Martino Heideggerio "Būtis ir laikas": Santrauka ir Interpretacijos

Martinas Heideggeris yra vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų, o jo magnum opus "Būtis ir laikas" (vok. Sein und Zeit) - vienas svarbiausių veikalų filosofijos istorijoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines šio veikalo idėjas, jo vertimus į lietuvių kalbą bei skirtingas interpretacijas.

"Būtis ir laikas": Pagrindinės Idėjos

Straipsnio tikslas - aptarti Martino Heideggerio veikale "Būtis ir laikas" nagrinėtas pagrindines idėjas. Knygos analizėje pirmiausia susitelkiama ties klasikinės ontologijos problemomis. Autorius susikoncentruoja ties pasaulio samprata ir pagrindinių apriorinių čiabūties (Dasein) egzistencialumo struktūrų analize. Šio veikalo egzistencinių struktūrų analizė atskleidžia čiabūčiai būdingus buvimo būdus.

Supratimo ratas priklauso būties prasmės struktūrai, kuri yra pagrindinė ašis šioje filosofijoje. M. Heideggerio tvirtinimu, supratimo objektas gali būti aptinkamas pasaulyje. Tai reiškia, kad objektas gali turėti prasmę čiabūčiai tik tada, jei jis gali būti suvokiamas kaip turintis funkcinius santykius su kitais objektais santykių tinkle, kuris sudaro pasaulį. Būties prasmė skleidžiasi supratimo kelyje, kuriame buvimo kategorijos steigiamos remiantis egzistencine patirtimi ir sąvokiniais apmatais.

Vienas svarbiausių šios įžvalgos šaltinių buvo Franz Brentano traktatas apie daugiareikšmio „būti" naudojimą pagal Aristotelį. Tai buvo darbas, kuris paskatino Heideggerį paklausti, kokia vienybė sudaro „būti“ įvairovės pagrindą. Tuomet M. Heideggeris bandė įrodyti, kad daugiau kaip per du tūkstančius metų, filosofija patarnavo visoms būtybėms, kurios gali būti surastos pasaulyje (apimdamos pasaulį savarankiškai), bet užmiršo paklausti, koks buvimas yra savarankiškas. Tai ir yra klausimas dėl būties esmės.

"Būtis ir laikas" Lietuvoje: Vertimai ir Interpretacijos

Iš gausaus M. Heideggerio palikimo (102 tomai) iki šiol į lietuvių kalbą išversta:

1. „Meno kūrinio prigimtis“ (1980, vert. J. Girdzijauskas),
2. „Helderlinas ir poezijos esmė“ (1988, vert. A. Sverdiolas),
3. „Rinktiniai raštai“, kuriuose šalia kitų tekstų pateikti 25-27, 35-38 „Būties ir laiko“ paragrafai (1992, vert. A. Šliogeris),
4. „Meno kūrinio ištaka“ (2003, vert. T. Sodeika, J. Jonutytė).

Taigi M. Heideggerio pagrindinis veikalas "Būtis ir laikas" verstas tik fragmentiškai su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis. Nepaisant to, turime net 2 vertimus toli gražu ne pagrindinio teksto (Der Ursprung des Kunstwerkes). Be A. Šliogerio, T. Sodeikos ir A. Sverdiolo, kurie vertė M. Heideggerio tekstus, paminėtini ir kiti Lietuvos ar išeivijos filosofai, interpretavę juos ir siūlę įvairius autoriaus sąvokų vertimo variantus: A. Maceina, J. Girnius, R. Šerpytytė, D. Jonkus, M. Gutauskas, D. Bacevičiūtė ir kt.

Veikalo "Būtis ir laikas" vertimas į lietuvių kalbą - tam tikras lietuvių filosofinės kalbos brandos egzaminas. Vertėjas pajėgus jį išlaikyti tik dėl ligšiolinio įdirbio, atlikto minėtų vertėjų ir filosofų tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje.

Straipsnyje svarstome filosofinio - ir ypač haidegeriškojo - teksto vertimo problematiką diskusijos dėl Tomo Kačerausko atlikto Būties ir laiko vertimo į lietuvių kalbą kontekste. Stengiamės apmąstyti šį vertimą grindžiančios interpretacijos prielaidas, lygindami jas su Mintauto Gutausko pateiktą šio vertimo recenziją grindžiančiomis mąstymo prielaidomis. Aptariame šių prielaidų skirtumo prigimtį. Šį aptarimą deriname su Heideggerio mąstymo esminių bruožų - ypač jo santykio su technikos fenomenu bei su graikiškuoju moderniosios technikos, arba techninės modernybės, pagrindu požiūriu - pristatymu bei Heideggerio tekstų tinkamo vertimo galimybės sąlygų apmąstymu. Siekiame ne tiek pateikti, kritikuoti ar ginti tam tikrus vertinius, kiek parodyti vertimo galimybės esminį turtingumą ir jo tikrovės esminį skurdą.

Ketvirtajame dešimtmetyje, kada Girnius rašė iš Heideggerio filosofijos, paties Heideggerio kalbos sampratai dar trūko metafizinio ištakų pagrindimo. Filosofinė kalbos samprata metafizinį pagrindimą ir poetines ištakas įgyja tik vėlyvajame Heideggerio filosofijos laikotarpyje. Dėl šio Heideggerio filosofinio požiūrio į kalbą nenuoseklumo Heideggerio filosofijos nesuvokė Antanas Maceina ir Jeanas - Paulis Sartre‘as.

Pasaulyje šis veikalas "Būtis ir laikas" iki šiol išverstas į 23 kalbas (iš mūsų ar mums artimo regiono paminėtini rusų, lenkų, suomių, švedų, norvegų, danų, olandų, čekų, vengrų, slovėnų, kroatų, rumunų, gruzinų vertimai), į kai kurias (anglų, japonų) - po du kartus. Taigi veikalas išverstas į tas kalbas, kuriomis kalba didelės tautos arba kurios turi gilias gimtosios kalbos puoselėjimo tradicijas.

Heideggerio Požiūris į Kalbą

Magistro darbo tikslas: Heideggerio filosofinio požiūrio pateikimas ir aiškinimas dėl moderniaisiais laikais dvasios moksluose susidariusios kalbą objektinančios tendencijos įsigalėjimo. Pastarąjį tikslą siekiu įgyvendinti keldamas įvairius filosofinius klausimus, susijusius su kalbos logika, su rašto ir šnekos skirtimi, su aplinkos ekologija ir su žmogaus mąstymu.

Heideggerio veikaluose galima pastebėti kalbos atžvilgiu asmeninę mąstytojo filosofinę poziciją, kurią ketinu magistro darbe pavadinti neobjektiniu požiūriu į kalbą. Neobjektinis Heideggerio požiūris į kalbą - tai manymas, kad kalba nėra žmogaus nuosavybė, kad kalba žmogui yra duota jo paties atsiradimo įvykyje (Ereignis) tuo tikslu, kad kalba pasitarnautų kaip tarpininkas tarp esinijos būties (Sein) ir žmogiškosios čia - būties (Dasein). Taigi kalba Heideggerio asmeninėje eksplikacijoje nėra nei žmogaus, nei aplinkos daiktas, bet veikia kaip viena iš santykio jungčių (kuri nėra svarbesnė už patį santykį), dėl to kalba pati savaime nevirsta objektu kaip šneka.

Tiek ankstyvojo, tiek vėlyvojo Heideggerio filosofijos raštuose galima pastebėti asmeniniam mąstytojo kalbos suvokimui oponuojantį objektinį požiūrį į kalbą. Magistro darbe objektinį požiūrį į kalbą, priešingą Heideggerio neobjektiniam požiūriui į kalbą, analizuosiu remdamasis Vienos ratelio nario Rudolfo Carnapo mintimis apie dirbtinę kalbą ir apie loginės analizės metodą; prancūzų kalbotyrininko Ferdinando de Saussure‘o suvokimu apie kalbą kaip vien komunikacijos įrankį, susijusį su biologiniais žmogaus kūno pagrindais; prancūzų filosofo Jeano - Paulio Sartre‘o egzistencinį požiūrį, kuris nuvertina metafizinę būtį į pirmą planą iškeldamas žmogaus etinę veikseną.

Objektinio požiūrio į kalbą esmė: kalbą žmogus vartoja savo būtyje ir savo poreikiams patenkinti kaip objektą - žmogiškąjį daiktą. Antra vertus, šio požiūrio pranašumas, jeigu atsiribotume akimirkai nuo lyginimo su Heideggerio kalbos samprata, yra pripažinimas, kad nevartojamos ir tuo pagrindu negyvos kalbos nebūna, net jeigu kalbėtume apie kalbas, kurių žodynas miręs, ar apie kalbas, kurių tikslas yra griežtai mokslinis, - logikos, matematikos informacinių technologijų kalbos.

„Niekas neišdrįs laikyti neteisingu arba atmesti kaip visai nevertingą kalbos kaip garsinio vidinių būdo judesių atliepo, kaip žmogiškosios veiklos, kaip sąvokiškai - išraiškingo pavaizdavimo apibūdinimo.“ Šis teiginys, atrodo, pateikia tvirtą ir aiškų kalbos apibrėžimą. Iš pažiūros jis išsako visus akivaizdžius kalbos bruožus: garsinę kalbos prigimtį, numanomą kalbos ryšį su žmogaus psichika, kalbos kaip sąvokų kūrėjos, pavaizduotojos, esybiškumą.

Būtent klausimas yra vienas iš esminių filosofinio mąstymo bruožų: „Klausimas yra kelias į atsakymą. Kad būtų išsaugotas, klausimas neturėtų baigtis teiginiu apie kokį nors dalyką, bet privalo pakeisti patį mąstymą.“ Iš esmės negaliu vienareikšmiškai atsakyti į bendrą klausimą, pavyzdžiui, kas yra kalba? Kadangi atsakymas yra brandinamas mąstymo ar diskusijos, o ne jau pateiktų atsakymų stichijose.

Heideggerio kalbos sampratos pagrindu mąstytojai Ludwigas Binswangeris, Medardas Bossas kūrybiškai Heideggerio šnekos (die Rede) sampratą pritaiko tarpasmeninių santykių problemoms tirti egzistencinėje psichologijoje.

Magistro darbe siekiu suprasti Heideggerio požiūrį į netechnizuotą ir dėl to autentišką filosofinę kalbą. Siekdamas išdėstyti pastarąją filosofinę poziciją remsiuosi abiejų mąstytojų mintimis, liečiančiomis sąmonės ir kalbos klausimo aiškinimą.

Kaip pastebėjo savo laiške filosofas Juozas Girnius, Heideggerio filosofija veikiau pateikia klausimus, o ne atsakymus į pamatinius filosofijos klausimus. Iš to išplaukia, kad Heideggerio filosofijos pagrindas neslypi hermeneutinių sąvokų, kurios dėl to tampa viso labo šio vokiečių mąstytojo filosofijos sudedamąja dalimi, bet ne pačios filosofijos gilumine esme, aparato išaiškinime. Juk, pasilikę vien Heideggerio sąvokų analizės plotmėje, atsidurtume mokyklinės filosofijos, kuriai rūpi tik mokyklinių sąvokų eksplikacija ir kurią kritikavo už tai pats Heideggeris, linijoje.

Taigi Heideggerio filosofijos esmė yra metafizinis filosofinis klausimas, kuris svarstančiajam sužadina troškimą apmąstyti vis naujas gyvenimo sritis ir filosofijos aktualijas. O šis netikėtas troškimas savo ruožtu kaip sniego lavina skatina vis naujus klausimus. Taip filosofija klausimų dėka suvokiama kaip procesas, kuriame atsakymai nėra pasyvus vien filosofinės sąvokos reikšmės interpretavimas, bet patys atsakymai drauge yra subtili mąstymo provokacija, stimuliuojanti filosofinį klausinėjimą, ir, žinoma, paties filosofinio mąstymo judesius.

„Kiekvienas bandymas suprasti Heideggerį neatsižvelgiant į klasikinę graikų filosofiją, yra beprasmis.“ Šiame magistro darbe remsiuosi Heideggerio klasikinės filosofijos interpretacijomis, išdėstytomis tam tikruose mąstytojo veikaluose, nes klasikinės filosofijos interpretacijos lėmė paties Heideggerio kalbos sampratos formavimąsi, paties Heideggerio filosofinio požiūrio raidą nuo ankstyvojo jo filosofijos tarpsnio, žymimo mąstytojo sisteminio veikalo „Būties ir laiko“ pasirodymo, iki pat Heideggerio mirties.

Šiais laikais iškyla egzistencinio mąstymo tapatybės problema: Ar egzistencinis mąstymas gali veikti kaip savarankiškas filosofinio mąstymo būdas, nepriklausomas nuo fenomenologinio ar analitinio požiūrių? O gal egzistenciniam mąstymui yra reikalinga kitų filosofijos srovių sintezė, kad šis mąstymo būdas galėtų gyvuoti toliau? Aišku tik viena, kad savo magistro darbu trokštu skatinti susidomėjimą metafizine problematika.

Metafizinėje plotmėje egzistencinis mąstymas vykusiai plėtoja dialogą tarp skirtingų filosofinių požiūrių (fenomenologinio, analitinio) ir leidžia kūrybingai interpretuoti pamatinius filosofijos klausimus: kas yra gamta, žmogus, daiktas ir t.t. Metafizinis požiūris jungia filosofinio mąstymo daugiamatiškumą svarstomo pamatinio klausimo perspektyvoje.

tags: #heiddegerio #butis #ir #laikas