Šiame straipsnyje aptariamas įmonės banko sąskaitos arešto klausimas, kai tai nėra numatyta turto arešto akte. Straipsnyje analizuojama įmonės banko sąskaitos arešto proceso problematika Lietuvoje.
Įžanga
Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė aalių drausmė ir tikslus pareigų vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Tiek teorinėje, tiek praktinėje plotmėje egzistuoja galimybė, jog skolininkas neatliks tam tikro veiksmo, numatyto sutartyje ar įstatyme, ir tokiu būdu nevykdys teisiniais santykiais sukurtos (prisiimtos) pareigos ar vykdys jas netinkamai. Tai gali nulemti įvairiausios priežastys: skolininko nesąžiningumas, finansinis nepajėgumas, kiti objektyvūs bei subjektyvūs veiksniai.
Siekiant kontroliuoti galimas pareigos nevykdymo pasekmes bei apsaugoti kreditoriaus interesus, civilinės teisės sistemoje įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo institutas. Šio instituto esmė ta, jog skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigas prievolėje. Atsiradus tokiai situacijai, atsiranda būtinybė ieškoti papildomų būdų ne tik skatinti skolininką tinkamai įvykdyti pareigą prievolėje, bet ir visiškai patenkinti kreditoriaus interesus.
Vieni prievolių užtikrinimo būdai turi skatinamąjį pobūdį skolininkui įvykdyti prievolę, pavyzdžiui, netesybos, o kiti garantuoja kreditoriui, kad skolininko nemokumo atveju už jį prievolę įvykdys, pavyzdžiui, laiduotojas, įkaito davėjas ir t.t. Atsižvelgiant į prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, gali būti skiriamas ir jų pobūdis: prievolinis ir daiktinis. Daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai reglamentuojami LR CK 4 knygoje. Tai būtų hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas ir kt. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje dažniausiai taikomi hipoteka ir įkeitimas kaip daiktinio pobūdžio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Kadangi tokiu būdu užtikrintos prievolės garantuoja mažiausius galimus kreditoriaus nuostolius tuo atveju, jei prievolė, kuri užtikrinta hipoteka ar įkeitimu, įvykdoma netinkamai ar visai nevykdoma.
Įkeitimas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas
Įkeitimas, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, pagrįstai vertinamas kaip vienas efektyviausių bei patikimiausių užtikrinimo būdų. Toks vertinimas gali būti lengvai paaiškinamas šiuolaikinės rinkos ekonomikos sąlygomis. Šiandien, esant įvairialypio finansavimo politikai, neišvengiamai susiduriama su efektyvių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ieškojimu. Tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto įkeitimas tampa pranašesniu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu prieš kitus galimus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus (garantija, laidavimas ir kt.).
Įkeistas turtas seka paskui daiktą ir išlieka net pasikeitus turto savininkui ar mirus skolininkui. Kitaip tariant, įkeitimo aktualumą bei pranašumą suponuoja įkeitimo savybė - sekimas paskui daiktą. Būtent tokia užtikrinanti įkeitimo funkcija turi nemažą įtaką ir ekonominiams santykiams, ypatingai smulkaus ir vidutinio verslo (paprastai, finansuojamo iš lietuviško kapitalo) sektoriui.
Pagal Lietuvos Centrinės hipotekos įstaigos duomenis 2007 metais, 5844 juridiniai asmenys buvo sudarę hipotekos sandorius ir 4747 juridiniai asmenys - įkeitimo sandorius, tuo tarpu hipotekos sandorius sudarė 59047 fiziniai asmenys ir įkeitimo sandorius - 1597 fiziniai asmenys. Įkeisto kilnojamojo turto vertė siekė - 18, 9 mlrd. litų, o nekilnojamojo turto vertė - 31,8 mlrd. litų.
Šiuo ekonominiu laikotarpiu ypatingai kreipiamas dėmesys ne tik į patikimiausius bei efektyviausius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, bet ir į procedūras, taikomas išieškant iš įkeisto turto. Šio darbo temos aktualumą nulemia lėtėjanti ekonomika ne tik visame pasaulyje, bet ir ypatingai Lietuvoje. Įtakos turi ir pasaulinė ekonomikos krizė, prasidėjusi bankų sektoriuje.
Siekiant išnagrinėti išieškojimą iš įkeisto turto detalumo ir aktualumo aspektais, bus apsiribojama Lietuvos Respublikoje reglamentuotais procesais bei atskiromis procedūromis. Tad šio darbo objektas yra išieškojimo iš įkeisto turto procesas, tokio proceso problematika. Šio darbo kontekste įkeistas turtas apibrėžtinas kaip nekilnojamasis turtas, t.y. žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji), ir kilnojamasis turtas, t.y. daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, bei turtinės teisės.
Išieškojimo iš įkeisto turto procesą reglamentuoja įstatymai bei kiti teisės aktai. Pažymėtina, jog išieškojimo iš įkeisto turto procesą reglamentuoja ir poįstatyminiai teisės aktai. Šiame darbe analizuojamas minėtų teisės aktų praktinis taikymas civilinėse bylose. Siekiama atskleisti efektyvią kreditorių interesų apsaugą bei skolininkų interesų garantijas, pasikliauti galimus sprendimo būdus ir suformuoti pasikliavimus išieškojimo procesui efektyvinti.
Vadovaujantis nustatytais esminiais skirtumais ir panašumais, atskleidžiamas minėtų išieškojimo procesų tarpusavio ryšys. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, trumpai apžvelgiami kitų Europos Sąjungos šalių teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo procesą iš įkeisto turto, bei išskiriami esminiai tokio išieškojimo bruožai.
Magistro baigiamajame darbe taikomi empiriniai ir teoriniai tyrimo metodai. Įvairių mokslinio tyrimo metodų taikymą paveikė pasirinktas tyrimo objektas - išieškojimo iš įkeisto turto proceso analizė, problematika. Taikant empirinį dokumentų analizės metodą buvo tiriami Lietuvos Respublikos teisės aktai, teismų sprendimai. Teorinis sisteminės analizės metodas padėjo nustatyti teisės normas, įtvirtintas skirtinguose teisės aktuose, tarpusavio ryšį. Atskleidžiant bendras išieškojimo iš įkeisto turto taisykles, buvo taikomas kitas teorinis tyrimo metodas - lyginamasis metodas. Šio metodo pagalba nustatyti panašumai ir skirtumai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių teisės aktuose įtvirtintomis išieškojimo iš įkeisto turto taisyklėmis.
Išieškojimo iš įkeisto turto ir bendra tvarka tarpusavio ryšys
Išieškojimo procesas egzistuojant prievolės užtikrinimui skiriasi nuo išieškojimo proceso bendra tvarka. LR CPK 745 str. 1 d. įtvirtina, kad išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto ir įkeitimu įkeisto turto taikomas LR CPK su LR CK numatytomis išimtimis tiek, kiek tokio pobūdžio išieškojimo nereglamentuoja LR CK. Toks reglamentavimas suponuoja išieškojimo iš hipoteka ir įkeitimu užtikrinto turto tarpusavio ryšį su išieškojimu bendra tvarka. Tam, kad tinkamai atskleisti tarpusavio ryšį, panagrinėsime abiejų išieškojimo procesų esminius skirtumus ir panašumus.
Abiem atvejais, išieškojimas galimas tik skolininkui neįvykdžius prievolės arba netinkamai ją įvykdžius. Tačiau skirtingai reglamentuojama išieškojimo pradžia. Skirtingi veiksmai turi būti atlikti siekiant įgyti teisę pradėti išieškojimo procesą. Išieškojimo iš įkeisto turto atveju, kreditoriui numatyta pareiga įspėjimo dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateikimas. O tuo tarpu, išieškant bendra tvarka, kreditorius pirmiausia turi gauti vykdomąjį dokumentą (LR CPK 587 str.) ir pateikti vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti (LR CPK 650 str. 1 d.). Toks skirtingas reglamentavimas yra pagrįstas hipotekos ir įkeitimo paskirtimi, t.y. ne tik reikalavimo, bet ir pigesnio bei operatyvesnio išieškojimo proceso užtikrinimu. Kreditorius neturi eiti į teismą bendro teisenos tvarka siekdamas įgyvendinti savo reikalavimus.
Kitas esminis skirtumas tarp nagrinėjamų išieškojimo rūšių yra reikalavimai dėl išieškojimo eilės. Išieškant bendra tvarka toks kreditoriaus pasirinkimas turi atitikti LR CPK 664 ir 665 str. įtvirtintą išieškojimo iš skolininko turto eilę. Galioja bendra taisyklė, jog iš paskesnės eilės turto galima išieškoti tik tuo atveju, jei nėra žinomo pirmesnės eilės turto. Tuo tarpu, išieškant iš įkeisto turto netaikomi išieškojimo iš skolininko turto eilės apribojimai (LR CPK 662 str. 5 d.). Tokiu būdu hipotekos ir/ar įkeitimo kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis. Tai pagrįsta tuo, kad įkeičiamo turto paskirtis yra užtikrinti kreditoriaus reikalavimų įvykdymą. Kreditorius pats pasirenka įkeičiamas turtas ir tokiu būdu jis pats gali objektyviai įvertinti galimybę tokiu turtu užtikrinti jo reikalavimą. Taikant išieškojimo iš turto eilę, būtų paneigiama hipotekos ir įkeitimo, kaip užtikrinimo būdo, paskirtis. Pažymėtina, jog išieškojimo iš skolininko turto eilės įtvirtinimas skirtas apsaugoti skolininko turtinius interesus. Tačiau tokios eilės netaikymas išieškant iš hipoteka ar įkeitimu užtikrinto turto, nereiškia, jog skolininko interesai yra ignoruojami. Kreditoriaus (t.y. hipotekos kreditoriaus) interesai bei skolininko (įkaito davėjo) interesai apsaugomi suteikiant įkaito davėjui teisę nurodyti įkeistų daiktų pardavimo eilę, jei išieškoma parduodant iš varžytynių jungtine hipoteka įkeistus daiktus (LR CK 4. 194 str. 1 d.). Įkeitimo atveju, skolininko ar įkaito davėjo interesai apsaugomi LR CK įtvirtinta įkeistų daiktų realizavimo tvarka (LR CK 4. 219 str. 5 d.), t.y. šalims suteikiama teisę susitarti dėl įkeisto turto realizavimo būdo. O būtent susitarimo pagrindu, galimas visų šalių interesų pusiausvyros įgyvendinimas.
Esminis nagrinėjamų procesų panašumas yra tas, jog įkeisto turto realizavimui, atsižvelgiant į jo pobūdį...
Įmonės banko sąskaitos areštas
Šiame skyriuje nagrinėjamas išieškojimas iš įkeistos įmonės. Pažymėtina, kad LR CK 1.110 str. 1 d. įmonė pripažįstama nekilnojamuoju turtu. Tačiau, kadangi įmonę sudaro turtinio ir neturtinio pobūdžio elementai, reikalaujantys skirtingo perleidimo režimo, įmonė negali būti hipotekos objektu. Todėl įmonės įkeitimo bei išieškojimo proceso iš tokios įmonės reglamentavimas tikslintinas.
Šiame darbe pateikiama trumpa analizė apie šiuo metu galimą išieškojimo procesą iš įkeistos įmonės turto bei numatomas galimybes išieškoti iš įkeistos įmonės tuo atveju, jei teisės normos būtų patikslintos.
Investicinė sąskaita: kaip perkelti senas investicijas, ką daryti investuojant užsienio platformose?
Išieškojimas iš įkeistų turtinių teisių
Šios dalies poskyris skiriamas išieškojimui iš įkeistų turtinių teisių. Šis atskyrimas yra nulemtas turtinių teisių, kaip įkeitimo objekto, specifiškumo, kadangi išieškojimas iš įkeistų turtinių teisių pasižymi tam tikrais požymiais, kurie būdingi tik išieškojimui iš turtinių teisių. Pavyzdžiui, areštuojant banko sąskaitą, kurioje yra pinigai, išieškoma iš įkeistos turtinės teisės - teisės į pinigus šioje banko sąskaitoje.
Antrajame darbo skyriuje analizuojamas išieškojimas iš įkeisto nekilnojamojo turto. Skyrius suskirstytas į du poskyrius atsižvelgiant į įkeitimo objektą - nekilnojamojo turto rūšis. Nagrinėjimas apima išieškojimą iš hipoteka užtikrinto statinio ir kt. nekilnojamojo daikto bei hipoteka užtikrinto žemės sklypo. Aptariama šio reglamentavimo įtaka efektyviam išieškojimo procesui.
Atkreiptinas dėmesys, jog šiame darbe nekilnojamojo turto sąvoka vartojama siaurinamai, t.y. neapima laivų ir orlaivių, kuriems privaloma teisinė registracija ir kurie tokiu būdu pripažįstami nekilnojamuoju turtu. Toks sąvokos siaurinimas pasirinktas neatsitiktinai.
Šiame darbo skyriuje nagrinėjamas išieškojimas iš įkeisto kilnojamojo turto. Šis skyrius taip pat suskirstytas į du poskyrius atsižvelgiant į kilnojamojo turto pobūdį, t.y. kilnojamieji daiktai bei turtinės teisės. Šis skirstymas yra nulemtas kilnojamojo turto specifiškumo, kadangi išieškojimas iš kilnojamojo turto priklauso nuo įkeitimo objekto.
Hipotekos raida
Pateikiama hipotekos sampratos analizė, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos. Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šiandieninės hipotekos susiformavimui. Siekiama atskleisti, kaip įkeitimo teisės raida įtakojo ašiuolaikinės hipotekos teisės normas. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymių (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus.
Analizuojama, ar teisminis hipotekos registravimo modelis tinkamai apsaugo kreditoriaus interesus. Nagrinėjamos CPK nuostatos ir jų taikymo Lietuvos teismų praktikoje problemos.
Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Šiuo metu įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai.
Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai jie pas jo pirkėją ar užstato laikytoją tarnauja trejus metus". Taigi sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas.
Skolų vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo. Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Tačiau, jeigu asmeniui, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti.
Šios fiducia ir pignus trūkumus. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca.
Justinjano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti. Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą. P. F. Girard'as įkaito šaltiniu pripažįsta ir testamentą, kuomet "garantijos davėjas turi būti savininkas ir turi galėti daiktą nusavinti".
Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Tačiau, jeigu kreditorių buvo ne vienas, o kelis, tai galiojo taisyklė pirmesnis laike, stipresnis teisėje (lot. prior tempore potior jure). Tai reiškia, jog kreditorius, kurio teisė atsirado anksčiau, turėjo pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto daikto. Išimtis buvo taikoma tik imperatoriaus iždui, kuriam pirmumo teisė buvo suteikta nepriklausomai nuo to, ar jam priklausiusiam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį.
Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką. Kai sutartis numatė draudimą kreditoriui parduoti įkaitą, daiktas galėjo būti parduodamas, skolininką įspėjus tris kartus. Kreditorius pardavimą privalėjo vykdyti ne tik sau, bet ir įkaito davėjui geriausiomis sąlygomis. Suma, likusi patenkinus skolą (hyperocha), turėjo būti grąžinta įkeisto daikto savininkui.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas. P. F. Girard'as ir V. M. Chvostov'as greta šių įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindų išskiria ir senatį, kuri kartu naikino actio hypothecaria skundo pateikimo galimybę. Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Romėnų teisė įtakojo ne tik Vakarų Europos valstybių, bet ir Rytų Europos valstybių teisės sistemas. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienų.
Įkeitimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Nėra lengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisių gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas. Išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe.
XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusių valstybių teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešiniąją Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu. Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. gegužės 9 d. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsijos Žemės teisynas. Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatymo įleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui. Įkeičiant nekilnojamąjį turtą, įrašytą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis.
1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įstatymas Lietuvoje įtvirtino vadinamąją prancūzišką hipotekos sistemą, kuri buvo grindžiama privalomu notariatu ir viešu skolinių įrašymu į hipotekos knygas. Šis įstatymas, kaip pastebi A. Janulaitis, siekė apsaugoti skolininkus nuo pernelyg didelių palūkanų bei kreditorių savivalės, tačiau nustatė griežtą tvarką su turtais, nelietė smulkiosios nuosavybės. Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs Ą. Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. sausio 1 d. galiojo. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinis įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.
Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Todėl galime teigti, jog 1938 m. įsigaliojęs 1936 m. gegužės 30 d. Ipotekos įstatymas palyginti su anksčiau galiojusiais įstatymais buvo pažangus ir modernus teisės aktas. Šiuo įstatymu suteiktos įkeitimo teisės taip pat buvo g...
Lentelė. Išieškojimo iš įkeisto turto ypatumai
| Požymis | Išieškojimas iš įkeisto turto | Išieškojimas bendra tvarka |
|---|---|---|
| Pradžia | Įspėjimo pateikimas | Vykdomojo dokumento gavimas |
| Eilė | Netaikoma | Taikoma |