Įrodymų institutas yra vienas pagrindinių civilinio proceso teisėje. Tik nuo to, ar šalis sugebės pagrįsti savo reikalavimus arba paneigti priešingos šalies tvirtinimus tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis, priklauso bylos baigtis. Šis institutas pradėjo vystytis jau nuo romėnų teisės laikų ir apima ne tik civilinio, bet ir baudžiamojo bei administracinio proceso teisę.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinėje sistemoje rašytiniams įrodymams nebuvo rodomas toks dėmesys kaip šiuolaikinėje civilinio proceso teisėje. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas liudytojų parodymams. Šalys, norėdamos įrodyti savo teisybę, pirmiausia turėjo remtis liudytojų parodymais. Pavyzdžiui, I-ajame Lietuvos Statute minima, jog norint įrodyti bajorišką kilmę, turima remtis liudytojų, "nuo tėvo ir motinos", kurie privalo prisiekti, parodymais.
XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvoje galioję Rusijos įstatymai numatė tokias įrodymų rūšis: liudytojų parodymai, tyrimai per apylinkės žmones, rašytiniai įrodymai, dokumentai, priesaika ir pripažinimas.
Tarpukario laikotarpiu rašytinių įrodymų institutas Lietuvoje vystėsi kaip ir Rusijoje, mat Lietuva tuo laikotarpiu buvo okupuota Rusijos, todėl Lietuvoje galiojo Rusijos teisės aktai. 1918 - 1940 metais Lietuvoje galiojęs Civilinės teisenos įstatymas taip pat numatė rašytinių įrodymų institutą, išskirdamas privačiuosius ir oficialiuosius, pastariesiems suteikdami ypatingą reikšmę. Tokia rašytinių įrodymų klasifikacija buvo panaikinta 1964 metų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, todėl valstybės institucijų išduoti dokumentai savo įrodomąja galia buvo prilyginami bet kokiam kitam įrodymui, kurį buvo galima paneigti liudytojų parodymais. Tai rodė nepasitikėjimą valstybės institucijomis bei jų darbu.
Temos naujumas ir aktualumas
Rašytiniai įrodymai vaidina didelį vaidmenį teismų praktikoje. Šalys ir tretieji asmenys, pagrįsdami savo teiginius, stengdamiesi paneigti jiems mestus kaltinimus, dažnai remiasi rašytiniais įrodymais, todėl informacija būtent apie šią įrodymų rūšį yra labai svarbi.
Įrodymų tema yra parašyta keli straipsniai, kuriuose dėmesio skiriama ir rašytiniams įrodymams. Kiek mažiau dėmesio skirta oficialiesiems rašytiniams įrodymams. Galiojant senajam CPK, buvo išleistas minėtas V. Nekrošiaus straipsnis apie oficialiuosius rašytinius įrodymus. Šiame straipsnyje buvo akcentuojama, jog oficialusis rašytinis įrodymas nepagrįstai nenumato Lietuvos civilinio proceso įstatymai, nors doktrinoje toks skirstymas ir egzistuoja. Taigi, kuriant naująjį CPK, atsižvelgus į užsienio valstybių patirtį, buvo sugrįžta prie oficialiojo rašytinio įrodymo įtvirtinimo, siekiant atkurti socialinę taiką tarp proceso šalių.
Posėdis – parodymų davimas (garso aprašymas)
Tyrimo tikslas ir uždaviniai
Tyrimo tikslas - patvirtinti teiginį, jog rašytiniai įrodymai užima išskirtinę vietą įrodymų sistemoje.
Tyrimo uždaviniai:
- Atskleisti rašytinių įrodymų ypatumus, lyginant juos su kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Hipotezė, objektas ir metodai
Tyrimo objektas yra rašytiniai įrodymai ir jų reikšmė teismų praktikoje.
Rašytinių įrodymų sąvoka ir ypatumai
Kiekviena valstybė kuria materialinės teisės normas tam, kad sureguliuotų individų tarpusavio santykius, nustatytų tam tikras elgesio taisykles, kurių laikantis visuomenėje vyrautų socialinė taika ir gerovė. Tačiau kiekviena norma yra bevertė, jeigu jos realus funkcionavimas nėra užtikrintas. Tokiu atveju individas gali pažeidinėti minėtas normas nesibaimindamas dėl to, kad jam gali kilti teisinė atsakomybė.
Siekdama u~tikrinti, kad individai laikytųsi minėtų elgesio taisyklių, yra kuriamos procesinės teisės normos, kurių pagalba apginamos pa~eistos a~alių teisės. Norint įgyvendinti a~į tikslą - tarp a~alių u~tikrinti teisinę taiką - vissų pirma, ~inoma, reikia ia~siaia~kinti prie~astis, kurios sukėlė konfliktą, t.y. atkurti reika~mingus praeities įvykius.
Civiliniame procese, kitaip negu baud~iamojo proceso teisenoje, n~ra teisės pa~eidimo, bet remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareia~kėjui sukėlė teisines pasekmes. Civilinio proceso teisenoje juridinį faktą galima įrodinėti visomis CPK 57 straipsnyje (dabartinio CPK 177 straipsnio 2 dalyje) ia~vardintomis priemonėmis.
Įrodinėjimo tikslas - padėti teismui bylos nagrinėjimo metu kuo objektyviau atkurti praeitį bei priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą ir įgyvendinti teisingumą. Vissų pirma, įrodinėjimas kaip procesas yra neatskiriama logikos mokslo dalis, kadangi įrodinėjama remiantis logikos dėsnias. Ne tik civilinio, bet ir baud~iamojo proceso metu yra siekiama ia~siaia~kinti tiesą, atkurti iki teismo proceso buvusią situaciją. Tam į pagalbą yra pasitelkiami įrodymai, kuriais įrodinėjmas asmens kaltumas ar nekaltumas.
Lietuvos Respublikos baud~iamojo proceso kodekso 20 straipsnyje yra teigiama, jog ,,įrodymai baud~iamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys". CPK pateikia panaa~ią įrodymų sąvoką. Įrodymai - bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remiantis įstatymų nustatyta tvarka teismas i~siaia~kina, ar yra aplinkybių, pagrind~iančių a~alių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai ia~spręsti, arba, kad jų n~ra.
Viena ia~ pagrindinių įrodinėjimo priemonių tarp a~alių, yra rašytiniai įrodymai. CPK 197 straipsnyje pateikiama rašytinių įrodymų sąvoka. Rašytiniai įrodymai - tai dokumentai ir dalykinio ar asmeninio susiraa~inėjimo med~iaga, turintys duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba dokumentai, kurių pagrindu galima nustatyti tokias aplinkybes.
Mūsų manymu, pateiktame rašytinių įrodymų apibrė~ime trūksta ia~samumo, detalumo. Pavyzd~iui, reikėtų akcentuoti, jog rašytiniai įrodymai yra materialkūs dalykai, kuriuose fiksuojama tam tikra informacija, taip pat paaia~kinti, kaip rašytiniai įrodymai gali įtakoti teisėjo sprendimą, t.y. Norint detaliau ia~nagrinėti, kokie įrodymai yra vadinami rašytiniais, reikėtų ia~siaia~kinti, ką gi reia~kia pats ~odis ,,rašytinis".
Pa~iūrėkime, ką reia~kia pats ~odis ,,rašytinis". Pa~iūrime į ,,Lietuvių kalbos ~odyną". `iame ~odyne ~odis ,,rašytinis" reia~kia 1) parašytas; 2) sudarytas kokį tekstą. Ia~samiau panagrinėjus minėtas ~od~io reika~mes, pasitvirtina nuostata, kad, kalbant apie rašytinius įrodymus, turimi galvoje materialkūs objektai, kuriuose tam tikrais ~enklais, t.y. raidėmis ar kitaip yra u~fiksuota tam tikra informacija, esanti naudinga bylos nagrinėjimui. Būtina, kad a~iame tų informaciją ia~laikyti nors kurį laiką tam, kad ji pasiektų adresatą. Minėtieji objektai gali būti bet kokios formos, dyd~io, kokybės materialaus pasaulio daiktai, kuriuose galima rasti duomenis apie bylai reika~mingas aplinkybes. Tai gali būti ir popierius, plastmasė, medis, metalas, guma, stiklas, porcelianas ar kitokia med~iaga. Taip pat vertėtų pabrė~ti ir tai, kad nesvarbu, kas tą informaciją gali perskaityti - ~mogus ar kokia nors maa~ina. }enklai gali būti padaryti mechaniniu būdu (pavyzd~iui, ia~deginant, ia~graviruojant, ia~skutant ar kt.) arba cheminiu būdu ( pavyzd~iui, raša~ant raša~alu, piea~tuku, tua~u ar da~ant ar kt.).
Ia~ CPK 197 straipsnyje suformuluoto rašytinis įrodymų apibrė~imo, matyti, kad, apibūdint rašytinius įrodymus, labiausiai akcentuojama tai, jog rašytiniai įrodymai yra dokumentai arba dalykinio, arba asmeninio susiraa~inėjimo med~iaga. Todėl ia~ pirmo ~vilgsnio galėtų pasirodyti, jog rašytiniai įrodymai yra tik dokumentai ir kitokia susiraa~inėjant popieriuje u~fiksuota informacija. Tačiau, kaip jau buvo minėta, rašytinis įrodymas negalima tapatinti tik su dokumentais ar kita dalykinio ar asmeninio susiraa~inėjimo med~iaga, nes materialaus pasaulio daiktai, kuriuose gali būti u~fiksuota informacija yra ir medis, ir stiklas, ir metalas, ir plastmasė ir t.t. Dokumentai ar susiraa~inėjimo med~iaga - tai tik viena ia~ rašytinis įrodymų rūšis. Manytume, kad minėti bruo~ai taip pat tinka Lietuvos CPK įtvirtintai rašytinis įrodymų sąvokai apibūdinti, kadangi jie puikiai atskleid~ia rašytinis įrodymų esmę, akcentuoja jų ypatumus.
Svarbu pabrėžti, kad rašytiniai įrodymai skiriasi nuo a~alies paaiškinimams, ap~iūros protokolams, liudytojų parodymams, nes tai yra savarankia~kos įrodinėjimo priemonės, kurias pateikia subjektai, u~imantys kitokią procesinę padėtį negu subjektai, kurie pateikia rašytinius įrodymus. Be to, rašytinis ,,įrodyms turinys negali priklausyti nuo jų autoriaus procesinės padėties byloje ir jie paprastai atsiranda dar iki teismo posėd~io prad~ios, t.y. Atsi~velgiant į minėtus teiginius, manytume, kad, norint tiksliai apibrė~ti rašytinius įrodymus, būtų tikslinga ia~plėsti ir a~iek tiek patikslinti rašytinis įrodymų sąvoką, kad ji taptų aia~kesnė.
Rašytinių įrodymų klasifikacija
Įrodymų klasifikacija leid~ia rašytinis įrodymų nepriskirti kitoms įrodymų rūšims bei taikyti būtent rašytiniams įrodymams skirtas teisės normas, kadangi, kaip jau buvo minėta, analizuojant CPK 197 straipsnyje pateiktą rašytinis įrodymų sąvoką, ia~ pirmo ~vilgsnio atrodo, jog rašytiniai įrodymai yra tik dokumentai, u~fiksuoti popieriuje.
Rašytinius įrodymus galima klasifikuoti pagal įvairius požymius:
- Pagal objektą, kuriame jie u~fiksuoti:
- a) popieriuje;
- b) plastmasėje;
- c) metale;
- d) medyje;
- e) stikle;
- f) porceliane.
Pateiktas rašytinis įrodymų skirstymas atskleid~ia, kokia yra objektų - kuriuose galima u~fiksuoti rašytinius įrodymus - įvairovė. `i klasifikacija įgalina atitinkamą įrodinėjimo priemonę priskirti tinkamai įrodinėjimo priemonis rūšiai ir taikyti jai tinkamą teisinį re~imą. Tai yra svarbu u~tikrinant ~mogaus teises proceso garantija.
Pagal formą rašytiniai įrodymai skirstomi į:
- Paprastos rašytinės formos dokumentus.
- Notarine forma patvirtintus dokumentus.
`i klasifikacija turi didelę reikšmę praktikoje, kadangi, tiktai gerai ~inant įstatymo keliamus formos reikalavimus rašytiniams įrodymams, juos galime tinkamai įvertinti.
Paprastos rašytinės formos dokumentai
Paprastos rašytinės formos dokumentai - tai dokumentai, kurių turiniui ir formai įstatymas nekelia specialių reikalavimų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 1.73 straipsnis detaliai ia~vardija tuos atvejus kuomet tam, kad sandoriai būtų sudaryti, u~tenka ir paprastos rašytinės formos. Rašytinės formos reikalavimas įvykdytas, kai sandoris įformintas viename dokumente, pasirašytame a~alių arba a~alių įgaliotų asmenų, arba a~alys apsikeitė atskirais dokumentais.
Rašytinės formos dokumentui prilyginami a~alių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio rya~io ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra u~tikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad su minėta CK nuostata yra dažnai susiduriama nagrinėjant civilines bylas ir kad CK 1.93 straipsnis teismų praktikoje yra tinkamai taikomas. Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tai, kad a~alys pasaugos sutarties nesudarė rašytine forma, nereia~kia, kad pati sutartis negalioja. Tačiau sandorio sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas kitais CPK 57 straipsnyje (dabartinio CPK 177 straipsnio 2 dalyje) numatytais įrodymais. Aukščiausiasis Teismas minėtą nuostatą dar a~iek tiek papildė, t.y. liudytojų parodymais negalima įrodinėti sandorių, kuriems įstatymų nustatyta privaloma rašytinė forma, sudarymo fakto, bet dėl sandorio sudarymo fakto, sandorio turinį galima įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
CK 1.93 straipsnio 2 dalyje ia~sakmiai nurodyta, kad liudytojų parodymais negalima įrodinėti sandorių, jeigu bent viena ia~ a~alių yra juridinis asmuo. `i norma taikoma tiktai a~alims bei jų teisių perėmėjams. Iš Aukščiausiojo Teismo suformuluotos nuostatos, darytina ia~vada, kad minėta norma neturėtų būti taikoma, pavyzd~iui, tretiesiems asmenims, pareia~kiantiems savarankia~kus reikalavimus, bei jų teisių perėmėjams.
Minėtas įstatymo nuostatas puikiai iliustruoja dar viena byla. Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog, perkeliant skolą pagal CK 242 straipsnį (dabartinio CK 6.116 straipsnio 1 dalį), yra reikalingas kreditoriaus sutikimas. Pagal tuomet galiojusio CK 43 str. 6 d. sandoriai, kurie nevykdomi sandorio sudarymo metu, turi būti sudaromi rašytine forma. Tačiau įsakmiai nenurodyta, kad formos nesilaikymas darytų sandorį negaliojantį. Byloje nenustatyta, jog susitarimas buvo sudarytas rašytine forma, taip pat nerasta kitokis sandorio sudarymo įrodymų, todėl nebuvo pripa~intas skolos perleidimo sudarymo faktas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne tik analizuoja įrodymus, bet ir paaia~kina įstatms nuostatas, todėl teorinius apmąstymus daro pagrįstesniais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.93 straipsnio 5 dalies, pabrė~ė, jog ,,1.93 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas naudotis liudytojų parodymais n~ra absoliutus.
Atsivelgiant į a~alių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų są~iningumo, teisingumo ir protingumo principams. `i pozicija buvo išsakyta nagrinėjant bylą, kurioje buvę sutuoktiniai ginčijosi dėl bendrai įgyto turto. `iau santuokos įregistravę nebuvo. Iki 1973 metų buvo pastatyta tik dalis gyvenamojo namo siensų, vėliau namą statė kartu, abu prisidėjo ir darbu, ir pinigais. Be to, augino gėles, kurias vėliau parduodavo, kartu kaupė santaupas, u~ jas pirko ~emės sklypą. Atsivelgiant į a~ias aplinkybes, buvo nuspręsta, kad a~is turtas yra bendras. }emesnieji teismai, nagrinėdami a~ią bylą, ne vieną kartą a~aukė į teismo posėd~ius liudytojus, juos apklausė, jų parodymus tyrė ir vertino. Teismai nustatė, kad ieškovas ir D. Venckienė kartu gyveno 24 metus, kartu augino ir pardavinėjo dar~oves ir gėles, patys atliko svarbius gyvenamojo namo statybos darbus. Teismai rėmėsi liudytojų parodymais (pvz.: liudytojos R. Mikalauskienės parodymais, kad D. Venckienė mokėjo 1000 rublių įmoką u~ gara~ą, liudytojo V. Sakalausko parodymais, kad jis dalyvavo statant namą, liudytojo J. Venckaus parodymais, kad jis nea~iiai padėdavo D. Venckienei, liudytojos V. Norkūnienės parodymais, kad ieškovo laidojimo paa~alpos ia~mokėjimą D. Venckienei).
Specialūs turinio reikalavimai dokumentams
Tam tikrais atvejais įstatymai kai kuriems dokumentams nustato specialius turinio reikalavimus, kurių privalu laikytis. Pavyzd~iui, CK 6.991 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog draudimo liudijime turi būti nurodyta: draudimo objektas, draudimo liudijimo numeris, draudimo rūšis, draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai bei kiti rekvizitai.
CK 6.749 straipsnio 2 dalyje nurodyti duomenys, kurie privalo būti įtvirtinti turistinis paslaugų teikimo sutartyje, tai: kelionės organizatoriaus rekvizitai, turisto asmens duomenys ir gyvenamoji vieta, kelionėje teikiamos turizmo paslaugos, jų apibūdinimas ir kita informacija. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kiekvienas ūkinis įvykis ar ūkinė operacija turi būti pagrįsta apskaitos dokumentu.
tags: #ipareigoti #atsakova #su #ieskovais #sudaryti #rasytine