Gyvenamosios Aplinkos Apželdinimo Principai

Šiame straipsnyje aptarsime gyvenamosios aplinkos apželdinimo principus, kurie apima namų grupių želdynus, gyvenamųjų kvartalų poilsio sodus ir gyvenamųjų rajonų poilsio parkus.

Namų Grupių Želdynai

Namų grupės želdynus sudaro prienamio želdynų juostos, esančios šalia kiekvieno namo, ir kelių namų bendrojo kiemo želdiniai su vaikų žaidimo ir poilsio aikštelėmis. Visi želdiniai, esantys namų grupės teritorijoje, priskiriami priklausomiesiems želdynams. Projektuojant gyvenamąsias teritorijas, priklausomųjų želdynų plotas nustatomas procentais pagal visą projektuojamo žemės sklypo plotą, kuris turėtų sudaryti apie 30 %.

Prienamio želdinių juosta, esanti tarp gyvenamojo namo ir vidaus kiemo šaligatvio, rekomenduojama daryti 5-8 m pločio ar net platesnę. Joje įrengiama paprastoji veja, kurioje sodinamos įvairios gražiai žydinčių neaukštų krūmų grupių kompozicijos. Jei prienamio žalioji juosta yra platesnė nei 10 m, galima sodinti pavienį medį (soliterą) ar 2-3 nedidelių ar siauralapių medžių grupę, išlaikant ne mažesnį kaip 6-9 metrų atstumą nuo namo išorinių sienų su langais iki medžio kamieno.

Prie gyvenamojo namo iš gatvės pusės įrengiama vadinamoji užstatymo žalioji juosta. Jos plotis ir apželdinimas priklauso nuo gatvės kategorijos, užstatymo urbanistinio architektūrinio sprendimo ir kitų faktorių.

Namų grupės kiemas - tai atvira erdvė, apsupta kelių gyvenamųjų namų, turinti vidinį kiemą su vaikų žaidimų ir poilsio aikštelėmis. Įvairiose Europos šalyse, ypač Skandinavijoje, naujai projektuojamų daugiaaukščių gyvenamųjų namų grupėse automobiliai neįsileidžiami į vidinį kiemą, jis skiriamas tik gyventojų poilsiui. Automobilių stovėjimo vietos įrengiamos po namais, kiemais, požeminiuose ar antžeminiuose daugiaaukščiuose garažuose. Įvažiavimas į garažus įrengiamas iš gatvės.

Kiemo suplanavimas, apželdinimas ir įrengimas priklauso nuo jo ploto dydžio, užstatymo planinės erdvinės struktūros, aukštingumo, gyventojų skaičiaus, gamtinių sąlygų ir kitų faktorių. Jame turi būti įrengta vaikų iki 6 metų žaidimų aikštelė ar kelios aikštelės, kurių rekomenduojamas poreikis - 2-3 m² vienam būstui. Atstumas nuo būsto iki vaikų žaidimų aikštelės turėtų būti iki 100 metrų, o pati aikštelė - 15-20 m atitraukta nuo namų langų. Taip pat kieme turėtų būti įrengiama ir vyresnio amžiaus gyventojams (pensininkams) ramaus poilsio aikštelė su patogiais lauko baldais, kurios poreikis - apie 2 m² vienam būstui.

Kiemo kraštovaizdžio architektūros formavimo pagrindinis principas - atvirų erdvių (vejų ir aikštelių) derinimas su medžių ir krūmų grupėmis, išdėstytomis netoli aikštelių, ir su supančia kiemą užstatymo architektūra. Formuojant kiemo kraštovaizdį, rekomenduojama išnaudoti reljefo nelygumus, naudojant statybos metu iškastą gruntą dirbtiniam reljefui, kalvelėms ir pan. sukurti.

Kiemo takų tinklas turi būti racionalus ir pritaikytas judėti vyresnio amžiaus žmonėms ir žmonėms, turintiems negalią. Kiemo mažosios architektūros statiniai ir lauko baldai turi būti stiprūs ir atsparūs vandališkiems išpuoliams, o jų dizaino sprendimai turi sudaryti stilistinę vienovę. Tačiau žaidimų aikštelės įrenginių dizainas kiekviename kieme gali būti skirtingas, kad tai taptų kiemo atpažinimo ženklu.

Kiemo želdinių pagrindą turėtų sudaryti mindžiojimui atspari veja, pavieniai ir nedidelės grupės medžių, laisvo plano, gražiai žydinčių krūmų grupės. Želdinių asortimente neturėtų būti medžių ir gėlių, kurių lapai, žiedai ar vaisiai yra nuodingi, taip pat krūmų, turinčių aštrius spyglius.

Visa tai - želdiniai, reljefas, mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai, lauko baldai, vaikų žaidimų įrenginiai, kiemo apšvietimo įrenginiai, aikštelių ir takų dangos bei dekoratyvinės skulptūros akcentai - padeda sukurti namų grupės kiemo vaizdą, malonias ir patogias gyvenimo bei poilsio sąlygas.

Pavyzdžiui, daugiaaukščių gyvenamųjų namų grupės želdynas Vilniaus „Antakalnio terasų“ kvartale formuoja dvi sublokuotų 4-6 aukštų daugiabučių namų eiles, tarp jų paliekant erdvų vidaus kiemą gyventojų bendruomenės poreikiams. Kadangi sklypas yra ant žemėjančio šlaito, namai išdėstyti ant skirtingų, kas 1 m žemėjančių terasų, o terasuotas vidaus kiemas padalintas į keturias skirtingas funkcines zonas: bendruomenės aikštę, jaunimo ir senjorų sodelius bei vaikų žaidimų aikštelę.

Po visais namais ir kiemu įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Šalia įėjimo į kompleksą suformuoti želdynai ir svečių automobilių aikštelė, o projektuojamame visame „Antakalnio terasų“ kvartale propaguojamos ekologinės vertybės.

Kraštovaizdžio architektūros planas

Gyvenamojo Kvartalo Poilsio Sodas

Gyvenamasis kvartalas - tai struktūrinė gyvenamosios teritorijos dalis, kurią sudaro kelios gyvenamųjų namų grupės ir kvartalo poilsio sodas (atskirasis vietinės reikšmės želdynas), skirtas kvartalo gyventojams. Sudėtinėmis kvartalo dalimis taip pat gali būti negyvenamieji bendruomenės poreikiams reikalingi socialinės ir aptarnavimo infrastruktūros objektai.

Kvartalo poilsio sodas - tai atskirasis vietinis želdynas, skirtas kvartalo gyventojų bendruomenės trumpalaikiam poilsiui. Poilsio sodo plotas turėtų būti 8-10 m² vienam kvartalo gyventojui, o atstumas nuo kvartalo kiekvieno gyvenamojo būsto iki želdyno - ne didesnis kaip 300 metrų. Kvartalo poilsio sodas turi būti pasiekiamas pėsčiomis per 5-10 minučių.

Kiemo apželdinimo pavyzdys

Gyvenamojo Rajono Poilsio Parkas

Gyvenamasis rajonas - tai stambiausias miesto gyvenamųjų teritorijų struktūrinis vienetas, kurį sudaro keli gyvenamieji kvartalai su savo poilsio sodais ir gyvenamojo rajono poilsio parkas (atskirasis rajoninės reikšmės želdynas). Orientacinis planuojamas miestų gyvenamojo rajono plotas didmiesčiuose gali būti 70 ha, o jame gyventojų skaičius - 10 tūkst., vidutiniuose miestuose - 50 ha ir 5 tūkst. gyventojų, o mažuose mietuose - 40 ha ir 3 tūkst. gyventojų.

Rajoninio poilsio parko plotas apskaičiuojamas remiantis nustatyta šio tipo želdynų norma vienam rajono gyventojui ir atsižvelgiant į bendrą gyventojų skaičių mieste. Dideliame mieste - 8 m² vienam gyventojui, o vidutiniame - 6 m² vienam gyventojui. Jis turi būti pasiekiamas per 10-20 min. pėsčiomis arba 5-10 min. transportu.

Gyvenamojo rajono poilsio parko planinė erdvinė struktūra turi būti susieta su gyvenamųjų kvartalų sodais, žaliosiomis jungtimis su kitų rajonų parkais ir centriniais miesto parkais. Jo plane galima išskirti administracinę, pramogų ir žaidimų, sportinių žaidimų ir ramaus poilsio zonas su išplėtotu pasivaikščiojimo takų tinklu.

Administracinėje zonoje, prie pagrindinio įėjimo į rajoninį parką, įrengiama miesto visuomeninio transporto stotelė ir lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelė, administracinis ir paslaugų pastatas, estrada su aikštele ar amfiteatras ir pan.

Gyvenamojo rajono poilsio parko kraštovaizdžio formavimo procese svarbią vietą užima žaidimų aikštelių įrenginiai, lauko baldai ir kiti mažosios architektūros objektai.

Zonos poilsio parke:

• mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunimo žaidimų zona, dažniausiai įrengiama netoli įėjimo į sodą iš namų grupės kiemų pusės.
• sportinių žaidimų zona, skiriama jaunimui. Čia įrengiamos sporto, mažojo golfo, kėglių ir pan. aikštelės.
• ramaus poilsio zona, skiriama vyresnio amžiaus žmonėms, dažniausiai įrengiama ramiausioje sodo teritorijoje želdinių prieglobstyje.

Parko pavyzdys

Todėl architektas planuotojas, užstatymo architektas, kraštovaizdžio architektas, miesto teritorijų inžinerinio sutvarkymo, įrengimo, susisiekimo organizavimo ir kiti specialistai turi glaudžiai bendradarbiauti, spręsdami gyvenamųjų teritorijų planavimo, užstatymo ir kraštovaizdžio formavimo klausimus. Toks kompleksinio bendradarbiavimo, projektavimo principas nuo visumos iki detalių yra tinkamas.

tags: #gyvenamosios #aplinkos #apzeldinimas