Kiekvienoje teisinėje valstybėje turi būti saugomos ir užtikrinamos asmens teisės ir teisėti interesai. Valstybės, siekdamos įgyvendinti šį tikslą, imasi įvairių teisinių priemonių. Notaro institucija yra viena svarbiausių teisinių institucijų, kurios pagrindinis uždavinys - teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose užtikrinimas. Notaras, atlikdamas valstybės jam pavestas funkcijas, naudoja kitas valstybės sukurtas teisines priemones. Viena iš jų - valstybės registrai, kurių teikiami duomenys padeda notarui tinkamai ir efektyviai įgyvendinti jam pavestus uždavinius, užtikrinant tiek sąžiningų šalių interesus, tiek apskritai sąžiningumo, viešumo principų įgyvendinimą civiliniuose teisiniuose santykiuose.
Ši tema aktuali ir analizuotina, kadangi darbe bus aptariamos vienos iš pagrindinių institucijų - valstybės registrai ir notarai, įgyvendinantys vartotojų teisių apsaugą. Taip pat valstybės registrų ir notaro sąveiką analizuoti skatina vis didėjanti informacinių technologijų svarba įvairiose srityse, įskaitant „elektroninės valdžios“, „vieno langelio“ principo įgyvendinimo ir informacinės visuomenės sritis. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, aktualus yra valstybės registrų prisijungimo prie Europos Sąjungos ir tarptautinių registrų klausimas.
Be to, registrų ir notaro sąveika beveik nenagrinėta teisinėje mokslinėje literatūroje, šia tema pasigendama sisteminės, kompleksiškesnės analizės. Teisiniuose šaltiniuose notaras ir valstybės registrai nagrinėjami atskirai, nepateikiant detalesnės valstybės registrų ir notaro institucijos sąveikos analizės. Lietuvių autoriai daugiausia nagrinėjo notaro institucijos vaidmenį kitų teisinių institucijų sistemoje, notariato funkcijas, jo pasikeitusį vaidmenį priėmus naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau LR CK). Tuo tarpu užsienio autoriai notaro instituciją nagrinėjo lygindami skirtingas teisines sistemas, nuo kurių priklauso notaro funkcijos šiose įvairiose Europos valstybėse.
Šio magistrinio darbo tyrimo objektas yra „valstybės registras - duomenų teikėjas“ ir „notaras - registro duomenų teikėjas“ sąveikos aspektai. Magistro baigiamojo darbo tyrimo dalykas yra valstybės registrų ir notaro veiklą reglamentuojantys teisės aktai, mokslinė literatūra ir notarinė praktika, šias įgyvendinimo problemas. Išanalizavus visą turimą medžiagą, pateikti pasiūlymus dėl teisinio reglamentavimo tobulinimo, kad valstybės registrų sistema būtų pakankamai efektyvi, iš tikrųjų padedanti notarui atlikti jam valstybės pavestas funkcijas, taip ginant visuomenės interesus.
Šio darbo hipotezė - Lietuvos valstybės registrų sistema nepakankamai integrali, o valstybės registrų teikiami duomenys nėra pakankamai išsamūs, tikslūs, aktualūs ir prieinami. Siekiant užsibrėžto tikslo, atliekant tyrimą buvo taikomi įvairūs teoriniai tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metodas - loginė analizė, kuri buvo taikyta tiriant norminę ir specialiąją literatūrą, darant ir pagrindžiant išvadas, apibendrinimus. Istorinis metodas naudotas analizuojant, kaip kito valstybės registrų ir notaro sąveika, priklausomai nuo teisinio reglamentavimo pakeitimų. Lingvistinis metodas naudotas sąvokų apibrėžimui.
Magistrinis darbas suskirstytas į keturis skyrius. Pirmajame skyriuje nagrinėjama valstybės registro sąvoka, kuri teisinėje literatūroje ir teisės aktuose vartojama nevienareikšmiškai. Antrasis skyrius skirtas notaro funkcijų analizei, bendram valstybės registrų vaidmens aptarimui. Trečiajame skyriuje nagrinėjamas valstybės registrų vaidmuo notaro funkcijų atlikime, išskiriant du valstybės registrų ir notaro sąveikos aspektus: „valstybės registras - duomenų teikėjas“ ir „notaras - registro duomenų teikėjas“. Ketvirtajame skyriuje analizuojama perspektyva Lietuvos valstybės registrams prisijungti prie tarptautinių ir Europos Sąjungos registrų.
Išnagrinėjus teisinę literatūrą ir teisės aktus, pateikiamos išvados bei pasiūlymai, kurie galėtų padėti išspręsti darbe paminėtas valstybės registrų ir notaro sąveikos problemas.
Valstybės Registro Sąvoka
Ar tai yra viena ir ta pati registro ir viešojo registro sąvoka? Ar šios minėtos sąvokos yra sinonimai, ar visgi reikėtų jas atriboti, apibrėžiant jų skirtumus. Tarptautinis žodžių žodynas pateikia tokią registro (lot. registrum ) sąvokos reikšmę - tai sąrašas, rodyklė. Teisės žodyne registro sąvoka apibrėžiama kaip oficialus sąrašas, kuriame registruojami vardai, pavadinimai, įvykiai ar sandoriai. Lietuvos Respublikos įstatymuose vartojamų sąvokų žodyne registras - tai duomenų bei kitos informacijos sisteminimo, kaupimo, saugojimo ir naudojimo priemonė.
Šios sąvokos vartojamos nevienareikšmiškai. Ar šios minėtos sąvokos yra sinonimai? Vadovaujantis 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Dėl valstybės registrų sąrašo reorganizavimo į registrų sąrašą ir registrų sąrašo nuostatų patvirtinimo Nr. 299 galima atriboti valstybės ir žinybinius registrus. Pagal šį teisės aktą, valstybės registrai - tai registrai, kurie steigiami specialiu registro įstatymu. Žinybiniai registrai steigiami tam tikrai veiklos sričiai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, ministerijų įsakymais. Galima teigti, kad šiuo atveju, valstybės registro pagrindinis požymis - steigimo pagrindas.
Valstybės registrų įstatyme valstybės registras (kadastras) - teisinis, organizacinis, technologinis priemonių visuma, skirta registruoti įstatymų nustatytus registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti bei teikti fiziniams ir juridiniams asmenims registruojamų objektų kiekybinius, kokybinius, geografinius ir kitus duomenis bei dokumentus. Šis pateiktas apibrėžimas yra žymiai detalesnis, apibūdinantis valstybės registrą, kaip sistemą, nurodantis jo pagrindines veiklos funkcijas. Kai kurie autoriai teigia, kad vadovaujantis Valstybės registrų įstatymu, ir iki šiol sukaupta registrų kūrimo patirtimi, registras gali būti suprantamas dvejopai. Registrą galima suvokti kaip teisinį ir organizacinį priemonių visumą, kuri nustato, kokiu pagrindu, kokiam tikslui ir kaip registruojami tam tikros kategorijos objektai.
LR CK valstybės registrų sąvoka nevartojama. Čia vartojama viešojo registro sąvoka. Autorės nuomone, tai tas pats valstybės registras, tik apibūdinamas, ne steigimo pagrindu, o teikiamų duomenų pobūdžiu (registro duomenys yra prieinami viešai ir atviri, išskyrus tam tikrus įstatymo numatytus atvejus). Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau Notariato įstatymas) nuostatos, kur šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai, reglamentuojant analogiškas notaro funkcijas vartojamos abi sąvokos. Šio įstatymo 46 straipsnyje nustatoma, kad duomenis apie patvirtintą sutartį notaras perduoda viešojo registro tvarkytojui per 24 valandas nuo sutarties patvirtinimo momento teisės aktais nustatyta tvarka. Tuo tarpu minėto įstatymo 51 straipsnyje vartojama valstybės registrų sąvoka - notaras teisės aktais nustatytais atvejais ir tvarka turi pateikti valstybės registrams duomenis apie patvirtintus sandorius, palikimo priėmimo faktus.
Apibendrinant galima teigti, kad valstybės registras - tai teisinis, organizacinis ir informacinių technologijų priemonių sistema, kuri yra vieša, steigiama įstatymų pagrindu, atliekanti informavimo ir registravimo funkcijas. Šiuo nagrinėjamu klausimu, tai yra bendriausia sąvoka, valstybės registras, registru, akcentuojant jo steigimo ir veiklos teisinį pagrindą, tuo tarpu viešasis registras, registru, akcentuojant duomenų viešumą. Įstatymai nustato skirtingus atitinkamų sandorių registravimo, viešumo reikalavimus. Vienais atvejais, juridiniai faktai registruojami informavimo, viešumo tikslu (pvz.: vedybų sutartys), tuo tarpu kitais atvejais, registravimas lemia dokumento galiojimą (pvz.: hipotekos sandoris). Toliau daugiausiai bus vartojama valstybės registro kaip viešojo registro sąvoka, pabrėžiant valstybės registrų duomenų viešumą.
Notaro Funkcijos ir Jų Ryšys Su Valstybės Registrais
Notaro funkcijos skirtingos priklausomai nuo teisinis sistemos tradicijos (kaip žinia, išskiriamos taip vadinama kontinentinė teisės sistema ir bendrosios tradicijos teisės sistema). Šiame darbe notaro funkcijos, užtikrinant teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose, bus nagrinėjamos lyginant teisines sistemas. Teisinėje literatūroje skiriamas lotynų notariatas (Latin notaries) ir anglo-saksonų notariatas (Public notaries), kuriam, pagal atliekamų funkcijų panašumus, gali būti priskiriamas ir Skandinavijos valstybių notariatas.
Lotynų notariato notaras vykdo šias funkcijas:
- Nustatoma asmens tapatybė, jo veiksnumas.
- Notaro patvirtinti faktai yra preziumuojami teisingais, t. y. jie yra nekvestionuojami ir nereikalauja papildomų įrodymų, todėl notariniai dokumentai turi ypatingą įrodomąją galią.
- Notaras tvirtina svarbius sandorius - testamentus, perleidimo sandorius, juridinių asmenų steigimo dokumentus ir kt.
LR CK nustato privalomą notarinę formą nekilnojamojo turto perleidimo sandoriams.
Notaras, įgyvendindamas įstatymų nustatytas funkcijas, vykdydamas valstybės įgaliojimus, asmeniškai atsako už savo veiklą. Už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ir administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Tuo pasireiškia notaro atsakomybės dualistinė prigimtis, kada notarui už tą patį pažeidimą gali būti taikomos įvairios teisinės atsakomybės rūšys. Dažniausiai pasitaikanti teisinės atsakomybės rūšis yra notaro civilinė atsakomybė, pasireiškianti tuo, kad notaras atsako ne tik už savo kaltais veiksmais padarytą žalą, bet ir už notaro atstovo, biuro darbuotojų veiksmais padarytą žalą. Toks civilinės atsakomybės režimas yra taikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui: atsakomybė ne tik asmeninė, bet ir griežta.
Svarbu, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras įgyvendina fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.
Lotynų notarai kai kuriose valstybėse gali būti ir mediatoriais. Šie minėti pagrindiniai lotynų notariato aspektai anglo-saksonų notariate, taip pat ir Skandinavijos valstybėse nėra.
Anglo-saksonų notariato notaras (public notary), kai kurių autorių nuomone, nėra teisės specialistas.
Anglo-saksonų, Skandinavijos valstybių notarai netvirtina notarinių dokumentų, neužtikrina, kaip „preventatyvus teisėjas“, teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose, kitaip tariant, jie nėra suprantami notaru ta prasme, kaip įprasta mums, valstybėms, kur veikia lotynų notariatas. Priklausomai nuo valstybėse įtvirtintos teisinės sistemos tradicijos, skiriasi notaro funkcijos, kas kartu lemia ir valstybės registrų vaidmenį šių funkcijų atlikimui.
Šiuo atveju anglo-saksonų notariato atstovai nėra nei valstybės registrų duomenų teikėjai, nei valstybės registrų duomenų gavėjai.
Šios notaro funkcijos, kurias vykdant užtikrinamos asmens teisės ir teisėti interesai. Išskiriamas notaro, kaip vartotojų teisių apsaugos užtikrintojo, vaidmuo. Notaras, atlikdamas savo funkcijas, privalo naudoti kitas valstybės sukurtas priemones - valstybės registrų duomenis. Valstybės registrų vaidmuo vartotojų teisių apsaugos srityje daugiau analizuotinas pabrėžiant jo vykdomą informavimo funkciją, t. y. teisiškai reikšmingų duomenų ir dokumentų atskleidimo funkciją. Notaras, atlikdamas konsultavimo - aiškinimo, sandorių tvirtinimo funkcijas, tikrina valstybės registrų viešus duomenis, kurie yra preziumuojami kaip teisingi, išsamūs, aktualūs. Kai kurių autorių nuomone, „viešųjų registrų tikslas - viešumas, kuris yra teisinio tikrumo prielaida“.
Tuo tarpu notaras - pagrindinė institucija, užtikrinanti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Darytina išvada, kad vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo srityje notaro ir valstybės registrų vaidmuo abipusis. Apie notarą galima kalbėti tiek kaip apie duomenų teikėją, tiek kaip apie vartotoją, kuris, užtikrindamas kitų visuomenės narių - vartotojų teises ir teisėtus interesus, tikrina valstybės registrų duomenis. Valstybės registrai tuo tarpu ir teikia duomenis notarui, ir kaupia notaro jam teikiamus duomenis ir dokumentus. Kadangi valstybė yra valstybės registrų garantas, ji privalo užtikrinti, kad registrų teikiami duomenys iš tikrųjų būtų teisingi, aktualūs, operatyviai perduodami, realiai padėtų notarui įgyvendinti jam valstybės pavestas funkcijas tiek vartotojų teisių apsaugos srityje, tiek apskritai užtikrinant teisinį tikrumą civiliniuose teisiniuose santykiuose.
Šie minėti valstybės registrų ir notaro sąveikos aspektai - „valstybės registras - duomenų teikėjas“ ir „notaras - registro duomenų teikėjas“ nagrinėjant atskirus valstybės registrų vaidmenis notaro funkcijų atlikime, valstybės registrų ir notaro sąveikos teisinį reglamentavimą Lietuvoje ir kitose pasirinktose Europos valstybėse, jo įgyvendinimą bei problemas, kurios neleidžia notarui visiškai užtikrinti teisėtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose.
Juridinių Asmenų Registras
Juridinių asmenų registras - vienas iš pagrindinių valstybės registrų, kuris kaupia, saugo, naudoja ir teikia duomenis ir dokumentus apie juridinius asmenis, jų filialus ir atstovybes, užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų filialus ir atstovybes. Juridinių asmenų registro, pradėjusio veikti nuo 2004 m. sausio 1 d., veiklą reglamentuoja Europos Sąjungos (toliau ES) direktyvos, LR CK, Juridinių asmenų registro įstatymas, Juridinių asmenų registro nuostatai ir kiti teisės aktai.
Gyventojų registro paskirtis - rinkti, kaupti, apdoroti ir saugoti Lietuvos piliečių ir asmenų be pilietybės ir kitų valstybių piliečių, deklaruojančių gyvenamąją vietą Lietuvoje ar registruojančių asmens civilinės būklės pasikeitimus Lietuvos institucijose, asmens duomenis bei teikti šiuos duomenis valdžios ir valdymo institucijoms, vietos savivaldos institucijoms, valstybės registrams bei kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Gyventojų registro įstatymas buvo priimtas 1992 m. sausio 23 d., o nuo 1992 m. balandžio 1 d. Gyventojų registras pradėjo savo veiklą.
Naujagimiams buvo pradėti suteikti asmens kodai gimimo aktuose, o asmenims, sulaukusiems 16 metų, asmens kodas buvo įrašomas į Lietuvos Respublikos piliečio pasus.
Nuotrauka: Gyventojų registro tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos