Šio šimtmečio pradžioje, 1900 metais, Paryžiuje įvykusioje didžiojoje Pasaulinėje parodoje kas dieną popiet lankydavosi Henry Adams, autorius knygos “The Education of Henry Adams”. Kaip viename laiške pasakojosi, jis eidavo prie dinamo mašinos ir prie jos melsdavosi. Jis neturėjęs nieko kito, ką garbintų. Buvo materialistinių pažiūrų.
O tas laikotarpis buvo elektros amžiaus pradžia. Dinamo, gaminanti elektrą, buvo pažangos simbolis - tos pažangos, kuri jam buvo virtusi dievaičiu. Mūsų laikais ta techniškoji pažanga žmogui į rankas įdavė didžiausią - atominę - jėgą, dėl kurios, deja, jisai pats dreba, kad kiekvienu momentu gali būti paverstas į dulkes ir dūmus.
Daugelis žmonių, įbedę akis į žemės progresą, jau nebeįstengia dangaus žvaigždžių įžvelgti ir daugeliui mašinų trenksmas nebeleidžia girdėti angelų taikos ir ramybės giesmės. Kaip sako dr. J. Heuss, netikras švietimas iš žmogaus ėmė daryti gudrų velnią, kai tuo tarpu turėjo padaryti šventuoju. Išvedimas iš blogio nėra tik žinojimo didinimas, bet viso žmogaus vidinio gyvenimo pakeitimas.
Ir kiek rinktiniai žmonės turėjo išgyventi, įvairiais klystkeliais blaškytis, kol šią tiesą pasiekė?! Vienas amerikietis gamtininkas, kaip aprašo dr. J. Sutherland Bonnell, kartą vaikščiojo Atlanto pakrante. Jo dėmesį atkreipė kažkoks keistas daiktas vandens pakrašty. Tai buvo didžiulis paukštis. Gamtininkas, arčiau priėjęs, įsitikino, kad tai stambus erelis, prie kurio kojos buvo pritvirtinti spąstai.
Už šimtų mylių šis paukštis įkrito į spąstų žiaunas. Jis kovojo visomis jėgomis, nudaužė grandinę, ir pagaliau su spąstais nuskrido. Bet metalas jį traukė žemyn. Jam buvo neišpasakytai sunku ieškoti tinkamo maisto, ir išsekęs jis nukrito jūros pakrantėje užgesti iš jėgų išblėsimo...
Kiek gi daug žmonių savo silpnume paslysta į moralinius spąstus. Kokią tragišką kovą jie pergyvena, bebandydami nudaužti pančius, rišančius juos prie dvokiančių gyvenimo dumblų? Ir kiek skaidraus džiaugsmo jie pergyvena, jei visa tai jiems pavyksta.
Sekdami didžiuoju Lecordaire, galėtume pasakyti, kad klystkelių žmogus tiesą ir gėrį pasiekia tik po daug kovų. Gilesnės gyvenimo prasmės ieškantiems, tos herojiškos anų vidaus kovos yra tiek įdomios ir jų pasiekti laimėjimai tiek maloniai džiuginą, kad norėtųsi juos giliau pažinti.
Jų atrastoji krikščionybės tiesa ir Kristaus dorovė suspindi nauju žavesiu ir visiems neša naują įkvėpimą. Jie atskleidžia naują patrauklumą krikščionybės, su kuria mes nuo gimimo esame perdaug apsipratę. Štai kodėl konvertitų raštai yra daugelio mėgiami skaityti.
Plačiai žinomas istorijos tyrinėtojas Friedrich von Hurter pvz. taip savo kelią nusako:- Aš nesidaviau Bažnyčios išorės vedamas, kad patekčiau į Bažnyčios vidų. Aš, kaip smalsus svetimasis, lyg godus pirkėjas atviromis akimis ėjau aplinkui, lyg norintysis namą pirkti jį apžiūrėdamas. Iš pradžių aš katalikų Bažnyčios rūmą gerai ištyriau, ir daugiau buvau įžvelgęs, negu kai kuris iš tų, kurie tame pat name yra gimę. Ilgai gaišau, kol pagaliau pasakiau: tas rūmas man patinka. Ir tik kai aš jį atradau tvirtą, labai tinkamą gyventi, pasiryžau ir pats šiame nuostabiame katalikų Bažnyčios rūme pasilikti. -Panašių ieškojimų ir apsisprendimų mes šioje knygoje rasime visą eilę.
Į šių žmonių gyvenimo kelią įsigilinę, mes galėsime drauge su dr. W. Norman Pittenger jausti:- Krikščionybė žmonėms atneša jėgą. Daugelis iš mūsų esame lyg automobilis be gazolino (benzino): mums trūksta jėgos gyventi, mums trūksta stiprybės likti giliai vaisingais dvasioje, mums trūksta ryžto gyvenimą padaryti turtingu, koks jisai Dievo rankose gali tapti.
Klystkeliais klaidžioję ir Tiesą bei Gėrį suradę, mums įtikinančiai parodo, kad krikščionybė, G. Popini žodžiais betariant, bus maistas visoms burnoms, skirtas naujo gyvenimo grąžinimui net ir tiems, kurie gal net jo vardo gerai nežino.
Rusų mokslininko odisėja
- Kas tiesos ieškodamas pergyveno sunkias kovas ir išliejo daug prakaito, tas ją dvigubai daugiau brangina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti, - taip rašo austrų laikraštininkas ir kultūrininkas dr. J. Eberle, buvęs žymaus vidurio Europos žurnalo „Schoenere Zukunft” redaktorius. Jisai yra net surinkęs eilę tokių tiesos ieškotojų pasipasakojimų, kurie yra išleisti atskira knyga, pavadinta „Unser Weg zur Kirche” (Mūsų kelias į Bažnyčią).
Gal vienas įdomiausių yra rusų profesoriaus D. Artemjevo pasisakymas. Jis yra kilęs iš lietuviams artimesnių sričių - Žemojo Naugardo, kur gyveno jo seneliai, pas kuriuos jis praleido savo jaunystę iki 18 m. amžiaus. Jį globojo močiutė, pasižyminti rusų kaimietišku religingumu. Ji daugiausia laiko praleisdavo, skaitydama knygas, ypač išleistas Athoso kalno vienuolių.
Tačiau, daugelio rusų tikėjimas buvo pilnas prietarų. Dauguma pravoslavų dvasiškių buvo neišmokslinti ir neturėjo žmonėms įtakos. Liaudyje net buvo įsitikinimas, kad sutikti popą reiškia nelaimę, nuo kurios tačiau galima apsisaugoti, jei per kairį petį tris kartus nusispiausi.
Lankant mokyklą, Artemjevui kilo įvairių pasaulėžiūrinių abejonių. Dėl jų kreiptis į popą jam buvo nepatogu, taip pat neturėjo nieko kito, kas jam galėtų į kylančius klausimus atsakyti, todėl pats ėmė ieškoti atsakymo knygose. Jis įsijungė į skaitymo ratelį, įsteigtą saviauklai. Tame ratelyje buvo penki nariai, kurie skaitė knygas bei straipsnius ir susirinkimuose perskaitytus dalykus aptardavo. Ypač jie susidomėjo publicisto Pisarevo straipsniais.
Pisarevo įtaka rusų visuomenėje tada buvo labai didelė. Jo raštai buvo persunkti skepticizmo, racionalizmo ir liberalizmo. Labai grubia forma jis skelbė materialistinę pasaulėžiūrą. Tokios įtakos veikiamas, Artemjevas prarado savo tikėjimą.
Jis pradėjo dar daugiau skaityti socialistinius raštus, rasdamas juose aiškią priešreliginę pasaulėžiūrą, kuri ir jame vis labiau ir labiau ėmė įsigalėti. Jo religiniai abejojimai pranyko. Jis nusprendė, kad Dievo buvimo klausimas yra neišsprendžiamas, o pagaliau ir nėra taip svarbus. Būdamas dar tik 17 m. amžiaus, jis jau jautėsi „laisvas nuo religinių prietarų”. Po to, kaip jis pats sako, prasidėjo ir jo išsilaisvinimas iš „dorovinių varžtų”.
Dabar jam atrodė, kad vienintelis dėmesio vertas mokslas - tai gamtamokslis. Dėl to jis įstojo į Gamtos - Matematikos fakultetą Maskvoje. Kaip pats sako, per ketverius metus buvo paskendęs moksluose ir malonumų ieškojime. Galvoti apie religinius klausimus jam nebuvo laiko. Taip atėjo pirmoji rusų revoliucija 1904 metais.
Dėl studentų maištų prieš carą, universitetas buvo uždarytas. Daugelis manė, kad revoliucija išsiplės, todėl Artemjevo senelė dalį savo turtų išgabeno į užsienį, drauge išsiųsdama ir jį patį su seserimi tęsti studijų į Paryžių. Iš Odesos išplaukė laivu į Neapolį.
Pakeliui užklupo nepaprastai stipri audra. Jų laivo stiebai lūžo, visas laivas braškėjo, užgeso šviesos. Teko gulėti lovoje, įsikabinus stulpo, kad nebūtum mėtomas po visą kajutę. Studentas pajuto mirties artumą ir prisiminė apyskaitos dieną amžinybėje, kai bus „atidaryta gyvenimo knyga”. Jis pajuto, kaip jo bedieviškoji pasaulėžiūra netikra. Jau tada jis linko grįžti prie Dievo, tačiau kelionė pasibaigė laimingai, atsirado nauji pergyvenimai Neapoly, sustojus prabangiame viešbutyje, o pasiekęs Paryžių, jis ėmė lankyti visas pramogų vietas, kurias tik galėjo jam pateikti „modernusis Babilonas”, kaip jis pats savo atsiminimuose rašo.
Kartą iš tokių pramogų vietos, po „linksmos nakties”, jis grįžo į savo kambarį anksti rytą. Štai kaip jis apie tai rašo: „Staiga pajutau didelį tuštumą viduje. Visi malonumai, kuriais pirma taip domėjausi, dabar atrodė niekingi. Visas mano ligšiolinis gyvenimas Paryžiuje buvo toks tuščias ir nuobodus, kad nenoromis pajutau pasibiaurėjimą ir tokiu gyvenimu, ir pačiu savimi. Iškilo klausimas, ką toliau daryti. Juk daugiau taip gyventi negalima. Nutariau savo gyvenimą pašvęsti studijoms.
Pasaulinė paroda Paryžiuje 1900 m.
Rusijoje jau buvo aprimę maištai. Jisai sugrįžo į tėvynę, pasiryžęs imtis mineralogijos ir kristalografijos studijų. Studijos jam sekėsi, ir jas baigęs, buvo pakviestas profesoriauti įvairiose aukštosiose mokyklose. Iki 1910 m. gyveno atsidėjęs tik mokslui, nors turėjo rūpintis ir iš tėvo paveldėtu didoku žemės plotu.
1910 m. vedė. Žmona buvo sunkiai sugyvenama isterikė. Po metų jų meilė išblėso, ir gyvenimas tapo nepakenčiamai sunkus. Namai virto pragaru, ir jis net buvo bepradedąs mąstyti apie savižudybę. Pergyveno labai didelį įtempimą. Kažkaip tuo metu jis kartą labai ryškiai pajuto kito pasaulio realybę, tamsiame danguje dvasios akimis regėdamas dvi labai aiškias žvaigždes, kurių viena, vaizduojanti jo žmoną, užgeso. Tai jam davė progos pamąstyti, kad jo sergančios žmonos gyvenimas nėra ilgas. Jame gimė užuojautos jausmas ir atitolino savižudybės mintis. Iš tikrųjų, jo žmona, gydytojų išsiųsta į San Remo, į Viduržemio pajūrį, mirė, jam esant Petrapily.
Tie visi įvykiai dar labiau jo žvilgsnį nukreipė į anapus. Jau anksčiau jis domėjosi okultizmu, spiritizmu, kartais net dalyvavo spiritistiniuose seansuose, nors jiems daug reikšmės nepriduodavo ir tariamus dvasių regėjimus priskirdavo haliucinacijoms arba apgaulei.
- Tačiau po žmonos mirties, - jis rašo, - dažnai man kildavo mintis, kad yra kitas, dvasinis pasaulis, skirtingas nuo mūsų medžiaginio pasaulio, ir kad abudu pasauliai rišasi vienas su kitu. Tokios mintys tai buvo pirmas plyšys mano racionalistinėje ir materialistinėje pasaulėžiūroje. Manyje susiformavo nauja idealistinė pasaulėžiūra: ėmiau pripažinti savarankiškos Visatos Priežasties buvimą. Nustojau būti bedievis, nors mano Dievo sąvoka buvo stipriai skirtinga nuo krikščioniškosios pažiūros. -Jis Dievą pripažino visatos sutvėrėju, tačiau nepripažino Jo viešpatavimo pasaulyje ir Jo valios įtakos mūsų gyvenime.
Krikščionybė jam tada atrodė tik viena iš daugelio religijų, taip pat turinti klaidų, kaip ir kitos - tiesų ir prietarų mišinys. Be to, jis galvojo, kad krikščionybė, skelbdama nuolankumą, yra vergų tikyba, laisvam žmogui netinkanti. Dėl to jis bet kokią krikščionybės rūšį inteligentiškam žmogui laikė nepriimtina, o dorovės atžvilgiu jis pasiliko toks, kaip anksčiau - visų pirma žiūrėti savo naudos ir malonumo.
Jo mokslinė karjera buvo puiki. Studijas apie kristalus jis spausdino rusų žurnaluose, o taip pat ir Muenchene leidžiamame „Zeitschrift fuer Kristallographie”. Tie straipsniai buvo labai vertinami. Apgynęs doktorato disertaciją, gavo visą eilę pasiūlymų profesoriauti. Iš pradžių buvo profesoriaus pavaduotojas Kalnų akademijoje Petrapily, paskui profesorius Varšuvos Politechnikos institute, o vėliau jį išrinko profesorium Maskvos universitetas. Be to, vyriausybė jį paskyrė komisijos pirmininku įkurti Kalnų akademiją Maskvoje.
Kvarco kristalinė struktūra
Atėjo 1917 m. bolševikų revoliucija. Jo nuosavybė buvo atimta, bet profesūroje pasiliko, buvo gerai aprūpintas, turėjo užtikrintą darbą. Tačiau raudonasis režimas reikalavo lenktis prieš jį. Buvo jaučiama didelė vidinė prievarta, asmenybės laužymas. Mokslininko darbo laisvė buvo sumindžiota. Sąlygos pasidarė nebepakenčiamos, ir jo sąmonėje pradėjo bręsti du keliai: savižudybė ar bėgimas į užsienį. Gyvenimu jisai buvo nusivylęs, todėl savęs sunaikinimas jam atrodė lengviausias ir paprasčiausias. Tačiau jau tada jis tikėjo sielos nemirtingumą, kas jį ir sulaikė nuo savižudybės. Jis apsisprendė bėgti į užsienį. Po keletos nepasisekusių bandymų, vis dėlto jam pavyko per Švediją pasiekti Vokietiją.
Atvykęs į Vokietiją, apsistojo Berlyne ir buvo pakviestas redaguoti rusų emigrantų laikraštį. Pragyvenimas buvo užtikrintas, tačiau viduje jis jautė sukrėtimą, tuštumą, ko negalėjo pašalinti nė gausus ir atkaklus darbas. Moksliniai klausimai, kurių išsprendimu pirmiau jis tiek sielojosi, dabar prarado patrauklumą. Niekas jo nebedomino, ir jis kaskart ryškiau ėmė jausti reikalą galutinai išspręsti gyvenimo prasmės klausimą.
- Po eilės skausmingų valandų, - rašo jis, - kuriose svarsčiau ir analizavau savo ankstyvesnius pergyvenimus bei gyvenimo klausimus, pagaliau įsitikinau, kad prieš mane iškilusios problemos tik tada galės būti išrištos, jeigu aš susitelksiu išspręsti, kas bus po mano mirties, po mano sielos atsiskyrimo nuo kūno.
Dabar jis pradėjo gilintis į teologijos studijas Innsbrucke, vėliau Vienoje, kur 1929 m. buvo įšventintas kunigu.
Karininkas
Karys gali būti taktiškas ir šaltas, vykdydamas žygį ar žvalgybos uždavinį, ir jo sieloje gali vykti labai įtempta idėjų ir pasaulėžiūrinė kova. Šitokią padėtį yra pergyvenęs Australijos kariuomenės majoras Patrick Howard Auld, antrojo Pasaulinio karo metu buvęs Australijos generalinio štabo žvalgybos karininkas.
Jisai gimęs 1894 metais. Iš pat jaunatvės buvo išauklėtas unitarų tikyboje. Tikėjo jis, kad Dievas yra visų tėvas, ir kad žmonės yra savo tarpe broliai, tačiau netikėjo į Kristaus Dievystę, į Švč. Trejybę, į pragaro buvimą, šešerius metus lankydamas anglikonų mokyklą, jisai priėmė Švč. Trejybės tiesą, tačiau jame buvo išaugintas dar stipresnis nusistatymas prieš katalikybę.
Išėjęs savo aukštesnes studijas, jisai gavo progos lankytis Anglijoje ir čia pirmą kartą arčiau susiduria su katalikais. Dalyvavo Las Palmas katedroje iškilmingose šv. mišiose. Tai padarė įspūdį. Dar labiau įspūdį sustiprino matytos katalikų gotikos katedros, abatijos, bažnyčios, kuriose akmenyje buvo gerai perteiktos dvasinės vertybės, kaip jisai pats tai sako.
Pirmojo Pasaulinio karo metu kruvinuose Gallipoli mūšiuose jis buvo liudininkas, kaip uolus katalikų karo kapelionas, savęs nepaisydamas, tarnavo sužeistiesiems ir patsai žuvo fronte. Tai iš dalies pakeitė mūsų aprašomojo Auld susidarytas kreivas pažiūras apie kunigus.
Patekęs į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo aštuonerius metus, stebėjo vokiečių kunigų laikomas šv. mišias. Tai jam įspaudė Bažnyčios visuotinumo, universalumo įspūdį. Su mūsų Auld tame pat kambaryje gyveno angliškos kultūros kapitonas, katalikas, aukštos moralės, tikėjimą praktikavęs ir jautęsis laimingas, linksmas. Karui pasibaigus, mūsų Auld, lankydamasis Bromptono bažnyčioje, kuri garsėjo savo muzika, matė šalia aristokrato klūpantį elgetą, ir tai jam paryškino šventųjų bendravimo mintį Katalikų Bažnyčioje.
Tačiau, grįžęs į Australiją, jis vėl keletai metų apmiršo patirtus įspūdžius apie katalikybę. Bėgo metai, ir štai ką jis toliau sakosi:- Gyvenimas pamažu mane mokė, kad laimė, paremta materializmu, yra tuščias ir beviltiškas ieškojimas. Nusikaltėlio kelias kietas. -Jį jau buvo pradėjusi vilioti anglikonų liturgija, bet nuo anglikonizmo jį galutinai atstūmė šis faktas: anglikonų vyskupai buvo pr...