Lietuvių kalbos vartojimas viešosiose erdvėse

Lietuvių kalba, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai, stebina savo senovinėmis šaknimis ir sudėtinga gramatika. Lietuvoje regioniniai dialektai yra neatsiejama kultūrinės tapatybės dalis, atspindinti šalies istoriją ir tradicijas. Regioniniai dialektai, pavyzdžiui, aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių ir dzūkų variantai, turi unikalių fonetinių, leksinių ir gramatinių bruožų.

Kiekvienas regionas turi savo unikalų kalbos variantą, kuris skiriasi ne tik tarimu, bet ir žodynu, gramatika bei intonacija. Lietuvoje egzistuoja keli regioniniai dialektai, kurie skiriasi ne tik garsais, bet ir žodynu bei gramatika.

Aukštaičių dialektas dominuoja šiaurės ir vidurio Lietuvoje. Jis skirstomas į tris grupes: šiaurės aukštaičių, pietų aukštaičių ir dzūkų. Šiaurės aukštaičių kalba išsiskiria ryškesniu intonacijos diferenciavimu, tuo tarpu pietų aukštaičių bendravimo stilius dažnai yra švelnesnis. Aukštaičių dialektas, vyraujantis šiaurėje, išsiskiria gramatinėmis savybėmis. Aukštaičiai dažniau vartoja neapibrėžtinius ir apibrėžtinius daiktavardžių nuosakos formas, o jų kalboje galima rasti ir įvairių laikų bei asmenų niuansų. Aukštaičių dialektas, dažniausiai sutinkamas šiaurės ir vidurio Lietuvoje, pasižymi specifinėmis fonetinėmis ypatybėmis.

Žemaičių dialektas, vyraujantis vakarinėje Lietuvoje, taip pat skirstomas į kelias subgrupes: žemaičių, žemaičių šiaurinį ir žemaičių pietinį. Jis išsiskiria tartimi ir leksikos ypatumais, kurie skiriasi nuo aukštaičių. Žemaičių dialektas, paplitęs vakarų Lietuvoje, žinomas dėl unikalių gramatinių struktūrų ir savito žodyno. Žemaičių dialektas, paplitęs vakarų Lietuvoje, pasižymi specifiniu žodynu. Žemaičiai naudoja terminus, kurie kartais visiškai nesutampa su standartine kalba.

Lietuvos dialektai

Suvalkiečių dialektas, vyraujantis pietvakariuose, nors ir artimas standartinei lietuvių kalbai, vis tiek turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, dzūkų dialektas, paplitęs pietinėje šalies dalyje, turi savitų fonetinių bruožų. Šiame dialekte dažnai išgirsime ilgesnius balsius ir skirtingas priebalsių derinių formas, kas suteikia kalbai minkštesnį skambesį.

Nuo XIX amžiaus kalbų tyrėjai ir lingvistai fiksuoja bei analizuoja šiuos dialektus, o tai lėmė pirmųjų regioninių kalbų žodynų ir gramatikų atsiradimą. Šiandien organizuojamos įvairios iniciatyvos, skirtos išsaugoti regioninius dialektus, tokios kaip edukacinės programos ir seminarai, kurie skatina jaunąją kartą domėtis savo krašto kalbiniu paveldu.

Deja, statistiniai duomenys rodo, kad regioniniai dialektai Lietuvoje vis dar gyvuoja, tačiau jų vartojimas kasdienėje kalboje mažėja, ypač tarp jaunimo. Vis dėlto tarp jaunimo pastebimas standartinės lietuvių kalbos populiarėjimas, kas kelia nerimą dėl dialektų išsaugojimo. Tai kelia klausimų dėl regioninių kalbų išsaugojimo. Statistika rodo, kad dauguma lietuvių vis dar kalba savo regiono dialektu.

Dialektų išsaugojimas labai svarbus, nes jie atspindi ne tik kalbą, bet ir regiono identitetą. Kalbų įvairovė Lietuvoje glaudžiai susijusi su kultūriniu paveldu. Kiekvienas dialektas neša savitą kultūrinį kontekstą, tradicijas ir istoriją. Be to, kalbų įvairovės tyrimai leidžia geriau suprasti socialines ir kultūrines dinamikas, formuojančias Lietuvą. Kalbų įvairovė Lietuvoje - tai ne tik lietuvių kalba, bet ir įvairūs regioniniai dialektai, kurie atspindi skirtingų šalies vietovių ypatumus.

Mokslininkai ir kalbininkai pabrėžia, kad būtina šviesti visuomenę apie regioninius dialektus. Renginiai, skirti jų populiarinimui, ir bendravimas šiais dialektais šeimose bei bendruomenėse gali padėti. Norint išsaugoti šiuos kalbinius turtus, būtina skatinti regioninius kalbų tyrimus ir iniciatyvas. Tai padės ne tik dokumentuoti, bet ir aktyviai naudoti regioninius dialektus kasdieniame gyvenime. Lietuvos regioniniai dialektai neabejotinai atspindi šalies kultūrinę įvairovę.

Kalbos raiškos priemonės

Kalbos raiškos priemonių vartojimas viešosiose kalbose. Viešoji kalba yra oratoriaus monologas tam tikra tema. Neįmanoma apibrėžti vientiso oratorinio stiliaus ir taikyti jį visoms viešosioms kalboms. Bendrieji oratorinio stiliaus reikalavimai. Pirmuosius kalbėjimo reikalavimų matmenis sukūrė Teofrastas.

Taisyklingumas-tai kalbos ypatybė, retorinėje stilistikoje pirmiausia siejama su kalbos normų-pripažintų tarties, gramatinių ir stilistinių variantų vartojimu. Tai iš dalies atliepia gramatikos ir kalbos kultūros išmanymą. Aiškumas- tai visų pripažįstama ir vertinama stiliaus ypatybė, aiškumui kenkia įmantrumas, minties neapdorojimas, neakylumas vartojant daugiareikšmius žodžius. Tinkamumas- tai reikia supratsi kaip žodinės raiškos ir turinio atitikmenį. Tinkama kalba- tai mintys ir žodžiai, tinkantys pačiam kalbėtojui, temai, kalusytojams, laikui ir aplinkybėms. Estetiškumas- tai tokia kalba, kai ji yra sutvarkyta, kai joje yra viso to, ko jai reikia ir kas jai tinka, ir atsisakyta, ko nereikia ir kas netinka.

Kalbos raiškos priemonės:

• Metafora- grindžiama dviejų vaizdų panašumu.
• Onomatopėja- tai įvairių tikrovės garsų pamėgdžiojimas kalboje. Pvz.: Žinot kaip beldžia į duris?- Tuk tuk tuk.
• Hiperbolė- vartojamas kažkokio dalyko svarbai, reikšmei ir galiai padidinti. Pvz.: nemačiau tavęs šimtą metų; išgėriau visą statinę vandes.
• Litotė- jis vartojamas norint sumažinti ar suprastinti dalykus ar reiškinius. Pvz.: jūras marias perbrido, o šaukšte nuskendo.
• Ironija- semantinė žodžio priešybė, visiška priešingybė tiesioginei reikšmei. Pvz.: tiesus, kaip rezginių lankas; gražus, kaip varnos snapas; reikalingas kaip šuva bažnyčioje.
• Elipsė- tai pati taupiausia sintaksinė figūra, kurios esmė- visiškas sutrumpinimas, žodžio ar žodžių junginio praleidimas. Pvz.: Parvažiuoji į kaimą- liūdni reikalai.
• Adhortacija- yra viena iš retorinio kreipnio formų.

Valstybinės kalbos vartojimas

Kiek daugiau nei mėnesį teikti paslaugas ir aptarnauti klientus, parduoti prekes Lietuvoje privaloma valstybine kalba - lietuviškai. Tiesa, karo pabėgėlio statusą turintiems užsieniečiams šis reikalavimas negalioja iki kitų metų. Jau pernai metų pabaigoje šie nauji reikalavimai visuomenėje kėlė aštrias diskusijas, o iki šių metų vasario vidurio Valstybinei kalbos inspekcijai yra pateikta apie 60 skundų dėl valstybinės kalbos nemokėjimo. Tuo tarpu įmonės, kurios su užsieniečiais turi darbo santykių bet kokia forma, sako, kad pokyčiui nėra tinkamai pasiruošta. Visgi, įstatymo iniciatoriai Delfi laidoje „Saugumo DNR“ sako, kad valstybinės kalbos saugojimas yra nacionalinio saugumo interesas ir minimas reikalavimas yra nesunkiai įgyvendinamas.

Dėl minėto pokyčio, kuris įsigaliojo nuo šių metų sausio 1 dienos, pernai metų pabaigoje buvo kilęs nemenkas bruzdesys: imigrantams iš svečių šalių reikėjo išmokti lietuvių kalbos pagrindų, o įmonės, kurios su užsieniečiais turi darbo santykių bet kokia forma, piktinosi, kad pokyčiui nėra tinkamai pasiruošta. Nepaisant kritikos, seimo narė, viena iš taisyklių pakeitimo iniciatorių, konservatorė Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė pabrėžia, kad valstybinė kalba yra valstybės saugumo dalis. „VSD savo grėsmių ataskaitoje aiškiai konstatavo, jog Rusijos, Baltarusijos, vidurio Azijos, Kinijos valstybės daro įtaką čia gyvenančioms bendruomenėms, tų valstybių piliečiams, bandydami užkardyti demokratinius procesus, dalyvauti įvairiose iniciatyvose, kad mūsų valstybei pakenktų arba lėtintų demokratijos procesų eigą. Todėl įstatymo pakeitimas, priimtas praėjusios kadencijos pabaigoje, reikalingas ir reikšmingas, nes jis taikomas, reikia akcentuoti, tiems, kurie bendrauja su klientais“, - pabrėžia D. Asanavičiūtė-Gružauskienė.

Kita priežastis, kodėl naujos valstybinės kalbos taisyklės yra reikalingos - integracijos procesų spartinimas, kuris taip pat yra neatsiejama nacionalinio saugumo dalis. Mat, nuolatinio gyventojo statusą gavę asmenys Lietuvoje gali dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tad valstybei labai svarbu tinkamai ir vertybiškai teisingai integruoti užsienio piliečius, kurie nori ilgiau pasilikti Lietuvoje. Pasak seimo narės, tiek privačiose, tiek viešose erdvėse su užsieniečiais kalbant valstybine kalba, jie turi būti labiau motyvuoti ir išmokti lietuviškai.

„Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. <…> Nes aš rusiškai Lietuvoje nekalbu, nors moku šitą kalbą, tą darau labai sąmoningai. Dėl to, kad aš įsivaizduoju, kad žmonės, jeigu jiems bus komfortabili padėtis ir ką mes girdime, kam jiems mokytis lietuvių kalbos? Du trečdaliai Vilniaus moka rusų kalbą, mes girdime rusų kalbą parduotuvėje, grožio, sveikatos sektoriuje ir taip toliau, o dar įdomiau, kad tam tikri grožio salonai netgi deklaruoja savo viešuose puslapiuose, kad tas ir tas specialistas valstybinės kalbos nemoka. Netgi yra įrašas, kad nemoka valstybinės kalbos ir prašoma užsirašant paslaugai nesitikėti lietuvių kalbos“, - atkreipia dėmesį D. Asanavičiūtė-Gružauskienė.

Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka taip pat teigia, kad tam, jog Lietuvoje, o ypač Vilniuje, skambėtų mažiau kitataučių kalbų, reikia visų lietuvių susitelkimo. „Aš manau, kad iš tiesų pokyčius lems mūsų piliečių elgesys. Jeigu mes visur toleruosime, tarkim, rusų arba anglų kalbą, kur dažnai jos visiškai net ir nereikia, tai nebus jokios motyvacijos tiems kitiems žmonėms mokytis lietuvių kalbą, bet jeigu jie bus trupučiuką prispausti ir greta pyrago matys, kad botagas kažkur kabo ant sienos, tai ta motyvacija bus pakankama. Tą sakau, tai yra mūsų lietuvių kultūros dalykas. Mes turime elgtis taip, kad užsieniečiai jaustų lengvą diskomfortą, nemokėdami mūsų valstybinės kalbos“, - sako A. Valotka.

Taisyklingas lietuvių kalbos vartojimas yra viena pagrindinių lietuvių, norinčių išsaugoti kalbą, pareigų, tačiau labai dažnai pasitaiko, kad viešai pasirodanti informacija yra pilna įvairaus tipo klaidų. Taip neturėtų būti, kadangi viskas, kas pateikiama viešai, formuoja tam tikrą įvaizdį - ne tik to žmogaus ar įmonės, kuri pateikė, tačiau ir visos mūsų visuomenės įvaizdį.

Valstybinės kalbos vartojimas klientų aptarnavimo srityje nėra ir negali būti „diskusijų objektas“, kaip tai siūlo Tautinių mažumų departamento direktorius. Šiuo pareiškimu, NS valdybos nuomone, Tautinių mažumų departamento prie Vyriausybės vadovas ne tik viešai atskleidė savo vadovaujamos institucijos tikrąją veiklos kryptį, bet ir ideologinę orientaciją tarnauti svetimų valstybių informaciniams ir kultūriniams interesams.

NS valdyba savo pareiškime teigia, kad D. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis aiškiai nustato: „Valstybinė kalba - lietuvių kalba.“ Tai imperatyvi teisinė norma, kuri neleidžia alternatyvių aiškinimų. Valstybės institucijos privalo užtikrinti, kad lietuvių kalba būtų vartojama visose viešojo gyvenimo srityse. Todėl D. Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra aiškiai nurodęs, kad tautinių mažumų teisės negali paneigti ar silpninti valstybinės kalbos statuso.

Be to, D. Babilo teiginiai, kad reikalavimas vartoti valstybinę kalbą gali būti prilygintas diskriminacijai ar neapykantos kalbai, yra ne tik politiškai klaidinantys, bet ir teisiškai nekorektiški. Jis sąmoningai ir spekuliatyviai painioja konstitucinę pareigą mokytis valstybinę lietuvių kalbą su buitinio pobūdžio konfliktų metu pasireiškiančiais neapykantos kalbos proveržiais, kurie priklauso teisėsaugos institucijų kompetencijai ir yra jų vertinimo objektas, o ne Tautinių mažumų departamento veiklos prerogatyva.

D. Babilas tvirtina, kad departamentas remia „tarpinstitucinį bendradarbiavimą“, kuriuo būtų „nustatytas reikalavimas“ mokėti valstybinę kalbą klientų aptarnavimo srityje. Tikėtina, per neapdairumą jis pateikia skaičių, esą per pastaruosius metus valstybinės kalbos kursus lankė apie 3 000 asmenų. Tačiau net pačiam departamento vadovui to nesuvokiant, šis skaičius atskleidžia akivaizdų pavojų valstybės nacionaliniam saugumui ir Lietuvoje gyvenančių kitataučių kalbinę atskirtį - vien per pastaruosius metus į Lietuvą atvyko daugiau kaip 200 000 imigrantų.

Toks lietuvių kalbos kursus faktiškai lankančių asmenų ir imigrantų skaičiaus santykis yra labai iškalbingas, ir jis liudija, kad Tautinių mažumų departamentas, užuot demonstravęs tvirtą politinę valią apsaugoti ypatingą lietuvių kalbos statusą ir stiprinti jos vartojimo prestižą, siekia ideologiškai ir praktiškai šį statusą niveliuoti sąmoningai kurdamas palankiausias sąlygas Lietuvai primesti tokią ,,kalbinę įvairovę“, kuriai esant formaliai valstybinė lietuvių kalba būtų užgožta kitų, pirmiausia rusų ir anglų kalbų, ir savo šalyje taptų antrarūše ,,čiabuvių“ buitine šnekta.

Tokį niekinantį direktoriaus požiūrį į lietuvių kalbą ir intencijas sumenkinti jos vertę bei vartojimo svarbą išduoda jo pateikta viešosios kalbinės aplinkos analizė. D. Babilas teigia, kad rusų kalba viešose vietose skamba dėl to, kad žmonėms, anot Tautinių mažumų departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, „taip patogiau“. Tokia nuostata yra visiškai nesuderinama su konstitucine logika.

Toks D. Babilo raginimas Lietuvos Respublikos piliečiams savo nuomonę apie poreikį mokėti lietuvių kalbą reikšti ,,atsakingai“ turi būti vertinamas ne tik kaip ciniškas lietuvių kalbą siekiančių laisvai vartoti ir ją ginančių žmonių bauginimas. Tai yra ir faktinis draudimas atvirai ir drąsiai kalbėti apie tikrąją į viešojo gyvenimo paribius stumiamos lietuvių kalbos padėtį, kad nebūtų ,,įžeisti“ jos negerbianys ir piktybiškai nesimokantys sovietinių kolonistų palikuonys bei naujieji imigrantai iš buvusios SSRS kraštų.

Šiuo draudimu iš esmės atkuriami analogiški sovietinės okupacinės valdžios reikalavimai ir raginimai ,,savanoriškai“ varžyti ir riboti tautinių jausmų raišką ir šnekėti ,,didžiojo Lenino“ kalba. Tokiu būdu D. Babilo vadovaujamo departamento komunikacija rodo sisteminį siekį sureliatyvinti valstybinės kalbos statusą, viešąją diskusiją paversti įrankiu faktinei dvikalbystei įteisinti, o konstitucinius įpareigojimus - geros valios deklaracijomis.

Viešas raginimas ,,gerbti“ rusų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje šiandien, kai Rusija vykdo atvirai agresyvią ir pavojingą užsienio politiką, negali būti vertinamas kitaip negu kaip viešas pritarimas ir atviras pataikavimas kalbinei ,,rusiškojo pasaulio“ ekspansijai į kaimynines šalis, tarp jų ir į Lietuvą. Rusijos Federacija ne kartą naudojo rusakalbių „gynimo“ naratyvą kaip priemonę kištis į kitų šalių vidaus reikalus.

NS valdyba mano, kad tokia vyriausybinės institucijos veiklos kryptis prisideda prie valstybinės kalbos nuvertinimo, pilietinės tapatybės nykimo ir nacionalinio saugumo silpninimo. Apibendrindama savo pareiškime aukščiausiesiems valstybės vadovams išdėstytus teiginius NS valdyba pažymi, kad paneigdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio reikalavimą, jog „valstybinė kalba - lietuvių kalba“, bei ignoruodamas konstitucinį principą, kad valstybės institucijos privalo užtikrinti įstatymų viršenybę, o pareigūnai - veikti vadovaudamiesi Konstitucija, įstatymais ir valstybės interesais, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės viešais pareiškimais sąmoningai diskredituoja valstybinės kalbos statusą, o šio departamento vadovas D. Babilas faktiškai viršija savo įgaliojimus, interpretuodamas Konstitucijos normas ir tarptautinius įsipareigojimus taip, kad jie prieštarauja Konstitucinio Teismo suformuotai doktrinai bei teisės aktų logikai.

Jo pareiškimai kuria prielaidas įtvirtinti dvikalbystę be jokio įstatyminio pagrindo. Vietoj to, kad padėtų mažumoms integruotis į valstybinės kalbos ir pilietinės tapatybės lauką, direktorius skatina kultūrinę ir lingvistinę šalies visuomenės fragmentaciją, kuri ilguoju laikotarpiu silpnina Lietuvos konstitucinės santvarkos pamatus bei kelia rizikų nacionaliniam saugumui. Tokiu būdu D. Atsižvelgdamas į tai, Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas kaip Vyriausybės, kuri valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka į pareigas priima ir atleidžia Tautinių mažumų departamento direktorių vadovas, inicijuotų Dainiaus Babilo atleidimo procedūrą kaip asmens, praradusio viešą ir konstitucinį pasitikėjimą bei veikiantį ne valstybės, o ideologinių ir svetimų interesų naudai.

Nacionalinis susivienijimas kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, kaip viešojo administravimo institucijų veiklos derintoją ir prižiūrėtoją, bei į Lietuvos Respublikos Seimą teikti politinį šio pareigūno veiklos įvertinimą. Prof. „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai.

tags: #gimtoji #kalba #turi #buti #vartojima #ne