Vakarų šalių piliečiai kenčia nuo žinių stokos apie islamą - ir šis trūkumas trukdo jiems realiai pažvelgti į augantį islamo atgimimą mūsų laikais. Reikėtų pažvelgti atidžiau į tą „bendrą pamatą“.
Islamas, pvz., neturi „auksinės taisyklės“, musulmonai turi taisykles, galiojančias musulmonams, ir kitas, griežtesnes, nemusulmonams.
Tad matome, kai nežinodami tikslaus atsakymo katalikai, dalyvavę apklausoje, numano, jog musulmonų tikėjimo tiesos panašios į katalikų. Musulmonai tiki ne į tą Jėzų, kurį tiki krikščionys. Evangelijų Jėzus ir Korano Jėzus skelbia apie save iš esmės priešingus dalykus.
Korano Jėzus nenurodo esąs Dievo Sūnus - jis netgi paneigia Alacho akivaizdoje, kad kada nors taip būtų sakęs. Korane krikščionys, kurie tvirtina apie Jėzaus dievystę, Alacho prakeikiami dėl piktžodžiavimo. Tad tai atskleidžia, kad yra nemažai priešiškumo tarp krikščionių ir musulmonų.
Džihadas ir jo interpretacijos
Kitas dalykas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį, - džihadas. Turėtume geriau susipažinti su žodžiu „džihadas“. Nors jo šaknis reiškia „kova“, jis visuomet musulmonų tradicijoje buvo suprantamas kaip pareiga kovoti su netikinčiaisiais. Tačiau pastaruoju metu plinta islamo apologetų interpretacija įvardyti džihadą kaip vidinę dvasinę kovą.
Apibrėžimas kaip „asmens vidinė kova pasiekti dvasinę ramybę“ ar „asmeninė musulmono pareiga, kuris užsibrėžia įveikti nedorybes savyje“ atitinka katalikų mintį apie sąžinės kovą, tad tai tarsi įsilieja į bendro pagrindo versiją. Džihadas įvardijamas ir kaip „teisinga, gynybinė kova siekiant apsaugoti savo gyvybę ir tikėjimą“.
Kai katalikai Vakaruose džiaugiasi dėl geresnio islamo „suvokimo“, katalikai ir kiti krikščionys Egipte, Nigerijoje, Sudane, Kenijoje, Pakistane, Irake, Sirijoje ir kitose musulmonų šalyse išgyvena tokią džihado formą, kuri senai peržengė vidinės kovos, aprašytos vadovėliuose, ribas.
Ar katalikai Europoje ir Amerikoje vieną dieną neatsidurs tokioje pat nesaugioje situacijoje kaip krikščionys Egipte, Pakistane ir Irake? Jei jie neužpildys spragos apie islamą, tai gali nutikti. Europoje jau dabar pastebima sulėtinta kapituliacija prieš islamą.
Šis kultūrinis nuolaidžiavimas daugiausia susijęs su faktu, kad Europos ir Amerikos elitas linkęs vadovautis naivokomis ir faktais neparemtomis versijomis. Jų svarbiausias prioritetas yra ne pažinti islamą, tačiau vengti įžeisti jo išpažinėjus. Laikomasi požiūrio, kad islamas yra taikos religija, o faktai, kurie prieštarauja šiai nuomonei, yra nuolat nutylimi.
Katalikai rizikuoja atsidurti tokioje pat situacijoje, jei nesiryš pažvelgti, kas slypi už teiginio apie bendrą religinį pamatą. Kaip popiežius Aleksandras pabrėžė, „žinoti mažai yra pavojinga“.
Tie, kurie nedaug nusimano šioje srityje, retai suvokia, kiek mažai jie žino, ir, kaip sako popiežius, jie gali daug sumokėti už savo abejingumą.
Pagrindinės sąvokos
Žmonės, priklausantys tam tikroms savo interesų grupėms, tarpusavyje vartoja sąvokas, geriausiai apibūdinančias tą sritį. Nesusipažinęs su jomis, žmogus sunkiai suvokia, apie ką kalbama. Kiekviena religija taip pat turi savo specifines sąvokas. Islamiški terminai išsiskiria tuo, kad jie yra arabiškos kilmės.
Nemusulmonai, pristatydami Islamą, pasakodami apie musulmoniškų kraštų gyvenimą, įvykius juose arba musulmonų gyvenimą Vakaruose, dažnai mini įvairius žodžius, kurių reikšmė eiliniam skaitytojui, o gal ir patiems tekstų autoriams, nėra visada aiški. Jų pateikiami paaiškinimai taip pat nėra pakankamai tikslūs, kad atskleistų šių paslaptingai skambančių terminų prasmę.
Straipsnį būtų logiškiausia pradėti nuo pagrindinių sąvokų „Islamas” ir „musulmonas“ paaiškinimo. Lietuviškas žodis „islamas” yra kilęs iš arabiško žodžio islaam, kuris, tiesiogiai išvertus, reiškia „nuolankumas, paklusnumas (Viešpaties valiai)” ir yra kilęs iš veiksmažodžio aslama šaknies s-l-m.
Šis veiksmažodis reiškia „jis susitaikė, nusileido, pasidavė, pakluso”. Iš to paties veiksmažodžio aslama šaknies s-l-m padarytas ir arabiškas žodis muslim, lietuvių kalboje atitinkantis terminą „musulmonas”.
Muslim, tiesiogiai išvertus iš arabų kalbos, reiškia „tas, kuris pasiduoda, paklūsta (tikėjimui, Viešpaties valiai)”, kadangi arabų kalboje priešdėlis „mu-” naudojamas iš veiksmažodžio darant daiktavardį, reiškiantį to veiksmo atlikėją. Taigi, asmuo, kuris priima Islamą (islaam), vadinamas musulmonu (muslim), t.y.
Šalia šių dviejų svarbiausių, kitas iš dažniausiai vartojamų, su Islamu susijusių terminų, yra žodis „mečetė”, kuris yra arabiško žodžio masdžid ( مَسْجِدٌ ) atitikmuo lietuvių kalboje. Žodis masdžid reiškia „garbinimo vieta” ir yra padarytas iš veiksmažodžio sadžada, reiškiančio „jis garbino”, pridėjus priešdėlį „ma-”, apibūdinantį vietą.
Taigi terminas „mečetė” reiškia pastatą ar statinį, kuriame musulmonai susirenka Viešpaties garbinimui, arba kaip dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, tai - musulmonų maldos namai. Kai kada žmonės, nežinodami tikslaus pavadinimo, tai įvardina musulmonų bažnyčia arba neteiktinu vartoti vertiniu iš anglų kalbos „moskė” (angl. k. mosque), tačiau paprastai problemų dėl šio termino vartojimo nekyla.
Vis dėlto, nors Islame teigiama, kad visa žemė buvo sukurta kaip Viešpaties garbinimo vieta, specifine sąvoka „mečetė” apibūdinamas ne kiekvienas pastatas ar vieta, kuriame islamą išpažįstantieji susirenka Viešpaties garbinimui. Šiuo terminu vadinamas tik tas viešas pastatas ar statinys, kuriame visiems pageidaujantiems yra suteiktas bendras leidimas melstis, ir paskirtas nuolat reguliariai atlikinėti būtent visas penkias kasdienes maldas.
Žmonės kartais nežino ne tik kaip vadinti musulmonų maldos namus, bet ir maišosi tarp religinių titulų pavadinimų. Pavyzdžiui, užėję į bet kurią mečetę, ieško musulmonų kunigo, nors Islame nei jų, nei apskritai tokį dvasinį tarpininko tarp Viešpaties ir tikinčiųjų statusą turinčių asmenų nėra.
Islame religiniai titulai nurodo tik asmens įgytų žinių laipsnį ar sritį, o ne kokios nors religinės hierarchinės struktūros suteiktus ar dvasinių ritualų pagrindu įgytus įgaliojimus veikti Viešpaties vardu. Paprastai sakydami „musulmonų kunigas” žmonės turi galvoje asmenį, kurį musulmonai vadina imamu (arab. إِمَامٌ ). Šis terminas kalboje gali turėti kelias prasmes.
Tiesioginė arabiško žodžio imaam reikšmė yra „lyderis, esantis priekyje”, todėl juo vadinamas bet kuris asmuo, žmonių grupėje stovintis priekyje ir vedantis vieną ar reguliarias maldas. Tai gali būti tiek mečetėje, tiek kitoje vietoje, tiek turintis specialų religinį išsilavinimą asmuo, tiek ne.
Kaaba Mekoje, svarbiausia musulmonų šventovė
Religinis švietimas
Pasak atliktų tyrimų, galima būtų teigti, kad tikinčiųjų religinis sąmoningumas nėra labai aukštas. Pagrindinė to priežastis būtų žinių apie religją stoka. Sovietinė praeitis, kkai buvo draudžiama net vaikų katechizacija, ir buvo stokojama religinės literatūros, paliko savo pėdsakus religiniame žmonių išprusime.
Galima pastebėti, kad suaugusieji dažnai mažiau orientuojasi tikėjimo dalykuose už vaikus. Į mokymo programas įtraukiama tikyba, etika - dalykai, ypač reikšmingi auklėjamuoju požiūriu.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 20 straipsnis teigia: „Valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose tėvų ar vaiko globėjų pageidavimu dvasinės vyresnybės įgalioti asmenys moko tikybos (valstybės pripažintų tradicinėmis konfesijų)“.
Taigi mokyklose religinis ugdymas yra konfesinis, t.y. Bažnytinės ugdomosios veiklos centras - apylinkės bažnyčia. Pats statinys ir jame vykstantys procesai - Šv. Mišios, procesijos, giesmės, muzika ir kt. - įtaigiai veikia asmenybę, palieka neišdildomus pėdsakus paauglių, jaunuolių sąmonėje.
O kadangi realigija yra nuspalvinta ir tautos individualybės ypatumais, toji įtaiga dar stipresnė. Bažnytinėje ugdymo veikloje daug reikšmės turi šventosios, tautai artimos vietos (Vilniaus Aušros Vartai, Šiluva, prancūzų Lurdas, lenkų Čenstakava).
Bažnyčios ugdymo veiklos bene svarbiausia veiklos forma - tikybos pamokos. Jos vyksta bažnyčiose, pageidaujantiems - mokyklose. Bažnyčia kaip religinė bendrija yra atsakinga prieš tėvus, visuomenę ir pačius moksleivius už tai, kad būtų dėstomas būtent tėvų (ar pačių vyresniųjų moksleivių) pasirinktasis tradicinis tikėjimas, o ne koks nors religijų mišinys, ne asmeninės mokytojo nuomonės, pažiūros ar vizijos ir juo labiau ne okultizmas, prietarai ar vis labiau plintantys naujieji tikėjimai bei sektų mokymai.
Prisiimdama atsakomybę už tai, ko bus mokoma per tikybos pamokas, Bažnyčia savo įgaliojimus tikybos mokytojams teikia raštu (vyskupo siuntimas - missio canonica). „ Šiais metais pasirašytoje Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje apie tai kalba 3 straipsnis: „Katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietinio vyskupo siuntimą (missio canonica) mokyti tikybos.
Šis siuntimas yra būtina tikybos mokytojo kvalifikacinių reikalavimų dalis. Nuo siuntimo panaikinimo momento mokytojas praranda teisę mokyti katalikų tikybos“. Ligi šiol toks kanoninis siuntimas turėdavo būti peržiūrimas bei atnaujinamas kiekvienais mokslo metais, atsižvelgiant į tikybos mokytojo darbo kokybę, kvalifikacijos kėlimą, kitus galimus jo pasaulėžiūros bei santykių su žmonėmis pokyčius.
Toks atsargumas visiškai tikslingas. Tikinčiam žmogui yra svarbu išlaikyti pusiausvyrą derinant vidinį patyrimą su objektyviu tradicinio tikėjimo turiniu. Patirtis rodo, jog dvasiniai pokyčiai gali būti itin staigūs ir netikėti, todėl Bažnyčia nesijaučia galinti už savo į mokyklas siunčiamus asmenis garantuoti vieną kartą visiems laikams. Juk tikėjimo dalykai yra šis tas daugiau negu vien dalykinė kompetencija.
„Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje minimi raštiškieji vyskupo siuntimai nėra jokia naujiena - jų buvo (ar bent turėjo būti) reikalaujama nuo pat pirmų tikybos dėstymo metų. Mokyklų bendruomenės turėtų suprasti, jog tai daroma jų labui.
Tikybos mokytojai, kaip ir kitų dalykų mokytojai, dalyvauja atestacijos procese, nuolat tobulina savo dalykinį bei pedagoginį pasirengimą tiek valstybinių švietimo institucijų, tiek katechetikos centrų ar kitų katalikiškų organizacijų rengiamuose seminaruose bei kursuose.
Atskirų Vokietijos žemių vyriausybės yra sudariusios sutartis su religinėmis bendruomenėmis, turinčiomis viešosios teisės korporacijos statusą. Šios sutartys reguliuoja religinį švietimą valstybinėse mokyklose: mokytojų skyrimo, vadovėlių tvirtinimo tvarką, vyriausybės skiriamo finansavimo, socialinio mokytojų draudimo klausimus ir kitus religinio švietimo aspektus.
Mokiniams, priklausantiems didžiosioms bažnyčioms (evangelikų ir katalikų), tikybos pamokos yra privalomos valstybinėse mokyklose. Nelankantiems tikybos pamokų moksleiviams dėstomas koks nors kitas dalykas, pavyzdžiui, etika. Moksleivių tėvai nebūtinai turi pranešti mokyklos tarybai apie narystę tam tikroje religinėje bendruomenėje. Tai galima padaryti, tačiau nėra privaloma.
Jeigu tėvai informuoja mokyklos tarybą apie jų išpažįstamą tikėjimą, vaikas turi lankyti katalikų arba protestantų tikybos pamokas, arba, jeigu moksleivis pasirenka, - etikos pamokas.
Religinių mažumų nariams, norintiems, kad jų vaikai lankytų tikybos pamokas valstybinėse mokyklose, gali iškilti sunkumų. Jeigu klasėje yra tam tikras skaičius to paties tikėjimo vaikų - atskirose žemėse šis reikalavimas skiriasi nuo 3 iki 7 vaikų klasėje - tuomet galima prašyti tikybą dėstyti mokykloje, su sąlyga, kad yra kvalifikuotas mokytojas ir žinomas mokyklos tarybai vadovėlis, kuris bus naudojamas pamokose.
Pirmiausiai svarbu pažymėti, kad dabar Ispanijoje religinės bendruomenės turi visišką laisvę steigti bet kurio lygmens švietimo centrus, taip pat universitetus. Laisvė steigti ikiuniversitetinio švietimo įstaigas tradiciškai egzistuoja Ispanijoje, ir ja ggana intensyviai naudojasi religinės bendruomenės.
Iš tiesų didelis nuošimtis privačių švietimo įstaigų yra įsteigta bažnytinių organizacijų. Tuo tarpu Ispanijos universitetai per pastaruosius du šimtmečius buvo išskirtinai valstybiniai. Tik pastaruoju metu (devintojo dešimtmečio viduryje) laisvė steigti universitetus suteikta ir piliečiams bei juridiniams asmenims.
Tiesa, naujieji privatūs Ispanijos universitetai nebūtinai turi religinę ar kitokią ideologinę orientaciją, tačiau dauguma jų įkurti religinių institucijų. Iki XX a. devintojo dešimtmečio vidurio tik valstybė galėjo steigti universitetus.
Tiesa, būta vienos išimties: Katalikų bažnyčia galėjo steigti ir ppasaulietinius universitetus, ir seminarijas. Bažnyčios ir religinės bendruomenės turi teisę steigti seminarijas ar kitas dvasininkų rengimo įstaigas.
Ispanijos valstybė su šiomis įstaigomis įvairiai bendradarbiauja, kai atitinkamos religinės bendrijos yyra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartį su valstybe. Taigi seminarijose ar panašaus pobūdžio švietimo įstaigose, kurias įsteigė Katalikų bažnyčia, gauti mokslo laipsniai yra pripažįstami valstybės ir yra analogiški kitose švietimo įstaigose gautiems laipsniams (ir daktaro laipsnis).
JAV vyriausybei neleidžiama remti religijos. Moksleiviai gali melstis privačiai prieš pamokas ar mokykloje, jei tik malda netrukdo mokymuisi. Moksleiviai gali kiekvienas sau ar grupelėmis melstis pietų metu ar per pertraukas.
JAV galioja Vienodų galimybių aktas, priimtas 1984 metais, kuriuo numatyta galimybė, kad tam tikrais apibrėžtais būdais mokiniai gali savanoriškai reikšti religinius įsitikinimus valstybinėse mokyklose. Šis aktas leidžia moksleiviams susitikti prieš ir po mokyklos bei kartu studijuoti BBibliją, melstis, garbinti Viešpatį.
Valstybinėse mokyklose moksleiviai paprastai atleidžiami nuo pamokų per religines šventes, tokią pat teisę turi ir mokytojai. Taip pat moksleiviams leidžiama daryti daugelį kitų, su religija susijusių dalykų: jie gali nešiotis religinę literatūrą, pavyzdžiui, Bibliją. Jie gali skaityti Bibliją mokyklos autobuse važiuodami į mokyklą.
Kiek kitokio pobūdžio klausimas yra valstybės finansinė parama privačioms mokykloms. Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma mokinių lanko valstybines mokyklas - apie 90 nuošimčių, kiti - privačias mokyklas.
Net 89,2 nuošimčio mokinių, kurie lanko privačias mokyklas, pagal naujausius duomenis, lanko religines mokyklas. Teismai nėra linkę leisti valstybei teikti finansinę paramą privačioms religinėms mokykloms. Tokia parama gali būti suvokiama kaip religijos skatinimas, o tam JAV teisinės sistemos kūrėjai prieštarauja.
Religinis mokslas yra glaudžiai susijęs su visapusiška asmenybės ugdymo sistema. Religinio ugdymo tikslas paruošti žmogų „keičiamajam religijos veikimui“.
Norint žmogų visapusiškai išugdyti, juos visus reikia įveikti, bent vieno lygmens praleidimas iškreipia ir žaloja žmogaus prigimtį. Nekreipiant dėmesio į fizinį ugdymą, neišvystomos žmogaus kūno galių, suardoma materialinę atramą, būtiną dvasios veikimui, nes dvasia rreiškiasi per kūną.
Taip pat ir jei yra praleidžiamas kultūrinis ugdymas, neišvystomas žmogaus dvasių sugebėjimus, nesusiejama jo su kultūrinio žmonijos vystymosi vertybėmis. Be kultūrinio ugdymo žmogus tampa būtybe, kuri nesuvokia saves gyvenamajame laike. Ypatingą dėmesį reikia skirti religiniam švietimui mokyklose per tikybos pamokas.
Tikybos mokytojai nuolatos turi kelti savo pedagoginę ir dalykinę kvalifikaciją. Kiekvienas į mokyklą ateinantis tikybos mokytojas yra Gerosios Naujienos nešėjas, todėl jis turi būti pasiruošęs dialogui su vaikais bei jaunimu, kurie gyvena XXI amžiaus pradžioje ir yra veikiami tiek pozityvių, tiek negatyvių šių dienų realijų.
Tikybos pamokose daugiausia dėmesio reikia skirti vaisingam dialogui su moksleiviais jiems rūpimais klausimais. Mokytojas yra tas žmogus, kuris formuoja mokinių požiūrį į save, gyvenimą, gamtą.
Religiniu vertybiu pagrindu mokytojas turi liudyti mokiniams tikrąjį gyvenimą, be to, mokytojas disponuoja tejstais, katekizmu, religinio turinio knygomis, kuriose krikščioniškasis gyvenimo būdas apibūdinamas sąvokomis.
Tikybos mokytojas moko mokinį pažinti savąjį tikėjimą, jį pamilti, o pamilus liudyti. Mokiniams padedama suprasti, kas yra „tikėjimo pažinimas“, „vidinė tikėjimo būsena“, krikščioniško gyvenimo praktika“.
„būtina siekti išugdyti visapusiškai brandžią asmenybę, kuriai aukščiausia dorybė - ne paklusnumas, bet ryžtas būti pilnaverčiu žmogumi“. Mokytojas, tenkindamas savo dvasinių vertybių poreikius, tobulėdamas, neprivalo pamiršti, kad dvasios vertybes reikia liudyti ir mintimis, ir elgesiu.
Taip pat mokytojas turi padėti mokyniams lavinti kuklumo dorybę, nes tai leidžia atsiverti tobulėjimui ir bendravimui bei darniam sugyvenimui su aplinka. Moksleivis turi žynoti, kad kiekvienas elgesys turi pasekmes.
Parapijose kunigai yra atsakingi už religinį švietimą mokykloje ir parapijos katechezę bažnyčioje. Organizuodami vaikų rengimą sakramentams ir įtraukimą į parapijos bendruomenę, jie turi budėti, kad tarp mokyklos ir parapijos katechetų nebūtų nesveikos konkurencijos ir jie vaisingai bendradarbiautų.
Kunigai turi įtikinti tėvus, kad tikybos pamokos neatstoja katechezės bažnyčioje ir atvirkščiai. Parapijose reikia skirtingai rengti pirmajai Komunijai lankančius tikybos pamokas ir jų nelankančius mokinius. Nelankantiems tikybos pamokų parapijos katechezė turėtų būti kur kas ilgesnė.
Kiekvienoje parapijoje reikia ieškoti paties ggeriausio varianto. Labai svarbu mokykloje turėti tikybos pamokoms skirtą kabinetą, kuriame galima būtų sukurti dvasiniam ugdymui reikiamą aplinką. Parapijose būtina ieškoti patalpų parapinei katechezei.
Reikia ieškoti galimybių padėti vaikams, kai jie yra verčiami lankyti etiką. Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimą nedera paversti šou, tarsi visa ko centras būtų fotografavimasis. Iškilmių nerengti didelėmis grupėms, kad būtų išlaikyta derama rimtis.
Pradinių klasių mokytojai neturi teisės nuspręsti, kokias dorinio ugdymo pamokas - tikybos ar etikos - turi lankyti vaikas. Nuspręsti privalo tėvai. Pajėgesnėse parapijose turėtų būti etatinis parapijos katechetas, kuris drauge eitų ir parapijos animatoriaus pareigas.
Šis asmuo turėtų būti baigęs Teologijos fakultetą, turėti reikiamą kvalifikaciją parapijos sielovadoje ir būti pasiryžęs nuoširdžiai tarnauti Bažnyčiai. Būtinas glaudesnis ryšys tarp tikybos mokytojų ir kunigų.
Nepasirengę tikybos mokytojai neturėtų dėstyti tikybos, nes ją sukompromituoja. Tikybos mokytojams reikia užmegzti ryšį su tėvais. Dalyvauti tėvų susirinkimuose.
Prieš pradėdamas dėstyti tikybos pamokas mokytojas turėtų įsitikinti, ar nereikia vaikų pirmiau evangelizuoti. Rengiant sakramentams būtina laikytis vienodų reikalavimų: tėvai siunčia vaikus ten, kur kunigai lengviau ir greičiau prileidžia prie sakramentų.
Tikybos mokytojai ir kunigai neturi apsiriboti vaikų mokymu, nes tai neduoda vaisių, jei nuošalyje lieka tėvai. Mokyklose ir parapijose katechetai nuolat privalo rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, kad moksleiviams perteiktų ne tik žinias, bet ir savyje sukauptus dvasinius turtus.
Tikybos pamokos dėl įvairių priežasčių vertinamos labai nepalankiai, todėl katechetų mokymas ir liudijimas ypač yra svarbūs. Religinį švietimą Lietuvoje reglamentuoja keleta įstatyminių straipsnių.
Dėl šių įstatymų tikybos mokytojui yra iškeltos sąlygos, pirmiausia tai kad katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietinio vyskupo siuntimą (missio canonica) mokyti tikybos. Nuolat daugėja tikybos mokytojų, baigusių aukštąsias religijos mokslų bei teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, Kretingos šv. Antano religijos studijų institute, Klaipėdos universitete ar Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 2003 m.
Palyginus religiją ir švietimą Lietuvoje su Vokietijoje, Ispanijoje, JAV religija ir švietmu, galima pastebėti keletą panašumų ir skirtumų. Paaugliai turi teise mokyklose nuspreti ka pasirinkti, tikybą ar kurią kitą discipliną, tarkim etiką.
Idomu tai kad Ispanijoje dauguma universitetų yra įkurta religinių bendruomenių ir tik pastaruoju metu leista laisvai steigti universitetus piliečiams ir juridiniams asmenims. Na ir nustebino ttai, kad JAV vyriausybei neleidžiama remti religijos, neprieštaraujama, tačiau religinė laisvė visgi yra kažkiek aprybota.
Kaip visapusiško ugdymo sistemoje, religinis švietimas yra neatsiejamas nuo kitų pedagogikos dalių. Fizinio ugdymo tikslas - paruošti žmogų gamtos gyvenimui, kartu jį paruošti dvasios gyvenimui.
Mokytojo priedermė - padėti suvokti mokiniui materialiųjų vertybių laikinumą ir tai, kad tikrojo gyvenimo džiaugsmas - dvasinės vertybės. Mokytojas yra žinių nešėjas, nuo kurio priklauso jauno žmogaus formacija.
Bažnyčios ugdomoji įtaka iš esmės apima visą žmogų: bažnyčioje jis mokslinamas - aiškinama pasaulio, dorovės samprata; atitinkamai formuojama socialinė sąmonė ir elgsena.
Bažnytinės veiklos paslaptingumas, iškilmingumas įgalina daugiau veikimo per emocijas, t.y. įtaigiau.
Religija - tai su tikėjimo tiesomis susijęs reiškinys, kuriame ypač svarbi teologinės pasaulėžiūros ir su juo susijusių etinių nuostatų visuma. Religijoje didžiausias dėmesys dažniausiai skiriamas tikėjimui antgamtinėmis jėgomis, kaip, pavyzdžiui, krikščionybėje - Dievu.
Taigi religijos rašto darbai gali padėti atskirti tam tikras skirtingas religijas, išsiaiškinti jų tikėjimo tiesas, didžiausius skirtumus bei panašumus. Religijos rašto darbai gali būti naudojami, kaip bandymo paaiškinti tikėjimo teisingumą, tekstas.
Islamo architektūra