Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra, kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.
Tradicija yra visa geriausia, kas per ilgus šimtmečius sukurta. Atrinkta, išbandyta ir pritaikyta konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje, tai ilgamečio stebėjimo ir veiklos rezultatas, šiuolaikiniais terminais apibūdinama kaip individualus mūsų krašto medinių trobesių standartas.
Lietuvos etnografiniai regionai
Statybos būdu nusakoma konstrukcinė pastato struktūra, iš esmės - sienų ir stogo junginiai, kurie lemia trobesio formas bei elementų raišką/puošybą. Statybos būdų įvairovė ir paplitimas liudija apie nevienodą statybos plėtros intensyvumą regionuose ir dvi iš esmės skirtingas Rytų ir Vakarų Lietuvos statybos raidos tendencijas.
Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas. Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.
Sodybos planavimas ir pastatai
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.
- Gyvenamasis namas: Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu. Viename gale, didžiausio gyvenamojo namo patalpoje, stovi duonkepė krosnis, skirta patalpai šildyti ir valgiui gaminti. Kitas pirkios galas nešildomas.
- Klėtis: Pastatas skirtas grūdams, mėsai, drabužiams laikyti, taip pat jose dažnai buvo miegama.
- Kluonas: Patalpa, kurioje kraunami ir apdorojami javai.
Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.
Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m. Pirkioje gyveno šeimininkas, kuris dirbo eiguliu, šeimininkė, keturios dukterys, sūnus, augintinė ir du samdiniai: merga, piemuo. Sodyboje lankydavosi daug svečių, tarp jų ir prof. gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris prieš pirmąjį pasaulinį karą čia gyvendavo vasarą.
Kaimo turizmas - poilsis gražioje sodyboje prie ežero ir Druskininkuose - "Dzūkijos uoga"
Architektūriniai bruožai
Dėl šių konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą.
Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą.
Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu. Pamatai sumūryti iš lauko akmenų. Sienos suręstos iš tašytų rąstų, kertės lygios, apkaltos lentomis ir kukliai papuoštos. Stogas dvišlaitis, dengtas nendrėmis. Dailiai apkalti pirkios skliautai: įstrižai sudėtos lentos sudaro rombinius ornamentus. Galines sienas nuo lietaus saugo lentomis dengti stoginukai, jų apačią puošia profiliuotos lentos. Prieangio stogelį remia dvi kolonėlės. Priemenę apšviečia nedidelis langelis. Kiti langai - šešiarūčiai su langinėmis.
Mažoji architektūra
Aukštaitijoje sodybą sudarė darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtinę aplinką. Gyvenamąjį bei ūkinę erdve formavo pastatai (pirkia, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis), išsidėstę apie vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį, kluoniena), želdiniai (sodas, daržas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir maži statiniai, vadinami mažąja architektūra (kryžius, koplytstulpis, stogastulpis, varteliai, šuliniai ir kiti statiniai).
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Gana gausiai Dzūkijoje paplitusios medinės pakabinamos koplytėlės. Visame regione populiarios tradicinės plokščios „dėželės“ pavidalo koplytėlės su dvišlaičiais arba skiautiniais stogeliais. Šių koplytėlių tūriai atviri arba įstiklinti vieninteliu pagrindiniame fasade įkomponuotu langeliu. Jų viduje dažniausiai kabinama Nukryžiuotojo figūra.
Šuliniai dažniausiai buvo įrengiami tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys buvo kasamas prie gatvės, tad juo naudodavosi keli ūkiai. Stambesniuose ūkiuose būdavo du ar net daugiau šulinių.
Aviliai, balandinės, inkilai, lesyklos, lauko baldai - suteikė sodybai jaukumo, patogumo ir išbaigtumo. Originalios, žaismingos jų formos papildė, paįvairino, suasmenino sodybos erdvę. Jie jungė visus pastatus ir kartu su jais sudarė vientisą, savitą ir nepakartojamą sodybos ansamblį.
Medžiagos ir konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).
Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai. Tradiciškai gegnių ilgis sudarydavo 2/3 pastato pločio, todėl stogų nuolydis būdavo 42-49° (Vakarų Lietuvoje stogai statesni, Rytų Lietuvoje - lėkštesni).
Šiuolaikinės tendencijos
XIX a. prasidėjęs tradicinės statybos nykimas ypač sustiprėjo XX a. trečiajame dešimtmetyje, diegiant naujus, bendrus visai Lietuvai statybos principus.
Vis dėlto, pastaruoju metu pastebimas susidomėjimas etnine architektūra. Tai rodo, kad auga žmonių sąmoningumo lygis, keičiasi požiūris. Žmones skatina Europos Sąjungos.
Lietuvoje iškilo pirmas pasyvusis namas, sertifikuotas vienos kompetentingiausių institucijų, nustatančių tokių namų standartus pasaulyje - Vokietijos „Passivhaus Institut”. Tad šį pastatą galima laikyti taupiausiu Lietuvoje.
Beveik 600 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto namas iš pirmo žvilgsnio neatrodo nei modernus, nei kuo nors ypatingas. Jis yra tipiškos lietuviškos trobos architektūros, vieno aukšto su mansarda - apdailintas medinėmis lentomis, trūksta tik kamino.
Anot jo, pasyviojo namo architektūra neturi jokios reikšmės. Tai gali būti ir itin moderniai atrodantis namas, ir lietuviška troba.
tags: #gyvenamasis #namas #dzukiskai