Ingrida Valinskienė - žinoma Lietuvos asmenybė, kurios karjera apima įvairias sritis. Nuo televizijos projektų iki politinės veiklos, o visai neseniai - ir literatūros. Šiame straipsnyje panagrinėsime Ingridos Valinskienės kūrybinį kelią, jos knygos "Mūsų meilė - mūsų turtas" atsiradimo istoriją, asmeninio gyvenimo ir požiūrio į meilę bei santuoką.
Meilės romano idėjos gimimas
Idėja parašyti meilės romaną Ingridai Valinskienei gimė netikėtai. Tai buvo Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino sugalvotas žaidimas, kuris vėliau virto realybe. Pasiūlius Ingridai prisijungti prie šio projekto, pirminė reakcija buvo skeptiška, tačiau smalsumas ir avantiūrizmas nugalėjo.
Ingrida Valinskienė: "Žinote pirminė reakcija: ko jūs norite iš manęs, aš niekada nieko nerašiau! Bet visgi kažkoks smalsumo gyvačiukas yra, ir avantiūrizmo pasirodo turiu. Jis pakėlė galvytę ir galvoju - kodėl ne?"
Personažų panašumai ir skirtumai
Romano herojai turi panašumų su pačia autore ir Andriumi Tapinu. Gerda - vyresnė, gyvenimą pažįstanti moteris, jaučianti savo vertę. Tačiau, pasak Ingridos, personažas yra personažas, o ne ji pati. Vis dėlto, be asmeninės patirties, personažo sukurti nebūtų įmanoma. Romano aplinka yra atpažįstama, šiuolaikiška, kad žmonės galėtų atpažinti save ar savo draugus.
Ingrida Valinskienė: "Be abejonės panašumų yra, bet personažas yra personažas, ne aš. Vis tik personažo nesukurčiau be savo patirties."
Meilės romano žanro pasirinkimas
Pasirinkimas rašyti meilės romaną Ingridai atrodė natūralus. Autobiografijos rašyti ji nenorėjo, nes jai tai neįdomu. Ingridai patinka kurti. Jos personažo įsivaizdavimas iš pradžių buvo paprastesnis, tačiau ji norėjo suteikti jam daugiau spalvų, todėl jo gyvenimą padarė tragišką, kad galėtų pateisinti jo veiksmus.
Ingrida Valinskienė: "Ką aš dar galėčiau rašyti?! Autobiografijos rašyti nenorėčiau, nes man neįdomu. Man patinka kurti."
Erotinės scenos ir drąsa rašyti
Knygoje yra nemažai erotinių fantazavimų, o Ingridai, kaip kukliam žmogui, reikėjo per save peržengti. Tačiau smalsumas ir noras paprovokuoti nugalėjo. Jeigu ji būtų bijojusi, ką pasakys padorių moterų būrelis, nebūtų iš viso rašiusi.
Ingrida Valinskienė: "Jeigu bijočiau erotinę sceną aprašyti, galvoji, ką pasakys padorių moterų būrelis, ką čia jos aptars, tada nebūčiau iš viso rašiusi."
Santuokos paslaptis
Ingridos santuoka trunka jau trisdešimt metų. Ji teigia, kad į šį klausimą atsakymo nėra. Kiekviena diena gali būti paskutinė, ir ji neidealizuoja ilgo sutuoktinio gyvenimo. Jai tiesiog pasisekė, kad jie per kliūtis perbėgo. Ingridai svarbiausia - tolerancija ir kantrybė.
Ingrida Valinskienė: "Galiu tik palinkėti žmonėms tolerancijos, kantrybės, tai yra svarbiausi dalykai norint pratempti tuos trisdešimt metų."
Vyro savybės
Ingridą žavi vyro tvirtumas, darbingumas, patikimumas ir tai, kad ji gali į jį atsiremti bet kokiomis aplinkybėmis. Tai, pasak jos, kiekvienai moteriai labai svarbu.
Ingrida Valinskienė: "Kertiniuose dalykuose jis yra patikimas ir iki šiol tikiu, kad bet kokioms aplinkybėms nutikus, galėčiau visada į jį atsiremti, o tai, manau, kiekvienai moteriai labai svarbu."
Įvaizdis scenoje ir realybėje
Ingrida teigia, kad per daugelį metų ji išsiplėšė gerą santykį su publika. Ji nebebijo jokios publikos ir jai lengva su jais kalbėtis koncertų metu. Publikai svarbu, kaip tu eini į kontaktą, kaip juos priimi, ar juos gerbi.
Ingrida Valinskienė: "Dabar nebijau jokios publikos, jokios auditorijos ir tai, ko gero, buvo mano didysis karas. Todėl man su publika paprasta, dėl to jie šitą charizmą ir pažymi."
Seimo narės patirtis
Ingrida stengiasi apie tą laikotarpį negalvoti. Ji buvo gera sutuoktinė, patikima komandos narė. Jos vyras rinko komandą ir jai reikėjo patikimų žmonių.
Ingrida Valinskienė: "Aš buvau tikrai gera sutuoktinė. Kadangi mano vyras rinko komandą, reikėjo patikimų žmonių, jis mane laikė patikima, tokia pat išlikau iki galo, kol mes baigėme kadenciją."
Naujos žinios apie save
Parašiusi knygą, Ingrida sužinojo, kad gali rašyti. Tai buvo sunkus procesas, tačiau ji jį įsimylėjo ir netgi ilgėjosi personažo - Jorio.
Ingrida Valinskienė: "Sužinojau, kad galiu rašyti. Ir žinote, labai keistas dalykas, aš iš tikrųjų kankinausi, nemiga, didžiulis nervas, kas bus, kas nebus, ar derėsime, ar ne."
Stasio Povilaičio jubiliejiniai koncertai
Lietuvos didžiųjų miestų scenose vyko estrados grando Stasio Povilaičio jubiliejiniai koncertai. Sausio 27 d. maestro koncertavo ir Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose. Stasio Povilaičio atliekamos dainos "kietai" įėjusios į mūsų gyvenimus.
Stasys Povilaitis: "Mano atliekamos dainos su biografija tikrai neturi nieko bendra"
S. Povilaitis puikiai mena savo "pirmąjį koncertą" Kauno "Metropolio" restorane. Pasirinkdamas savo repertuarui dainą "Sudie, mama" dainininkas teigė, kad neišvengiamai suaugę vaikai iš gimtųjų namų išskrenda į platųjį pasaulį ir ieško savo kelio. Birutė, taip pat žurnalistikos, tik žemesnio kurso studentė, šalia atsirado, kai nei jis, nei ji neturėjo pastogės. Po koncertų arba S. Povilaičio dainų šokių vakaruose nakvynei pora įsitaisydavo... bilietų kasoje. Ir šiandien Povilaitienė širsta ant tų kurso draugių, kurios zyzdavo, kad ji su tuo vėjų pamušalu pražūsianti... Birutės tėvai dukters draugyste taip pat nesidžiaugė. Nepaisant "prognozių", S. Povilaitis gyvenimo kelyje pasirodė esąs prieraišus ir nesiblaškantis.
Jis teigė, kad didesnis ar mažesnis merginų ar moterų dėmesys jam nebuvo svarbesnis už šeimą. Bet tai, žinoma, man netrukdė dainuoti apie meilę "kitoms" moterims - Siselijai ar Kristinai. Kokią S. Povilaitis besudarytų naują programą, jo koncertuose susirinkusi didelė žiūrovų minia tiesiog išsireikalauja "Sudegintų tiltų". Vis dėlto S. Povilaitis turėjo ryžto "deginti tiltus" ne meilės sferoje. Taigi, "tiltai sudeginti" negrįžtamai jau daugiau nei dvidešimt metų. Todėl jo repertuare nestinga dainų apie jūrą. Paklaustas, kas jam būtų apdainuojamas "ateities žiburys", S. Povilaitis teigė, kad daugeliui metų į priekį savo gyvenimo neprojektuoja. Koncerte bus ir daugiau jo repertuaro interpretacijų su žymiais Lietuvos dainininkais.
Inga Valinskienė apie MEILĖ, KURIOS NEMYLĖJAU rašymo „avantiūras“. Ar bus tęsinys?
Antanas Smetona: Nelengvi pasirinkimai
Gražinos JUODYTĖS „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ yra dar vienas bandymas Lietuvos visuomenei pristatyti XX amžiaus pirmos pusės istoriją formavusio politiko sprendimus, jo moralės normas ir to meto aplinkybes. Rašydama šią knygą, ji skaitė daug psichologinės literatūros, jai buvę įdomu išsiaiškinti, kaip gimsta lyderiai, kas lemia jų sprendimus, kaip jie priimami politikoje ir kas už jų stovi. Ypač - krizės metais.
Knygoje skaitytojus ji kviečia panagrinėti, kas paskatino jaunąjį A. Smetoną rinktis pasauliečio, o ne dvasininko kelią, kaip jam sekėsi kurti šeimą ir įsitvirtinti Vilniuje. Dar sudėtingesnės knygoje analizuojamos dilemos yra susijusios su vidaus politinėmis kovomis ir politinių bendražygių paskyrimu arba pašalinimu iš valstybinių postų. Knygoje taip pat gvildenama nemaloni situacija, kai 1929 metais prezidentui teko iš Ministro Pirmininko pareigų atleisti artimą bičiulį A. Voldemarą ir į jo vietą pakviesti svainį Juozą Tūbelį.
Kokį kelią teko nueiti A. Smetonai? Ar lengva buvo priimti valstybei svarbius sprendimus? Šie ir daugelis kitų skaitytojams aktualių klausimų yra gvildenami žingsnis po žingsnio einant A. Smetonos gyvenimo keliu ir sustojant prie kiekvieno svarbesnio posūkio. Ši knyga - ne tik politinių įžvalgų, bet ir žmogaus dilema. Istorikė pasakoja, kad tyrimas atliktas remiantis įvairiais šaltiniais ir literatūra. Knyga šiandien ypač aktuali, mus labai trūksta tokių aukšto lygio politikų ir idealistų, koks buvo Smetona. Ir jei tuomet, 1918 metais, visi žmonės būtų buvę pragmatikai, jie nebūtų patikėję nepriklausomos Lietuvos vizija ir nebūtų atkūrę Nepriklausomybės.
Laimos Kybartienės mintys apie gyvenimą ir karjerą
„Manęs skaičiai negali pasendinti“, - tik pradėjus pokalbį šypsosi Laima Kybartienė, - pasendinti gali tik neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, neviltis. Natūralu, kad šios emocijos aplanko ir mane. Būna pykstu, būna verkiu. Bet kai žinai tam priežastį - pradedi juoktis arba ieškai kito sprendimo būdo. O tai aš daryti moku, nes per visą gyvenimą išmokau save analizuoti ir suprasti, kaip su tomis emocijomis susidoroti.
Esu kiek uždaresnis žmogus, tad ir vargais bei džiaugsmais dalijuosi šeimos rate. Turiu draugių ir draugų, su kuriais taip pat daug bendrauju, išsipasakoju, tačiau tai nėra būrys, vos keli žmonės. Na, o labiausiai viską analizuoju ir dalijuosi su savo dukromis, taip pat turiu ir dvi seseris. Šios moterys yra ir mano psichologės, ir pagalbininkės, ir kritikės. Man to visiškai užtenka. Taip, mano mamai vasarą suėjo 90 metų... Dabar toks laikas, kai turime ja ypač rūpintis ir negalime palikti vienos, kadangi mamytei senatvinė demencija. Seserys labai daug padeda, todėl esu dėkinga, kad jas turiu. Šis laikas su mama yra ypatingas. Jai vis grįžta prisiminimai iš jos vaikystės, jaunystės laikų, prisimena kai kuriuos įvykius, vardus, pasakoja įvairiausias istorijas.
| Asmuo | Svarbiausi faktai |
|---|---|
| Ingrida Valinskienė | Knygos autorė, televizijos laidų vedėja, buvusi Seimo narė. |
| Stasys Povilaitis | Estrados grandas, dainininkas. |
| Antanas Smetona | Lietuvos prezidentas, politikos figūra. |
| Laima Kybartienė | Laidų vedėja. |
Turime labai stiprų ryšį. Mėgstu juos visus palepinti ir visai neklausau dukrų, kurios savo atžalas auklėja griežčiau. Aš juk močiutė, turiu juos lepinti! (šypsosi). Kiekvienai varnai jos varniukai gražiausi, taip ir man. Turiu tris mergaites ir vieną berniuką, ir visi jie išdykę, smagūs, bet labai šaunūs. Džiaugiuosi, kad jie labai myli močiutę ir vis veržiasi pas mane atvažiuoti. Beje, ir pati aktyviai dalyvauju jų kasdieniame gyvenime. Kadangi vidurdienį tarp darbų turiu kelias laisvas valandas, kasdien juos visus surenku iš skirtingų mokyklų, pasirūpinu maistu, kad automobilyje jie galėtų iškart po pamokų pavalgyti. Kol vežu juos namo, daug kalbamės, vaikai man pasakoja apie dienos įspūdžius mokykloje, dalijamės problemomis ir klausimais... Labai noriu, kad kai manęs jau nebus, jie prisimintų tą tikrąją močiutės meilę.
Pirmiausia išmokė švento pakantumo. Kai reikia padiktuoti sąskaitos numerį senam žmogui, kuris labai nori užsakyti pasveikinimą, tačiau jo rankos dreba ir klausa nebe tokia aštri, turi mokėti suprasti, išlaukti, jausti nuolankumą vyresniam žmogui. Per daugelį metų išjaučiau tikrą pagarbą mūsų senoliams. Taip pat išmokau tikro nuoširdumo. Aš sveikinu žmones sveikinimų koncerte ir man tai yra nebanalu. Visada stengiuosi, kad sveikinimas būtų ne saldus, o tikras, nuoširdus. Be tikrumo, sveikinimas būtų falšyvas. O žmonės žvelgdami net ir anapus ekranų jaučia, tai yra tikra ar suvaidinta, ar skaitai tik tai, kas parašyta, ar perleidi žodžius per savo sielą. Galbūt tai atrodo elementaru ir paprasta, tačiau net ir ne kiekviena aktorė galėtų skaityti sveikinimus, kad tai neatrodytų suvaidinta.
Aš pati iš savęs pareikalavau nuolatinio pasitempimo. Labai seniai kažkur perskaičiau, kad žmogus iš tiesų yra toks, koks jis tampa tada, kai lieka vienas ir niekas jo nemato. Nuo to laiko pradėjau pati save stebėti, kokia esu, kai aplink nėra žmonių, ir supratau, kokia noriu būti - susivėlus ir pikta, ar pati sau graži ir savimi patenkinta. Noriu, kad tvarka būtų ne tik aplink mane, bet ir mano galvoje. To mokiau ir savo dukras, kurios augo ir matė mane pasitempusią. Todėl sakyčiau, kad esu toks žmogus, kokį mane mato televizijoje, o ne mane paverčia. Tikriausiai jos davė Dievulis (šypsosi). Galbūt todėl, kai aš pavargstu, man tai nėra bėda. Galiu sakyti „aš pavargau“, bet ties tuo neužsiciklinu ir nesustoju veikti. Kai blogų nutikimų ar emocijų per daug nesureikšmini, jos tavęs nebevargina ir nesutrikdo.
Dažniausiai tris kartus per savaitę sportuoju su treneriu. Tai man atneša geresnę nuotaiką, ir tampu labiau patenkinta ne dėl savo išvaizdos, o dėl jausmo. Jei nuoširdžiai treniruotės metu padirbėjai ir nukrito devintas prakaito lašas, apima labai geras jausmas. Taip pat vaikštau įvairias procedūras, masažus. Kartu mėgstu ir geras knygas bei vertingus seminarus, paskaitas apie žmogaus vidinę būseną, smegenų veiklą, fizionomiją ir t. t. Net ir dabar po mūsų pokalbio atsigulsiu į lovą ir prieš miegą paklausysiu dar vieną įdomią paskaitą... Man patinka skirti laiką sau ir jį išnaudoti tinkamai, kažko pasisemti. Juk negali tapti vien darbiniu arkliu, nes darbinius arklius nušauna! (juokiasi) Kad ir kaip tai beskambėtų, be tai tiesa, tad norisi nepamiršti savęs.
Kai būnu eteryje, žmonėms noriu perduoti gerumo jausmą. Todėl mano didžiausias noras būtų, kad negailėtume gerumo vieni kitiems. Gerumas - tai ne rožytė ant torto ar šokoladas, tai yra energija. Šilta, paprasta ir svarbiausia nuoširdžiai atiduota kitam. Tikiu, kad mūsų visuomenė subręs, kai žmonės nebebijos ir nebesigėdys būti geresni vieni kitiems. Tai būtų tikrų tikriausias stebuklo išsipildymas.