Beveik kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, taip pat ir materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje vis kitokios, ir jos darosi vis įvairesnės, stengiantis atlikti didėjančius rinkos reikalavimus. Beveik kiekvienoje įmonėje reikšmingą vaidmenį vaidina ilgalaikis turtas - pastatai, mašinos, specialūs įrengimai, be kurių dažniausiai apskritai neįmanoma sėkminga kokia nors veikla. Šios sąlygos būtinos net prekiaujant ar teikiant paslaugas, jos dar reikšmingesnės perdirbimo atveju.
Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Tačiau būtina pažymėti, kad ilgalaikiu turtas laikomas ne kalendorine, o ekonomine prasme, nes turto skirstymas į ilgalaikį ir trumpalaikį priklauso ne tiek nuo paties turto pobūdžio, kiek nuo kelių labai reikšmingų įmonės veiklos aplinkybių.
Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Jeigu turtas per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu nesunaudojamas, - ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas , kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus.
Todėl toks ilgiau nei vieną ataskaitinį laikotarpį naudojamas turtas ir vadinamas ilgalaikiu. Tai svarbiausias šios turto grupės išskyrimo požymis, nes visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno kurio nors ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau kiekvienam laikotarpiui priskiriama tik per tą laikotarpį sunaudoto (nudėvėto)ilgalaikio turto dalis. Ją apskaičiuoti nelengva, be to, niekas negalėtų garantuoti, kad tokie apskaičiavimai tikslūs ir teisingi.
Skirstant turtą į ilgalaikį ir trumpalaikį svarbi jo įskaičiavimo į tam tikro ataskaitinio laikotarpio sąnaudas metodika, nes šios dvi turto rūšys nevienodai panaudojamos pelno uždirbimo procese turto sunaudojimo aspektu. Priskiriant turtą ilgalaikiam, atsižvelgiama ir į jo vertę. Jeigu turtas naudojamas ir labai ilgai, bet jo vertė įmonei nereikšminga (arba labai maža), toks turtas nebus laikomas ilgalaikiu, nes jo, kaip ilgalaikio turto, apskaita įmonei būtų per brangi; taip darant būtų pažeistas apskaitos optimalumo reikalavimas, kai apskaitos ir atskaitomybės duomenų formavimo išlaidos viršytų tos informacijos teikiamą naudą. Daug pigiau padaryti prielaidą, kad visas toks turtas iš karto nurašomas į sąnaudas, pavyzdžiui, ilgalaikiu turtu gali būti ir parkeris, kuriuo rašoma ilgiau negu vienerius metus, tačiau vadovaudamasis apskaitos vedimo optimalumo reikalavimu, joks buhalteris neįtraukinės dalimis jo vertės į produkcijos savikainą ar įmonės veikos sąnaudas, nes šios sumos būtų labai nereikšmingos ir nedarytų jokios esminės įtakos įmonės veiklos rezultatams.
Be abejo, tas pats turtas vienai įmonei gali būti nereikšmingas, o kitai - sudaryti tik menką įmonės turto dalį. Taigi vienoje įmonėje toks turtas gali būti laikomas ilgalaikiu (apskaitant jo nusidėvėjimą), o kitoje - trumpalaikiu, kurio visa vertė nurašoma į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Tai priklauso nuo įmonės turto dydžio ir jos veiklos pobūdžio. Bet kuriuo atveju tai tik susitarimo reikalas, nes jokiame norminiame akte nėra tiksliai nurodyta, kokios sumos turtas laikytinas ilgalaikiu. Šitai daryti nelabai ir logiška, nes toks pat turtas vienai įmonei gali būti ilgalaikis, o kitai - trumpalaikis: pavyzdžiui, gyvenamaisiais namais prekiaujančios įmonės didžioji turto dalis paprastai labai brangus, bet vis dėlto trumpalaikis turtas - perparduoti skirti namai.
Todėl įmonės vadovai patys pasirenka, nuo kurios sumos ir kokio pobūdžio jų įmonėje turtas laikomas ilgalaikiu. Ši suma vadinama minimalia ilgalaikio materialiojo turto verte. Dėl įdomumo galima pasakyti , kad biudžetinėms įstaigoms tokią minimalią sumą nustato tų įstaigų savininkė - valstybė.
Paprastai ilgalaikis turtas įmonės vadybininkams ir savininkams, taip pat kreditoriams bei kitiems kontrahentams suteikia tam tikrą pasitikėjimą ilgiems metams. Ilgalaikio (ypač nekilnojamojo) turto garantijos dažniausiai visų rimtai pripažįstamos. Vis dėlto svarbiausias požymis, išskiriant ilgalaikį turtą, yra jo panaudojimas uždirbant pelną tam tikroje įmonėje. Be abejo, gali būti, kad ilgalaikiam turtui kurioje nors įmonėje bus priskirtas santykinai nebrangus, bet tai įmonei labai reikšmingas turtas, kurį, tarkime, tame regione sunku įsigyti, jis paprasčiausiai mažai kam reikalingas, todėl juo retai kas prekiauja. Taigi vieną ar kitą turto objektą priskiriant ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, būtina atsižvelgti į to turto pobūdį, jo naudojimo įmonėje laiką bei to turto vertę. Kokį turtą priskirti ilgalaikiam, o kokį - trumpalaikiam, sprendžia įmonės vadovas, kuriam akcininkai suteikia įgaliojimus per jo kadencijos laikotarpį valdyti visą įmonės turtą.
Ilgalaikio turto skirstymas
Ilgalaikis turtas gali būti labai skirtingas (ilgiau nei vienerius metus naudojamos mašinos, pastatai, įsigytos licenzijos bei patentai, pagaliau - skolos įmonei ir t.t.). Jo įvairovė kartais lemia visiškai skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimo ir atvaizdavimo atskaitomybėje tvarką. Todėl visą ilgalaikį turtą būtina sugrupuoti - suskirstyti į tam tikras vienarūšes klases.
Pasak G. Kalčinsko (2013), visas ilgalaikis turtas skirstomas į keturias dideles grupes: nematerialųjį turtą, materialųjį turtą, finansinį turtą ir kitą ilgalaikį turtą.- Nematerialusis turtas neturi konkrečios materializuotos formos, tačiau naudojamas ilgą laiką ir gali duoti įmonei papildomų pajamų. Tai pramoninės ir intelektinės nuosavybės objektai, įgytos turtinės teisės, plėtros darbai, įmonės prestižas. Pramoninės nuosavybės objektams priskiriama įmonės teisė naudoti licenzijas, prekinius ženklus, technologines paslaptis (išradimus) ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad patentai naudojami ilgai (paprastai 15 - 20 metų), jiems skaičiuojama armotizacija kaip ir materialiajam turtui. Įmonėms kyla problemų vertinant plėtros išlaidas. Intelektinės nuosavybės objektams priskiriama teisė naudoti informacijos įrašus, vadinamąsias ,,knos - how“ paslaugas. Įmonės prestižo vertė apskaičiuojama kaip jos pardavimo kainos (arba rinkos kainos)ir balansinė turto vertės skirtumas.
- Materialusis turtas (toliau - IMT), priskiriamas ilgalaikės paskirties fizinę formą turintis turtas. Kitaip tariant, tokiam turtui priskiriami materialūs, t.y. apčiuopiami objektai, pavyzdžiui, pastatai, statiniai, mašinos, įrengimai, transporto priemonės, instrumentai ir kiti daiktai, kuriuos įmonė valdo, naudoja ir (ar) kuriais disponuoja, uždirbant pajamas ilgiau kaip vienerius finansinius metus.
- Ilgalaikis finansinis turtas apskaitoje taikomas nuo 2005 sausio 1 d. remiantis Verslo apskaitos standartų reikalavimu, asocijuotų ir dukterinių įmonių akcijos apskaitomos taikant nuosavybės metodą. Asocijuot laikoma įmonė, kuriai kita įmonė daro reikšmingą įtaką (turi ne mažiau 20% jos akcijų) ir kuri nėra nei tos įmonės dukterinė įmonė, nei veikla pagal jungtinės veiklos sutartį.
- Kitas ilgalaikis turtas tai toks turtas , kurio negalima priskirti aptartoms turto grupėms (G. Kalčinskas, 2013). Dažniausiai pasitaikantys kito ilgalaikio turto atvejai yra išankstiniai apmokėjimai už ilgalaikį materialųjį turtą arba už ilgalaikes paslaugas.
Taigi vienas iš pagrindinių apskaitos uždavinių yra teikti informaciją apie turimą ilgalaikį materialųjį turtą, jo buvimo vietą, darbo laiką, judėjimą, naudojimą pagal paskirtį, nusidėvėjimą, remonto išlaidas, likvidavimo rezultatus, nenaudojamus objektus ir kt.
Ilgalaikio turto įvertinimas
Pradinė ilgalaikio turto vertė, kurią sudaro visų išlaidų, padarytų įsigyjant turtą suma (ilgalaikio turto įsigijimo savikaina ) nesikeičia per visą turto naudojimo savikainą. Todėl ji yra pradinė vertė. Todėl labai svarbu žinoti, ko buvo vertas vienas ar kitas objektas iki pradedant jį naudoti, taigi ir nudėvėti.
Į ilgalaikio turto įsigijimo savikainą neįskaitomas pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžinamas.
Remiantis minėtu principu, ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis turi būti pripažįstama tik ta sunaudoto dalis, kuri buvo skirta to laikotarpio pajamoms uždirbti. Įmonė ketina turtą naudoti ilgiau nei vienerius metus. Pagal šį kriterijų ilgalaikis turtas atskiriamas nuo trumpalaikio remiantis vienerių jo naudojimo metų riba, nes materialųjį turtą (atitinkantį ir kitus jo pripažinimo ilgalaikiu kriterijus), kurį įmonė numato naudoti savo veikloje ilgiau nei vienerius metus, jis turi būti pripažintas ilgalaikiu materialiuoju turtu. Įmonė pagrįstai tikisi gauti ekonominės naudos iš turto naudojimo būsimaisiais laikotarpiais. Įmonė gali patikimai nustatyti turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą. Turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą minimalią IMT savikainą.
Kai įmonė ilgalaikį materialųjį turtą gauna savininkų turtinių įnašų forma, tai tokio turto įsigijimo savikainą sudaro savininkų susirinkimo patvirtinta turto vertė. Kai įmonė gauna neatlygintinai (dovana) ilgalaikį materialųjį turtą, tai jo įsigijimo savikainą dažniausiai yra nurodyta dovanojimo sutartyje ar kitame analogiškame dokumente. Patikėjimo teise valdomo turto įsigijimo savikaina dažniausiai nurodoma perdavimo akte.
Aukščiau išvardintuose dokumentuose nurodyta turto vertė negali būti didesnė už tikrąją vertę. Taip pat, kaip ir įsigyjant turtą, prie įsigijimo savikainos pridedamos visos su jo įregistravimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos.
Ilgalaikio turto nusidėvėjimas
Be abejo, nudėvėtąja turto dalimi sumažėja paties turto, o ta dalis vadinama ilgalaikio turto nusidėvėjimu. Skaičiuojant nusidėvėjimą, iš turto įsigijimo vertės atimama likvidacinė vertė. Gauta suma yra nudėvimoji ilgalaikio turto vertė, kuri rodo už kokią sumą ilgalaikio turto įmonė turi tam tikru momentu. Šia suma ilgalaikis turtas atspindimas balanse.
Likvidacinė vertė - tai suma, kurią įmonė tikisi gauti už turtą jo naudingo tarnavimo laiko pabaigoje, įvertinus būsimas likvidavimo ir perleidimo išlaidas. Nusidėvėjimas - tai riboto naudojimo laiko turto nudėvimosios vertės priskyrimas sąnaudoms ir paskirstymas per visą planuojamo naudingo tarnavimo laiką, atsižvelgiant į realų to turto ekonominės vertės kitimą.
Yra įvairių nusidėvėjimo apskaitos metodų, kurių pasirinkimas priklauso nuo įmonės ekonomikos politikos. Tai reiškia, kad įmonė gali pasirinkti skirtingus nusidėvėjimo skaičiavimo metodus. Nustatyti, kokia ilgalaikio turto dalis sunaudojama per ataskaitinį laikotarpį ir kiek jo lieka uždirbti pajamoms ateinančiais laikotarpiais, - svarbi apskaitos problema. Kiekvienas ilgalaikis turtas nudėvimas ir naudojamas įmonėje ribotą metų skaičių.
Ilgalaikio materialiojo nudėvėtosios sumos kaupiamos nusidėvėjimo sąskaitose visa turto naudojimo laiką. Kiekvienai turto rūšiai, netgi kiekvienam objektui, turi būti išskirta atskira sąskaita, nes kiekvienas turtas įgyjamas skirtingu laiku, todėl skirtingai nudėvimas. Kadangi nusidėvėjimo sąskaitos turi neįprasta turto sąskaitoms likutį, jose užfiksuotos sumos mažina ilgalaikio materialiojo turto pradinę vertę.
Nudėvėto ilgalaikio turto dalis fiksuojama dar vienoje sąskaitoje - nusidėvėjimo sąnaudos, nes nudėvėta ilgalaikio turto dalis turi būti įskaičiuota į atitinkamo laikotarpio sąnaudas ir palyginta su tuo laikotarpiu uždirbtomis pajamomis, tuo pačiu išvedant ataskaitinio laikotarpio veiklos rezultatą. Nusidėvėjimo sąnaudų sąskaita, kaip ir visos sąnaudų sąskaitos turi debetinį likutį, todėl norint parodyti kiek per ataskaitinį laikotarpį nusidėvėjo tam tikro ilgalaikio turto reikia atlikti tokią sąskaitų korespondenciją: kredituoti atitinkamą ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąskaitą ir debetuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudų sąskaitą.
Ilgalaikio turto likutinė vertė yra ateityje nudėvėtina vertė, kuri ateinančiais laikotarpiais mažės didėjant nudėvėtajai sumai, kol galiausiai nusidėvėjimo sąskaitos likutis taps lygus ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainos sąskaitos likučiui.
Paminėsiu bendrą tokių buhalterinių įrašų taisyklę: visų ilgalaikio turto rūšių įsigijimas registruojamas atitinkamose turto rūšių sąskaitų debeto pusėje, kredituojant sunaudoto turto bei dėl to atsiradusių įmonės įsipareigojimų sąskaitas. Tai yra įsigyjant žemę, pastatus, statinius, transporto priemones ir kt.
12 Verslo apskaitos standartas teigia, kad kai apskaitomas ilgalaikis materialusis turtas nebeatitinka turto priskyrimo ilgalaikiam materialiajam turtui požymių, jis nurašomas. Ilgalaikis materialus turtas nurašomas kai jis pilnai nusidėvi, kai nebenaudojamas įmonės veikloje, kai jo netenkama stichinių nelaimių metu, kai jis yra parduodamas ir kitais atvejais.
Taigi, efektyvus ilgalaikio turto naudojimas įmonėje lemia įmonės veiklos sėkmę, todėl įmonėms labai svarbu teisingai suskirstyti ilgalaikį turtą į nematerialųjį, materialųjį ir finansinį.
Finansinė apskaita: Ilgalaikio turto apskaita
tags: #ilgalaikis #turtas #referatas