Vienuolės gyvenimas Lietuvoje: Tikėjimas, Meilė ir Pašaukimas

Šis straipsnis - tai pokalbis su 68 metų vienuole, kuri niekada nebuvo mama ir patyrė meilę, kuri negalėjo išsipildyti. Straipsnyje atskleidžiamos jos mintys apie motinystės instinktą, pasirinkimo laisvę, tikėjimą ir kūną, santykius su tėvais, neįmanomą meilę ir artumo ilgesį.

Vienuolės malda. Šaltinis: Wikipedia

Vaikystė ir Tikėjimo Kelias

Ji gimė ir augo tikinčioje šeimoje, kur tėtis padėdavo kunigams, o mama giedojo chore ir slaugė juos. Svarbiausią savo gyvenimo sprendimą ji priėmė laikais, kai tikėjimas buvo ne privatus pasirinkimas, o rizika. Mokykloje ji jautėsi kaip „juoda avis“, nes šeima nesutiko stoti į pionierius ar komjaunimą. Ji gerai mokėsi, bet vis tiek nuolat būdavo baudžiama „už elgesį“.

Mokykloje buvo sunkiau. - Taip. Juoda avis. Tėtis aiškiai sakė: nestojame nei į pionierius, nei į komjaunimą. Renkamės Bažnyčią. - Gerai mokiausi, bet vis tiek nuolat būdavau baudžiama „už elgesį“. Mane statydavo į kampą kartu su dvejetukininkais, nes negalėjau būti pavyzdžiu mokyklai. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Ta komunistinė sistema manyje paliko randą. Šiandien ta žaizda jau užgijusi - joje nebėra nei skausmo, nei neatleidimo.

Pašaukimas į Vienuolyną

Vienuolės gyvenimas nebuvo pabėgimas. Tačiau tai nebuvo iki galo ir mano pasirinkimas. Ji nuolat grįžta prie tų pačių temų: tikėjimo ir kūno, santykių su tėvais, neįmanomos meilės, artumo ilgesio. Tai nėra nuosekliai sudėliota biografija.

Viena mergina, su kuria susitikdavome bažnyčioje, paklausė, ar žinau, kad yra ir kitoks gyvenimas. Ne tik santuoka. Tai truko gal minutę. Tarsi kažkas būtų perėję tiesiai į širdį. Kaip šviesos pluoštas. - Kad negaliu pasakyti Jėzui „ne“. Supratau, kad mano planų apie santuoką, šeimą, vaikus jau nebėra. Yra kažkas kita, kur Dievas mato mano gyvenimą. Man dar nebuvo nė dvidešimt vienerių, bet jaučiausi brandesnė nei mano amžiaus draugai.

Slaptas Gyvenimas Vienuolyne

Dvylika metų buvau vienuolė slapta. Tik visai neseniai suvokiau, kad prieš 50 metų baigiau mokyklą, o 48 metus esu vienuolyne. Taip pat ilgai gyvenau ne Lietuvoje - Rusijoje, Baltarusijoje. O paskui vėl grįžau čia.

Jos taip pat bijojo. Gyveno slapta ir nežinojo, kas aš esu - ar neatvesiu valdžios struktūrų, ar neišduosiu. Tik vėliau sužinojau, kad jos ilgą laiką mane stebėjo - bažnyčioje, maldoje. Matė, kad tai nėra vaidinimas, kad tai tikra. Aš pati niekur nesiveržiau. Kai susipažinau su seserimis, viena vyresnė sesuo labai manimi rūpinosi. Būdama studentė buvau priimta jų labai motiniškai, su dideliu rūpesčiu ir šiluma: „jei alkana - pavalgyk“, „jei nežinai, kur pavalgyti pietus - ateik rytoj pas mus“.

Apie tai niekam nebuvo galima kalbėti. - Taip. Mama sakydavo: „Galėjai likti universitete, eiti į mokslą, kaip siūlė docentė.“ Jai tai buvo labai sunku: retai grįždavau namo, niekas nežinojo, kad esu vienuolė, anūkų nebus.

Meilė ir Pašaukimas

Turėjau gražius plaukus. Garbanotus, paveldėtus iš tėčio. Iki galo savimi nebuvau patenkinta. Tik vėliau, jau paauglystėje, o paskui ir studijų metais pradėjau savyje atrasti grožį. Moters grožį. Girdėdavau: „esi simpatiška“, „esi graži“.

Nuo vaikystės jaučiau labai didelį meilės poreikį. Galiu tai pasakyti atvirai: kai gimiau, mama, rodos, manęs išsigando. Vėliau sakydavo, kad buvau negraži, labai plaukuota, „ne tokia“. Tokius dalykus jauti. Nuo pat pradžių manyje buvo jausmas, kad mamai esu „ne tokia“, kad ji tikėjosi kažko kito. Tai buvo labai gili žaizda, jos dažnai atsiranda nesąmoningai. Tačiau skaudžiausios yra tos, kurias palieka artimiausi žmonės. Šeima. Kai įskaudina svetimas - skauda, bet praeina.

Ir tai buvo abipusė meilė. Meilė, kuri negali išsipildyti, nes pasirinkimas jau padarytas, yra labai skausminga. Nebuvo baimės. Kūnas ir emocijos vedė artumo link, bet dvasia buvo stipresnė.

Meilė, kuri negali išsipildyti, nes pasirinkimas jau padarytas, yra labai skausminga. Nebuvo baimės. Šiandien esu dėkinga Dievui už tą meilę, už tą žmogų. Meldžiuosi už jį, linkiu jam viso ko geriausio. Mes neturėjome bendrų planų, nes manyje visą laiką buvo tas „stop“.

Viena žinau tikrai: tikra meilė visada renkasi didesnį gėrį. Pats išsipildymas gali būti apgaulingas, kartais atneša nusivylimą - ypač tada, kai pasirinkimas jau padarytas: santuoka arba pašvęstasis gyvenimas. Jei tikrai myliu, turiu mokėti „apmirti“, kad kitas žmogus galėtų augti. Ir jis turi mokėti „apmirti“ dėl manęs.

Dievas leido man išgyventi meilę su pagarba. Oriai. Niekas nieko nesužeidė. Tai, kas liko širdyje, su laiku nurimo ir sukūrė naują erdvę - labai didelę erdvę meilei daugeliui žmonių.

Dvasinė Motinystė

Esu įsitikinusi, kad motinystės ir tėvystės instinktas yra įdėtas į kiekvieną žmogų. Tačiau biologinė motinystės dimensija ypatingu būdu pereina per moterį. Aš visa tai taip pat patyriau. Juk esu biologė. Išgyvenau visus etapus: meilės poreikį vaikystėje, paauglystėje, brandžiame amžiuje, troškimą pagimdyti vaiką, rūpintis kažkuo, būti kažkam reikalingai. Tačiau žmogus - tai ne tik biologija. Kūnas ir siela yra viena visuma. Laikui bėgant manyje vis stipresnė tapo dvasinė motinystė.

Kiekvieną trečiadienį ligoninėse lankau sunkiai sergančius žmones. Pokalbiuose su jais dažnai girdžiu: „Sesuo, jūs kaip mama.“ Ir tai manyje nekelia jokio prieštaravimo. Prieš mūsų susitikimą savo užsiėmimuose paklausiau suaugusiųjų grupės: „Ką aš, vienuolė, galiu pasakyti apie motinystę?“ Jie nutilo. Motinystė reiškia atsakomybę už kitą žmogų. Kartais pakanka mažo gesto - kryžiaus ženklo ant kaktos. Šiandien galiu pasakyti viena: jaučiuosi kaip išsipildžiusi moteris.

Moterys viską išgyvena giliau, tačiau kiekvienas žmogus išgyvena savaip - pagal savo gyvenimo istoriją. Iš moters visada reikalaujama daugiau, nes moteris nėra „vyro kaklas“. Moteris yra visos kūrinijos karūna, jos vainikavimas. O tai reiškia atsakomybę ir pastangas. Net jei vyras yra brandus ir atsakingas, labai dažnai būtent moteris priima sprendimą - taip pat ir dėl artumo. Ir būtent ji dažniausiai prisiima pasekmes.

Celibatas ir Tikėjimo Esme

Nuodėmės gebėti mylėti ar prisirišti nėra. Esmė ne ta, kad žmogus nustoja jausti ar mylėti. Pagrindas - ištikimybė Jėzui. Šiandien pasaulis tolsta nuo šeimos vertybių. Tai kodėl kunigai turėtų siekti teisės kurti šeimą? Celibato atsisakymas nieko neišspręstų. Malonumas nėra sprendimas. Esu sutikusi kunigų, kurie sakė: kai mirs Jonas Paulius II, celibatas tikrai bus panaikintas. Jo nepanaikino Benediktas XVI, nepanaikino popiežius Pranciškus.

Kunigas, kuris celibatą laiko našta, dažnai dar nėra iki galo atradęs savo santykio su Jėzumi ir savo pašaukimo esmės, nes celibatas iš tiesų suteikia laisvę. Galiausiai viskas susiveda į vieną klausimą: ar mes iš tikrųjų norime tarnauti.

Jonas Paulius II. Šaltinis: Wikipedia

Vienuolinis Gyvenimas Istoriniame Kontekste

Pasaulis labai stipriai skverbiasi į vienuolinį ir kunigišką gyvenimą. Jis nustato savo normas: svarbiausia tampa individas, malonumas, gyvenimas be kančios. O vienuolinis gyvenimas tokiomis sąlygomis nyksta. Anksčiau buvo sakoma, kad išliks arba ateistai, arba šventieji. Tame yra dalis tiesos. Kai gyvenome skurdžiau, kai trūko paprastų dalykų, tikėjimas buvo stipresnis.

Šeimos išgyvena krizę. Žmonės bręsta vėliau. Anksčiau šeimas kurdavo 18-20 metų, šiandien dažniau kalbama apie 30-35 metus. Vis mažiau sutinkama su auka, su kančia, o be to sunku atsakyti į pašaukimą. Dievas kviečia, tačiau atsakymas priklauso nuo žmogaus širdies.

Dievas kartais leidžia patirti sudėtingų išgyvenimų, kad pažadintų žmones - sukrėstų juos ir primintų: „Jūs man rūpite.“ Aš nepakeisiu pasaulio, bet jei būsiu gera, jei būsiu ištikima, jei gyvensiu taikoje, kažkas aplink mane pasikeis. Tikėjimas sklinda kaip šviesa.

Štai svarbiausi vienuolės gyvenimo aspektai:

tags: #islaisvintu #gyvunu #sodyba