Nėštumas – moters sveikatos išbandymas: pasiruošimas ir iššūkiai

Vilniaus gimdymo namų Konsultacijų centro duris vis dažniau praveria moterys, tik po kelių mėnesių ar pusmečio planuojančios pastoti: teiraujasi, kokius tyrimus reikėtų atlikti, kaip paįvairinti savo valgiaraštį, pakoreguoti dienotvarkę, kad planuojamas nėštumas būtų sklandus, o naujagimis gimtų sveikas. Nėštumas - moters sveikatos išbandymas.

Tam mama savo dukterį turėtų ruošti nuo vaikystės - skatinti sveikai maitintis, sportuoti, laikytis higienos, tikrintis sveikatą. Panagrinėkime, kaip tinkamai pasiruošti šiam svarbiam gyvenimo etapui ir kokie iššūkiai gali kilti nėštumo metu.

Pasiruošimas nėštumui

Papasakoti apie savo norą susilaukti atžalų ginekologui reikėtų kaip galima anksčiau. Planuojant šeimos pagausėjimą verta apsilankyti ne tik pas ginekologą, bet ir pasirodyti terapeutui, oftalmologui, odontologui, išsigydyti, jei yra kokių nors negalavimų.

Reikėtų prisiminti ligas, varginusias nuo mažens, pradedant inkstų ir šlapimo takų infekcijomis, dažnomis peršalimo ligomis, širdies, akių bei kitomis patologijomis. Nėštumo metu įvairūs praeities negalavimai gali vėl pasireikšti ir kenkti ne tik būsimajai mamai, bet ir jos kūdikiui.

Svarbu žinoti ir savo bei partnerio genealoginį medį: jei šeimoje būta apsigimimų, rimtų negalavimų, jie gali persiduoti ateities kartoms. Kilus įtarimams svarbu pasikonsultuoti su genetikais”, - sakė Vilniaus gimdymo namų Konsultacijų centro vedėja, gydytoja akušerė-ginekologė Elena Garšvienė.

Svarbūs vitaminai ir atsisakymas žalingų įpročių

Dėl apsigimimų, susijusių su nervinio vamzdelio patologija, profilaktikos tris mėnesius prieš pastojant ir pirmąsias dvylika nėštumo savaičių moterims rekomenduojama vartoti folio rūgštį. Taip pat svarbu kuo anksčiau iki pastojant nustoti rūkyti, atsisakyti alkoholinių gėrimų.

„Anksčiau dažnai pasigirsdavo kalbų, kad nėščiosioms galima pakelti šampano ar vyno taurę. Nieko panašaus - nei rūkymas, nei alkoholio vartojimas nėra suderinami su nėštumu. Žalingų įpročių turinčios moterys gimdo mažesnio svorio vaikus, neatsparius plaučių ligoms ar turinčius abstinencijos požymių. Tai toli gražu ne vienintelės grėsmės”, - pabrėžė E.Garšvienė ir pasidžiaugė, kad rūkančių nėščiųjų pastaraisiais metais ypač sumažėjo.

Neskubėti pastoti turėtų moterys, kurias vargina skydliaukės funkcijos sutrikimai bei chroniškos ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, nuolat vartojančios vaistus. Pasikonsultuoti su specialistais būtina ir antsvorio turinčioms moterims.

Fizinis aktyvumas nėštumo metu

Nėštumas - ypatingas metas, kupinas pokyčių ne tik kūne, bet ir mintyse. Natūralu, kad kyla daug klausimų ir nerimo, ypač dėl fizinio aktyvumo. Galbūt anksčiau buvote labai aktyvi ir nerimaujate, kaip reikės keisti rutiną? O gal kaip tik norėtumėte pradėti daugiau judėti, bet bijote pakenkti sau ar kūdikiui?

Tačiau specialistai sutaria - saikingas ir tinkamai parinktas fizinis aktyvumas nėštumo metu yra labai naudingas. Nėštumo metu jūsų kūnas nuolat keičiasi, svyruoja hormonai ir energijos lygis. Todėl bandymas išlaikyti tokį patį treniruočių intensyvumą kaip anksčiau gali būti ne tik sunkus, bet ir rizikingas.

Patarimai, kaip išlikti aktyviai nėštumo metu:

• Prisitaikymas prie energijos svyravimų: Nėštumas atneša ir energijos antplūdžių (ypač antrajame trimestre!), ir visiško išsekimo dienų (rytinis pykinimas, nuovargis, jautrumas…).
• Tvarių įpročių kūrimas: Net ir 20 minučių lengvos mankštos ar pasivaikščiojimo daugeliu dienų yra pasiekiama užduotis. O tomis dienomis, kai visai neturite jėgų, keliolika minučių tempimo pratimų ar trumpas pasivaikščiojimas aplink namą vis tiek leis jaustis, kad darote kažką gero sau.
• Įsiklausykite į save: Tai svarbiausia taisyklė. Kiekvieną dieną įvertinkite savo energijos lygį ir galimybes.
• Suplanuokite laiką: Raskite dienos metą, kai dažniausiai jaučiatės geriausiai ir turite daugiausia energijos (vienoms tai rytas, kitoms - popietė). Pasižymėkite savo 20-30 minučių judėjimo laiką kalendoriuje kaip svarbų susitikimą ir pasistenkite jo laikytis.
• Pakoreguokite lūkesčius ir didžiuokitės savimi: Svarbiausia yra ne tai, kiek svorio pakėlėte ar kiek pratimų padarėte, o tai, kad pasirodėte ir skyrėte laiko sau bei savo kūnui. Kiekviena diena skirtinga. Džiaukitės ir didžiuokitės savimi už pastangas, o ne tik už rezultatą.
• Pasiruoškite iš anksto: Kartais sunkiausia būna tiesiog pradėti.
• Pasitarkite su gydytoju: Prieš pradedant bet kokią naują ar tęsiant įprastą fizinio aktyvumo programą nėštumo metu, būtinai pasitarkite su jus prižiūrinčiu gydytoju ginekologu ar kineziterapeutu, dirbančiu su nėščiosiomis.
• Rinkitės saugias veiklas: Nėštumo metu tinka vaikščiojimas, plaukimas, specializuota nėščiųjų joga ar pilatesas, mažo intensyvumo aerobika.
• Klausykitės kūno signalų: Jei jaučiate skausmą, galvos svaigimą, dusulį ar bet kokį kitą neįprastą pojūtį - nedelsiant nutraukite pratimą ir pailsėkite. Aktyvumas nėštumo metu - tai ne varžybos ar bandymas pasiekti rekordus. Tai būdas pasirūpinti savo ir būsimo kūdikio sveikata, geresne savijauta ir pasiruošti gimdymui bei laikotarpiui po jo.

Emociniai iššūkiai ir baimės

Nėštumas yra ne tik fizinis, bet ir emocinis išbandymas. Būsimos mamos susiduria su įvairiais jausmais - nuo džiaugsmo iki nerimo. Gimdymo baimė yra viena iš dažniausiai pasitaikančių baimių.

Sveiki. Jūs rašote, kad pirmas Jūsų gimdymas buvo sunkus, todėl Jūsų atveju gimdymo baimė greičiausiai susijusi su skausmo bei nežinomybės dėl sėkmingos gimdymo baigties baime ir tai visai natūralu. Juk nesinori, kad kartotųsi neigiama patirtis. Jūs jau gimdėte ir daug žinote apie tai, kas vyksta gimdymo metu.

Visgi svarbu gauti realios informacijos apie gimdymo procesą. Dažniausiai apie gimdymą kalbama, kaip apie baisų dalyką ir tai moteris nuteikia laukti kažko labai nemalonaus. Įrodyta, jog žiaurus skausmas normalaus gimdymo metu - tai mitas. Realybėje tai iš tiesų sunkus kūno darbas, nekomfortiškas, tačiau normalus žmogiškas darbas. Žmogus per gyvenimą gali patirti dar baisesnių skausmų, tokių kaip inkstų diegliai, dantų skausmas. Be to, tokie skausmai yra destruktyvūs ir labai ūmūs, ilgai besitęsiantys, o gimdymo metu tarp sąrėmių niekas neskauda. Skauda tik sąrėmių metu, kurie tęsiasi nuo 5 sekundžių (pradžioje) iki 1 minutės (pabaigoje). Tai ypatingas skausmas, nes jis neturi neigiamų padarinių.

Yra paskaičiuota, kad normalaus gimdymo metu moteris skausmą išgyvena tik 40 minučių (susumavus sąrėmių laiką). O jei dar turėtume omenyje, kad pirmoje gimdymo pusėje sąrėmiai nėra stiprūs, tai galima šį laiką dalinti pusiau. Svarbu suprasti, ar tikrai yra reali priežastis bijoti. Juk pats gimdymas labai pozityvus procesas, kurio metu į pasaulį ateina mūsų vaikai. Tai didelis džiaugsmas.

Tad gimdymo baimę galima įveikti iš anksto jam aktyviai ruošiantis, mokantis atsipalaidavimo pratimų, kurie labai padeda tarp sąrėmių ir palengvina gimdymo procesą. Taip pat dirbant su savimi, aktyviai mokantis kuo lengviau pagimdyti. Niekas negali 100 proc. garantuoti, kad gimdymas tikrai pavyks labai sklandžiai, tačiau nusiteikus tam ir ruošiantis, lengviau pagimdoma tikrai dažniau. Gimdymo baimę gali padėti įveikti mokėjimas adekvačiai reaguoti į jau anksčiau pasitaikiusias stresines situacijas (jei susidorojote gerai, pavyks ir šį kartą), reikia pasikliauti savo kūnu ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Juk jūs jau pagimdėte vieną vaikelį, nors buvo sunku, bet tai padarėte. Vadinasi, reikia pozityvaus nusiteikimo ir pasiruošimo. Įsivardinkite, ko konkrečiai bijote ir paanalizuokite, galbūt pasirodys, kad tai ne taip jau ir baisu. Pasikalbėkite apie savo baimę su artimaisiais. Pabendraukite su moterimis, kurių gimdymas praėjo sklandžiai (o tokių tikrai nemažai, Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei 60 proc. moterų savo gimdymą įvertino kaip vidutinį ar lengvą). Išmokite atsipalaiduoti, tuo galėsite pasinaudoti gimdymo metu.

Patarimai, kaip įveikti gimdymo baimę:

• Gaukite realios informacijos apie gimdymo procesą.
• Mokykitės atsipalaidavimo pratimų.
• Dirbkite su savimi, mokantis kuo lengviau pagimdyti.
• Pasikliaukite savo kūnu ir tikėkite, kad viskas bus gerai.
• Pasikalbėkite apie savo baimę su artimaisiais.
• Pabendraukite su moterimis, kurių gimdymas praėjo sklandžiai.

Krizinis nėštumas ir priešlaikinis gimdymas

Krizinis nėštumas yra neplanuotas arba planuotas nėštumas, kuris tapo rimtas ir sunkus nėščios moters išgyvenimas dėl artimosios aplinkos paramos trūkumo, finansinių rūpesčių, sveikatos problemų, persileidimo ir pan.

Gimdymo, įvykęs po 22 nėštumo savaitės iki 37 nėštumo savaitės pabaigos, skaičiuojant nuo pirmosios paskutiniųjų mėnesinių dienos yra laikomas priešlaikiniu. Tobulėjant medicinos įrangai, augant medikų žinioms bei kvalifikacijai, naujagimiai gali išgyventi jau nuo 22 nėštumo savaitės sverdami 400 daugiau gramų! Tokio mažylio gimimas - didžiulis išbandymas šeimai.

Naujagimių tėveliai, ir ypač mamos, patiria didelę emocinę įtampą, nes negali rūpintis savo mažyliais taip, kaip planavo nėštumo laikotarpiu. Pasikeitusi aplinka, ilgas gulėjimas ligoninėje, miego trūkumas, nuolatinė įtampa, kankinantis laukimas ir jausmų sumaištis (šokas, pyktis, kaltė, baimė, derybos, vienatvė, liūdesys, bejėgiškumas ir kt.) gali paskatinti depresijos simptomų atsiradimą.

Pagalba ir parama

Savo pirmąsias gyvenimo dienas ar net savaites, mėnesius neišnešiotas naujagimis gali praleisti Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Ten nuolat stebimos jo gyvybinės funkcijos: kvėpavimas, pulsas, nervų sistemos veikla, atliekami nuolatiniai papildomi tyrimai sveikatai įvertinti.

Kur kreiptis pagalbos:

• Gydytojas, slaugytoja.
• Šeimos nariai.
• Socialinis darbuotojas.
• Psichologas ar psichoterapeutas.
• Kitos mamos, patyrusios priešlaikinį gimdymą.
• Asociacijos „Padedu augti“ savanorės mamos.

Kūdikio gimimas yra labai emocingas ir pakeičiantis nusistovėjusią tvarką namuose įvykis. Kai kūdikis pasibeldžia ir ateina į šeimą daug anksčiau nei tikėtasi, tėvai patiria įvairių emocijų, patenka į stresinę situaciją, kuri užtrunka nuo kelių minučių iki keleto mėnesių ar dar ilgiau. Visos kylančios emocijos yra natūralios ir reikalingos, kad tėvai kuo greičiau susivoktų esamoje padėtyje ir padėtų vaikeliui stiprėti ir augti.

Labai dažnai iš mamų, kurių vaikeliai gimsta per anksti, galima išgirsti pasakymą „Ar kas nors kitas gali suprasti, ką aš jaučiu?“. Tikrai negalima žinoti, kaip jos jaučiasi, bet būnant šalia ir dalinantis savo mintimis ir jausmais, galima padėti įveikti atsirandančius sunkumus.

Emociniai etapai

Pasitaiko atvejų, kai mažylis gimsta su specialiaisiais poreikiais, tuomet tėvai išgyvena šiuos emocinius etapus:

1. Pradinė reakcija: šokas, fakto neigimas, per didelis susirūpinimas, pasitikėjimo savimi praradimu, bejėgiškumas.
2. Derėjimasis: laukimas stebuklo, tikėjimas antgamtinėmis jėgomis, paramedicina, Dievu.
3. Pyktis: pyktis ant aplinkinių, jog nepadeda, negydo ar tiesiog nesupranta.
4. Depresija: slegiantys jausmai, trunkantys trumpai arba ilgai.
5. Adaptacija: susitaikymas su situacija, išmokimas gyventi su vaiku, kuriam reikalinga ypatinga pagalba ir priežiūra.

Šios pakopos nebūtinai būna viena po kitos. Pasitaiko šeimų, kurios greitai pasiekia paskutiniąją pakopą, lengvai išgyvenę pyktį ar depresiškumą. Kartais praėjus tam tikram laikui ir atgavus emocinę pusiausvyrą, aplinkybės priverčia vėl patirti neigiamus jausmus, sugrįžti į ankstesnes pakopas.

Nėštumas - energijos išbandymas

Žurnale „Science Advances“ aprašytas tyrimas, kurio autoriai prilygino nėštumo krūvį ekstremalaus sporto krūviui. Tyrėjai stebėjo šešis bėgimo sportininkus 14 savaičių besitreniruojančius maratonui. Paaiškėjo, kad organizmas sunaudoja daugybę energijos, kol medžiagų apykaita pasiekia maksimumą ir nusistovi. Panašų energijos kiekį sunaudoja ir besilaukiančios bei krūtimi maitinančios moterys.

Tyrimo rezultatai parodė - nėštumo ir ekstremalaus sporto atvejais organizmas patiria didelį krūvį ir galiausiai medžiagų apykaita prie to prisitaiko. Kuo didesnė apkrova organizmui, tuo daugiau kalorijų jis sudegina. Tiek nėštumo metu, tiek aktyviai sportuojant, organizmas ima labai sparčiai naudoti kalorijas. Laikui bėgant, organizmas įpranta prie aktyvumo, energijos naudojimo ir medžiagų apykaita prisitaiko.

Tyrimo autorės Caitlin Thurber teigimu, 14 savaičių trukmės treniruočių laikotarpio pabaigoje sportininkų organizmai sunaudodavo mažiau kalorijų nei treniruočių pradžioje, nors jie kasdien nubėgdavo vienodą atstumą. Pasak tyrėjos, buvo įsitikinta, kad net aktyviai sportuojant, organizmas randa būdų sutaupyti kalorijų.

Nėštumo laikotarpiu moters organizmas sudegina dvigubai kalorijų daugiau nei įprastai. Sudeginamų kalorijų kiekis kiek mažesnis nei kasdien besitreniruojančių profesionalių bėgikų, galbūt dėl to nėštumo metu kūnas linkęs pastambėti (o ne sulieknėti).

Medžiagų apykaitos prisitaikymas nėštumo metu:

Tyrėjai iškėlė tokią hipotezę: kadangi moterų nėštumui reikia daugiau energijos nei kitiems žinduoliams (dėl nėštumo ilgio ir vaisiaus dydžio), be to, žmonės laikomi viena ištvermingiausių rūšių, faktas, kad mes pasiekiame medžiagų apykaitos limitą, kai kūnas prisitaiko prie poreikių (kad nepereikvotume brangių kalorijų), evoliuciškai leidžia dar daugiau paspausti organizmą, o tai naudinga ir nėščiosioms, ir sportininkams.

Kūno pokyčiai ir emocinis jautrumas

Apie neišvengiamus pokyčius, kai įsčios tampa naujos gyvybės namais: norą nusikratyti atsakomybės už besikeičiantį savo kūną ir drąsą kurti savo unikalią nėštumo istoriją. Apie keistą pirmojo gimdymo matematiką, kai nešiojame vieną, o pagimdome tris žmones, sustiprėjusį ryšį su kūnu ir bauginantį prisilietimą prie to, kas sukūrė mus pačias.

Apie besilaukiančių moterų patirtį pasakoja ilgametė nėščiųjų mokyklėlių dėstytoja, Perinatalinės psichologijos ir medicinos asociacijos valdybos narė, tarptautinės motinystės tyrimų asociacijos MaMSIE narė, Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros doktorantė ir triskart mama psichologė psichoterapeutė Agnė Matulaitė.

Veikiausiai, kūno kulto laikais, kai vis dažniau siekiama diktuoti savo valią kūnui ir neleisti, kad jis įsakinėtų mums, moterys sunkiau susitaiko su savo besikeičiančiomis formomis? Taip, iš tiesų taip gali būti. Mat noras kontroliuoti savo kūną, kelti jam tam tikrus reikalavimus bei žiūrėti į jį, kaip į kažkokią atskirą nuo savęs dalį, ypač sustiprėja padalinus save į kūną ir sielą. Tai būdinga šiuolaikiniam vakarietiškų pažiūrų žmogui ir yra siejama ne tik su Dekartiškąja filosofija, bet ir su krikščionybe.

Konfliktiškas santykis su pačia savimi ir savo dalimis labai sumažėja, jei suvokiame: aš ir esu mano kūnas. Kūnas, kad ir koks jis būtų, besilaukiant ar ne, yra mano dalis, o ne kažkas man svetimo, kitoniško. Susitaikyti su savimi tokia, kokia tapai, padeda sugebėjimas mylėti save. Tačiau taip pat be galo svarbi yra teigiama, palaikanti šeimyninė aplinka, būsimo tėvelio meilė besilaukiančiai moteriai.

Nėščia moteris, išgyvendama savo kūno pokyčius, gali patirti įvairiausius jausmus. Vieni iš jų smagūs: džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad ir aš galiu pastoti, ir aš galiu būti mama. Dažniausiai jie aplanko labai laukto nėštumo metu. Bet užklumpa ir nelengvi, nemalonūs jausmai: apmaudas, nusivylimas ir net pasišlykštėjimas tuo, kas vyksta („aš vemiu, prakaituoju, netelpu į savo drabužius“).

Būsimai mamai kiekvienas nėštumo trimestras kelia skirtingus savo kūniško identiteto iššūkius. Per pirmąjį nėštumo trimestrą dėmesys labiausiai kreipiamas į patį nėštumo fakto priėmimą, klausiama: „Ar aš tikrai laukiuosi, o gal tik storėju?“ Beje, šiuo periodu dalis moterų labai noriai seka svarstyklių padalas, baiminasi bet kokio savo kūno svorio nukrypimo nuo normos. Tai susiję su noru atsakomybę už savo besikeičiantį kūną atiduoti kitam, šiuo atveju - gydytojui.

Viduriniame trimestre realiai pajuntamas kitos būtybės egzistavimas savame kūne. Gerai, jei šis naujas atradimas vėl nepaverčiamas kita „statistika“, pavyzdžiui, kūdikio judesių skaičiavimu. Iš tiesų tai laikas, kai apmąstomi ar išgyvenami nauji atradimai, galbūt daugiau laiko skiriama sau, juolab kad ir džiaugtis yra kuo: sumažėja persileidimo tikimybė, retesni rytiniai pykinimai, padaugėja energijos. Kaip tik todėl antrasis nėštumo trimestras dažnai išgyvenamas kaip pats pozityviausias.

Paskutiniame nėštumo trimestre ateina bendras apsunkimo jausmas ir gimdymo laukimas, būtinybė priimti ribotą savo kūno kontrolės galimybę. Dažna moteris kalba apie paaštrėjusią uoslę, jautresnius skonio receptorius, didesnį dirglumą garsiai muzikai, apie tai, jog sunku ilgai stovėti ar būti žmonių perpildytose patalpose.

Pastebėta, kad jei besilaukianti moteris tikrai jautri ir, pavyzdžiui, patenkina savo maisto poreikius, jai visiškai nereikia vartoti maisto papildų ar vitaminų: ji viską, be abejo, kišenei ir aplinkybėms leidžiant, gali gauti tiesiog su kasdieniu maistu. Apie nėštumo metu padidėjusį moters emocinį jautrumą kuriami mitai tikrai neatspindi realybės. Tačiau kartais jais taip stipriai tikima, jog pačios moterys to net ima laukti: dalis moterų teigia, kad nėra „tipiškos nėščiosios“, nes nejaučia padidėjusio dirglumo!

Verta paminėti, kad nėštumo metu kūniški procesai reikalauja daugiau energijos nei įprastai, todėl mažiau jėgų lieka kitai veiklai - tai gali kelti moteriai susierzinimą. Bet nėščiajai susierzinimą gali kelti ir kiti žmonės, žiūrintys į ją tarsi į ligonę ar nevisavertę. Jiems reikėtų suvokti, kad nėštumas yra visiškai natūrali moters būsena, tai tiesiog gyvenimo etapas, ne liga.

Svarbu suvokti, kad padidėjęs jautrumas turi priežastis, kad ir kokios mažareikšmės aplinkiniams jos atrodytų. Tad svarbu sau duoti laiko ir susivokti, kas gi yra tas nerimo šaltinis. Gal sunku susitaikyti su jėgų stoka? O gal norisi būti ne tik besilaukiančiai mamai, bet superenergingai besilaukiančiai mamai, nuostabiai darbuotojai, žmonai ir namų šeimininkei vienu kartu? Atlaidumas sau ir aplinkinių parama padeda jaustis kur kas geriau.

Pasitikėjimas savo kūnu, savimi, šalia esančiu žmogumi, medikais, saugios gimdymo aplinkos su(si)kūrimas. Tačiau taip pat svarbu suvokti, kad gimdymo baimė yra visiškai natūrali ir šiek tiek jos visuomet išliks - juk prisiliečiame prie kažko labai svarbaus. Prie to, kas sukūrė ir mus pačias.

Gimdymo metu gimsta trys nauji žmonės: gimdyvė moteris, mama ir tėtis. Jausmai po šio lūžio priklauso nuo to, kaip moteris save jautė, ką išgyveno gimdymo metu. Dažniausiai moterys patiria prieštaringus jausmus: išoriškai atrodo apimtos ramybės (plato stadija), o viduje gyvena nuovargis („Jaučiuosi kaip po sunkaus fizinio darbo.“), rūpestis („Kaipgi ta mano brangenybė?“, „Kaip mano vyras jaučiasi, ką mano apie pasikeitusius mus, savo vaikelį?“), džiaugsmas („Aš tai padariau, man pavyko!“), nerimas („Ar sugebėsiu būti gera mama?“) ir begalinis, regis, visa apimantis egzistencinis liūdesys („Pasibaigė tai, kas tęsėsi taip ilgai, ko taip laukėm...“).

Užsitęsus arba dominuojant vidiniam liūdesiui bei nerimui, bėgant nesulaikomoms ir paaiškinimo tarsi neturinčioms ašaroms, moterį gali apimti ir anglų kalboje romantišką vardą turinti būsena - „baby blues“ (kūdikio bliuzas arba graudulingos godos). Šios būsenos nereikia painioti su kur kas rimtesne, kliniškai diagnozuojama liga - depresija po gimdymo, kuri nors ir gali išsirutulioti iš pirminio liūdesio, bet paprastai prasideda gerokai vėliau.

Pirminiam liūdesiui „gydyti“ svarbus švelnus aplinkinių dėmesys, šilta vonia, geras išsimiegojimas, aplinkinių pagalba leidžiant sau atsigauti ir pailsėti. Juk kartais nepelnytai užmirštama, kad tai, kas ką tik įvyko, sukelia šoką mūsų organizmui ir didžiulį hormonų virsmą, todėl pats metas pasirūpinti savimi. Užmirškite neplautus indus, dulkes ant baldų ar vaiko kambario įrengimą - leiskite sau tiesiog pasidžiaugti didžiuliu pokyčiu ir atsigauti. Vaikui užtenka tik jūsų buvimo šalia, o visa kita tikrai gali palaukti.

Jei nėštumas nutraukiamas dirbtinai, dažnai vaiko praradimo jausmas susipina ir su dar didesniu kaltės jausmu, nors šis būdingas ir persileidimo atveju. Negimusio kūdikio praradimo išgyvenimas panašus į artimo žmogaus gedėjimo procesą: vienas kitą keičia netikėjimas, gėda, kaltė, pyktis, liūdesys, ir tik galiausiai susitaikoma. Situaciją apsunkina tai, kad visas gedėjimas vyksta viduje.

Kalbant apie moters kūno potyrius, visų pirma reikėtų suvokti, kad vienintelė vieta, kur dar negimęs vaikelis gyveno, ir yra mamos kūnas, kurį laiką „prisimenantis“ savo gyventoją. Žinoma, reikia pridurti, kad ne visos moterys (ar vyrai) taip jaučiasi.

Manau, svarbiausia atsiminti, kad kiekvienas nėštumas - unikalus ir nepakartojamas, tad geriau ne knyga rankoje, o geras pašnekovas, galintis išklausyti ir padėti suvokti, kaip jaučiamės. Nėščiosioms nereikalingas komandavimas, joms svarbu gauti paramą ir padrąsinimą pasitikėti savo pojūčiais ir savo norais.

Išsiaiškinkite bendrus dėsningumus, tendencijas, bet savo nepakartojamą istoriją kurkite pačios. Žinoma, tam reikia nemažo pasitikėjimo savimi...

tags: #isbandymas #negali #buti #nesciosioms