Lietuvos mokslų akademijoje 2010 m. gegužės 6 d. vykusioje apskritojo stalo diskusijoje "KAIMO KRAŠTOVAIZDŽIO ATEITIS" buvo pažymėta akivaizdi tendencija, kad Lietuvoje kelis dešimtmečius iš eilės vyks pastovus gyventojų skaičiaus mažėjimas, sparčiai augs senų žmonių skaičius, ypač mažuose miesteliuose, kaime. Tačiau ir esant nepalankiai demografinei situacijai, bendruosiuose rajonų savivaldybių planuose vis programuojama kaimų stagnacija ir nykimas, ypač - saugomose teritorijose.
Nusipelnęs Lietuvos miškininkas Jonas Rimantas Klimas įsitikinęs, kad atėjo laikas politiškai įvertinti tai darančius ir iš to tarpstančius veikėjus.
Šiame straipsnyje remiamasi Rimanto Klimo pasisakymu apskritojo stalo diskusijoje „Kaimo kraštovaizdžio ateitis", kuri vyko 2010 m. gegužės 6 d. Lietuvos mokslų akademijoje.
R. Klimas atkreipė dėmesį į dabartinę saugomų teritorijų politiką ir praktiką, kuri, jo nuomone, privertė daugybę gyvenimo sričių veikti pagal savo dėsnius. Jis teigė, kad ši politika tarnauja ne Lietuvai, o kažkokiems globaliems tikslams, ir kad reikia išmontuoti šią sistemą, padaryti ją humanišką, tarnaujančią Lietuvos žmonėms.
Anot R. Klimo, saugomų teritorijų specialistai pradeda šiek tiek kalbėti su tauta, su žmonėmis, ko ankščiau beveik nebuvo.
Vienas iš Visuomeninės kraštotvarkos draugijos uždavinių buvo nustatyti, kokiu laipsniu ir kokiomis formomis dabar galiojantys STĮ ir šios krypties poįstatyminiai teisės aktai įtakoja teritorijų planavimo produkciją, atidžiau vertinant kaimų ir miestelių teritorijų vystymo perspektyvą.
Ignalinos Rajono Bendrasis Planas ir Gamtinis Karkasas
R. Klimas gana kruopščiai susipažino su Ignalinos rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu (planą parengė UAB „Urbanistika", projekto autorė A.Kažienė) ir atkreipė dėmesį į tai, kad šis planas yra paremtas dešimtimis įvairių įstatymų, bet svarbiausias iš jų yra gamtinio karkaso (GK) faktas.
Reikia pabrėžti, kad gamtinio karkaso sistema į Saugomų teritorijų įstatymą įvesta tik 2001 m. Būtent Ignalinos teritorijos bendrajam plane šios dalies aprašymui, GK aprašymui, paskirta net 10 puslapių. Tekstas prikimštas mokslinių sąvokų.
Svarbiausia, kad GK teritorijoje, kuri apima 73 proc. Ignalinos rajono teritorijos, yra tiek daug įvairių draudimų, kurie labai riboja normalaus ir protingo gyvenimo galimybes. Kiekvienas ribojimas - tai piliečio ir dvasiniai, ir materialiniai nuostoliai, kurių, ypač dvasinių, kol kas niekas nesiruošia kompensuoti.
GK ir saugomos teritorijos Ignalinos rajone užima net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės ir visur čia siūlomas ekstensyvus ūkininkavimas.
Užstatytos teritorijos Ignalinos rajone užima 0,5 proc. ir jos vadinamos pažeisto gamtinio karkaso teritorijomis. Reiškia 99,5 proc. yra normalios, t.y. gamtos teritorijos be pastatų.
Peržiūrėjus sprendinių skyriuje reglamentus, kurie užima žymią projekto dalį, matyti, kad visi reglamentai paruošti atskiroms teritorijoms, atskiriems užstatymo variantams ir yra galybė sunkiai „įkertamų" terminų. Anot A. Gaižučio, šitie dokumentai ruošiami ne žmonėms, net ne specialistams, bet matyt „aukšto lygio" žmonėms, kurie sugeba iššifruoti sudėtingus sakinius.
Pvz., užstatymo tipas žymimas „U" raide. Citata: „Taikomas polifunkcinėse zonose, kuriose galima esama ir naujai formuojama išsklaidyta mažo intensyvumo naudojimo technogenizuota žemėnauda kitoje žemės paskirtyje." Panaši terminologija vyrauja ištisai.
Ignalinos rajone sudomino du „U" tipo užstatymo reglamentai:
- „U4" - saugomų teritorijų reglamentas, kuris tiesiai ir pasako - viskas daroma pagal saugomų teritorijų nuostatas. Netgi projektuotojai linkę užbraižyti Aukštaitijos parką baltai. Balta teritorija - saugoma teritorija, kuri turi savo atskirą „kunigaikštystės" statusą.
- „U5" - GK teritorija su savais reglamentais.
Ignalinos rajone yra 640 kaimų, apie 60 vienkiemių, 66 proc. žmonių gyvena kaime. Tai sukurta per šimtmečius ir niekam neduota teisės spręsti, kuriems iš tų kaimų išlikti, kuriems sunykti. Visiems reikia teikti paramą išlikti, augti, gražėti ir turtėti. To bendrojo planavimo dokumentuose labai trūksta, gal net nėra. Aišku turi būti bendrojo teritorijos plano pirmenybė prieš ST ir GK specialiuosius planus. Dabar yra atvirkščiai.
Anot R. Klimo, be intensyvios žemdirbystės, modernaus miškų ir vandenų ūkio, sunku įsivaizduoti klestintį kraštą.
Užfiksavo į STT atvykusį G. Palucką: kalbus nebuvo
Įdomu, kokais principais vyksta gyvenviečių projektavimas. Pirmiausia, yra 6-7 gyvenviečių tipai Ignalinos rajone. Toliau 3 erdvinės struktūros tipai ir 3 užstatymo intensyvumo rodikliai. Tai šitie dalykai, kai jie susiveda į konkrečius kaimelius, aiškėja, kad daugiau kaip pusė kaimų neturi jokios perspektyvos augti. Leidžiami augimo procentai vienoj vietoj 10 proc., 4 proc., kitur dar mažiau, kitur 0 proc.
Yra buvusio Aplinkos ministro Arūno Kundroto pasirašytas įsakymas dėl GK reglamentų. Ten pasakyta, kodėl negalima GK statyti gyvenamųjų kvartalų. Gyvenamasis kvartalas GK teritorijoje - tai trys ar daugiau gyvenamieji namai, ūkininkų sodybos, atstumas tarp kurių ne didesnis kaip 150 metrų.
Dar įdomesnių dalykų galima surasti Vilniaus rajono teritorijos bendrajame plane. Ten prikurta, berods, 9 tipai gyvenamųjų teritorijų, pradedant miestu, baigiant vienkiemiu. Kiekvienas toks tipas turi savo reglamentus. Tie reglamentai, jeigu juos čia pradėt skaityt, vargu, ar išlaikytumėt tą terminologiją ir tuos „proto bokštų" sukurtus tekstus.
Reikia pažymėti šio projekto vadovo R. Devynduonio kruopštumą. Jis sudarė sąrašą visų Vilniaus rajono miestelių, vienkiemių, kaimų (jų iš viso apie 1200) ir kiekvienam kaimui nurodė jo likimą raidėmis ir skaičiais. Na, jeigu gyveni kokiuose Užėnuose, tai tas, kas ten gyvena, atsivertęs projektą gali pamatyt, kad ten jam jokių statybų vystyt negalima. Viskas. Gyveni savo trobelėj ir viskas. Apie sūnų ar dukterų įsikūrimą - viskas baigta! Rajono taryba buvo patenkinta gamtinio karkaso praplėtimu, kuris Vilniaus rajone užima 148 t.ha, t.y. 69,5 proc. Į jį patenka daugybė kaimų ir vienkiemių, kurių plėtra iš esmės stabdoma (G3, G4, G4st, G5 tipai).
Apie kaimų likimą ST parašyta: citata: "Kaimo gyvenvietė ar jos dalis, patenkanti į ST, vystoma sutinkamai su ST apsaugos ir tvarkymo režimu". Aiški teritorijų planavimo „vergystė" saugomų teritorijų politikai.
Zarasų rajono SPAV rašoma: "Gyvenamoji statyba nenumatoma esamose ST ir gamtinėse teritorijose". Zarasų rajonui „moksliškai" įrodinėjama, kad be Avilių-Čičirio valstybinio parko įsteigimo rajonas tiesiog negali gyvuoti. Šiame SPAV-e minima, kad jį rengiant vadovautąsi daugiau kaip 30-čia direktyvinių dokumentų.
R. Klimas teigė, kad savivaldybės jau sukruto ir pakilo į kovą prieš šitą savivalę, nors daromas milžiniškas spaudimas savivaldybių veikėjams iš planuotojų pusės. Ignalinos rajone prie bendrojo plano svarstymo prisidėjo 9 rajono gyventojai, pareiškė pastabas, ir užskaityta, kad įvyko svarstymas. Tai atsiprašau, 9 iš dešimčių tūkstančių... Paprastai gyventojai nieko nežino, neišmano, kas vyksta ir kas jų laukia.
Anot R. Klimo, saugomų teritorijų politikos ir praktikos nekritiškas, bet paklusnus perkėlimas į teritorijų planavimą yra žalingas Lietuvos kaimų egzistencijai.
Ignalinos rajono padėtis Lietuvos žemėlapyje