Ši atsiminimų knyga grįsta siekiu pakelti žvilgnį į kilnesnę tikrovę ir tapti kilnesniais žmonėmis, kilnesne tauta. Nuo to priklauso, kokie esame, kas esame. Ir kaip pavieniai žmonės. Svarbu, į ką žiūrime. Taikli sentencija. Senoji Antikos laikų sentencija skelbia: „Į ką žiūri, į tai tampi panašus“.
Žvelgi į idealų aukštumas, dieviškąją šviesą, ir pats imi švytėti antgamtiniu spindesiu. Žiūri į tai, kas žemiau negu tu pats, - instinktų pasaulį, daiktų tikrovę, ir pats pamažu tampi aistrų gniužulu ar daiktu tarp kitų daiktų. Kuo ilgiau žvelgi pasirinkta kryptim, tuo labiau supanašėji su savuoju objektu.
Ypatingas ir dėl to, kad jo nepakeitė, „nepataisė“jokie bandymai atitraukti žvilgsnį nuo Dievo, Tiesos, idealų. Jokios egzekucijos, kankinimai, badas, šaltis, išdavystės, niekšybės, melas, neteisybė, vienatvė, pamiršimas, pažeminimai. Niekas. Todėl nieko nereikalingo, nieko beprasmiško. Visas gyvenimas - žiūrėjimas į Aukštybių tikrovę. Nepataisomas. Tik į Dievą, tik dėl Tėvynės, tik dėl jos laisvės. Visa kita - laikina ir tuščia.
„Jūs - žemės druska. Jūs - pasaulio šviesa“ (Mt 5, 1316) - sunku rasti taiklesnius ir įtaigesnius žodžius nei šie Evangelijos žodžiai, mėginant nusakyti, kas iš tiesų buvo ir visada liks monsinjoras Alfonsas Svarinskas lietuvių tautai.
Neįmanoma suskaičiuoti didvyrių, per šimtmečius gynusių Lietuvos laisvę ir sudėjusių ant jos aukuro didžiules aukas, tarp jų ir pačią didžiausią - savosios gyvybės auką. Būtent Jis sugebėjo įžvalgiai suvokti ir atvirai pasakyti karčią tiesą, kurios vis dar nesiryžta pripažinti arba jos pasakyti dauguma nuoširdžių savo šalies mylėtojų: vakarykščių vedlių į „šviesų komunizmą rytojų“ pastangomis jau priešinga kryptimi aklai vedama, tai yra į „Vakarus“ ir į Europos Sąjungą beatodairiškai „integruojama“, Lietuva praėjus vos ketvirčiui amžiaus po „išsilaisvinimo“ vėl susiduria su egzistenciniu iššūkiu. Jos valdantiesiems baigiant atsisakyti paskutiniųjų šalies suverenitetą įkūnijančių ir liudijančių atraminių stulpų - šimtmečius gintos žemės ir savų pinigų - didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurta Lietuvos valstybė faktiškai yra vėl sunaikinta.
Turbūt negreitai bus aiškiai ir visuotinai suprasta bei įvertinta, koks prasmingas ir svarbus šis paskutinis Monsinjoro žygdarbis ginant Lietuvą visos Tautos ir jos sukurtos valstybės ateičiai. Paties kulto esmė - nejučia ir nepastebimai įsitvirtinęs nekritiškas požiūris į Vakarus ir vykstantį visapusiškos „integracijos“ įjų geopolitinę ir kultūrinę erdvę procesą. Itin palankią moralinę ir psichologinę dirvą klestėti šiam kultui sukūrė ir palaiko pats tragiškas sovietinės okupacijos laikotarpis ir didžiules netektis bei kančias jo metu patyrusių žmonių skausmingi atsiminimai. Visokeriopai garbstomi Vakarai suvokiami kaip absoliutus gėris, o „integracija“ į juos bet kokiomis sąlygomis ir bet kokia kaina pradėti be išlygų laikyti ne tik pagrindiniu atkurtosios valstybės strateginiu tikslu, bet ir visos Lietuvos istorijos galutiniu atbaigimu - daug amžių vykusių laisvės kovų bei perjas sudėtų aukų įprasminimu ir apvainikavimu.
Šitoks idealizuotas, tad smarkiai iškreiptas ir toli atitrūkęs nuo tikrovės Vakarų vaizdinys iš esmės yra naujas Lietuvos ėjimo į „šviesią ateitį“ mitas, pakeitęs ankstesnįjį okupantų skleistą ideologinį „naujam gyvenimui prisikėlusios tarybų Lietuvos“ mitą. Iš esmės tai yra tas pats mitas, tik su, vaizdžiai kalbant, sukeistais ženklais. Vienintelis abiejų mitų skirtumas tas, kad sovietų okupuotai Lietuvai „šviesos“ šaltinis privalėjo būti Rytai, o formaliai atkurtos Respublikos piliečiai įtikinėjami, kad toji šviesa sklinda tik iš Vakarų. Abu iš pirmo žvilgsnio visiškai priešingus ir tarsi nesutaikomus pasakojimus jungia vienas bruožas - jie grindžiami prielaida, kad Lietuva niekaip negali būti šviesos šaltinis pati sau,jogjos gyvybę palaikanti šviesa būtinai turi būti atnešta arba nešama iš svetur.
Apskritai troškimą „grįžti į Vakarus“ ir besąlygišką kliovimąsi jais galima iš dalies suprasti ir net šiek tiek pateisinti. Mat tokių nuostatų šaltinis - visiškai pagrįstas ir tyliai bei atvirai reiškiamas nerimas ar net baimė, kad neturinti saugumo garantijų Lietuva kada nors taps lengvu to paties Rytų okupanto grobiu ir vėl sugrįš jau du kartus - XIX a. Tačiau Monsinjoras savo aiškia ir tvirta nuostata dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo dar kartą davė dvasinės stiprybės ir toliaregiškumo pavyzdį. Jis asmeniškai paliudijo, kad net sunkiausius išmėginimus ir kančias patyręs žmogus vis dėlto neturi teisės pasiduoti skausmingiems prisiminimams ir prarasti šaltą protą bei gebėjimą blaiviai ir kritiškai mąstyti.
Puikiai suprasdamas, kad šimtmečius virš Lietuvos dunksantis grėsmės iš Rytų šešėlis atsitraukė visai netoli ir tik laikinai,jis vis dėlto sugebėjo žvelgti į Tautos ir Valstybės padėtį ne siauru ir vienpusišku, pirmiausia skaudžių atsiminimų įkvėptu ir kreipiamu žvilgsniu, bet iš kur kas platesnės, į tolimesnę ateitį orientuotos perspektyvos. Todėl aiškiai suvokė ir drąsiai pasakė daugeliui savo bendražygių ir bendraminčių kol kas pernelyg nemalonią ir todėl jų noriai nutylimą tiesą: Vakarų geopolitinė erdvė ir ją įkūnijančios struktūros - Europos Sąjunga ir NATO - vis dėlto nėra tas saugus prieglobstis ir uostas, į kurį sėkmingai įplaukusi Lietuva galėtųjaustis tvirtai ir ilgam apsisaugojusi nuo vis sunkiau perprantamo ir beveik nebenuspėjamo šiuolaikinio pasaulio audrų.
Daugiabučio namo kiemas
Negana to, Monsinjoras nuostabiai giliai suprato, kad šis uostas,jeigu įjį bus skubama aklai ir nemąstant, o į jį įplaukta su vergiška sąmone, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali tapti tikru Tautos ir Valstybės kapu. Nors Jis suprato ir labai vertino narystę NATO kaip iš dalies Lietuvos karinį saugumą laiduojantį veiksnį, kitaip negu daugelis šia naryste besidžiaugiančių, bet kartu pernelyg daug vilčių įją sudėjusių patriotų,jis aiškiai suvokė, kad esama pavojų, nuo kurių Tautos negali apsaugoti net stipriausias karinis skydas. Jam buvo savaime ir visiškai akivaizdu tai, ko vis dar nesugeba arba nenori suprasti daugybė specialų pasirengimą turinčių ekonomikos ir politikos sričių žinovų -žudynės ir tremtys ne visada būna vienintelis ir veiksmingiausias būdas sunaikinti ištisas tautas. Atrodytų, visiškai laisva, formaliai lyg ir nepriklausomoje savo valstybėje gyvenanti Tauta lygiai taip pat ir net greičiau gali išnykti „savanoriškai“ išsitremdama.
Prastas valstybės valdymas, šiurkštus išnaudojimas, nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, nuolatos išgyvenamas pažeminimas dėl akį rėžiančios turtinės nelygybės ir socialinės atskirties, valdininkų ir kitų „galingųjų“ ir „įtakingųjų“ patyčios iš žmogaus, esančio ant žemesnio visuomenės hierarchijos laiptelio, - šie ir kiti panašūs veiksniai skatina Lietuvos vaikus „laisvai“, tai yra patiems ir „savo noru“, išsivaikščioti ir išsibarstyti po visus pasaulio kampelius.
Nepaprasta drąsa ir didžiulis įžvalgumas - būtent šių dviejų savybių derinys ir dermė laiduoja Monsinjorui ypatingą vietą Lietuvos didvyrių galerijoje. Toji vieta iš tiesų ypatinga, nes reikia pabrėžti vieną svarbų dalyką - šių abiejų savybių derinys yra gana retas ar bent jau tikrai nėra toks dažnas, kaip kartais manoma. Herojiška Lietuvos laisvės kovų istorija tik patvirtina seniai žinomą tiesą, kad drąsiai pakylančių ginti savo šalies žemę narsuolių visose visuomenėse ir visais laikais būta gerokai mažiau negu išmintingų ir toliaregiškų bei politiškai įžvalgių žmonių.
Kaip minėta, monsinjoras Alfonsas Svarinskas yra ne šiaip iškilus rezistentas, bet iš tiesų beveik unikali pasipriešinimo figūra, nes gynė Lietuvą iki paskutinės gyvenimo akimirkos - ir tada, kai absoliuti dauguma jo kovos bendražygių šito nebedarė. Ne iš blogos valios, ne todėl, kad tapo abejingi krašto likimui, o tiesiog todėl, kad nebematė reikalo ir prasmės tai daryti. O taip nutiko todėl, kad, kitaip negu Mon-sinjoras,jie patikėjo, kad Lietuva iš tiesų yra nepriklausoma ir laisva šalis. Formalius valstybingumo atributus - išorinį fasadą - palaikė tikra valstybe ir juo nuoširdžiai džiaugiasi. O Alfonso Svarinsko žodžiai ir veiksmai jau „nepriklausomoje“ Lietuvoje rodo, kad Jo skvarbus žvilgsnis regėjo ką kita. Džiaugdamasis, kad pagaliau iš Lietuvos išsinešdino svetimi okupantai, Jis savo neklystančia nuojauta gyvai pajuto, o netrukus ir aiškiai suprato, kas nutiko su Lietuva nuslūgus Sąjūdžio bangai.
Atskirti tikrą - visavertę ir gyvybingą - valstybę nuo fasadinio - išorinio ir tuščio - valstybingumo lukšto nėra lengva. Kad būtų galima tai padaryti, reikia išties būti labai įžvalgiam. Monsinjoras buvo dosniai apdovanotas tokia įžvalga todėl, kad sugebėjo kaip reta tobulai susieti savo likimą - asmeninį gyvenimą ir pašaukimą - su visos Lietuvos likimu tvirčiausiu ryšiu. Dievui ir meilės Tėvynei - vientisą ir besąlygišką jungtį. Monsinjoras buvo tobulas tokios jungties įsikūnijimas.
Kaip tik todėl, kad Monsinjoras sugebėjo pakilti virš daugelio pasipriešinimo dalyvių akiratį siaurinusios „krikščioniškumo“ ir „tautiškumo“ takoskyros, Jis buvo unikaliai vientisas kaip asmuo ir kovotojas - tikrasis dvasinis ir moralinis rezistencijos vadas, įkūnijęs visapusiškai pavergtos ir tiek religinės, tiek politinės laisvės troškusios Tautos siekius ir idealus. Gyventi savo nepriklausomoje valstybėje yra kiekvieno tikro pavergtos šalies patrioto svajonė ir didysis politinis tikslas. Tačiau visą savo gyvenimą ir jėgas paskyręs kovai už Tikėjimo ir Bažnyčios laisvę bei nepriklausomos valstybės atkūrimą Monsinjoras niekada besąlygiškai nepasidavė gražiai ir patraukliai skambančio, bet abstraktaus ir todėl lengvai galinčio suklaidinti žodžio „Nepriklausomybė“ kerams.
Sunku pasakyti, kas, bet tikriausiai meilė Dievui ir Tėvynei išskaidrino Jo žvilgsnį ir įkvėpė gilią ir išganingą nuojautą, kad už nuostabių žodžių „nepriklausoma Lietuva“ slepiasi iš pirmo žvilgsnio neatskiriamai susiję, bet iš tikrųjų toli gražu netapatūs ir kur kas lengviau ir dažniau negu paprastai manoma atsiejami vienas nuo kito dalykai - Tauta, Valstybė ir Tėvynė. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, tokia neįveikiama kliūtimi tapo pats didysis tikslas - patriotų vaizduotę ir svajas užvaldžiusi nepriklausomos valstybės idėja. Ši skirtis tokia svarbi, kad jos reikšmės neįmanoma pervertinti. Jos kerintis švytėjimas apakino. Sutelkus visą dėmesį į tikslą atkurti valstyb...
Teisinis reguliavimas ir TIS2 direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę
tags: #gyventoju #sutikimai #daugiabutyje #siplnu #sroviu #operatoriams