Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje dažniausiai taikomi prievolių užtikrinimo būdai - nekilnojamojo turto hipoteka ir/ar kilnojamojo turto ar turtinių teisių įkeitimas. Lietuvos Respublikos įstatymai numato privilegijuotą kreditoriaus, kurio prievolės įvykdymas užtikrintas įkeitimu ir/ar hipoteka, padėtį.
Civilinis kodeksas prievolę apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.). Tokiu būdu prievoliniai santykiai sukuria tam tikras teises ir pareigas.
Tiek hipotekos, tiek įkeitimo atveju, skolininkui neįvykdžius įsipareigojimo, kreditorius įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, t.y. į šį turtą yra nukreipiamas išieškojimas. Verta pažymėti, kad minėta įstatymo nuostata apriboja CK įtvirtintus įkeitimo objekto realizavimo būdus, kadangi aptariamu atveju, nepaisant įkeitimo kreditoriaus naudai, ne kiekvienas kreditorius, o tik tas, kuris įtrauktas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, galėtų perimti reikalavimą pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis.
Įkeitimas, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, pagrįstai vertinamas kaip vienas efektyviausių bei patikimiausių užtikrinimo būdų. Toks vertinimas gali būti lengvai paaiškinamas šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis. Šiuo ekonominiu laikotarpiu ypatingai kreipiamas dėmesys ne tik į patikimiausius bei efektyviausius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, bet ir į procedūras, taikomas išieškant iš įkeisto turto.
Šio darbo temos aktualumą nulemia lėtėjanti ekonomika ne tik visame pasaulyje, bet ir ypatingai Lietuvoje. Šiam įtaką turi ir pasaulinė ekonomikos krizė, prasidėjusi bankų sektoriuje. Šiuo siekiant išnagrinėti išieškojimą iš įkeisto turto detalumo ir aktualumo aspektais, bus apsiribojama Lietuvos Respublikoje reglamentuotais procesais bei atskiromis procedūromis.
Tad šio darbo objektas yra išieškojimo iš įkeisto turto procesas, tokio proceso problematika. Šio darbo kontekste įkeistas turtas apibrėžtinas kaip nekilnojamasis turtas, t.y. žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji), ir kilnojamasis turtas, t.y. daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, bei turtinės teisės.
Pažymėtina, jog išieškojimo iš įkeisto turto procesą reglamentuoja ir poįstatyminiai teisės aktai. Šiai analizuojamas minėtų teisės aktų praktinis taikymas civilinėse bylose. Siekiant efektyvios kreditoriaus interesų apsaugos bei skolininko interesų garantijų, pasigilinti į galimus sprendimo būdus. Suformuoti pasiūlymus išieškojimo procesui efektyvinti.
Magistro baigiamojo darbo šaltiniais tapo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - LR CK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau - LR CPK), Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas, Lietuvos Respublikos kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas, Sprendimų vykdymo instrukcija, kiti įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai.
Darbe pasinaudota Egidijaus Baranausko daktaro disertacija "Įkeitimo teisinis reguliavimas", Dainos Petrauskaitės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4 knygos XI - XII skyriaus komentaru, publikuotu periodiniame leidinyje "Justitia". Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus, kitų teisminių instancijų praktika bei vykdomosiomis bylomis, vedamomis ar užbaigtomis Vilniaus miesto ir rajono apylinkėse.
Darbe taikomi empiriniai ir teoriniai tyrimo metodai. Įvairių mokslinio tyrimo metodų taikymą paveikė pasirinktas tyrimo objektas - išieškojimo iš įkeisto turto proceso analizė, problematika. Taikant empirinį dokumentų analizės metodą buvo tiriami Lietuvos Respublikos teisės aktai, teismų sprendimai. Teorinis sisteminės analizės metodas padėjo nustatyti teisės normas, įtvirtintas skirtinguose teisės aktuose, tarpusavio ryšį.
Atskleidžiant bendras išieškojimo iš įkeisto turto taisykles, buvo taikomas kitas teorinis tyrimo metodas - lyginamasis metodas. Šio metodo pagalba nustatyti panašumai ir skirtumai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių teisės aktuose įtvirtintomis išieškojimo iš įkeisto turto taisyklėmis.
Magistro baigiamąjį darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, išvados. Darbo pabaigoje pateikiamas literatūros, kuria buvo remtasi darbe, sąrašas bei darbo santrauka lietuvių ir anglų kalbomis.
Išieškojimo Iš Įkeisto Turto Esmė
LR CK prievolę apibrėžia kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (LR CK 6.1 str.).
Tokiu būdu prievoliniai santykiai sukuria tam tikras teises ir pareigas. Tiek teorinėje, tiek praktinėje plotmėje egzistuoja galimybė, jog skolininkas neatliks tam tikros veiksmo, numatyto sutartyje ar įstatyme, ir tokiu būdu neįvykdys teisiniais santykiais sukurtos (prisiimtos) pareigos ar įvykdys jas netinkamai.
Tai gali nulemti įvairiausios priežastys: skolininko nesąžiningumas, finansinis nepajėgumas, kiti objektyvūs bei subjektyvūs veiksniai. Siekiant kontroliuoti galimas pareigos neįvykdymo pasekmes bei apsaugoti kreditoriaus interesus, civilinės teisės sistemoje įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas.
Šio instituto esmė ta, jog skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigą prievolėje. Esant tokiai situacijai, atsiranda būtinybė ieškoti papildomų būdų ne tik skatinti skolininką tinkamai įvykdyti pareigą prievolėje, bet ir visiškai patenkinti kreditoriaus interesus.
Tokie papildomi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai numatyti įstatyme. Vieni prievolių užtikrinimo būdai turi skatinamąjį pobūdį skolininkui įvykdyti prievolę, pavyzdžiui, netesybos, o kiti garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys, pavyzdžiui, laiduotojas, įkaito davėjas ir t.t.
Atsižvelgiant į prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, gali būti skiriamas ir jų pobūdis: prievolinis ir daiktinis. Daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami LR CK 4 knygoje. Tai būtų hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas ir kt. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje dažniausiai taikomi hipoteka ir įkeitimas kaip daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai.
Ir tai suprantama, kadangi tokiu būdu užtikrintos prievolės garantuoja mažiausius galimus kreditoriaus nuostolius tuo atveju, jei prievolė, kuri užtikrinta hipoteka ar įkeitimu, įvykdoma netinkamai ar visai neįvykdoma. Kitaip tariant, išieškojimo procesas egzistuojant prievolės užtikrinimui skiriasi nuo išieškojimo proceso bendra tvarka.
LR CPK 745 str. 1 d. įsakmiai nurodoma, jog išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto ir įkeitimu įkeisto turto, numatytomis išimtimis tiek, kiek tokio pobūdžio išieškojimo nereglamentuoja LR CK. Toks reglamentavimas suponuoja išieškojimo iš hipoteka ir įkeitimu užtikrinto turto tarpusavio ryšį su išieškojimu bendra tvarka. Tam, kad tinkamai atskleisti tarpusavio ryšį, panagrinėsime abiejų išieškojimo procesų esminius skirtumus ir panašumus.
Abiem atvejais, išieškojimas galimas tik skolininkui neįvykdžius prievolės arba netinkamai ją įvykdžius. Tačiau skirtingai reglamentuojama išieškojimo pradžia. Tačiau skirtingi veiksmai turi būti atlikti siekiant įgyti teisę pradėti išieškojimo procesą.
Išieškojimo iš įkeisto turto atveju, kreditoriui numatyta pareiga įspėjimo dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateikimas. O tuo tarpu, išieškant bendra tvarka, kreditorius pirmiausia turi gauti vykdomąjį dokumentą (LR CPK 587 str.) ir pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti (LR CPK 650 str. 1 d.). Toks skirtingas reglamentavimas yra pagrįstas hipotekos ir įkeitimo paskirtimi, t.y. ne tik reikalavimo, bet ir pigesnio bei operatyvesnio išieškojimo proceso užtikrinimu.
Kitas esminis skirtumas tarp nagrinėjamų išieškojimo rūšių yra reikalavimai dėl išieškojimo eilės. Tačiau toks kreditoriaus pasirinkimas turi atitikti LR CPK 664 ir 665 str. įtvirtintą išieškojimo iš skolininko turto eilę. Galioja bendra taisyklė, jog iš paskesnės eilės turto galima išieškoti tik tuo atveju, jei nėra žinomo pirmesnės eilės turto.
Tuo tarpu, išieškant iš įkeisto turto netaikomi išieškojimo iš skolininko turto eilės apribojimai (LR CPK 662 str. 5 d.). Tokiu būdu hipotekos ir/ar įkeitimo kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis. Įkeičiamas turtas yra pasirenkamas ir tokiu būdu jis pats gali objektyviai įvertinti galimybę tokiu turtu užtikrinti jo reikalavimą. Taikant išieškojimo iš turto eilę, būtų paneigiama hipotekos ir įkeitimo, kaip užtikrinimo būdo, paskirtis.
Pažymėtina, jog išieškojimo iš skolininko turto eilės įtvirtinimas skirtas apsaugoti skolininko turtinius interesus. Tačiau tokios eilės netaikymas išieškant iš hipoteka ar įkeitimu užtikrinto turto, nereiškia, jog skolininko interesai yra ignoruojami. Įkaito davėjui suteikiama teisė nurodyti įkeistų daiktų pardavimo eilę, jei išieškoma parduodant iš varžytynių jungtine hipoteka įkeistus daiktus (LR CK 4. 194 str. 1 d.).
Esminis nagrinėjamų procesų panašumas yra tas, jog įkeisto turto realizavimui, atsižvelgiant į jo pobudį, taikomas LR CPK reglamentavimas.
tags: #hipotekos #davejo #naudojimasis #daiktu #be #turetojo