Įkeitimo institutas turi gilias šaknis teisės istorijoje. Įkeitimo institutas aktualus jau romėnų teisėje. Įkeitimo sutartimis romėnų teisėje kreditorius įgaudavo svarių galių savo reikalavimui atgauti iš įkeisto daikto. Pačios įkeitimo sutartis pagal teisinę reikšmę kreditoriui prilygo viešosios valdžios potvarkiui ar net įstatymui.
Šiuolaikinės įkeitimo formos Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje skiriamos dvi įkeitimo formos:
- Hipoteka
- Kilnojamojo turto įkeitimas
Šių įkeitimo formų - hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo tikslas yra garantuoti efektyvų prievolių užtikrinimą ir realų skolinių įsipareigojimų įvykdymą.
Įkeitimo teisinės prigimties problema
Dr. Egidijus Baranauskas teigia, kad: „Įkeitimas yra ypatingas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas ne tik savo turiniu, bet ir prigimtimi. Netesybos, laidavimas, garantija ir rankpinigiai yra prievolinės teisės institutai ir dėl to nekyla ginčų, o abiem įkeitimo formoms (hipotekai ir įkeitimui), nors jos Civilinio kodekso 6.70 straipsnyje ir priskiriamoms prie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, yra nustatytas teisinis daiktinių teisių režimas“.
Būtent įkeitimo teisinė prigimtis yra daugelio mokslininkų tyrimo objektas ir būtent čia autoriai pateikia daugybę argumentų savo ginamai pozicijai įtvirtinti. Remiantis teisinėje literatūroje išdėstytomis mokslininkų nuomonėmis šiuo klausimu straipsnyje atskleidžiama įkeitimo teisinės prigimties problema.
Atliekama įkeitimo ir nuosavybės teisės turinio santykio analizė galiojančių civilinių įstatymų pagrindu, aptariama ir turtinių teisių kaip įkeitimo objekto reikšmė aiškinant teisinę prigimtį išskiriami prievolinę prigimtį rodantys požymiai.
Daiktinė teisė
Tiek hipoteka, tiek įkeitimas, kaip civilinės teisės institutai, Lietuvos teisės sistemoje yra laikomos daiktinėmis teisėms ir reglamentuojamos CK IV knygos „Daiktinė teisė” XI ir X skyriuose. Tuo pačiu paaiškinama, kad Tiek hipoteka, tiek įkeitimas, kaip civilinės teisės institutai, Lietuvos teisės sistemoje yra laikomos daiktinėmis teisėms ir reglamentuojamos CK IV knygos „Daiktinė teisė” XI ir X skyriuose.