Graikija, dar vadinama "Europos kultūros ir demokratijos lopšiu" bei "Pasaulio stebuklų tėvyne", turi turtingą istoriją ir įspūdingą architektūros paveldą. Graikijos pavadinimą šiai valstybei davė romėnai, tačiau tikrasis valstybės pavadinimas yra “Ellas” arba “Elada”. Šis vietovardis kilo iš Senovės Graikijos gyventojų helenų, III - II tūkstantmetyje prieš Kristų sukūrusių savo civilizaciją, žinomą Helados vardu.
Šiandien Graikija (Hellas), oficialiai Graikijos Respublika (Dėmokratia tės Hellados), yra valstybė Europos pietryčiuose, užimanti Balkanų pusiasalio pietinę dalį ir turinti daugiau negu 100 salų (19% visos teritorijos). Valstybinė kalba - graikų. Sostinė - Atėnai.
Šiame straipsnyje apžvelgsime graikų gyvenamųjų namų architektūrą nuo seniausių laikų iki šių dienų, atskleidžiant tradicijas, stilius ir šiuolaikines tendencijas.
Senovės Graikijos Architektūra
Dar šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo formuotis senovės graikų šventyklų ir gyvenamųjų namų prototipas - megaronas. Apie senovės graikų architektūrą trečiame-antrame tūkstantmetyje prieš Kristų rašoma straipsnyje Kretos-Mikėnų kultūra.
Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų statyti akmeniniai asimetriško plano su stačiakampio formos kiemu rūmų kompleksai (Knose, Malijoje, Faiste), gynybinėmis sienomis apjuostos įtvirtintos gyvenvietės (Tirinto akropolis, 14-12 a. pr. Kr.), kupoliniai laidojimo statiniai tolai (Atrėjo lobynas Mikėnuose, 1300-1250 prieš Kristų). Išlikę to laikotarpio monumentalūs Liūtų vartai (Mikėnų akropolyje, 14 a. pr. Kr.) liudija apie orderio užuomazgas.
Ikipolinio, arba Homero, laikotarpio architektūros statinių neišliko dėl nepatvarių statybinių medžiagų (medis, džiovintos plytos). Archajiniu laikotarpiu susiklostė Graikijos architektūros pagrindai.
Ankstyvuoju archajiniu laikotarpiu sekta Kretos-Mikėnų architektūros pavyzdžiais, ryškėjo urbanistikos bruožai. Brandžiuoju archajiniu laikotarpiu įkurta daug nedidelių polių (miestų-valstybių); jų planai netaisyklingi, dviejų dalių: akropolio su šventyklomis ir gyvenamųjų kvartalų.
Atsirado pirmieji taisyklingai suplanuoti miesto fragmentai (Selinunto, Olbijos kvartalai). Polio prekybiniu ir visuomeniniu centru tapo keturkampė aikštė agora; aplink ją statyti visuomeniniai pastatai.
Senovės Egipto ir Kretos-Mikėnų kultūros pavyzdžiu šventyklų perdangas pradėta remti medžio, vėliau akmens kolonomis. 7 a. pr. Kr. susiklostė bendru modeliu grįstos atraminės sijinės konstrukcijos iš akmens - orderiai (dorėniškasis orderis, jonėniškasis orderis), lemiantys pastatų proporcijas, jų meninę raišką.
Nusistovėjo stačiakampio plano šventyklų pagrindiniai tipai (su antais, prostilas, amfiprostilas, peripteris, dipteris, pseudodipteris, pseudoperipteris). Šventyklos buvo paprastų darnių, architektoninių formų (Heros šventykla Olimpijoje, apie 600 pr. Kr., Demetros - Peste, 6 a. pr. Kr. antra pusė, Apolono - Korinte, apie 540 pr. Kr.; jonėniškojo orderio Artemidės šventykla Efese - vienas iš Septynių pasaulio stebuklų, Heros - Samo saloje, abi 6 a. prieš Kristų).
Iki 7 a. pr. Kr. statyta iš medžio, džiovintų plytų, nuo 7 a. pr. Kr. pabaigos - klinties kvadrų, 6 a. pr. Kr. Ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiu karai su persais skatino urbanistikos raidą. Pastatyta viena didžiausių dorėniškoji Dzeuso šventykla Olimpijoje (470-456 prieš Kristų).
Graikijos architektūra ypač suklestėjo Atėnų aukso amžiuje. Plėtėsi senieji miestai. Pagal architekto Hipodamo planą statyti nauji taisyklingo plano, vienodų kvartalų su stačiakampiu (į pasaulio šalis orientuotų) gatvių tinklu miestai (Pirėjas, apie 446 pr. Kr., Rodas, apie 407 prieš Kristų).
Nuo 5 a. pr. Kr. vidurio miestų gynybinės sienos statytos iš akmenų (iki tol statė ant akmenų pamatų iš nedegtų plytų), sienų kontūras buvo netaisyklingas, derinta prie reljefo. Ištobulintas peripteris tapo pastato pagrindine forma.
Atėnų aukso amžiuje (valdant Perikliui) pastatytas žymiausias Graikijos architektūros ansamblis - Atėnų akropolis (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987); statyboms vadovavo architektas ir skulptorius Feidijas.
Atėnų akropolis
Sudarė: dorėniškasis peripteris Partenonas (447-432 pr. Kr., architektai Iktinas ir Kalikratas), Propilėjai (432 pr. Kr., architektas Mnesiklis), Nikės šventyklėlė (420 pr. Kr., architektas Kalikratas), Erechtėjonas (421-406 pr. Kr.), pinakoteka.
5-4 a. pr. Kr. susiklostė racionalaus plano 1-2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Gyvenamojo namo centre - vidinis kiemas (aula) su kolonada ir aplink jį sugrupuotos patalpos.
5 a. pr. Kr. atsirado architektūrologijos pradmenys. Vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu sukurtas korintiškasis orderis (4 a. pr. Kr., architektas ir skulptorius Kalimachas). Apolono šventykla Base (apie 400 pr. Kr., manoma, architektas Iktinas; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986) - seniausia išlikusi šventykla su korintiškaisiais kapiteliais.
Statyta visuomeniniai pastatai: stojos, palestros, gimnasijai, buleuterijai, amfiteatrai (Epidaure, apie 350 pr. Kr., architektas Polikleitas), mauzoliejai (vienas pirmųjų mauzoliejų Karijos valdovo Mausolo Halikarnase, 377-353 pr. Kr., architektai Pitėjas ir Satyras).
Helenizmo laikotarpio architektūra, kuri išplito ir Aleksandro Makedoniečio užkariautose žemėse, turėjo įtakos tų kraštų architektūros raidai ir įgavo vietinių bruožų. Plėtėsi senieji miestai (Miletas, Efesas), užkariautose žemėse statyti nauji miestai; jų gatvės tiestos platesnės, grįstos, jos skirstytos į pagrindines ir šalutines, įrengti šaligatviai.
Toliau tobulinta miestų gynybinės sienos (statyta iš akmenų, su bokštais), statybos technika, stačiakampis gatvių tinklas, orderinė sistema. Ypač plėtota visuomeninių pastatų (buleuterijų, teatrų, stojų) architektūra. Miestų agorose tarp visuomeninių pastatų pradėta statyti šventyklas.
Susiklostė nauji statinių tipai: namas su peristilu, biblioteka, švyturys (Aleksandrijos švyturys Faro saloje apie 279 pr. Kr.; vienas iš Septynių pasaulio stebuklų), bokštas (Vėjų bokštas Atėnuose, 40 prieš Kristų).
Viduramžių ir Osmanų Įtaka
Turkų valdymo laikotarpiu miestų architektūrai darė įtaką islamo meno tradicijos. Vyravo siauros vingiuotos gatvės, statyta mečetės, minaretai, medresės, dviaukščių su čerpių stogais gyvenamųjų namų kvartalai. Dalis stačiatikių bažnyčių perstatyta į mečetes. Graikijos architektūros savitumai išliko liaudies ir sakraliniuose pastatuose.
15-19 a. iš akmenų ir plytų mūryta paprastos formos kryžiškosios kupolinės vienanavės (kartais trinavės) bažnyčios (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Pirge, Tyros saloje, 17-18 a., Arkangelų Atėnuose, 18 amžius). Jose žymu bizantiškojo stiliaus ir liaudies architektūros įtaka. Susiklostė gyvenamųjų namų įvairūs tipai.
Salose vyravo kubo formos akmenų mūro tinkuoti dviaukščiai gyvenamieji namai su plokščiais (kartais dvišlaičiais arba keturšlaičiais) stogais. Pusę namo užėmė erdvi gyvenamoji patalpa, kitą pusę - dviaukštė galerija su virtuve ir miegamuoju.
Kalnuotose vietovėse gyvenamieji namai statyti terasomis su vidaus kiemeliais, laiptais. Nuo viduramžių kultivuojamos metalo kaldinimo, medžio drožybos, keramikos, siuvinėjimo, audimo tradicijos. Tautiniai drabužiai įvairūs ir gausiai ornamentuoti (yra ~2000 variantų). Gyvenvietės siejamos su aplinka, statomos daugiausia su terasomis.
Dominuoja dviaukščiai kubo ir kito pavidalo gyvenamieji namai iš medžio ar akmens su vidaus galerijomis. Liaudies architektūros tradicijos ir bizantinio stiliaus bruožai būdingi viduramžių kulto pastatams.
Buvo statomos kryžminės kupolinės cerkvės iš lauko akmenų ir keturkampės bažnyčios su trimis apsidiomis ir dvigubu narteksu. Sunkiai prieinamose kalnuotose vietose pastatyta tvirtovių, didelių vienuolynų kompleksų (Atonos Chalkidikės pilį pradėta statyti XIII a.; Meteorą Tesalijoje pradėta statyti XIV a.).
XIX Amžius: Neoklasicizmas ir Atgimimas
Atkūrus nepriklausomybę statyti nauji ir rekonstruoti senieji miestai. Parengtas Atėnų rekonstrukcijos planas (1832, architektai S. Kleantis, E. Schaubertas, vėliau koreguotas architekto F. K. L. von Klenzeʼs). 1834 pradėta rekonstruoti Sparta, apie 1840 - Patrai (architektas S. Vulgaris). 1830-1900 plito neoklasicistinė ir eklektiška architektūra.
Pastatyta daug sakralinių pastatų, kurie išlaikė neobizantiškuosius bruožus. Žymiausi 19 a. vietiniai architektai L. Kaftandzoglu (1811-85), S. Kleantis (1802-69) kūryboje derino neoklasicizmo, istorizmo ir liaudies architektūros bruožus.
Atėnuose pastatyta Bizantijos ir krikščionybės muziejus (1848, architektas S. Kleantis), neoklasicistinė mokykla Arsakion (1852), Nacionalinio technologijos universiteto naujasis pastatas (1876, abiejų architektas L. Kaftandzoglu), atstatytas ir atnaujintas antikinis stadionas (1870, architektas A. Metaksacas).
Atėnų akademija
XX Amžius: Modernizmas ir Šiuolaikinės Tendencijos
1900-45 Graikijoje greta neoklasicizmo plito modernizmo ir regionalizmo architektūra. Daugiausia statyta uostamiesčiuose (Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje). Žymiausias 20 a. pirmos pusės Graikijos architektas A. Zachosas (1872-1939) plėtojo vietinės architektūros tradicijas, jas pritaikė ir urbanistikoje (Salonikų rekonstrukcijos projektas, 1919, su architektu K. Kicikiu ir kitais).
Architektai D. Pikionis (1887-1968), N. Micakis (1899-1968) modernios architektūros pastatuose naudojo liaudies architektūros elementus. 1-3 aukštų privatiems ir dviaukščiams daugiabučiams gyvenamiesiems namams būdinga lodžijos, terasos, dažniausiai kiekvienas butas turėjo atskirus laiptus (gyvenamieji namai Salonikuose, Atėnuose, architektas K. Kicikis, 1892-1969).
3 dešimtmečio viduryje pradėtos naudoti naujos statybinės medžiagos (gelžbetonis, plienas, stiklas), reiškėsi racionalizmas (nesusiklostė kaip savarankiška kryptis). Tarptautinę patirtį įgiję žymūs 20 a. vidurio architektai modernistai J. G. Despotopulas (1903-92), P. Karantinas (1903-76), P. Michailidis (1907-42), S. Papadakis (1901-72) suprojektavo mokyklų, sanatorijų, privačių gyvenamųjų namų.
Po II pasaulinio karo Graikijoje dažniausiai stichiškai statyti gyvenamieji namai, pramoniniai pastatai. Pajūryje statyta viešbučiai, moteliai, vilos, privatūs gyvenamųjų namų kvartalai (architektai D. Pikionis, A. Zachosas, D. Tripodakis, 1907-79, ir kiti). Pastatuose stiklas, gelžbetonis derinti su liaudies architektūrai būdingais akmenimis, medžiu, plytomis.
Jos principai taikyti ir po žemės drebėjimo atstatant Tyros salos pastatus (1960, architektas P. Vasiliadis, 1912-89, ir kiti), viešbutyje Xenia Kalambakoje prie Trikalos (1960, architektas A. Konstantinidis, 1913-93). Nuo 1959 pradėta statyti karkasinės konstrukcijos daugiaaukščiai pastatai (viešbutis Hilton Atėnuose, 1963, architektai P. Vasiliadis, S. Staikas, g. 1913).
Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje pastatyta daugiaaukščių (iki 8 aukštų) gyvenamųjų namų, pritaikytų prie vietinio klimato - kiekvienas aukštas su lodžija, ant stogo atviros terasos (architektai P. Sakelarijas, g. 1905, E. Vurekas, g. 1905, A. Kicikis, g. 1924).
Šiuolaikiniai Graikijos Namai
Šiandien Graikijos architektūra yra įvairi ir atspindi tiek tradicinius, tiek modernius elementus. Daugelis naujų pastatų derina minimalistinį dizainą su vietinėmis medžiagomis, tokiomis kaip akmuo ir medis. Svarbų vaidmenį vaidina energijos vartojimo efektyvumas ir tvarumas.
Pagrindiniai Graikijos Architektūros Bruožai:
- Balti tinkuoti pastatai
- Plokšti arba šlaitiniai stogai
- Terasos ir lodžijos
- Akmens mūro elementai
- Vidinis kiemas
Architektas Lauras Paulauskas teigia: "Kiekvieną žavi senieji Italijos, Prancūzijos, taip pat Lietuvos ar kitų Europos šalių senoji klasikinė architektūra. Pats žodis "klasikinis" išvertus iš lotynų kalbos yra pavyzdinis, o tai reiškia kad klasikine architektūra mes vadiname tą kurį per daugelį amžių vienokiu ar kitokiu būdu išliko mums miela. Be abejo ji labai smarkiai kito, bet tam tikri principai tokie kaip pvz. orderis su kolonomis, simetrija ar dvišlaitis stogas išliko ir dabar įvairiai interpretuojami..."
XX amžiuje Europoje praūžus modernizmui, kuris norėjo palaidoti tuos per amžius išlikusius principus, dauguma buvo "įtikėję" naująja estetika kaip vienintele galima ir teisinga... Bet tai irgi netrūko be galo ilgai ir modernizmą pakeitė "postmodernizmas", kuris vėl atsigręžė į senuosius klasikinius principus.
Bet kita vertus vėl gi turi nemažai prietarų, kad jokiu būdu niekas nepagalvotų, kad naujai pastatytas namas buvo pastatytas senesniu laikotarpiu... Be abejo kiekvienas laikotarpis atspindi savo estetiką ir skonio supratimą, bet vėlgi net norėdamas "į tą pačią upę antrą sykį neįlipsi" (kaip sakė graikų filosofas), todėl net bandant imituoti senovinį stilių, tokio pat nepavyks padaryti, o ir nereikia.
Čia yra kita problema, čia svarbu kad projektuodamas klasikine estetika besiremiantį naują pastatą tiesiog intuityviai pajaustum kas yra tinkama arba kitaip tariant ar tai tiesiog gražu ar ne. Ir tai tikrai nėra lengva, bet įmanoma.
tags: #graiku #gyvenamieji #namai