Hipotekos Lakšto Pakeitimas Lietuvoje: Teisinis Reguliavimas ir Kainos

Hipoteka yra svarbi priemonė užtikrinant kreditoriaus interesus, todėl jos registravimo ir išregistravimo procesai yra atidžiai reglamentuojami. Šiame straipsnyje aptarsime hipotekos lakšto pakeitimo teisinį reguliavimą Lietuvoje, notarinių paslaugų kainas, susijusias su šiuo procesu, bei trumpai apžvelgsime hipotekos istoriją.

Hipotekos Pabaiga ir Hipotekos Lakšto Pripažinimas Negaliojančiu

Pagal Civilinio kodekso 269 straipsnį, jei nuo skolos mokėjimo termino pabaigos praėjo dešimt metų, o hipotekos kreditorius arba jo buvimo vieta yra nežinomi, įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta.

Hipotekos teisėjas, gavęs suinteresuoto asmens prašymą, specialiame interneto tinklalapyje paskelbia įspėjimą kreditoriui, kad jis per šešis mėnesius gali pareikšti apie savo hipotekines teises. Jeigu per nurodytą terminą kreditorius neatsiliepia, hipotekos teisėjo nutartimi hipoteka baigiama, hipotekos lakštas pripažįstamas negaliojančiu ir kreditorius praranda reikalavimo teisę.

Notarinių Paslaugų Kainos

Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas dydžiai yra griežtai sureguliuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1R-96.

Šiame įsakyme yra nurodyti visi notarinių paslaugų įkainiai ir jų ribos, kurių notarai privalo laikytis. Be abejo, rengiantis vykti pas notarą vertą pirma pasitikrinti minėtame įsakyme, kokios apytiksliai išlaidos gali tekti, tačiau bet kuriuo atveju visada geriau paklausti paties notaro, nes notarinį atlygi sudaro ne tik lentelėje nurodytos išlaidos, bet ir patikros valstybės registruose, registrų darbai ir pan. Su minėtu įsakymu verta susipažinti ir todėl, jog jame yra nurodyta notarinių mokesčių skaičiavimo taisyklės kai parduodamas, įkeičiamas ne vienas daiktas, o keli.

Galime pateikti kai kurių notarinių veiksmų kainų pavyzdžius:

• 0,37 procento nuo sandorio šalių nurodytos nekilnojamojo daikto kainos (sumos), bet ne mažiau kaip 33 Eur ne daugiau kaip 5000 Eur + 21 proc.
• 12-27 Eur + 21 proc.
• iki 220 000 eurų įkeičiamo objekto vertės - nuo 0,17 iki 0,25 procento nuo objekto vertės, bet ne mažiau kaip 13 eurų ir ne daugiau kaip 120 eurų + 21 proc. PVM, o nuo 220 001 euro įkeičiamo objekto vertės - nuo 0,17 iki 0,25 procento nuo objekto vertės, bet ne daugiau kaip 240 eurų + 21 proc.
• nuo 0,33 iki 0,41 procento nuo perleidžiamų vertybinių popierių perleidimo sumos, bet ne mažiau kaip 17 eurų ir ne daugiau kaip 5 000 eurų + 21 proc.
• 7-20 Eur + 21 proc.
• 0,1 procento nuo vekselio sumos, bet ne mažiau kaip 17 eurų ir ne daugiau kaip 5 000 eurų + 21 proc.
• 3-10 Eur + 21 proc.
• 5-33 Eur + 21 proc.
• 0,08 procento nuo paveldimo turto vertės, bet ne mažiau kaip 17 eurų ir ne daugiau kaip 338 eurai + 21 proc.

Jei sudaroma dvišalis sandoris, kas mokės notarines išlaidas paprastai iš anksto aptaria šalys tarpusavyje. Vienas dažnesnių atveju, kai šalys po lygiai apmoka patirtas išlaidas.

Paveldėjimo ir Dovanojimo Aspektai

Vadovaujantis Civilinio kodekso 5.1 straipsniu, paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

Lietuvos civilinėje teisėje skiriami du paveldėjimo pagrindai - paveldėjimas pagal įstatymą ir pagal testamentą. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. Taigi, paveldėjimo teisiniai santykiai, t. y., paveldėjimas pagal testamentą arba paveldėjimas pagal įstatymą susiklosto nuo palikimo atsiradimo momento.

Dovanojimo sutartimi viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. už nekilnojamojo daikto dovanojimo sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), seneliams, vaikaičiams patvirtinimą mokamas 12-27 eurų + 21 proc PVM dydžio įkainis.

Už notaro konsultacijos suteikimą nustatomas nuo 2 iki 48 eurų dydžio įkainis (Įkainių sąrašo 32.2 papunktis). Notaro konsultacija teikiama aiškiai išreikštu notaro ir kliento susitarimu, esant objektyviam poreikiui ir aplinkybėms (kai neketinama sudaryti sandorio arba sandoris yra sudėtingas, reikalaujantis papildomo notaro darbo, laiko, užsienio valstybės teisės aktų analizės ir panašiai).

Hipotekos Raida

Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Hipotekos registravimo ir išregistravimo procese pasitaiko klaidų ir netikslumų. Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.

Hipotekos registravimo ir išregistravimo tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.

Išsamiau panagrinėkime hipotekos raidą.

Jau Senovės Egipte buvo žinomos įvairios įkeitimo formos, o Romos teisėje įkeitimo teisė buvo ypač pažangi. Skolinimasis bei įkeitimas senovės civilizacijose nebuvo labai dažnas reiškinys, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai.

Babilono valdovo Hammurabio teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai jie pas jo pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus".

Skolos vergijos panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas įvesta, įvežta, įnešta.

Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo.

Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti.

Šiuos fiducia ir pignus trūkumus pašalino trečioji įkeitimo forma hypotheca, kuri skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju.

Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Jei įkeičiamam daiktui jau bus nustatyta hipoteka.

Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką.

Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas.

Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi.

Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.

XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu.

Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. balandžio 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsijos Žemės teisynas. Įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatų įleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Įrašant nekilnojamąjį turtą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis.

Visgi Sävade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Sävadas (įrašant nekilnojamąjį turtą į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygsų vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. spalio 30 d. Ipotekos įstatymas panaikino iki tol galiojusius įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius.

tags: #hipotekos #laksto #pakeitimas