Kupiškio rajonas, įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, pasižymi savitu kraštovaizdžiu ir turtinga istorija. Šiame straipsnyje apžvelgsime Kupiškio rajono geografinę padėtį, istoriją, kultūrą ir svarbiausias gyvenvietes.
Geografinė Apžvalga
Kupiškio rajono savivaldybės šiaurės vakarinė dalis yra Mūšos-Nemunėlio žemumos pakraštyje (prie Pyvesos yra žemiausia savivaldybės vieta - 63 m), pietvakarinė dalis - Nevėžio žemumos pakraštyje, rytinė - Viešintų kalvagūbrio šiaurinėje dalyje (jame, prie Kinderių, yra savivaldybės aukščiausia vieta - 137 metrai).
Kupiškio rajono gamta pasižymi įvairumu:
- Temperatūra: Sausio vidutinė temperatūra -5,7 °C, liepos 17,5 °C.
- Vandens telkiniai: Per savivaldybės teritoriją teka Pyvesos, Lėvens aukštupiai, rytiniu pakraščiu - Šetekšna (Jaros aukštupys). Yra 19 ežerų (didžiausi - Notigalė, Ešerinis), 32 dirbtiniai vandens telkiniai (didžiausias - Kupiškio).
- Miškingumas: Miškingumas 27,1 %. Didžiausi miškai - Skapagirio miškas, Šimonių giria. Vyrauja beržynai (33,2 %), eglynai (23,3 %), pušynai (15,4 %).
Gamtos Paveldas
Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje yra Alojos, Iženo, Kepurinės, Notigalės (nedidelė dalis priklauso Rokiškio rajono savivaldybei), Sakonių balos telmologiniai, Vainiškio pedologinis, Buožių geologinis, Prūsgalės geomorfologinis, Lėvens kraštovaizdžio draustiniai.
Taip pat yra 3 gamtos paminklai:
- Botaninis - Buivėnų ąžuolas.
- Geologinis - Stirniškių atodanga.
- Hidrogeologinis - Visgiūnų šaltinis.
Ekonomika ir Infrastruktūra
Savivaldybėje išplėtota durpių gavyba (bendrovė Durpeta), medienos apdirbimas, medienos gaminių ir plytų gamyba (Simega).
Kupiškio rajone veikia:
- Kupiškio verslo ir technologijos mokykla.
- 2 gimnazijos, 1 progimnazija ir 1 jos skyrius, 6 pagrindinės mokyklos, 3 mokyklos‑daugiafunkciai centrai, pradinė, 3 lopšeliai‑darželiai, muzikos, sporto mokyklos, 4 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, vaikų globos namai, pagyvenusių žmonių ir suaugusių neįgaliųjų globos įstaigos, Kupiškio rajono pedagoginė psichologijos tarnyba, kūno kultūros ir sporto centras.
- Ligoninė, 3 ambulatorijos, 13 medicinos punktų.
- 11 katalikų bažnyčių, 16 kultūros centrų, 18 bibliotekų.
- Muziejai: Kupiškio etnografinis su skyriais Uoginiuose (Adomo Petrausko muziejus), Viktariškiuose (dailininkės V. Šleivytės paveikslų galerija) ir Laukminiškiuose (Laukminiškių kaimo muziejus).
Kerelių piliakalnis, Kupiškio rajone
Istorija
1950 m. birželio mėn. iš panaikintos Kupiškio apskrities 32 apylinkių sudarytas Kupiškio rajonas. Jo plotas buvo 765 km2. Centras ir rajono pavaldumo miestas - Kupiškis. 1950-53 m. priklausė Šiaulių sričiai.
Rajono administraciniai pokyčiai:
- 1954 m. pabaigoje ir 1959 m. pradžioje buvo 14 apylinkių.
- 1963 m. viduryje ir 1972 m. pabaigoje - 9 apylinkės.
- 1958 m. Subačius pertvarkytas į miesto tipo gyvenvietę.
- 1959 m. Kupiškio rajonui priskirtos panaikinto Vabalninko rajono 3 apylinkės, 1962 m. - Rokiškio rajono 1 apylinkė.
- 1968 m. kiek pakeistos rajono ribos.
1995 m. vietoj Kupiškio rajono įsteigta Kupiškio rajono savivaldybė. 2009 m. rugsėjo 24 d. savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtos 33 seniūnaitijos, tačiau 2015 m. lapkričio 23 d. jos reformuotos, paliekant 22 seniūnaitijas.
Lietuvos Miesteliai
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994, papildymai 2001, 2004, 2005, 2010) miesteliu laikoma kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityje. Miesteliais tradiciškai laikomos ir mažesnės istorinės gyvenvietės. Dauguma miestelių turi savo herbus.
Miestelio istorija:
- 14 a. pabaigoje miesto pobūdžio gyvenvietės pagal funkcijas ir dydį diferencijavosi į miestus ir miestelius.
- Miestelio terminas pirmą kartą paminėtas 1387 m. (taip pavadintas Alytus, Birštonas, Nemunaitis ir Punia).
- 1496 m. suteikta pirmoji miestelio įvardijimą atitinkanti privilegija (Krekenava), kurių daugiau buvo teikiama po 1553-57 Valakų reformos.
- Valdovas ir didikai buvo suinteresuoti miestelių prekyba ir pajamomis, todėl jų tinklas plėtėsi gana tolygiai.
17 a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo apie 800 miestelių. Jie labai nukentėjo per 17 a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija ir 1700-21 Šiaurės karą. 1795 didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungus prie Rusijos imperijos ir panaikinus daugelio miestų savivaldą, miestelių padaugėjo. Jų funkcijos beveik nepakito.
20 a. pradžioje didžiausi štetlai (pagal gyventojų skaičių ir žydų gyventojų procentą) buvo Joniškyje, Molėtuose, Pakruojyje. 20 a. 3-4 dešimtmetyje daugelio miestelių funkcijos mažai keitėsi, bet plečiantis miestų aptarnavimo zonai jos siaurėjo, gyventojų skaičius mažėjo. Dalis miestelių, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo prekybos privilegijas, sunyko (Šakyna, Balsiai, Žluktinis, Plonėnai) ir tapo bažnytkaimiais ar net kaimavietėmis.
1923 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 274 miesteliais įvardytos gyvenvietės, 1940 - 253. Sovietų okupacijos metais (nuo 1950) dalis miestelių tapo rajonų centrais ir gavo miesto teises, dauguma kitų virto kolūkių ir tarybinių ūkių centrinėmis gyvenvietėmis. Nuo 1967 m. pagal Lietuvos apgyvendinimo sistemą daugumai miestelių, nepatekusių į miestų grupę, skirtos žemės ūkio mikrorajonų - kelių ūkių aptarnavimo centrų funkcijos. 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dauguma miestelių tapo seniūnijų centrais. Juose atsirado privataus verslo.
20 a. pabaigoje miestelio statusas suteiktas kai kurioms miesto ir kaimo tipo gyvenvietėms.
tags: #gyvenamosios #vietoves #kupiskio #rajonas