Ignalinos Rajonas: Vienkiemių Istorija ir Pokyčiai Sovietmečiu

Lietuvos kaimo vietovės sovietmečiu patyrė reikšmingų pokyčių, susijusių su industrializacija, kolektyvizacija ir melioracija. Šie procesai ypač paveikė vienkiemius ir tradicinį kaimo gyvenimo būdą. Šiame straipsnyje aptariama, kaip šie pokyčiai vyko Ignalinos rajone ir kokią įtaką jie turėjo vietos gyventojams.

Etniniai Lietuvos regionai

Melioracija ir Jos Įtaka Lietuvos Industrializacijai

Industrializacija sovietmečiu pirmiausia buvo siejama su miestų pramonės plėtra. Tačiau Lietuvos kaimiškose vietovėse industrializacija įgavo kitokį pobūdį. Pramonės įmonių ir gyvenviečių statyba šalia jų buvo tiesiogiai susijusi su pramonės plėtra kaimiškose vietovėse. Lietuvoje sovietmečiu buvo įkurta apie 150 tokių gyvenviečių, dažniausiai šalia durpių, žvyro, molio, smėlio, klinčių, dolomito ar kitų statybos medžiagų gavybos įmonių.

Šalia durpynų buvo išplėstos gyvenvietės: Ežerėlis, Tyruliai, Rėkyva, Baltoji Vokė, Eičiai, Traksėdžiai, Šepeta ir kt. Pramonės įmonės taip pat buvo Jašiūnuose, Matuizose, Juodupėje, Didžiasalyje, Kraštuose ir kt. Statant didelius pramonės objektus (Mažeikių naftos gamyklą, Akmenės cemento gamyklą, Ignalinos atominę elektrinę ir kt.), dalis kaimų pateko į pramonės plėtros zonas ir buvo sunaikinti.

Kiek garsesnis atvejis - kaimai, užlieti įrengiant Kauno hidroelektrinę (1959 metais buvo panaikintos 45 gyvenvietės: vienkiemiai, kaimai ir Rumšiškių miestelis). Vis dėlto didžiąją dalį Lietuvos kaimiškų vietovių sovietmečiu reikėtų sieti ne su industrializacija, o su kolektyvizacija, kurioje taip pat galėtume rasti industrializacijos požymių, pavyzdžiui, didelių gyvulininkystės kompleksų statybos. Melioracija labai glaudžiai susijusi su kolchoziniu žemės ūkiu.

Apskritai, kalbant apie procesus, kurie vyko sovietmečio kaime, labiau tiktų žodis „modernizacija“. Be abejo, gana sunku išimti iš bendro konteksto vieną kurį nors sovietmečio reiškinį, kad ir melioraciją, - reikėtų žiūrėti plačiau.

Kolektyvizacija ir Vienkiemių Naikimas

Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, tarpukariu susikūręs vienkieminis kaimo teritorijų apgyvenimas su daug individualių ūkių „socialistinei“ sistemai netiko - tiek dėl stambesnių, „kolektyvinių“ ūkių planavimo, tiek politiniu - gyventojų kontrolės požiūriu. Nors buvo bandymų sovietinį ūkį diegti jau 1940-1941 metais, itin sparčiai tai imta vykdyti maždaug nuo 1949 metų derinant priverstinį ūkininkų „stojimą“ į kolchozus su nenorinčių to daryti trėmimu į Sibirą.

Vien 1948-1949 metais iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 70 000 žmonių, 98,3 % jų buvo valstiečiai. Svarbu pabrėžti, kad sovietinė politika kaime (pradiniame etape) ir buvo svarbiausia politika Lietuvoje, o nuo jos sėkmės apskritai priklausė visos okupacinės politikos sėkmė. Pagrindinė kaimo politikos priemonė buvo kolektyvizacija - prievartinė agrarinė reforma, kurios metu ūkininkai prievarta buvo verčiami kolūkiečiais, jų žemė nacionalizuojama, o kitas turtas (gyvuliai, inventorius ir kt.) nusavinamas kolchozo labui ir sudarė jo ūkinį pagrindą.

Vykdant kolektyvizaciją, pirmiausia siekta sunaikinti ūkininkų socialinį sluoksnį - kaip ideologinį priešą, o ekonominis aspektas (bent jau pradiniame etape) buvo antrinis. Po Stalino mirties represiniai metodai tokiais mastais nebebuvo taikomi, gyventojai prie kolchozinio ūkio ėmė prisitaikyti. Tačiau tik apie 1965-1970 metus žemės ūkis pasiekė prieškarinius rodiklius. Svarbu ir tai, kad kolektyvizacija buvo tiesiogiai susieta su kaimo gyvenviečių pertvarka: buvo ne tik nusavinami ūkiai, bet ir siekiama gyventojus iškeldinti iš savo namų, perkeliant į kolūkio gyvenvietę.

Tokia kaimo gyvenviečių sistemos pertvarka pradėta 1951 metais, ją norėta pabaigti kuo greičiau, tačiau gyventojai nenoriai kėlėsi iš savo namų, tad procesas truko visą sovietmetį. Būta tokių deklaracijų, kad štai kuriame nors kolchoze visi gyventojai tvarkingai susikėlė į centrines gyvenvietes ir nebeliko nė vieno vienkiemio.

Tikrai vienkiemių liko. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad lietuviai niekada netikėjo sovietų valdžia ir nebuvo socialistinės statybos optimistai, jei kalbėtume apie bendrą komjaunuolišką aktyvumą. Kur kas svarbesnis buvo individualizmas, Lietuvoje visi bandė individualiai išgyventi ir netgi sovietmečio pabaigoje, tarkime, jei žiūrėtume, kiek supirkdavo pieno - daugiau negu trečdalį viso supirkimo sudarė iš gyventojų individualių ūkelių supirktas pienas.

Reikia atkreipti dėmesį, kad visą sovietmetį svarbiausias dėmesys buvo skiriamas ne konkrečiam žmogui, o „komunizmo statyboms“. Svarbiausia buvo ūkio ir energetikos pajėgumų plėtra, o gyventojų gerovės gerinimo planai buvo antriniai. Kolchozinis ūkis ir kiti valdžios vykdomi darbai (tarp jų ir melioracija) anuometinėje žiniasklaidoje visaip būdavo liaupsinami, naujasis „tarybinis“ kaimas visuomet būdavo rodomas su pompastika, kaip socialistinės valstybės pasiekimas, kuris leidžia kaimo žmogui geriau, „šviesiau“ gyventi.

Lietuvoje, iki Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvusioje agrarinėje šalyje, kolchozinė kaimo gyvenviečių „pertvarka“ socialiai buvo skausminga ir bent iki 1960-1970 metų dažniausiai prievartinė. Būta įvairių gyventojų išsikėlimo iš vienkiemių skatinimo būdų, vienas efektyviausių, taikantis „bizūno ir meduolio“ metodą, - asmeninio ūkio žemės ploto apribojimas iki minimumo (vykdant melioraciją ir plečiant kolūkio laukus, būdavo suariamos visos naudmenos aplink sodybą, beveik „iki langų“) ir nemažos piniginės kompensacijos išmokėjimas išsikėlimo iš sodybos atveju (piniginė išmoka būdavo apskaičiuojama pagal atskirą metodiką, įvertinant pastatus, vaismedžius ir kt.).

Vidutiniškai vienai sodybai iškraustyti buvo skiriama 3-4 tūkst. rublių (tai sudarė kelerių metų kolūkiečio atlyginimą; tiesa, kolūkiečio atlyginimą gana sunku apskaičiuoti, nes dalį atlyginimo gaudavo natūra - grūdais).

Melioracijos Stotys (MSV)

MSV dažnai būdavo įkuriama ne centriniame administracinio rajono mieste, o kitame rajono mieste. Tarkime, Plungės rajono MSV buvo Rietave, Trakų rajono - Vievyje. Jie turėjo visą techniką, įrengdavo melioracijos sistemas, prižiūrėdavo jas.

Žinau, kad buvo planas viską nusausinti ir melioruoti, pagerinti 100 procentų. Taip pat žinau, kad nepavyko, bet buvo deklaruojama, jog Raseinių rajone, pavyzdžiui, buvo nusausintos visos žemės, jei gerai pamenu.

Jei melioracija būtų apsiribojusi tik žemių sausinimu, tai neigiamo konteksto kalbant apie ją būtų gerokai mažiau. Dabar melioruojama gerokai mažiau ir netgi apauginama mišku daugiau teritorijos, negu melioruojama. Viešojoje erdvėje girdime, kad neprižiūrimos melioracijos sistemos darosi problema.

Reikia atkreipti dėmesį, kad laukų sausinimas buvo tik vienas iš sovietinės melioracijos tikslų, kitas, kaip minėjome, - vienkiemių naikinimas. Taip pat pažymėtina, kad buvo vykdoma laukų konsolidacija, jie tapo labai dideli. Dabar esama įvairių vertinimų, kai kas mano, kad dideli žemės ūkio laukai nėra taip ir blogai - patogiau dirbti su technika. O geografai, kiti gamtininkai sako, kad tokia „kolūkinė“ žemėnauda nėra gerai, nes mažesniuose laukuose neišpustomas dirvožemis, įvairesnis kraštovaizdis. Bet yra ūkininkų, kurie dideliais laukais džiaugiasi.

Žemės Ūkio Produktyvumas Sovietmečiu

Nepasakysiu tiksliai, bet dauguma Lietuvos kolūkių buvo įsiskolinę, turėjo skolų. Derlingumas, palyginti su dabartiniu, netgi su prieškariu, buvo juokingas. Kaip ir minėjau, prieškario žemės ūkio lygis buvo pasiektas maždaug apie 1965-1970 metus. Taigi negalime kalbėti apie sovietmečiu itin išaugusį derlingumą, nors, žinoma, jis kiek didėjo, ypač sovietmečio pabaigoje.

Šiaip ar taip, lyginant su Vakarų valstybėmis (ir su dabartine Lietuva), žemės ūkis buvo atsilikęs, nors reportažus apie žemės ūkio „klestėjimą“ rodė vos ne kiekvienoje „Panoramoje“. Kai kurie kolūkiai buvo itin remiami ir iš jų formuojami lyderiai, kaip pavyzdys kitiems ūkiams. Tai buvo dirbtinė „iš viršaus nuleista“ lyderystė.

Neseniai teko lankytis Klausučiuose (Jurbarko rajono savivaldybė) - buvusioje garsaus Mičiurino sodininkystės tarybinio ūkio centrinėje gyvenvietėje. Dabar gyvenvietė ganėtinai apleista ir šviesią ateitį šiai dirbtinai išplėstai gyvenvietei sunku būtų prognozuoti. Dabartiniu metu labai daug kas priklauso nuo geografinės kaimo padėties miestų sistemos atžvilgiu. Štai kitas buvęs visos Lietuvos „lyderis“ - Juknaičiai prie Šilutės. Ten architektūriškai gana moderni gyvenvietė, suplanuota modernistiškai.

Bet visiems kolūkiams paramos neužtekdavo, kitus tarkuodavo, dažniausiai bėda buvo verčiama ant kolūkių pirmininkų. O gan prasti žemės ūkio rodikliai buvo užprogramuoti pačioje socialistinėje sistemoje - planai būdavo „nuleidžiami iš viršaus“ ir nieko tie kolūkių pirmininkai iš esmės pakeisti negalėjo. Melioracija taip pat - toks išpūstas burbulas: visas žemes numelioruosime ir suklestėsime. Matėme tą klestėjimą.

Tradicinis gyvenimo būdas buvo sugriautas ir kūrėsi kitas - kolūkinis. Atsirado įvairios ataskaitinės šventės, Povilaitis, ansamblis „Nerija“ ir kiti panašūs ansambliai važiuodavo į kolūkio kultūros namus ir žmonės džiaugdavosi. Galima spėti, kad galbūt viskas baigdavosi masine girtuoklyste, bet dabar kai kurie žmonės anuos laikus prisimena su nostalgija.

Tai buvo prievartinis procesas, todėl jis tikrai nėra geras pavyzdys. Kita vertus, Lietuva yra kritulių pertekliaus zonoje, drėgmės yra per daug ir jei norima daugiau įdirbti žemės, ją reikia melioruoti. Žinoma, tai daryti reikia savanoriškai, o ne per prievartą. Ūkinės naudos nusausinus užmirkusią žemę, be abejo, yra. Bet jei su mano kolegomis geografais pakalbėtumėte, tai išgirstumėte, kad ta priverstinė melioracija vienareikšmiškai buvo blogas dalykas, ypač tai, kad tuo pačiu metu buvo naikinami kaimai ir tradicinė gyvensena.

Dabar melioracijos sistema po truputį apleidžiama ir dėl to girdime nusiskundimų. Prisimintina, kad buvo melioruojami ne tik laukai, bet ir miškai, kuriuose melioracijos sistemos dabar taip pat nelabai prižiūrimos. Kai kur bebrai prižiūri, atkuria tai, kas buvo iki melioracijos.

Lietuvoje melioracija yra reikalinga dėl žemės ūkio, bet jei mes norime natūralios gamtos, tuomet melioracija yra nereikalinga. Reikia balanso, kaip dabar madinga sakyti - tvarios plėtros. Lygiai taip kaip su Kauno mariomis. Prisimenu profesoriaus Česlovo Kudabos paskaitas, jis tyrinėjo ardomas Kauno marių pakrantes ir nebuvo vienareikšmio hidroelektrinės įrengimo vertinimo. Žmonėms energija reikalinga ir marių jau nebenuleisi, jos ardo krantus, kraštovaizdis, kaimai buvo sunaikinti, o ir upė nebenatūraliai teka. Kita vertus - didelis vandens telkinys, daug žvejų, žmonės maudosi.

Buvo ir kitų projektų Lietuvoje - buvo norima užtvenkti Nemuną aukščiau Kauno ir užtvindyti Merkio ir Nemuno santaką. Gerai, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas. Ūkio poreikiai ir aplinkosauga dažnai vienas su kitu nedera. Apie melioraciją galima panašiai samprotauti.

Žmonių vis mažiau ir mažiau dirba žemės ūkyje ir BVP žemės ūkis sudaro neženklią ir mažėjančią dalį. Gal tuomet nereikia mums tokio intensyvaus žemės ūkio, gal galime aplinkosaugai daugiau palikti? Turizmui?

O kalbant apie aplinkosaugą, tai kolūkių laikais tikrai niekas apie ją negalvojo. Būdavo tiesiog statomos fermos prie ežerų. Esu matęs baisių dalykų. Zarasų rajone gyvulininkystės ferma buvo pastatyta Saločių ežero pusiasalyje ir visos nuotekos tekėjo tiesiai į ežerą. Trakuose prie Akmenos ežero stovėjo ferma. Fermoms reikia daug vandens, dėl to jas statydavo prie ežerų ir negalvodavo. Kiekviename ūkyje kur pakliuvo (kur patogiau privažiuoti) stovėdavo amoniako cisternos.

O jau vėliau, 8-ajame, 9-ajame dešimtmetyje, po truputį pradėta galvoti, kad ne visai gerai, kas vyksta. Buvo įkurtas nacionalinis parkas (anuomet LTSR, dabar - Aukštaitijos), landšaftiniai draustiniai, šie vėliau tapo regioniniais ir nacionaliniais parkais. Tas judėjimas buvo prasidėjęs dar sovietmečiu, aišku, gal mažai kas kreipdavo dėmesį į aplinkosaugininkus, kurie dažnai buvo mokslininkai, nelabai jų klausė, bet idėjos jau buvo plėtojamos. Buvo ir pažangių miškininkių, kurie apie tai galvojo ir kalbėjo. Manau, kad tai buvo neišvengiama pasaulinė tendencija.

Šiandien Lietuvos ūkininkai, kiek teko skaityti, nesutaria, kam turėtų priklausyti melioracijos sistema ir kas ja turėtų rūpintis, nes vis dėlto sistema išvedžiota visur ir viena dalis yra priklausoma nuo kitų. Jei vienas ūkininkas pataisys vieną sistemos dalį, tai dar nereiškia, kad ji visa veiks, - tokia grandini...

Ignalinos Krašto Muziejaus Paroda "8 su puse Ignalinos"

Birželio 17 dieną Ignalinos krašto muziejuje pristatyta paroda „8 su puse Ignalinos“. Informaciniuose stenduose pateikiamos ekspedicijos nuotraukos ir aprašymai, pasakojantys apie Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje surastas vietoves, kurios pavadintos Ignalinos vardu. Šią ekspediciją sumanė ir informaciją surinko laikraščio „Mūsų Ignalina“ redaktorius Jonas Baltakis ir verslininkas Kęstutis Žemaitis, ekspedicijos metu dirbęs Ignalinos televizijoje.

Kelionės metu patirta daug įspūdžių, nuotykių, kalbėta su įvairiais žmonėmis. „Džiugu, kad ryžotės atlikti tokį didelį darbą Ignalinai. Tai tikrai prasminga dovana miestui, ignaliniečiams, gražus palikimas istorijai, kuri vis dar turi nežinomųjų, vis dar gali būti atverti naujų įdomių detalių…“,- dėkodamas parodos autoriams kalbėjo savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis.

Kelionės metu aplankytos Ignalinos:

Kraštietis, istorijos mokslų daktaras Arūnas Vyšniauskas - parodą praturtino istoriniu ekskursu į praeitį. Jis surado Aleksandro Burbos (1854-1898) sueiliuotą poemą „Senybinis aukuras“, kuri buvo išspausdinta laikraštyje „Aušra“ 1881 metais.

Pogrindinė Antisovietinė Moksleivių Organizacija Ignalinos Vidurinėje Mokykloje (1948-1950 m.)

Prieš 70 metų, 1948-1950 m., Ignalinos vidurinėje mokykloje veikė pogrindinė antisovietinė moksleivių organizacija. Organizacijai priklausė Joakimas Subačius, Petras Žilėnas, Albertas Juodagalvis, Marijonas Matorka, Kazys Cicėnas ir dar keletas kitų.

Tverečiaus apylinkių partizanai

Pogrindinę organizaciją mokykloje sumanė kurti būtent M. Matorka. Būtent jo ir buvusio direktoriaus B. Liutkevičiaus-Raudienio bei mokytojos A. Lekavičiūtės dėka, moksleiviai mokyti savarankiškai vertinti okupacinės valdžios veiklą bei brukamas komunizmo idėjas. Pažangių mokytojų idėjos skatino daugelį moksleivių mąstyti kitaip, negu juos mokė vadovėliai, žadino patriotizmo jausmus ir nepaklusnumą esamai santvarkai ir jos savivalei.

1948-aisiais rudenį M. Matorka ėmė burti ištikimiausius ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikusius klasės draugus į grupelę. Pirmasis Marijono tikslą puikiai suprato ir jam pritarė jo artimiausias draugas ir bendramintis A. Juodagalvis. Kartu su juo į grupę buvo priimti K. Cicėnas ir P. Beinorius. Pirmasis antitarybinės slaptos organizacijos susirinkimas įvyko 1948-1949 mokslo metų pradžioje jo bute.

Pavadinimą Slaptoji agentų komisija sugalvojo M. Matorka. Kiekvienas SAK narys prisiekė ir pasirašė po priesaikos tekstu, kurį buvo sukūręs Marijonas ir gražiai perrašęs P. Beinorius. Priesaikos tekstas yra dingęs. Priesaiką pasirašę prisiekė apie organizacijos egzistavimą niekam neprasitarti, netgi artimiausiems draugams, o jeigu šį pasižadėjimą kas nors išduos, tai bus griežtai nubaustas. Priesaikoje buvo įrašyta, kad svarbiausias tikslas - visokiais būdais kovoti prieš sovietinę okupaciją, kenkti jai ir rinkti medžiagą apie sovietinės valdžios aktyvistus.

Pirmajame susirinkime buvo išrinkti jos vadovai. Pirmininko pareigos buvo patikėtos A. Juodagalviui, pavaduotojo - M. Matorkai, o sekretoriaus - P. Beinoriui. K. Cicėnas paskirtas diversinės grupės vadovu.

Kiek vėliau į SAK buvo priimti baigiamosios klasės moksleivis P. Žilėnas ir bendraklasis B. Petkelis. Visi stropiai vykdė priesaikos reikalavimus ir aktyviai dalyvaudavo slaptuose susirinkimuose.

Netekus vado, 1949 m. kovo 25-ąją čekistinės trėmimo operacijos „Priboj“ („Bangų mūša“) metu SAK neteko savo idėjinio vadovo M. Matorkos, kuris tądien kartu su mama ir vyresniuoju broliu Feliksu buvo išvežtas į Sibirą, kaip pasiturintys valstiečiai („buožės“). Organizacijai netekus vado, jos vairą perėmė A. Juodagalvis. Tuomet SAK nariais netapo, bet talkino ir Antanas Bileišis bei Juozas Matkevičius. Organizacija tęsė savo veiklą: agitavo nestoti į kolūkius, komjaunimą, platino partizanų spaudą.

SAK buvo demaskuota 1951 m. sausį. Kagėbistai sausio 25 d. Vilniaus geležinkelio stotyje areštavo buvusį vidurinės mokyklos moksleivį A. Juodagalvį, taip pat devintoką A. Bileišį. Išdavystės anatomija tokia - SAK kažkas išdavė, vėliau įsitikinta: išdavikas - organizacijos sekretorius Pranas Beinorius. Jis mokyklos mokytojui Aleksandrui Počtariovui perdavė raštelį apie SAK veiklą, o šis jį nunešė į saugumą.

tags: #ignalinos #rajonas #vienkiemiai