Žalos atlyginimas ir žala turtui Lietuvoje

Kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nesukeltų žalos kitiems. Jei žala vis dėlto atsiranda, nukentėjusysis, patyręs turtinę ar neturtinę žalą, turi teisę reikalauti, kad jo patirti nuostoliai būtų atlyginami, o ją padaręs asmuo privalo už ją atsakyti. Tačiau realybė tokia, kad kaltajam asmeniui atrodo, jog nukentėjusysis nepagrįstai daug reikalauja, o nukentėjusiajam atrodo, kad kaltininko padaryta žala yra daug didesnė nei vertina pats kaltininkas. Tad pasiekti kompromisą be teismo yra itin sunku.

⚖️ Teisminis procesas, priklausomai nuo bylos sudėtingumo ir pobūdžio, vyksta nuo 2 mėnesių iki kelerių metų. Nukentėjusiajam teismo priteista skola iš kaltininko niekur nedingsta, net jei jis (kaltininkas) tuo metu visiškai neturi jokių pajamų ar turto.

Jei kaltininkas geranoriškai nesumoka teismo priteistos sumos, nukentėjusysis, turintis įsiteisėjusį teismo sprendimą, bet nesulaukęs geranoriško skolininko sumokėjimo, kreipiasi į pirmosios instancijos teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, kuris yra pagrindas skolos išieškojimui. Teismas išduoda nukentėjusiojo prašomą vykdomąjį raštą. Su gautu vykdomuoju raštu, nukentėjusysis kreipiasi į antstolį. Antstolis, gavęs vykdomąjį dokumentą, pradeda jo vykdymo procesą.

Antstolis sulaukęs, kada kaltininkas įsidarbina, paveldi kokį turtą, galbūt gauna dovanų ar laimi loterijoje, iškart "prisistato" dėl žalos atlyginimo.

Civilinė atsakomybė ir žalos rūšys

Civilinė atsakomybė apima:

1. Neteisėtus veiksmus (veikimą ar neveikimą), kai pažeidžiama įstatyme, sutartyje nustatyta ar bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai.
2. Žalą ir nuostolius - turtinį netekimą, patirtas išlaidas, negautas pajamas, taip pat neturtinę žalą (skausmas, reputacijos pablogėjimas ir pan.).

Žalos atlyginimo byloms būdingi įrodinėjimo ypatumai. Darbo tikslas - teisiškai įvertinti ir susisteminti įrodinėjimo ypatumus žalos atlyginimo bylose, atskleisti įrodinėjimo reikšmę šios kategorijos bylų nagrinėjimui. Atliekant sisteminę mokslinės literatūros ir teismų suformuluotos praktikos analizę paaiškėjo, kad įrodinėjimo ypatumus lemia konkreti žalos rūšis.

Turtinė žala

Turtinė žala apima patirtas išlaidas, negautas pajamas, žalos prevencijos bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat realią ar tikėtiną būsimą žalą.

Neturtinė žala

Neturtinė žala atsiranda, kai ji padaryta nusikaltimu, asmens sveikatai ar gyvybei, reputacijai, orumui, emocinei būsenai ir kitais įstatyme nustatytais atvejais. Įrodinėjant neturtinę žalą, kaip vieną iš žalos rūšių, stengiamasi įvertinti asmens išgyvenimų pobūdį ir laipsnį, todėl vadovaujamasi tik tai žalos rūšiai būdingais įrodinėjimo kriterijais. Tuo tarpu įrodinėjant turtinę žalą, vertinami materialūs asmens praradimai, turėtos išlaidos, kurių atsiradimą lėmė kito asmens neteisėti veiksmai.

Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju

Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti žalą, padarytą šios veiklos, išskyrus atvejus, kai įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios.

Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai.

Šalių susitarimai dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar jos apribojimo

Šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja.

Ar galima paveldėti teisę į neturtinės žalos atlyginimą?

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė į šį klausimą 2019 m. liepos 5 d. nutartyje, nagrinėdamas bylą, kurioje nuo profesinės ligos mirusio darbuotojo artimieji siekė kompensacijos už patirtą dvasinį skausmą. Tačiau atsirado viena esminė detalė: nukentėjusiojo gyvenimo draugė, dar būdama gyva, spėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, bet pati mirė iki bylos pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas manė, kad gyvenimo draugės pradėtas ginčas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tęsiamas paveldėtojų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutiko. Jis rėmėsi Civilinio kodekso nuostata, kad asmeninės neturtinės teisės, susijusios tik su konkrečiu žmogumi, nepaveldimos, nes skausmo ar kančios niekas kitas patirti negali. Jei asmuo miršta, miršta ir jo teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį klausimą įvertino kitaip. Ieškinys suteikia teisei turtinę išraišką. Kai žmogus pats kreipiasi į teismą ir aiškiai nurodo, kokios sumos reikalauja, neturtinė žala iš abstrakčios „kančios“ virsta konkrečia pinigine pretenzija.

Artimieji, kurių mylimi žmonės miršta nesulaukę teisingumo, dabar gali tęsti jų pradėtą bylą. Neturtinė žala yra ypatinga - pinigai negali sugrąžinti nei gyvybės, nei sveikatos, nei išgyventų emocijų. Tačiau materialus atlyginimas bent iš dalies kompensuoja netektį, padeda artimiesiems jaustis, kad teisingumas įvykdytas.

Žalos atlyginimas eismo įvykių atvejais

Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.

Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę. Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d.

Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.

Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.

Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų.

Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.

Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.

Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.

Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims. Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.

Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.

Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.

Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.

Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.

tags: #irodinejimas #ir #zala #turtui