Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūra yra unikalus kultūros paveldas, atspindintis regiono istoriją, gamtą ir gyvenseną. Šiame kontekste verta panagrinėti Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūrą, jos ypatumus ir išraišką.
Tradicinė Troba: Apibrėžimas ir Sandara
Žemaičių tradicinis gyvenamasis namas vadinamas troba. Ji būna viengalė (mažesnė) ir dvigalė (stačiakampio plano, plati ir ilga). Troba suręsta iš tašytų arba pjautų rąstų, kampuose suleistų į lygias sąsparas, sienos kartais apkaltos vertikaliomis lentomis. Stogas pusiau valminis arba keturšlaitis 2/3 arba 3/4 pastato aukščio; dažniausiai su čiukurais, plačiomis pastogėmis, erdvia pakraige. Prie lauko durų į gerąjį kiemą kai kada pristatytas masyvus prieangis, per vadinamąją blogąją priemenę kitoje pastato pusėje buvo einama į ūkinį kiemą, tvartus. Manoma, troba susidarė iš senovės gyvenamojo namo su atviru židiniu - numo. 16 a. troba buvo vienos patalpos su moliniu kaminu. 19 a. sudėtingesnio plano, 3-4 skersinėmis sienomis į 2-5 dalis padalytoje troboje buvo nuo 5 iki 15 (dažniausiai 4-12) patalpų, 2/3 jų šildomų.
Virenės šonuose esančios priemenės skyrė trobą į 2 galus. Viename gale buvo vadinamoji prastoji troba (šeimyninė; šviesesniame kampe prieš duris stovėdavo stalas, pasieniais - suolai, kėdės, spintelė indams, spinta, arčiau krosnies - šaukštdėtė, tamsesniame kampe - 1-2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės), vadinamoji geroji troba svečiams priimti (ji būdavo geriau įrengta, čia stovėdavo komoda, spinta, stalas su 4 kėdėmis, gražiai paklota lova) ir virtuvė (užpečinė). Kitame trobos gale - erdvi priešininkė, kamara ir trobelė (langinė) tėvams karšinčiams. Už gerosios arba prastosios trobos buvo nešildomi miegamieji (alkieriai, vienas jų - vadinamasis prastasis - maisto produktams laikyti) šeimininkams ir svečiams.
Prastasis Galas: Funkcijos ir Paskirtis
Norint suprasti, kas yra prastasis galas, pirmiausia reikia apibrėžti, kas yra salė. Didysis gyvenamojo namo kambarys vadinamas sale: Naujosiose trobose, panaikinus kamaras ir iš visų pusių įdėjus langus, [prastasis galas] padalijamas į mažus miegamuosius (alkierėlius) ir didelę salę, skirtą iškilmingiems atvejams. Šiai patalpai net pavadinimas perimtas iš miesto.
Taigi, prastasis galas - tai vienas iš dviejų pagrindinių trobos galų, kuriame paprastai buvo įrengiama šeimyninė troba. Šiame gale būdavo šviesesnis kampas prieš duris, kur stovėdavo stalas, pasieniais - suolai, kėdės, spintelė indams, spinta, arčiau krosnies - šaukštdėtė. Tamsesniame kampe būdavo 1-2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.
Už gerosios arba prastosios trobos buvo nešildomi miegamieji (alkieriai, vienas jų - vadinamasis prastasis - maisto produktams laikyti) šeimininkams ir svečiams.
Aukštaitiško Namo Bruožai
Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą.
Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Medinių sienojų namas vertikaliai apkaltas lentomis (18 cm pločio) ir ant jų dekoratyviai užkaltos siauros juostelės (6 cm pločio). Aukštaitijoje namų apkalimas lentomis paplito tik XX a. Iš pradžių buvo apkalamos sienų kertės, paskui sienų apačia iki langų ir galiausiai visa siena. Šiame name sienų kertės neapkaltos, rąstai suleisti į lygias kertes.
Ties langų linija pakalimas sujungtas horizontalia pjaustyta lentele. Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Namo stogas dvišlaitis, plačiomis užlaidomis. Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.
Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę. Statybos būdu nusakoma konstrukcinė pastato struktūra, iš esmės - sienų ir stogo junginiai, kurie lemia trobesio formas bei elementų raišką/puošybą.
Statybos būdų įvairovė ir paplitimas liudija apie nevienodą statybos plėtros intensyvumą regionuose ir dvi iš esmės skirtingas Rytų ir Vakarų Lietuvos statybos raidos tendencijas. Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.
Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas. Klojimuose taikyta seniausia autochtoninė stulpinė (sienų), pėdinė permetinė (stogų) konstrukcija. Šiame regione paplitę archaiškų formų svirnai su sijine stogo danga (pavalu), kurie atitinka miškingų Europos kraštų pirminio trobesio, klėties, prototipą. Pirkiose ir tvartuose naudotos naujesnės stogų ir sienų konstrukcijos.
Rytų Lietuvoje rąstai nebuvo jungiami (išskyrus klojimus), pastatai plėtėsi į ilgį, pristatant naujus rentinius, plotis liko stabilus, todėl susiformavo siauri ištęsto stačiakampio plano pastatai.
Pagrindiniai Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros skirtumai
Štai keletas esminių skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:
| Ypatybė | Rytų Lietuva (Aukštaitija) | Vakarų Lietuva (Žemaitija) |
|---|---|---|
| Langai | Siauresni ir aukštesni, gausiai dekoruoti viršlangiai | Žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami |
| Stogo užlaidos | Nedidelės | Plačios |
| Prieangiai | Plačiai paplitę, dekoratyvūs | Nebūtini dėl plačių stogo užlaidų |
Gyvenamasis Namas Jutkonių Kaime
Tradicinis aukštaitiškas gyvenamasis namas (gryčia), statytas 1880 m. Šio regiono namų planavimui būdingos trys pagrindinės patalpos: centre priemenė ir du gyvenamieji galai. Paprastai gryčia ir priemenė turėjo pastovią paskirtį, o antrasis namo galas galėjo būti naudojamas kaip antroji gryčia (gyvenamoji patalpa), kamara (daiktų ir maisto podėliui) arba seklyčia (švari patalpa).
Šiame name gryčia nepakitusi: tai svarbiausia gyvenamojo namo patalpa su duonkepe krosnimi. Duonkepė krosnis daugiafunkcinė - joje virė valgį, kepė duoną, ja apšildė patalpą, ant jos miegodavo. Gyčioje vykdavo šeimos gyvenimas. Šio namo priemenėje įrengti du įėjimai. Vienas „paradinis“, o kitas „prastasis“ (į kiemą, tvartą). Priemenėje atidalintos dvi patalpos: „kuknia“ ir „maltuvė“ (čia stovėjo girnos).
Iš „maltuvės“ patenkama į kamarą, kur buvo laikomos maisto atsargos. Kitame namo gale atidalyta gyvenamoji zona, nors vadinama kamara, bet pagal savo funkciją atitinka seklyčią: joje stovi geresni baldai (sofa, apvalus stalas ir pan.). 1980 m. gryčioje dar buvo išlikęs tradicinis baldų sustatymas: ties langais kampe stovėjo stalas, o pasieniais - suolai.
Gyvenamasis namas Trumpiškių kaime - tradicinis aukštaitiškas gyvenamasis namas (gryčia), statytas XX a. pr., o 1920 m. skirstant kaimus į vienkiemius buvo perkeltas į Trumpiškius. Namo ilgis - 15, 8 m, o plotis - 7,4 m. Šio regiono namų planavimui būdingos trys pagrindinės patalpos: centre priemenė ir du gyvenamieji galai. Paprastai gryčia ir priemenė turėjo nuolatinę paskirtį, o antrasis namo galas galėjo būti naudojamas kaip antroji gryčia (gyvenamoji patalpa), kamara (daiktų ir maisto podėliui) arba seklyčia (švari patalpa).
Šiame name matome kiek pakitusį planavimą: įrengti du įėjimai - vienas „paradinis“, o kitas „prastasis“ (į kiemą, tvartą). Prie „paradinio“ įėjimo pristatytas „gonkelis“ - prieangis. Pertvaros atitveria kamarą, kur buvo laikomos maisto atsargos, ir kitą priemenę. Šiose apylinkėse priemenė vadinta „nameliu“. Gryčia iš esmės nepakitusi: tai svarbiausia gyvenamojo namo patalpa su duonkepe krosnimi. Duonkepė krosnis daugiafunkcinė - joje virė valgį, kepė duoną, ja apšildė patalpą, ant jos miegodavo. Gyčioje vykdavo šeimos gyvenimas. Kitame namo gale atidalyta gyvenamoji zona, nors vadinama kamara, bet pagal savo funkciją atitinka seklyčią: joje stovi geresni baldai (sofa, apskritas stalas ir pan.). 1980 m. name dar buvo išlikęs tradicinis baldų sustatymas: ties langais kampe stovėjo stalas, o pasieniais - suolai. Lovos statytos palei kitą sieną, toliau nuo durų ir langų.
Modernios Interpretacijos
Aplinka Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą. Išraiškingas kraštovaizdis su miško ir ežero peizažu, ryškus reljefas padiktavo ūkininko sodybos statinių išdėstymo struktūrą. Sklype išsidėstė eilė ūkiui reikalingų statinių - gyvenamasis namas, garažo statinys su pagalbinėmis patalpomis, pirtis-svečių namelis ir dar vienas pagalbinis ūkio statinys. Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos.
Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame, taip pat daug aspektų reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji archi... Gyvenamasis namas Jutkonių kaimeTradicinis aukštaitiškas gyvenamasis namas (gryčia), statytas 1880 m. Šio regiono namų planavimui būdingos trys pagrindinės patalpos: centre priemenė ir du gyvenamieji galai. Paprastai gryčia ir priemenė turėjo pastovią paskirtį, o antrasis namo galas galėjo būti naudojamas kaip antroji gryčia (gyvenamoji patalpa), kamara (daiktų ir maisto podėliui) arba seklyčia (švari patalpa).
tags: #gyvenamojo #namo #prastasis #galas