Intelektinės Nuosavybės Socialiniai ir Ekonominiai Požymiai: Lietuvos Integracijos į ES Aspektas

Žmoniją visą jos gyvavimo laikotarpį lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmonės išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX-XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Šių intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga susirūpinta palyginti nesenai. Tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėta rūpintis kūrybinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a.

Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu. Atsiradus intelektinei nuosavybei, turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei išsamų teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos.

Šiuose teisės aktuose buvo aptariama tik materialioji intelektinės nuosavybės teisė: intelektinės nuosavybės objektai ir subjektai, intelektinės nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai, galiojimas laike ir erdvėje, intelektinės nuosavybės turėtojo teisės turinys. Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis dar nebuvo nagrinėtas kaip veiksnys įtakojantis intelektinės nuosavybės teisės globalizacijai, nenagrinėtos šio reiškinio pasekmės nacionalinėms teisinėms sistemoms.

Šios teisės normos pateikti nagrinėjamo reiškinio pasekmes. Pirmoje darbo dalyje apibūdinama intelektinės nuosavybės samprata, pateikiamos bei apibūdinamos intelektinės nuosavybės rūšys. Parodomi intelektinės ir materialinės nuosavybės skirtumai. Pateikiamos istorinės intelektinės nuosavybės atsiradimo priežastys. Šioje darbo dalyje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos pasekmės, aptariami teigiami ir neigiami aspektai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos.

Šio norminio akto antrajame straipsnyje nurodyta, kad konvencija saugo bet kokios išraiškos literatūros ir meno kūrinius, nepriklausomai nuo jų išraiškos formos ar būdo. Matome, kad intelektinės nuosavybės objektai yra būtent žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.

Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinis kūrinis valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių.

Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina. Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. šiam veiksmui. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės.

Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis. Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbtiems, tiek nepaskelbtiems kūriniams autoriams yra numatyta autorinis teisių apsauga. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzempliorius gamybos būdo.

Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorius kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas. Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinis teisių gynimo laikas ir vieta. Šios teisės normos. Pagrindiniai tokis teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai.

To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinis teisių apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Jeigu kūrinį paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai. Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Šios autorinis kūrinis apsauga.

Šiuo atveju minėtus autoriaus teisių apsaugos terminus įsilaikymą, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose. Reikia paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinis išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes. Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos.

Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais. Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra išradimai. Panagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų.

Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas. Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardų, pavardžių, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos deriniai.

Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiams paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos. Šios rūšies prekės ar paslaugos. Iš šių įmonių. Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklų pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda. Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas.

Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. Šios rūšies gaminis visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti "Šampaną", kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu. Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugoms objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas.

Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis. Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairių daiktų kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija.

Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna. Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaraše vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinis teisių kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorių teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę. Iki šiol autoriaus teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus.

Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. augo intelektinės nuosavybės saugoms objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų. 1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autorius teisės į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas.

Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje.

Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokis garantijų, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autoris...

Europos Sąjunga ir Bendroji Rinka

Europos Sąjunga (ES) daugeliui asocijuojasi su įvairiais reiškiniais: vieninga ir taikia Europa, bendra valiuta, regionine parama, bendra Europos pilietybe, laisvąja prekyba ir daugybe kitų veiksnių. Tačiau dauguma sutaria, kad pagrindas, klojamas nuo pat Europos Ekonominės Bendrijos sukūrimo - tai ES bendroji rinka, kurią sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka ir Muitų sąjunga. Nueitas ilgas ir sunkus kelias kuriant šios dienos bendrąją rinką ir Muitų sąjungą.

ES ašis - bendra rinka, kurios pagrindas - laisvas prekių judėjimas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, muitinė nebeatlieka prekių muitinio tikrinimo prie Lenkijos ir Latvijos sienų. Tačiau ji prisiėmė atsakomybę už išorinės ES sienos kontrolę. Taigi, po gegužės 1 d. ji tapo viena iš svarbiausių ES visuomenės apsaugos įrankių.

Dabartinė Lietuvos muitinės veikla orientuota į prioritetines kryptis, kurios išdėstytos Muitų sąjungos strategijoje. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos muitinė vadovaujasi Europos Bendrijos muitinės kodeksu, bendrais visoms ES šalims narėms reglamentais ir direktyvomis, taip pat nacionaliniais teisės aktais, skirtais įgyvendinti Europos Sąjungos muitų politiką.

Integracija į ES šalių muitų bendriją suformavo aiškią ir principingą užduotį Lietuvos muitinei - ryžtingai ir efektyviai pertvarkyti muitinės struktūrą bei jos veiklą, sudaryti palankias užsienio prekybos ir spartaus keleivių bei prekių srautų judėjimo per ES valstybes nares sienas sąlygas.

Integracijos Esminiai Aspektai

Tarptautinis žodis žodyne integracija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas) apibūdinama kaip gyvenimo internacionalizacijos forma ar valstybių ekonominis bendradarbiavimas pagal suderintą tarpvalstybinę ekonominę politiką. Pagal savo mastą ir sprendžiamiems klausimams sudėtingumą integracija gali būti globalinė (Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) ir regioninė (Europos sąjunga, Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis - NAFTA).

• Politinė integracija - tai individų, socialinių grupių, institucijų ir valstybių sujungimas į vieną visuomeninę sistemą.
• Teisinė integracija - tai atskirų valstybių teisės aktų derinimas ir sujungimas į vieningą teisinę sistemą.
• Ekonominė integracija - tai atskirų ekonomikų jungimas į visumą, skatinant kuo didesnę prekybą bei ekonominį tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

Pagrindinis ekonominės integracijos rezultatas - didėjanti prekyba, kapitalo ir įmonių judėjimas. Tarptautinės prekybos naudą įvairių pasaulio šalių gyventojai patyrė jau senais laikais. Prekybos apimtys nėra daug didesnės nei XIX a., tačiau šiais laikais prekių (kapitalo ir pan.) judėjimas įgauna vis didesnį greitį ir apimtis. Tai iš dalies susiję su valstybių politika.

Pati technologinė pažanga sukuria sąlygas tarptautinei prekybai augti, investicijoms ir verslo mobilumui. Šios prisideda prie integracijos plėtotės, išnaudodamos pigesnes ir prieinamesnes komunikacijas, transporto ir kitas verslui svarbias priemones. Integracija vyksta ne tik formaliu lygiu, t.y. valstybių susitarimais, bet ir tuo, kad įmonės nusprendžia pasinaudoti šiuolaikinėmis transporto, komunikacijų, kitų priemonių teikiamomis galimybėmis ir investuoti kitoje valstybėje, įsivežti iš kitos šalies produktus, kurių gerai ir pigiau negamina vietiniai gamintojai arba parduoti savo prekes kitoje šalyje gyvenantiems pirkėjams.

Regioninės Integracijos Formos

Yra keletas pagrindinių regioninės integracijos formų. Labiausiai paplitusi regioninės integracijos forma - laisvosios prekybos erdvė. Tai žemiausia ekonominės integracijos forma. Šalys panaikina tarpusavio prekybos barjerus, tačiau palieka galioti savo nacionalinę prekybos politiką trečiųjų šalių atžvilgiu.

Svarbiausia Lietuvos ekonomikai laisvosios prekybos sutartis tapo 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos ir ES pasirašyta Laisvosios prekybos ir su prekyba susijusių dalykų sutartis, kuri įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Politiniu požiūriu ši sutartis svarbi todėl, kad joje buvo pripažintas Lietuvos siekimas tapti ES nare, o Laisvosios prekybos sutartis laikoma svarbiu žingsniu Lietuvos asociacijos su ES link. Deklaruotas šalių pasirengimas liberalizuoti prekybą remiantis GATT principais skatino Lietuvos siekį tapti PPO nare ir derintis prie prekybinių ir ekonominių santykių su ES plėtojimo.

Kita regioninės integracijos forma yra Muitų sąjunga. Šiomis) šalimis. Viena vertus, Muitų sąjungos narės panaikina tarpusavio prekybos ribojimus, kita vertus, importuojamoms į Muitų sąjungos teritoriją prekėms taikomi vienodi tarifai ir kvotos nepriklausomai nuo to, per kurią valstybę prekės įvežamos. Dėl to importuojamiems produktams nereikia prekių kilmės reikalavimų. Muitų sąjungos narės vykdo bendrą užsienio prekybos politiką, taiko bendras muitinės procedūras, susitaria dėl pajamų, gautų iš muitų paskirstymo ir pan.

Dar gilesnė už Muitų sąjungą regioninės integracijos forma yra bendroji rinka. Bendroji rinka - tai tokia valstybių ekonominės integracijos forma, kuriai būdingas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Bendrosios rinkos kūrimo tikslai gali būti tiek ekonominiai, tiek politiniai, tiek teisiniai.

Apibendrinant galima tvirtinti, kad Muitų sąjunga yra svarbiausias ES bendrosios rinkos elementas, kadangi tai yra sistema, kuria užtikrinamas laisvas prekių judėjimas. Šiai prekybai tarp ES valstybių narių. Svarbiausias Muitų sąjungos bruožas - bendra muitų teritorija ir bendra užsienio prekybos ir muitų politika, pasireiškianti taikant bendrąjį muitų tarifą.

Lietuvos Integracija į ES: Chronologija

Oficialia ES ir Lietuvos diplomatinių santykių pradžia laikoma 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai ES (tuo metu dar EB) pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tais metais ES nusprendė skirti Lietuvai (ir Latvijai bei Estijai) finansinę ir techninę paramą iš PHARE programos, kuri tuo metu buvo taikoma Vidurio Europos šalims. Netrukus - 1992 m. gegužės 11 d. - ES ir Lietuva pasirašė Prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. Sutartis suteikė Lietuvai didžiausio palankumo statusą, pašalino specifinius (taikytus valstybinio planavimo šalims) importo į ES iš Lietuvos ribojimus, nustatė konvencines, t. y. įprastas ekonominio bendradarbiavimo sritis, tačiau ekonominis jos poveikis buvo ribotas.

Lentelė: Lietuvos integracijos į ES etapai

tags: #intelektines #nuosavybes #socialiniai #ir #ekonominaii #pozymiai