksinių žodžio kalba reikšmių:
- žodinio minčių reiškimo sistema;
- kalbėjimas, dalijimasis mintimis, pašnekesys;
- sakomoji ar pasakytoji mintis, pasakymas, pasakojimas, nuomonė;
- prakalba (proginė kalba);
- sugebėjimas kalbėti;
- kalbėsena, balsas;
- tam tikra kalbos skirtybė, atmaina;
- minčių reiškimo būdas, stilius;
- tarmė, šnekta;
- prk.
Iš pateiktų reikšmių matyti, kad kalbą linkstama apibrėžti kaip sistemą, komunikacijos aktą. 1, 5 ir 8 reikšmės iliustruojamos raštų, žodyno arba kalbos specialistų sakiniais, gyvosios kalbos pavyzdžių nesama ir prie 9 reikšmės. Tačiau šios reikšmės, nors suformuluotos moksliškai, labai svarbios, nes formuoja šiuolaikinio žmogaus sampratą ir požiūrį į kalbą. Įdomu stebėti, kiek įtakos žodyninės reikšmės daro šiandien. Tyrimui labai svarbi yra ir gyvoji vartosena, nes siekiama atskleisti sąvokos vaizdą žmogaus sąmonėje.
Viena aišku - kalba yra veiksmažodžio kalbėti derivatas. Lietuvių kalboje vartota ir dabar vartojama nemažai kalbos sinonimų. Atskiro aptarimo reikalauja veiksmažodis, iš kurio padarytas daiktavardis, t. y. šnekėti. LKŽ duomenimis, jis vartojamas 5 reikšmėmis, kurių pirmos trys aiškiai rodo sąsajas su kalba ir kalbėti:
- naudotis kalba reiškiant mintis, bendraujant su kitais, kalbėti;
- kalbėti, sakyti ką kam;
- reikšti kokią nuomonę apie ką.
Kitos dvi, nors reiškia tam tikrą kalbą, su žmonių kalba ir kalbėjimu susijusios personifikacijos ryšiu: ‘čiulbėti, švilpauti, krykšti, girgsėti, karkti, kriuksėti, dūgzti ir pan. ’ Tačiau būtent šios reikšmės turi seną prasmės pamatą. Anot Smoczyńskio, šnekėti yra onomatopėjinės kilmės.
Kitas kalbos sinonimas byla „Sinonimų žodyne“ apibrėžiamas kaip ‘iškilminga, rimta kalba’, tačiau iš LKŽ pateiktų pavyzdžių matyti, kad senuosiuose raštuose, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios autorių darbuose bei tarmėse šis žodis savo pagrindine reikšme nesiskyrė nuo kalbos vartosenos - pirmoji bylos reikšmė ir aiškinama sinonimais kalba, šneka. Žodis byla turi ir kitų reikšmės atspalvių, gerokai nutolstančių nuo pagrindinės reikšmės.
Dar vienas SŽ teikiamas kalbos sinonimas yra žosmė, vartotas ir senuosiuose raštuose, ir tarmėse. Daugiau dėmesio būtų vertas, nors SŽ ir neminimas, sinonimas žodis ir jo pamatinis veiksmažodis žasti. Kaip rašė Daukantas, „kiekviena kalba kilsta iš žodžių“, taigi, būtent jis gali būti artimiausias sinonimas. Nors SŽ nepateikiama, tačiau kalbos sinonimas yra ir daiktavardis liežuvis: Tai rodo net trys šio žodžio reikšmės. Šiuolaikiniam kalbos vartotojui gali pasirodyti, kad čia kalbama apie perkeltines reikšmes, tačiau daugelyje kalbų liežuvis turi reikšmes ‘organas, kalbos padargas’ ir ‘kalba’.
Internetiniame portale apklausos.lt dar 2002 m. buvo pateiktas klausimas: „Kalba - tautos išlikimo pagrindas? Kodėl?“ Naujausi pamąstymai įrašyti prieš penkerius metus, dabar anketos nebepildomos. Atsakymuose labai aiškiai matyti, kad tarp tautos ir kalbos yra be galo glaudus ryšys, šalia yra ir valstybė:
- Kalba tautą vienija;
- Be kalbos žlunga ir tauta (Prūsija). Tai bendrybė, kuri vienija kiekvieną tautos atstovą;
- Tautai gyvuoti reikalinga kalba, papročiai bei teritorija. Kokia gi tauta be savos kalbos;
- Nes tauta, neturinti savo kalbos, nėra tauta;
- Nebesivadintumėm lietuviais, jei neturėtumėm savo gimtosios bei nacionalinės kalbos;
- Taip, kalba - kultūros dalis, taigi ir išlikimo pagrindas. Kiekviena kalba savaip unikali;
- Taip. Be kalbos prarastume savo identitetą;
- Taip, nėra kalbos - nėra valstybės ir t.
Mūsų 2018-2019 m. atlikta universitetų studentų apklausa parodė, kad apklaustieji supranta, jog kalba nėra tik garsai, raidės ir gramatinės formos, šalia posakių garsai; garsai ir jų dariniai; garsai, kurie sukuria vaizdinius atsiranda ir gestų kalba; gestai; kūno kalba. Šiuo atveju mes matome, kad dar esama gestų ir kūno kalbų, vadinasi, suvokiama, kad norint komunikuoti, bendrauti neužtenka tik lingvistinio faktoriaus. Kitas svarbus dalykas yra suvokimas, kad kalba tai per tūkstančius metų brendęs, augęs, keitęsis protėvių palikimas, leidžiantis būti visaverčiu Lietuvos piliečiu. Tai leidžia atsakinėjusiems susieti save su tauta, valstybe ir net atkreipti dėmesį į tai, kad kalba tai tautos pagrindas ar didžiausias kiekvienos tautos turtas, vienijimo simbolis ir tikros valstybės požymis.
Kitaip sakant, valstybė ir tauta negali egzistuoti be kalbos, kuri perduoda ne tik pačią identiteto idėją, bet ir kultūrą, papročius, tradicijas ir galų gale istoriją. Tačiau toks požiūris kartais gali privesti prie puristinio požiūrio į kalbą: tikra kalba yra ta, kuri puoselėjama nuo seno ir be svetimų kalbų žodžių; tikroji kalba yra bendravimo priemonė, o ne žodyno nauji žodžiai ar skoliniai iš kitų kalbų.
Labai svarbus ir kalbos kaip žmogaus vizitinės kortelės suvokimas: kalba yra kiekvieno žmogaus vizitinė kortelė, jeigu kalbėsime apie gimtąją kalbą. Iš šio sakinio galima matyti, kad palaipsniui ateina suvokimas, kad nuo to, kaip kalbi, priklauso ir požiūris į tave. Jaunimas kalbą apibūdina kaip bendravimo, pasaulio suvokimo, informacijos perteikimo daiktą. Vienoje iš anketų buvo rastas toks sakinys: kalba skirta tik bendravimui ir informacijos perdavimui. Didelę atsakiusiųjų grupę geriausiai apibūdina šis sakinys: jokia kita kalba neįmanoma taip perteikti emocijų ir jausmų, kaip gimtąja kalba.
Gimtoji kalba apibrėžiama ir kitais aspektais: ją studentai suvokia kaip vieną pagrindinių tautos skiriamųjų bruožų; prigimtinį žmogaus bruožą, parodantį jo tapatybę, nusakantį istoriją; valstybės skiriamąjį bruožą. Taip pat kalba laikoma viena didžiausių tautos vertybių; viena didžiausių vertybių, kurias galėjau perimti iš tėvų, senelių ir kitų protėvių. Žinoma, suvokiama, kad gimtoji kalba yra tai, kas išskiria mus visus iš kitų valstybių, žmonių; išskirtinė šalies savybė; ryšys su tradicijomis ir šaknimis; galų gale tai tautos ar piliečio identitetas; tautinės savimonės dalis.
Paremija vienu metu veikia kaip kalbos elementas, kaip tradicinės kultūros reprezentantas, kaip retorikos priemonė ir kaip socialinės sąveikos sprendimo įrankis, todėl žodžio kalba vartosena paremijose užfiksuoja ne tik patirtį, bet ir aiškią tautos nuostatą, kas jai yra kalba. Paremijose kalba vartojama žodynų paliudytomis reikšmėmis, tačiau jaučiami tam tikri atspalviai, kurie leidžia susidaryti nuomonę, kokia yra kalba, kaip ji vertinama, kokį vaidmenį ji vaidina tautos (bendruomenės) gyvenime. Štai matyti, kad kalba netampa susikalbėjimo įrankiu, kai šnekama apie skirtingus dalykus; kalba tampa blogio įrankiu, nes siejama su tamsa, ypač kai kalbėtojas sako ne tai, ką galvoja; iš kalbos gali pažinti žmogaus protą, išsilavinimą, brandą, tačiau to paties mentaliteto kalbėtojai susikalba geriausiai; pasakoma mintis turi būti trumpa ir aiški, ištarta normaliu garsu ir tonu, tik tuomet ji vertinama teigiamai; jeigu kalba nepasiekia klausytojų ar pokalbio dalyvių proto ar širdies, ji yra tuščia; kalba gali sukelti neigiamas emocijas, tačiau maloni kalba veikia atvirkščiai.
Lietuvių rašytojai yra daug kartų kalbėję apie kalbos dalykus, kalbos grožį, prasmę. Grožinėje literatūroje kalba vartojama visomis DLKŽ reikšmėmis, tačiau reikšmių niuansai suteikia sąvokai daugiau atspalvių. Rašytojams kalba pirmiausia asocijuojasi su gimtąja kalba, tad nenuostabu, kad ji yra graži, panaši į paukščio čiulbėjimą, jeigu sklinda iš mylimo žmogaus lūpų; kalba skirta Dievo, todėl mūsų savotiška pareiga ją išsaugoti, nors tas saugojimas ir apsiribotų paprastomis trobelėmis.
Dažniausiai žodis kalba reiškia tiesiog bendravimą, minčių reiškimą žodžiais. Tačiau ir tokiais atvejais kalba kiekvieną kartą gali būti vis kitokia: ji gali teikti malonumą, sukurti malonią aplinką bendravimui, gali kelti įtampą tarp pašnekovų, bet po kiek laiko sukurti draugišką atmosferą, gali bendravimą apskritai nutraukti, ypač jeigu žodžių pritrūksta, gali būti adresatui suprantama arba visiškai neaiški. Gera kalba teikia džiaugsmą ne tik klausytojui, ji gali pakelti ir kalbėtojo savivertę. Taigi, literatūroje atsiskleidžia visos kalbos galios - tiek teigiamos, tiek neigiamos. Žinoma, literatūra pasitelkia visas kalbos raiškos išgales, todėl joje kalba nėra vien žmogaus ypatybė. Čia kalbėti gali viskas, ką aprėpia žmogaus juslės: medžiai, reiškiniai ir t. Atkreiptinas dėmesys, kad, lyginant su žodynų iliustraciniais pavyzdžiais, paremijomis, literatūriniu diskursu, publicistikoje atsiranda naujų kolokacijų: mano kalba, derybų kalba, metinė kalba, įkvepianti kalba, kūno kalba. Nors teigiama, kad kalba pirmiausia yra komunikacijos priemonė, nes geresnio būdo susikalbėti žmonija dar neatrado, o žmogus - sociali būtybė, todėl jam bendrauti būtina.
Gimtoji kalba - ta kalba, kurią žmogus natūraliai ankstyvoje vaikystėje išmoksta pirmąją. Jei vaikystėje vienodai gerai išmokstama kelių kalbų, tai abi (ar visos) kalbos gali būti laikomos žmogaus gimtosiomis kalbomis.Mus visus vienijanti kalba yra lietuvių kalba. Ji - mūsų namai. Kai kam ji gimtoji, kai kam savos valstybės oficialioji kalba, bet visiems - MŪSŲ KALBA, MŪSŲ DIDŽIAUSIAS TURTAS. Gimtoji kalba turi net savo dieną kalendoriuje: nuo 1999 m.
Kalbos svarba tarpkultūrinėje komunikacijoje.
Mikalojus Daukša prakalboje jam patiko ši vieta: „Kiekvienas įgauna potraukį į savąją kalbą. Tai akivaizdžiai matome ne tik žmonių, bet ir neišmintingų padarų gyvenime.
Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Ir jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę.
Žinoma, tas perdavimas negali būti biologinis, bet dvasinis, besiremiąs didžiausiu turimu turtu, mūsų kalba. Kad kalba, net mirusioji yra didelis branginamas turtas, rodo ir britų salų gyventojai airiai ir valai. Airiai, pamiršę savo senąją kalbą, per istorijos bėgį perėmę anglų, dabar galvoja prikelti savo jau palaidotą kalbą iš kapų ir grąžinti ją į tautą, kaip nepamainomą brangenybę, kaip tautos pasididžiavimą ir didelę Dievo dovaną. Tas prikėlimas iš kapų surištas su didžiuliais sunkumais, nes ne visi airiai linkę mokytis naujos kalbos, taip pat bijoma nutraukti ryšį su gausiais airijos išeiviais Amerikoje. Tie, būdami pajėgūs finansiškai, drūtai remia neturtinguosius tėvynaičius, tuo būdu padėdami ir valstybei, kuri nėra iš turtingųjų.
Valai irgi neatsilieka ir vis plačiau vartoja savąja kalbą, neturėdami daugiau to paties kamieno žmonių, kaip kad turime lietuviai. Ta linkme eina visos kitos naujai gimstančios tautos Afrikoje. Taigi pažymėtinas viso pasaulio tautų troškimas ne siaurinti ar mažinti pasaulio kalbų skaičių, bet net didinti, puoselėti, kaip pasididžiavimo vertą turtą, nes tik per kalbą galima perduoti tautoje susikristalizavusius lobynus, formuojančius žmogaus charakterį, būdą, kartu priklausomumą tai protėvių kartai, iš kurios kilę tėvai.
Ir dr. Baltinis ir dr. Girnius pažymi, kad tauta yra siejama ne aklu instinktu, o dvasiniu ir moraliniu ryšiu ir jie abu dar kartą pažymėjo, kad stipriausias ir pagrindinis ryšys yra gimtoji kalba, nes toji duoda atskirumo, savarankiškumo, pajutimo savęs. Dr. Baltinis dar tvirtina, sakydamas, kad tautos sąmonė yra vienos tautos žmonių pajutimas, kad juos visus tarp savęs riša tikri ir stiprūs ryšiai, kad jie gali būti laimingi tik būdami kartu, kad tų ryšių nutraukimas daro juos nelaimingus ir jų gyvenimą negalimą.
Kaip jau anksčiau, besiremdamas liudininkais, pastebėjau, pats lemtingasis žygis tautybei apsaugoti ir išlaikyti yra protėvių kalba, kuri, tartum toji vėliava, skiria mus nuo kitų, pabrėžia mūsų kitoniškumą, mūsų dvasinį nusistatymą, mūsų tikrąją esmę.
Taigi, kalba kaip mokslo objektas tam tikrais atvejais ne tik parodo didesnį, turtingesnį išsimokslinimą, bet kartais nukelia į kitą plotmę, pakeičia savo esmę, nurodo dvasinį nusistatymą.
Kalbos mokėjimas ar nemokėjimas ne tik parodo mūsų pritarimą ar nepritarimą vienam kitam reikalui, bet kartais ryškiai nupučia mus į visai priešingą lagerį.
Panelė Gorodeckaitė, skaitydama paskaitą Londone apie jaunimo nutautinimą, vienoje vietoje pastebi, kad emigrantai dar nėra galutinai asimiliavęsi, kol jie dar nėra nutraukę jausminio ryšio su praeitimi ir nesusieja savęs vien tik su dabartimi. Mano manymo, toks ryšys tik rodo paskutinį tautinės sąmonės plykstelėjimą ir galutiną tamsą.
Reikia gilesnio pagrindo, kad bet koks, kad ir menkiausias priešingas pūstelėjimas neužpiltų to ryšio tarp individo ir tautos, ir šiuo atžvilgiu gimtoji kalba nepamainoma, nes, mokėdamas, tu jos neišmesi, ji visą laiką eis su tavimi, būdama tavo dalis, mirdama su tavimi. Gimtosios kalbos vėžys paplito žymiai plačiau ir stipriau negu buvo tikėtasi.
Taigi ginant gimtosios kalbos reikalą, kalbant apie jo ugdomą reikšmę, turime remtis ne vien emocijomis, pareiga, bet turime rasti ir labiau praktišką pusę, labiau apčiuopiamą naudą. Ir mums į pagalbą gali ateiti eilė veiksnių. Pavyzdžiui, kad ir psichologinė pedagogoka. Jau seniai pastebėta, kad žodis, pirmas žmogaus gyvenime, turi ypatingą reikšmę. Ar tai pirmoji diena mokykloje, ar tai pirmas pasimatymas, ar pirmas išmoktas eilėraštis palieka neišdildomą, šiltą prisiminimą. Gimtoji kalba turi lygiai tą magišką jėgą.
Pedagogika tvirtina, kad vaikas, išaugęs be tėvų meilės, yra giliai sužalojamas. Normaliai auginamas vaikas, susidurdamas su gyvenimo reiškiniais, visą laiką turi jausti tėvų meilę, kad liktų nesužalotas. O meilė, jos perdavimas, visi niuansai pasireiškia ne vien virinimu, mazgojimu, maitinimu, bet jie persiduoda žodžiais, o žodžiai plaukia iš pačio turtingiausio šaltinio, iš tėvų širdies ir jie, kaip tas minkštas patalas, saugo vaiką nuo ankstyvo sukrėtimo, pavojų. Bet tą magišką skydą savo vaikams gali perduoti tik tie tėvai, kurie sugeba be trūkumų išsireikšti, perduodami savo dvasinius pojūčius.
Nesusipratę tėvai dvigubą nelaimę atneša savo šeimai. Paniekinę, atstūmę savąją kalbą, vaikui greitai parodo svetimosios gerai nemoką. Tuo būdų, įbruka augančio pasamonėn, kad jų, tėvų, kalba menka, primityvi, kitaip jie jos nesigėdytų. Logiška išvada iš to seka, kad gal ir tėvai menki, tą kalbą vartoję seniau. Jų naujosios kalbos menkas mokėjimas tik pagilina vaiko įtarimą. Vaikas, nustojęs sveiko ryšio su tėvais dėka kalbos - vis labiau ir labiau lieka gal ne tiek tėvų ugdomas, kiek gatvės. Suprantama savaime, kad gatvė tam reikalui nėra tinkama vieta.
Taigi dėl tos priežasties reikia skatinti visa tai, kas norima, kad vaikas imituotų ir pamiltų ir tenka laikyti atokiau nuo jo visa tai, ko jis turi nemėgti ir vengt...
Taigi gimtoji kalba gali būti traktuojama, kaip pats svarbiausias tautos turtas.
Šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis keletu svarbių lietuvių veikalų, yra įrodoma mintis, jog išties, gimtoji kalba - tai svarbiausias tautos turtas.
tags: #gimtoji #kalba #svarbiausias #tautos #turtas #autoriai