Sapere aude! Išdrįsk vadovautis savo protu! Šis šūkis, įkvėptas XVIII a. vokiečių filosofo Imanuelio Kanto, aktualus ir šiandien, ypač kalbant apie suaugusiųjų švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą.
2024 metų suaugusiųjų mokymosi savaitės idėja įkvėpta I. Kanto, kurio 300 metų sukaktis šiemet švenčiama. Nors I. Kanto filosofiniai samprotavimai gali neatitikti praktinių šiuolaikinio suaugusiųjų švietimo problemų, I. Kanto idėjos gali padėti suprasti suaugusiųjų švietimo patirtį ir ją tobulinti.
I. Kanto filosofijoje yra svarbi Apšvietos samprata, išdėstyta jo straipsnyje „Atsakymas į klausimą kas yra švietimas“. Švietimą I. Kantas kvietė: „Išdrįsk būti protingas, turėk drąsos remtis savo protu.“
Klausimai „Ką aš galiu žinoti? Ką turiu aš padaryti? Ko galiu tikėtis?“ tampa raktiniais suaugusiųjų mokymosi savaitės klausimais. Atsakymų į šiuos klausimus ieškokime mokymosi susitikimuose su kitais ir su savimi. Atraskite naujų žinių ir įgūdžių, kurie padės Jums augti tiek profesionaliai, tiek asmeniškai. Dalyvaukite įdomiose paskaitose, koncertuose, spektakliuose, praktiniuose užsiėmimuose, susipažinkite su naujais žmonėmis ir atraskite savo paslėptus talentus!
Imanuelis Kantas
Kantiškasis požiūris į suaugusiųjų švietimą
Taikant kantiškąjį požiūrį, suaugusiųjų švietimas gali įkvėpti besimokančiuosius žiūrėti į švietimą ne kaip į baigtinę kelionę, o kaip į nuolatinį asmeninio ir intelektinio augimo procesą. Toks savarankiško ir kritinio mąstymo akcentavimas puikiai dera su suaugusiųjų švietimo tikslais skatinti savarankišką mąstymą ir mokymąsi visą gyvenimą.
Besimokančiųjų suaugusiųjų atviras dialogas ir kritiškos diskusijos ne tik turtina jų mokymosi patirtį, bet ir skatina demokratinę bei įtraukią mokymosi aplinką.
Ir tegul mūsų mokymasis, perfrazuojant I. Kantą, tampa nuolatiniu savęs tobulinimo ir pasaulio pažinimo įrankiu. Atsakymų į šiuos klausimus ieškokime mokymosi susitikimuose su kitais ir su savimi. Pasisemkime naujų patirčių, apmąstykime jas ir mokykimės iš jų, kad mūsų gyvenimas būtų kuo kokybiškesnis, kad būtume pasirengę nugalėti kliūtis, kad įsibėgėję mokytis nebegalėtume sustoti!
Vilniaus Radvilų gimnazijos mokytojas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas Mindaugas Nefas tvirtina turintis misiją - įtikinti jaunimą, kad Lietuvos aukštojo mokslo studijos yra labai geros kokybės. "Mes to nesuprasdami sakome, kad studijuoti reikia vykti kažkur kitur", - teigia M. Nefas.
Daug dvyliktokų pas jį ateina prašydami rekomendacijų, norėdami stoti į užsienio universitetus. Pedagogą stebina, kad moksleiviai susiruošia vykti studijuoti į užsienį tik todėl, kad kažkas sakė, jog ten yra geriau. „Mes mėgstame vadovautis ne savo protu, o tuo ką kalba kiti“, - teigia M. Nefas.
„Nuo Apšvietos epochos praėjo daug laiko, o mes kaip buvome bailiai, taip ir esame. Vis dar bijome naudotis savo protu. O kam mums to reikia? Mes galime pasinaudoti kito nuomone“, - sarkazmu trykšta M. Nefas. „Kai aš pradėjau klausyti savo proto, o ne kitų nuomonės, gyvenimas pasidarė daug geresnis“, - teigia M. Nefas.
Šiandien jis ir mokiniams ir studentams primena, kad išsilavinęs žmogus turi daug didesnes galimybes gyventi geriau. Žinoma, visada yra išimčių, kai kažkieno pusbrolis baigęs universitetą neturi darbo, o kito kaimynas, vos baigęs dešimt klasių, yra puikus verslininkas.
Šiandien M. Nefas sako daug darantis taip, kaip jį išmokė Lietuvos edukologijos universitetas, kurio šūkis FIAT LUX (tebūnie šviesa - liet.). „Jūs nebūtinai turite dirbti mokykloje, bet visuomet galite būti visuomenės švietėju - tokia universiteto misija. Tokia ne tik LEU, bet ir viso aukštojo mokslo misija. Parodyti kitokį gyvenimą, kad visgi jis Lietuvoje yra daug geresnis negu mums rodo pramoginės laidos.
M. Nefas remiasi tautos išmintimi, kuri teigia, kad šaukštas deguto ir medaus statinę sugadina. Šį posakį prilygina Lietuvos aukštojo mokslo situacijai. Galime pastebėti, jog yra ir neatsakingų dėstytojų ir neatsakingų studentų, kurie sugadina nuomonę apie Lietuvos aukštąjį mokslą.
Pats savo pasirinkimą studijuoti LEU Istorijos fakultete, M. Nefas išdėsto labai paprastai: „Jei mane būtumėte pamatę prieš 20 metų, kai buvau mažas bamblys - būtumėte pastebėję, kad su savimi nešiojausi A. Šapokos knygą „Lietuvos istorija“. Jis norėdavo visiems kuo daugiau papasakoti apie kryžiuočių vėliavas, kurios, kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiu, buvo toje knygoje.
„Tiesa, nieko daugiau gyvenime taip gerai nemoku, kaip malti liežuviu“, - juokauja M. Nefas. Ir klausia, kur gali būti dar geresnė vieta, kurioje gali protingai kalbėti, jeigu ne mokykloje ir universitete. „Ir dar kiekvieną dieną gaunu mažiausiai 45 minutes šlovės (universitete - 90 min.). Visi sėdi, klauso, tu gali daryti ką nori - geriau nebūna“, - sako. M. Nefas ir ragina visus, kuriems patinka dėmesys ir papliaukšti liežuviu, rinktis mokslininko kelią.
„Nemaža dalis mano giminės yra mokytojai“,- sako M. Nefas. Kai vaikinui reikėjo rinktis specialybę, aplinkiniai ir tėvai tikėjosi, jog sūnus studijuos politikos mokslus ar Karo akademijoje. „Bet man ta istorija... Kai pamatau kažką susijusio su ja, man net kvapą užgniaužia...“, - sako M. Nefas, kurio tėtis, taip pat baigęs istorijos studijas, bandė sūnų atkalbėti sakydamas, jog tai toks mokslas, kai tik archyvuose tarp dulkių kerpėjama. Tačiau iki tol galvojęs apie studijas VU, vaikinas nusprendė stoti į LEU ir pareiškė tėčiui, baigęs studijas tapsiąs mokytoju.
„Tai dinamiškas darbas ir iki šiol dar niekuomet neteko pasigailėti dėl šio savo pasirinkimo“, - tikina M. Nefas.
Erasmus+ programa
Praktiniai patarimai, kaip vadovautis savo protu
Artėjant pokyčių konferencijai „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ Povilas dalijasi mintimis apie savarankiško kelio iššūkius ir galimybes, kaip drąsiai siekti savo svajonės ir ją paversti verte klientams ir sau.
- Koncentruokitės į vieną veiklą. Pradedantysis turi daug energijos, kurią būtina koncentruoti į konkrečią vieną veiklą, konkretų klientų segmentą. Jei nesi išsigryninęs krypties ir tikslų, veiksi chaotiškai, iššvaistysi energiją ir nepasieksi to, ko nori. Todėl pradžioje būtina susikoncentruoti į kažką vieną, o vėliau ant to pagrindo galėsi kurti kitas veiklas, kitus verslus.
- Įvertinkite savo patirtį. Didžiausia pradedančiojo kliūtis yra jis pats. Tiksliau, jo gyvenimiška patirtis. Juk savo veiklą jis pradeda jau ne 15-os, o vyresnis, todėl jau žino, kur gyvenime yra lengviau. Ir kartais užtenka vieno kito suklupimo, kad grįžtų ten, kur saugu. Bet nusibrozdinimas kartais yra tik pamoka, ką kitąkart daryti kitaip. Tai yra kaina, kurią tenka sumokėti už naudingą patirtį.
- Būkite kantrūs. Pradedantysis pervertina, ką jis gali nuveikti per trumpą laiko tarpą, bet neįvertina, ką gali per ilgesnį laiką. Trumpuoju laikotarpiu jis pervertina savo jėgas, galimybes (jokiu būdu ne svajones), situacijas, sąlygas, save patį. Pervertina metus, lyginant su 10 metų. Pervertina mėnesį, lyginant su puse metų. Tačiau neįvertina, kad per ilgą laiko tarpą gali padaryti daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
- Tikėkite tuo, ką siūlote. Netikėjimas savo paslauga ar produktu nesvetimas visiems. Tačiau aš renkuosi požiūrį „suklupti į priekį“ vietoj „suklupti atgal“. Abiem atvejais tai suklupimas, bet pirmuoju - tai žingsnis į priekį, kad ir labai mažas. Jei eini, visuomet krisi į priekį. O jei stovi vietoje, tai niekur nejudi arba atsiloši atgal. Todėl jei suklupai į priekį, viskas gerai. Pasiūlei paslaugą, bet atsisakė? Viskas tvarkoj. Nebūtum pasiūlęs, nebūtum gavęs jokio atsakymo. Tegul tai motyvuoja siūlyti dar daugiau.
- Pažinkite save. Labai svarbu žinoti, kas esi savo vidumi. Galbūt tu puikus samdomas darbuotojas ir savarankiška veikla visiškai ne tau? Turi save pažinti.
Suvokimas, kad nesi patenkintas esama situacija yra raktas pokyčiui. Tarkim, baigėsi mokykla, universitetas, 15 metų pradirbai... Tuomet supratai, kad kažkas ne taip. Puiku. Tačiau turi įsivardinti, kad tai, ką turi, nėra tai, ko nori. Nes jei ginsi studijų laikotarpį, karjerą samdomam darbe, niekur neišjudėsi. Turi suprasti, kad tuos maždaug 40 metų mokeisi. Ir suvokimas, kad vis dar nežinai, kas esi, yra pradžia, nuo kurios jau galima pradėti dirbti. Galima pradėti ieškoti, atsispiriant nuo įgytos patirties ir žinių, pomėgių, nuo jau sukurtos savo dalies. Net jei tau jau 40, dar nieko nepraradai. Tiesiog savęs pažinimo poreikis tave aplankė vėliau. O tie, kurie pradėjo tą kelią būdami jaunesni, dar neturi tos patirties, kurią tu jau turi. Ir apskritai neverta savęs lyginti su kitais, nes kiekvienas žmogus yra unikalus, ir jo kelias taip pat. Lygindamasis gali tik pakenkti savo savivertei, todėl geriau priimti save tokį, koks esi dabar, ir tarti sau: „Nuo šiandien pradedu mokytis, dabar prasideda pats įdomumas“.
Aš pats nuolat tikrinuosi, ar man vis dar įdomu tai, ką darau. Savęs klausinėjimas padeda pasitvirtinti savo sprendimus ir judėti toliau. Todėl neatmetu galimybės, kad kada nors veiksiu kažką kita, jei man to norėsis labiau nei to, ką veikiu šiandien. Kaip ir savo dabartinės veiklos mokyklos laikais neplanavau. Bet štai - dirbu visai ką kita negu tuo metu įsivaizdavau. Šiandien tiesiog pripažįstu, kad nežinau, kas bus ateityje. Žinau tik, kaip norėčiau, kaip būtų, bet kas iš tiesų bus juk niekas nežino. Laikui bėgant mus keičia sutikti žmonės, kelionės, augantys vaikai, todėl natūralu nežinoti, kokie būsime po dešimtmečio ar dviejų, kuo užsiimti tuomet norėsim.
Gal ir banaliai nuskambės, bet pradžiai tinkamą laiką reikia pajausti. Esu pastebėjęs, kad vaikai tai daro natūraliai, o mes, suaugę, norime suprasti protu, o ne širdimi. Kai pajausi, kad „tai“ yra tavo, kad jau nebegali be „to“ gyventi, tai ir bus ženklas pradėti. O imtis veiksmų reikia bet kokiu atveju, nes tik veikdamas galėsi pasitikrinti, ar nuojauta teisinga, ar tai tikrai tavo veikla. Pajautei - darai žingsnį, pasitikrini. Pataisai, ką reikia, vėl darai žingsnį, ir vėl patikrini. Ir taip kelis kartus, kol supranti, kad tai tikrai tavo.
Aiškumas ateina bedarant. Nesižvalgant į praeitį, o žiūrint į tai, kas yra čia ir dabar. O jei darai darai, bet nesigauna, turi pripažinti, kad tiesiog nemoki to daryti. Turi pripažinti, kad pats esi kliūtis norimiems rezultatams ir reikia mokytis, o ne sakyti, kad tai neįmanoma. Tam, kuris moka, viskas įmanoma. Vadinasi, norint pasiekti daugiau, būtina mokytis, investuoti į save. O jei mokytis nesinori, tai tiesiog nereikia reikalaut iš gyvenimo daugiau, negu turi, nes gavai tiek, kiek gali panešti.
Gyvenimas duoda tiems, kurie atlaisvina vietos savo krepšyje, kad į jį būtų įdėta. Jei tavo krepšys perpildytas einamųjų reikalų ir senienų, tai jame nėra vietos naujiems dalykams. Jei nori, kad į jį įkristų kas nors nauja, turi atlaisvinti tam vietos. Arba įsigyti didesnį krepšį. Neturi pinigų? Užsidirbk. Nežinai, kaip? Klausinėk. Atsakomybė už tai, ką turi ar neturi, priklauso tik tau.
Verta prisiminti trumpo ir ilgo laikotarpio taisyklę - tai, ko nori per metus, lyginant su tuo, ką gali pasiekti per 10 metų. Visi, kurie nori pirmauti savo srityje, visų pirma turi sekti kitus, labiau pažengusius. Pirma pats turi mokytis, kad vėliau galėtum rodyti kelią kitiems. Jei pabandysi šį kelią sutrumpinti, tai ką tada mokysi? Kam būsi pavyzdys?
Aš pats nuolat mokausi ir nemanau, kad mokymasis turi kada nors pasibaigti. Mano mokytojai irgi iš kažko mokosi, tik aš iš jų mokytojų mokytis dar negaliu. Kiekvienas semia iš to šaltinio, kuris jam tuo metu prieinamas. Lygiai taip pat aš negaliu mokyti tų, kurie yra mokęsi daugiau už mane. Kodėl? Todėl, kad aš pats iš jų mokausi. To, ką darau šiandien, man teko ilgai mokytis. Taigi bloga žinia, kad mokymuisi reikia laiko. O gera žinia ta, kad gali vienu metu ir mokyti, ir mokytis. Mokyti ir mokytis. Aišku, neperlenkiant lazdos, iš ko mokaisi, ir ką mokai. Tau auga. Dėl interneto ir kitų šiuolaikinių technologijų per trumpą laiką mes galime gauti mus dominančią informaciją, todėl kyla natūralus klausimas, ar aukštasis mokslas vis dar reikalingas XXI a. žmogui?
Mokslas - sritis, kuri kiekvieną akimirką yra šalia, nors mes apie tai net nesusimąstome. Viskas prasideda nuo žmogaus, kuris siekia atsakyti į klausimus.