Archeologiniai kasinėjimai atskleidžia daug informacijos apie senovės žmonių gyvenimą, įskaitant jų socialinę padėtį ir turtą. Įkapės, randamos kapuose, gali būti svarbus rodiklis, leidžiantis atpažinti turtingų moterų palaidojimo vietas.
Baltų genčių teritorijos
Jotvingių kultūros ypatumai
Jotvingiai, viena seniausiai žinomų baltų genčių, užėmė savotišką tarpinę vietą tarp lietuvių ir prūsų. Jų kultūra ir laidosenos papročiai skyrėsi nuo kitų baltų genčių.
Archeologas, Vilniaus universiteto doc. dr., vienas iš parodos „Jotvingių eldoradas“ iniciatorių, teigia, kad jotvingiai kontroliavo dalį prekybos kelio, ėjusio nuo Sembos pusiasalio iki Dnipro upės. Apie tai byloja ir jotvingių kapinynuose randami skandinaviški kalavijų makštų apkalai ir kt.
Jotvingiai kartu su lietuviais, prūsais nuo 1205 m. XIII a. jotvingiai jau buvo labai arti savo valstybės sukūrimo, jų lyderis Skomantas vadovavo savo kariuomenei, gynė kraštą ir pagal užimamą padėtį kone prilygo XIII a. Lietuvos kunigaikščiams.
Kaip ir kuršiai, dalis jotvingių po jų gimtųjų žemių užkariavimo slapstėsi kur nors miškuose, dalis pasitraukė į lietuvių žemes, dalis buvo atkelta į Sembos pusiasalį. Rytprūsiuose dar XVI a.
Jotvingių laidosenos papročiai
Jotvingių kapinynai skiriasi nuo kuršių: jotvingiai sudegintų gentainių pelenus, kaulelius su įkapėmis tiesiog išbarstydavo vos ne žemės paviršiuje.
Šią vasarą man teko dalyvauti nuo 2015 m. vykdomuose archeologiniuose kasinėjimuose minėtoje vietoje. Radus subliuško carinėje Rusijoje XIX a. XX a. II pusės - XXI a. Pagal ginkluotės lygį niekuo nenusileido lietuviams, kitoms kaimyninėms gentims.
Kitaip tariant, klaipėdiečiai turi unikalią galimybę išvysti galbūt ne itin prabangias, blogiau išlikusias dėl deginimo, tačiau ypač retai aptinkamas įkapes? Būtent. Lankant X-XIII a. artefaktų pagrindu suformuotą parodą reikia turėti omenyje kontekstą. Kiek netikėta pajūrio žmonėms bus išvysti X-XIII a. datuojamus jotvingių kapuose rastus krikščioniškus kryželius. Jie nešioti ne dėl religinių įsitikinimų, nes jotvingiai buvo pagonys, bet labiau kaip brangus, išskirtinis importas iš slavų žemių.
Nuo minėto laikotarpio paplitus mirusiųjų deginimo tradicijai - dar įdomiau. Įkapes ėmus nelegaliai pardavinėti šešėlinėje rinkoje, po keletą metų trukusio policijos tyrimo, stebėjimo niekdariai buvo susekti. Jiems dabar gresia laisvės atėmimas iki 10 metų.
Čatalhöyük: egalitarinė visuomenė be klasinių skirtumų
Čatalhöyük gyvenvietėje, egzistavusioje neolito laikotarpiu, archeologiniai radiniai rodo egalitarinę visuomenę, kurioje nebuvo ryškių klasinių skirtumų.
Esminė Çatalhöyük visuomenės struktūros supratimo priemonė yra architektūra. Çatalhöyük namai stovėjo siena prie sienos, be jokių tarpų, taigi kiekvienas namas turėjo savo sienas ir plokščią stogą. Į namus būdavo įmanoma patekti tik einant per kito namo stogą. Ant kiekvieno stogo buvo kopėčios, vedusios ant aukščiau stovinčio namo stogo.
Visi namai buvo stačiakampiai. Pietinėje pusėje, ten, kur nuo stogo nusileidžia kopėčios, buvo virtuvė su ugniakuru. Prie šiaurinės ir rytinės sienos iš plytų buvo suręstos platformos, ant kurių buvo galima sėdėti, valgyti ar miegoti. Viena platforma priklausė vienam suaugusiam (galbūt su kūdikiu) arba dviem vaikams. Po šiomis platformomis buvo laidojami mirusieji. Virš jų sienos buvo puošiamos piešiniais ar bareljefais.
Çatalhöyük gyvenamieji namai liudija, kad žmonių poreikiai buvo socialiai privalomos gamybos pagrindas. Rastos įkapės pabrėžia ne tik socialinę lygybę, nes jos skiriasi labai nežymiai, bet ir individualius skirtumus tarp žmonių. Ankstyvieji Hodderio tyrimai parodė, kad Çatalhöyük visur atrodė toks pat, kaip ir Mellaarto kasinėtoje teritorijoje, o tai reiškia, kad socialiniai skirtumai tarp žmonių nebuvo tokie akivaizdūs kaip klasinėje visuomenėje. Todėl archeologai šią visuomenę apibrėžia kaip egalitarinę arba aptarinėja subtilius skirtumus tarp egalitarinės ir išsisluoksniavusios visuomenės.
Šioje diskusijoje apibendrinančius žodžius ištarė Naomi Hamilton: „Skirtumai nebūtinai reiškia struktūrinę nelygybę. Çatalhöyük kapavietės patvirtina, kad nebuvo socialinio darbo pasidalijimo. Mirusiems įdėdavo įvairius pagrindinės gamybinės veiklos įrankius, visur buvo rasta sėklų. Tačiau taip pat matome, kad buvo ir tam tikra specializacija, priklausanti nuo polinkių kokiai nors kvalifikuotai veiklai ir peržengianti pagrindinės gamybinės veikos ribas, pvz., piešimas ant namų apyvokos reikmenų.
Yra vienas esminis skirtumas nuo klasinės visuomenės: įkapėse buvo sudėti ne specialiai laidojimui gaminami daiktai, o kasdieniai mirusiojo daiktai, kurie po mirties būdavo paliekami jam. Tikrai išskirtinis yra faktas, kad moterys įkapėms gaudavo tuos pačius įrankius ir daiktus, kaip ir vyrai.
Çatalhöyük rekonstrukcija
Vilniaus katedra: istorijos ir meno lobynas
Vilniaus katedra, viena seniausių Lietuvos bažnyčių, per šimtmečius sukaupė turtingą lobyną, o jos koplyčiose saugomos relikvijos ir meno kūriniai atspindi įvairias epochas ir stilius.
Didžiausia Šv. Ignaco Lojolos koplyčios (dabartinės katedros raštinės) puošmena - zakristijos spinta - yra vertingas meno kūrinys, būtent dėl savo vertės XIX a. patekęs į Katedrą iš kažkurios Lietuvos jėzuitų bažnyčios. Pagarbiam pašventintų liturginių reikmenų saugojimui skirtas baldas 2021 m. grįžo į Katedrą, į specialiai jam skirtą koplyčią.
Istorinėje Šv. Petro koplyčioje nuo 2018 m. gerbiamos dviejų Lietuvos palaimintųjų vyskupų - pal. Jurgio Matulaičio (1871-1927 ir pal. Teofiliaus Matulionio (1873-1962) - relikvijos. Koplyčios centre, virš relikvijoriaus su pal. Jurgio relikvija, įkomponuota mozaika, sukurta Vatikano dirbtuvėse 1987-aisiais palaimintojo Jurgio beatifikacijos Romoje proga. Ankstesnius laikus mena koplyčios dešinėje stovintis vysk. Vladislovo Bandurskio (1865-1932) antkapinis paminklas, sukurtas žymaus skulptoriaus Stanislavo Horno Poplavskio (Stanisław Horno-Popławski) 1937 metais.
Pirmąją Manvydų koplyčią Vilniaus katedroje 1423 m. fundavo Albertas Manvydas, kartu su broliu Jurgiu Gedgaudu pasirinkdamas savo šventųjų globėjų vardus ir būdamas joje palaidotiems. Po 1475 m. Lauryno Gucevičiaus rekonstrukcijos metu koplyčia šiek tiek pasislinko, užleisdama vietą pietiniam įėjimui. XIX a. kapitulos įrašai ją vadina šv. Pauliaus vardu, pagal altoriuje kabėjusį paveikslą. Interjeras dalinai sugadintas sovietmečiu; išlikusios tarpukariu Jurgio Hoppeno dekoruotos sienos ir lubos su šv. Koplyčią puošia Karolio Rafalavičiaus nutapyta Murillo paveikslo „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ kopija, įsigyta apie 1858 m. Kun. Antano Zaleskio. 2000 m. dovanota Turino drobulės reprodukcija nuo 2021 m. gerbiama koplyčioje, taip pat pakabinta Meksikos Gvadalupės Švč.
Didžiosios katedros rekonstrukcijos metu (1783-1801) Laurynas Gucevičius suprojektavo elipsės formos Šv. Vladislovo koplyčią. Joje išlikę freskų fragmentai su lotyniškais užrašais ZELUS (uolumas) ir FIDES (tikėjimas), o XIX a. viduryje įrengtame altoriuje stovi gipsinė šv. Vladislovo skulptūra (1861-1863, aut. Henrikas Dmochovskis). 2021 m. Šv. Vladislovas - Vengrijos ir Vilniaus katedros globėjas, su kuriuo siejamos legendos apie stebuklus, karines pergales ir ligonių gydymą. Jis kartu su šv. vyskupu Stanislovu laikomas Vilniaus katedros globėju.
Koplyčią 1476 m. fundavo LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Kęsgailaitis iš Kęsgailų giminės. Iš pradžių ji buvo pašvęsta keliems šventiesiems, o laikui bėgant įgijo įvairius pavadinimus, siejamus su globėjais ir joje buvusiais meno kūriniais. 2020 m. restauruotoje koplyčioje įrengta moderni mensa su šv. Faustinos, pal. kun. Mykolo Sopočkos ir šv.
Koplyčios kupolo dekoras pasakoja apie šv. Kazimiero pamaldumą ir dorybes. Teisingumo dorybę vaizduoja moteris, dešinėje rankoje laikanti svarstykles - gebėjimo atlyginti pagal nuopelnus simbolį. Kairėje rankoje - kalavijas, skirtas apginti doruosius ir nubausti kaltuosius. Šalia pavaizduotas strutis - teisingumo simbolis. Tvirtumo dorybę simbolizuoja moteris, apsivilkusi šarvais. Dešinėje rankoje ji laiko ąžuolo lazdą, rodančią dvasios stiprybę. Kaire ranka remiasi į koloną, reiškiančią pastovumą. Šalia pavaizduotas liūtas - jėgos ir apdairaus elgesio simbolis. Protingumo dorybę vaizduojanti moteris laiko veidrodį - savęs pažinimo simbolį. Dešinėje rankoje - žuvis, siejama su apmąstytu, neskubotu veikimu. Nuosaikumo dorybę vaizduojanti moteris skiedžia vyną vandeniu. Susivaldymą simbolizuoja ir šalia stovintis dramblys. Tikėta, kad gavęs daugiau nei įprasta pašaro, šis gyvūnas pusę jo atideda rytojui.
Kupolo burėse nutapytos keturios kompozicijos: virš įėjimo - „Skaistybė“ ir „Dorybė“ (aut. Pranciškus Smuglevičius), virš altoriaus - „Šv. Kazimiero giesmė Švč. Mergelei Marijai“ ir „Šv. Kazimieras lydimas į dangų“ (aut. Michelangelo Palloni).
Švč. Mergelės Marijos paveikslo aptaisas, Vilnius, 1677 m.Švč. Sidabrinį auksuotą aptaisą paveikslui užsakė Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas. Reto meistriškumo auksakalystės kūrinyje tiksliai perteiktas paveikslo drabužių piešinys ir faktūrų skirtumai. Aptaise matyti daugybė skylučių, atsiradusių tikintiesiems kabinant votus - juvelyrinius dirbinius, kuriais norėta padėkoti už patirtas malones. Jau XVII a. Trakų paveikslas turėjo ne vieną skirtingo dydžio paauksuotą karūną. Tik viena jų išliko ir lig šiol vainikuoja bažnyčios altoriuje esantį atvaizdą. Kitos jam priklausančios karūnos yra vėlesnės.
Paveikslas iš uždarytos Vilniaus misionierių bažnyčios buvo perkeltas į katedrą XIX a. viduryje. Įrašas ant kūrinio nurodo, kad jis sukurtas pagal Romos Šv. Silvestro klarisių vienuolyne saugotą Išganytojo atvaizdą. Šis garsėjo kaip seniausia Mandylion (gr.
Koplyčios puošmena - „Šv. Mykolo Dievo Motinos“, dažniau vadinamos „Sapiegų Madona“, paveikslas. Šis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas su pranciškonų šventaisiais Pranciškumi ir Bernardinu jau nuo XVI a. garsėjomalonėmis ir stebuklais. Anksčiau buvęs Bernardinų bažnyčioje, vėliau paveikslas ilgą laiką priklausė Šv. arkangelo Mykolo bernardinių vienuolyno bažnyčiai. Nuo šios šventovės fundatoriaus giminės ir kilo pavadinimas „Sapiegų Madona“. Bažnyčioje paveikslo akivaizdoje patirti stebuklai buvo registruojami, o 1750 m. rugsėjo 8 d. atvaizdas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XIV atsiųstomis karūnomis (aptaisas ir karūnos neišliko).
XV a. Rytinėje ir vakarinėje koplyčios sienose išliko du vertingi XVI a. antkapiai.Pirmasis skirtas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleriui Albertui Goštautui (aut. Bernardo Zanobi da Gianotti). Tai seniausias Lietuvos memorialinės skulptūros kūrinys, turintis ir gotikos, ir renesanso dailės bruožų. Antrasis antkapis skirtas vyskupui Pauliui (Povilui) Alšėniškiui (aut.
Šv. Kazimiero sarkofagas pagamintas XVIII a. vid., manoma, Vilniaus auksakalio Jono Kristupo Gronemano. Skulptūroje pavaizduotas karalaitis dešinėje rankoje laiko kryžių - tikėjimo simbolį, kairėje - leliją, simbolizuojančią skaistumą. Stiuko lipdinių kompozicija už sarkofago (aut. Giovanni Pietro Perti) vaizduoja šventojo triumfą danguje: angelai ir debesys supa Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi, pasitinkančius šv.
Seniausiame Lietuvos globėjo atvaizde (XVI a.) šv. Kazimieras vaizduojamas su trimis rankomis. Pasak legendos, norėdamas pakeisti nutapytos dešinės rankos gestą, dailininkas ją uždengęs dažų sluoksniu ir nutapęs kitą, nukreiptą krūtinės link, tačiau užtapyta ranka pro dažų sluoksnį išlindo. Iš tiesų trys rankos simbolizuoja šventojo karalaičio dosnumą, šioje vietoje patiriamų malonių gausą. Paveikslas papuoštas sidabro aptaisais, pagamintais XVIII a.
Vakarinę šv. Kazimiero koplyčios sieną puošia Michelangelo Palloni tapyta scena, vaizduojanti pirmą žinomą šv. Kazimiero stebuklą - prie šventojo karsto atsigavusią mergaitę Uršulę, kurią, laikytą mirusia, tėvai pavedė šv. Freska (aut. Michelangelo Palloni), nutapyta ant koplyčios rytinės sienos, pasakoja apie 1604 m. rugpjūčio 16 d. įvykius. Praėjus 120 metų po karalaičio mirties buvo atidarytas jo karstas, palaikai rasti nesuirę ir net skleidžiantys malonų kvapą. O karstas atvertas dėl 1602 m. pradėtos karalaičio kanonizacijos bylos.
Koplyčia, XVI a. funduota vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių, pašvęsta Šv. Marijai Magdalenai, vėliau vadinta Vyskupų, kadangi po ja esančioje kriptoje buvo laidojami Vilniaus katedros vyskupai. Koplyčios lubose nutapyta freska, vaizduojanti tarp dviejų angelų visus maldininkus laiminantį Kristus. XX a. pradžioje koplyčia išpuošta angelų figūromis ir eucharistiniais simboliais bei Jėzaus Kristaus monogramomis sgrafito technika. Rytinėje sienoje įrengta vyskupui Antanui Pranciškui Audzevičiui (1833-1895) skirta epitafija. Balto marmuro lentoje paauksuotomis raidėmis iškaltas lotyniškas tekstas, po juo - Kristaus monograma-vardo santrumpa. Virš lentos - sukryžiuota vyskupo lazda ir kryžius, o aukščiau nišoje marmurinis vyskupo biustas. Virš altoriaus kabo nežinomo autoriaus XVIII a. paveikslas „Šv.
Koplyčia nuo 1989 m. pašvęsta sovietmečiu žuvusių, įkalintų, ištremtų žmonių atminimui. Koplyčioje įrengtos trys epitafijos Vilniaus vyskupams: Jonui Nepomukui Kosakovskiui (1755-1808), Mečislovui Reiniui (1884-1953) ir Julijonui Steponavičiui (1911-1991).Sienų nišose - aštuonios šventųjų skulptūros, virš jų matomi dorybių simbolius laikantys angeliukai (aut. Pranciškus Smuglevičius). Nukryžiuotojo skulptūra į koplyčią perkelta iš 1864 m.
Karališkoji (Valavičių) koplyčia, pastatyta XV a. pabaigoje Kazimiero Jogailaičio, buvo dedikuota Švč. M. Marijai, šv. Andriejui ir šv. Stanislovui. Joje buvo laidojami karališkosios šeimos nariai, o XVI-XVII a. Altoriaus centre - XVII a. ovalus paveikslas „Nekaltai Pradėtoji Švč. Mergelė Marija“ su dviem stiuko alegorinėmis figūromis, kupole - evangelistai ir svarbiausi Marijos gyvenimo įvykiai: Apreiškimas, Apsilankymas, Dangun Ėmimas, karūnavimas. Išorinėje sienoje įmūryta XVI a. marmuro lenta su lotynišku įspėjimu, o vakarinėje - Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Rytinėje sienoje pakabinta memorialinė lenta, primenanti koplyčios fundatorių vyskupą Eustachijų Valavičių (1572-1630). 2024 m. koplyčia atšventinta, jos altoriuje rasta ir gerbiama šv.
Šv. Vladislovas - Vengrijos ir Kroatijos karalius, gyvenęs XI a. ir tapęs šventuoju Vengrijos globėju. Priimdamas krikštą, Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila pasirinko Vladislovo vardą, todėl 1387 m. Jogailos statytai Vilniaus katedrai nuspręsta duoti Šv. Stanislovo ir Šv. Per didžiausią paskutinę katedros rekonstrukciją Laurynas Gucevičius suprojektavo šv. Vladislovo (anksčiau - vyskupo Abraomo Vainos) elipsės formos koplyčią. Koplyčia buvo ištapyta freskomis, jų fragmentus galima matyti iki šiol. Prie koplyčios altoriaus išlikę lotyniški užrašai liudija teologinę freskų prasmę: Zelus (uolumas) ir Fides (tikėjimas). Koplyčios altorius įrengtas XIX a. vid., jo nišoje stovi masyvi gipsinė šv. Vladislovo, rankoje laikančio kryžių, skulptūra (1861-1863 m., aut. Kalėdų laikotarpiu Šv. Vladislovo koplyčioje paruošiamas Betliejus, o Didįjį Ketvirtadienį į šią koplyčią rengiama procesija su Švč.
Viena didžiausių monstrancijų visoje Vidurio Europoje sveria apie 20 kg, jos aukštis - 150 cm. Manoma, kad šis indas yra nežinomo Vilniaus auksakalio kūrinys, pasižymintis vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožais. Įstabaus dydžio ir meninės vertės monstranciją Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčiai dovanojo vienas žymiausių to meto Lietuvos didikų, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Albertas Goštautas. Liturginį indą puošia daugybė ornamentinių figūrų. Matoma fundatoriaus globėjo šv. Adalberto (Vaitiekaus) skulptūrėlė. Kitoje pusėje pavaizduotas šv. Mikalojus, Geranainių bažnyčios globėjas. Monstrancijos centre įdedamas Švč. Sakramentas. Virš jo pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, aukščiau - Kristus, rodantis į savo žaizdas, o pačią viršūnę vainikuoja Nukryžiavimo scena. Po glorija įkomponuotas Goštautų giminės heraldinis ženklas, virš kurio išgraviruota monstrancijos sukūrimo data.
Laurynas Gucevičius, restauruodamas Vilniaus katedrą, šiaurinėje jos dalyje XVIII a. pristatė zakristiją, savo išorine struktūra simetrišką Šv. Kazimiero koplyčiai.
Šv. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero (valdė 1440-1492) antrasis sūnus Kazimieras (1458-1484) pagarsėjo sugebėjimu valdyti ir pamaldžiu gyvenimo būdu. Mirė dar visai jaunas, buvo palaidotas Vilniaus katedroje, kur veikiai tikintieji ėmė patirti įvairias malones. Netrukus po mirties buvo pradėtas karalaičio kanonizacijos procesas. XVII a. pradžioje karalaitis oficialiai patvirtintas šventuoju, 1604 m. Vilniuje tai paminėta didelėmis iškilmėmis. Dabartinė koplyčia statyta 1623-1636 metais valdovų Vazų - šv. Kazimiero brolio anūko Zigmanto ir proanūkio Vladislovo - iniciatyva. Ją projektavo ir statė puikūs italų architektai Matteo Castello ir Costante Tencalla. Tai buvo pirmasis (ir labai retas) pastatas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurio puošyboje vyrauja marmuras. Koplyčios išorė dekoruota mūsų kraštuose taip pat reto smiltainio plokštėmis. 1636 m. į koplyčią iškilmingai buvo perkeltos karalaičio relikvijos. XVII a.
XVIII a. vargonų prospektas - dinamiškas baroko meno kūrinys, 1859 m. atkeltas iš uždarytos Vilniaus augustinų bažnyčios. Dabartinius vargonus įrengė firma „Alexander Schuke“, Potsdamas (1969, panaudoti 1885-1886 m.
Centrinėje navoje ant piliorių sukabinti Dvylikos apaštalų paveikslai nutapyti Pranciškaus Smuglevičiaus. Costantino Villani specialiai šiai šventovės erdvei nutapė 16 didelių paveikslų. Tai Lietuvoje išraiškingiausias paveikslų ciklas Šv. Rašto temomis. Dešinėje navoje, sienų plokštumose virš koplyčių tarp piliastrų, kabo aštuoni Senojo Testamento siužetus vaizduojantys paveikslai. Einant nuo šv. Kairėje pusėje kabo kiti aštuoni dailininko Costantino Villani paveikslai.
Arkikatedros didįjį altorių sudaro trys dalys. Pirmoji, įrengta kiek aukščiau už kitas, papuošta Dievo Apvaizdos ženklu; virš jo iškyla kryžius su Kristaus figūrėle. Antroji dalis išsiskiria puošniu tabernakuliu. Tabernakulis - puošni dėžutė, skirta Švč. Sakramentui laikyti. Katedroje ji buvo papuošta iškaltais pasakojimais apie Didžiojo Ketvirtadienio įvykius: Paskutinę Vakarienę, Jėzaus patarnavimą mokiniams plaunant jų kojas, maldą Alyvų kalne. Tabernakulio viršuje įrengtas gaubtas kryžiui ar monstrancijai, šalia jo - Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos globėjų - šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo - skulptūrėlės. Naujasis altorius, ant kurio dabar laikomos šv. Mišios, įrengtas 2007 m.
Per šimtmečius katedroje surinktas turtingas lobynas, kriptose po bažnyčia laidoti vyskupijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnę asmenys. Šventovė garsėja šv. Iš pietų pusės katedros išorėje matomos septynios rokoko stiliaus šventųjų valdovų skulptūros, sukurtos 1754 m. Jos buvo čia perkeltos iš 1832 m. caro valdžios iš katalikų atimtos Šv. Iš šiaurės pusės katedros išorėje matomos penkios rokoko stiliaus stiuko skulptūros, vaizduojančios jėzuitų ordino šventuosius (1754-1768 m.). Jos buvo čia perkeltos iš 1832 m. katalikams uždarytos Šv.
Katedros frontoną puošia trys monumetalios skulptūros: šv. Stanislovas, šv. Elena ir šv. Kazimieras. Timpane vaizduojama iš tvano išsigelbėjusio Nojaus auka. Penkiuose horeljefuose (Tomasso Righi; 1786-1792) pasakojama apie įvykius, aprašytus Apaštalų darbuose: apaštalai gauna Šventąją Dvasią, Petras skelbia pamokslą miniai, Kristaus vardu išgydo luošą elgetą, Paulius prikelia mirusį jaunuolį, o krikščionių bendruomenę norėję apgauti Ananijas ir Sapfyra netikėtai miršta. Priekinio fasado šonų nišose -Senojo Testamento veikėjai Abraomas ir Mozė. Vilniaus katedra - viena seniausių Lietuvos bažnyčių. Per daugiau nei 600 metų ne kartą perstatyta, dabartinę išvaizdą katedra įgavo XIX a. pradžioje (arch. Laur...